“Ji į mūsų namus įnešė dar didesnį džiaugsmą, dar didesnį įsitikinimą, kad meilė, pasitikėjimas ir tikėjimas tikrai daro stebuklus.”

Karamelė į mūsų gyvenimą atėjo planuotai, bet kartu ir netikėtai. Beveik prieš metus pradėjau galvoti apie antrąjį augintinį. Paieškų gan intensyviai nevykdžiau, nes vis dar užplūsdavo abejonės, ar tikrai mūsų išlepintam ir numylėtam Rino nesukelsime streso, į šeimą įsileisdami dar vieną šuniuką, ar susidraugaus, ar patiems nebus per sunku juos prižiūrėti. Ir tik praėjusį rudenį gan intensyviai pradėjau stebėti prieglaudas socialiniuose tinkluose, norėdama suteikti nors vienam nabagėliui tikruosius namus bei priglausti jau paaugusį šuniuką. Tačiau mažai tikėjau, kad prieglaudose atsiras bent kažkiek išvaizda ir dydžiu į Rino panašus šuniukas, nes tiek aš, tiek vyras Vidmantas ypač esame įsimylėję šiuos „stirniukus“.

Dar šių metų pačioje pradžioje VšĮ „SOS gyvūnų“ Facebook paskyroje pamačiau JĄ – labai mielų, apvalių kaip sagutės akių šunytę Karamelę (prieglaudoje suteiktas vardas), kuri, spėjama, 2-3 metų, t. y. panašaus amžiaus kaip ir mūsų Rino. Krito ji man širdin. Tačiau aprašyme apie Karamelę buvo teigiama, kad ji visai nemėgsta kitų gyvūnų, labai triukšminga, galinti skaudžiai įkąsti, todėl tinkami šeimininkai tokie, kurie neturi vaikų, gyvūnų… Todėl šiuo skelbimu pasidalinau, kad Karamelė rastų jai tinkamą šeimą.

Praėjus porai savaičių ir taip vis neatsiradus norinčiųją priglausti, nuvykome susipažinti su Karamele. Pasimatymas truko neilgai, nes ganėtinai šaltą sausio dieną susitikome lauke prie prieglaudos vartelių, o Karamelė buvo be jokio ją šildančio drabužėlio. Nelabai draugiškai ji mus pasitiko, bandant paglostyti vis parodydavo dantukus, Vidmantui bandė įkąsti. Nusprendėme neskubėti, leisti jai priprasti prie mūsų ją vis aplankant, o be to, po dviejų savaičių turėjome išvykti atostogauti į Egiptą. Todėl supratome, kad šiuo metu tikrai neturime galimybės jos priglausti.

Po savaitės, prieš išvykimą į kelionę Karamelę vėl aplankėme, kartu vežėmės ir Rino. Šį kartą Karamelė buvo gerokai draugiškesnė mūsų atžvilgiu, leidosi paimama į glėbį, tačiau Rino atžvilgiu šiepė dantukus ir į draugystę nesileido. Nusprendėme, jeigu per šį mūsų atostogų laiką jos niekas nepriglaus, vadinasi ji mums skirta. Giliai širdyje tikėjau, kad Karamelė yra tikrai labai miela šunytė, o visas šis jos elgesys tai tik savigyna dėl patirto streso, patekus į jai nepažįstamą aplinką.

Grįžę iš kelionės jau kitą dieną vykome pasiimti Karamelės. Automobilyje pusiaukelėje ji tarsi „atsileido“, pradėjo laižyti rankas ne tik man, bet ir Vidmantui, nuolatos vizgino uodegą bei drąsiai dairėsi pro langą. Beje, prieglaudos savanorių vyrų ji neprisileisdavo, o dabar mūsų šeimoje Karamelės numylėtinis yra būtent Vidmantas.

Karamelei įžengus į jos naujuosius namus, nepasirodė, kad ji labai pasimetė, netgi kaip tik susidarė įspūdis, lyg visa savo poza sakytų: „štai, aš vėl namų aplinkoje, kurioje buvau ir esu verta būti!“ (iš tiesų, kokioje aplinkoje ji augo, nežinoma, nes tiesiog buvo palikta dėžutėje prie prieglaudos vartelių).  Buvome nusiteikę, kad Karamelės atėjimas į mūsų šeimą bus labai sudėtingas, tačiau viso to nebuvo! Karamelė tarsi atgimė iš naujo, nebeliko tos prieglaudoje buvusios „saldžiai karčios“ Karamelės.

Rino nelabai apsidžiaugė šia naująja šeimos nare, nes kaip čia dabar reikės ta šeimininkų meile dalintis? O Karamelei Rino tarsi mokytoju tapo. Susidarė įspūdis, kad ji labai nori pritapti ir visko mokosi iš jo: pati būdama mergytė netgi šlapindamasi koją pradėjo kelti, o po to kaip Rino kojomis kapstyti, išmoko prašyti maisto atsistojusi ant galinių kojyčių, o priekinėmis tuo tarpu krapštyti mūsų rankas, bučiuotis. Jau antrą dieną įsiropštė lovon ir miega tik kartu su mumis ir tik po antklode, kaip ir Rino. Rino visada už kiemo ribų vedžiojame tik su pavadėliu, nes šis labai bijo netikėtų garsų, o Karamelė labai tvarkingai vaikšto be pavadėlio, iškart atsiliepia pakvietus, paklusniai reaguoja į sudrausminimus, ramiai praeina pro kitus šunis. Tik kol kas Karamelė visiškai nemėgsta grožio procedūrų – jokiais būdais neleidžia kirpti nagučių, tai tenka vis nukreipiant jos dėmesį kitur labai kantriai atlikti šią procedūrą.

Per šiuos tris mėnesius Karamelė dar jokių išdaigų nespėjo iškrėsti – pastebėjome, kad jos elgesys yra gan aristokratiškas. Nepikta, tvarkinga, visiškai netriukšminga ir be galo meili šunytė (iki šiol nesuvokiame, dėl ko kažkas jos atsisakė) savo nuolatiniu uodegytės vizginimu, „naglu“ nosytės baksnojimu ir jos pakišimu po ranka, kad ją glostytum, bei savo lipšnumu sugeba pasiimti meilės kiek tik įmanoma daugiau. Tarp Rino ir jos  atstumas taip pat kas dieną vis mažėja, o pavydo scenas vienas kito atžvilgiu kelia tik nepasidalindami žaislais ar buvimo šalia mūsų vieta. Ir labiau visai tai yra iš Rino pusės, o Karamelė vis atsargiai bando prie jo prisigretinti, lyžtelėti. Na, tik pikčiau reaguoja ir jokiu būdu neatiduoda, kai Rino bando paimti jos mėgstamiausius žaislus – minkštas tris voverytes, kurios visur keliauja kartu su Karamele, tiek į lovą kartu miegoti, tiek į kiemą.

Nei sekundei neabejojame savo pasirinkimu ir tų abejonių, kurios vis apimdavo mane dėl antrojo šuniuko įsigijimo, neliko nei kruopelytės.  Ji į mūsų namus įnešė dar didesnį džiaugsmą, dar didesnį įsitikinimą, kad meilė, pasitikėjimas ir tikėjimas tikrai daro stebuklus. Esame be galo laimingi, kad būtent mes galėjome suteikti Karamelei namus ir tai tik dar kartą sustiprino mano gyvenimo kredo, kad šiame pasaulyje niekas nevyksta be priežasties. Ir tik klausimas – ar mes ją pasirinkome, ar ji mus? Bet tai jau nebe taip svarbu.

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė