Sigita ir Bučkis

“Bučkį dažnai pavadinu bailiuku, bet aš galiu drąsiai pasakyti, tai geriausias mano draugas, jis visuomet mane stebi, saugo, kad nedingčiau kur toliau.”

 

 

Gyvūnai man nuo vaikystės sukelia šiltus jausmus ir geras emocijas. Tėvai man jų niekada nedraudė laikyti, bet šuniuko neauginome. Niekada neturėjau pačios mylimiausios šuns veislės,  žaviuosi visais. Kai aplankė tvirtos mintys auginti šunį, net neabejojau, kad jis bus iš prieglaudos. Pradėjau sekti prieglaudėles socialiniuose tinkluose, žinojau, kad pamatysiu “jį” ir žinosiu, kad “tai mano”.

 

Taip ir nutiko, pamačiau Tautmilės prieglaudėlėje dviejų rastų šuniukų nuotrauką, tai buvo JIS. Bet abejonių dar kilo, ar tikrai, ar tinkamas metas, tuomet sulaukiau dar dviejų draugių žinučių: “ar matei, tai tavo šuo, jis net panašus į tave”. Abejonių neliko, skambinau į prieglaudėlę džiaugsmo pilna širdimi, kad štai, mano geriausias draugas. Prieglaudos darbuotoja pranešė, kad šis šuniukas jau rado savo šeimininkus. Na, tikriausia nebuvo mano, bet tikėjau, kad jis tikrai atsiras.

 

Po kelių dienų, vėlyvą vakarą, sulaukiu skambučio iš tos pačios Tautmilės prieglaudėlės, jie manęs paklausė, ar sutikčiau priimti tą baltą kamuoliuką, nes jo atsisakė jį pasiėmusi šeima. Mano atsakymas buvo aiškus, nes juk jis mano šuo. Buvo toks sutapimas, kad esu kaunietė, o būtent rytojaus dieną darbo reikalais turėjau vykti į Vilnių, taip ir susitariau po darbo pasiimti savo draugą.

 

Pirmosios susitikimo akimirkos buvo nuostabios, tas mažas, baltas, poros mėnesių naujasis draugas nenustojo manęs laižyti, tikriausia taip ir buvo ištartas jo vardas – iš to didelio noro bučiuotis. Bučkis – naujasis mano namų džiaugsmas. Mažylis pirmosiomis akimirkomis glaudėsi bijodamas, kad vėl nebūtų paliktas. Pirmieji mėnesiai tikrai buvo sunkūs, jį kankino labai daug baimių, grįžusi namo nerasdavau jo prie durų, ieškodavau pasislėpusio namuose. Pasivaikščiojimai lauke taip pat buvo labai nedrąsūs. Didelė garsų baimė, nepasitikėjimas kiekvienu sutiktu šuniuku, taigi pradėjome konsultuotis su specialistais, kaip jį socializuoti ir paversti jo pasaulį draugiškesniu.

Bučkis augo, drąsėjo, bet jo jautrumas niekur nedingo, jautrių temų išlikę iki šių dienų, atsargiai viską ištyrinėja ir tik tuomet įgauna pasitikėjimą. Baimes kelia vėliavos plazdėjimas, pirmasis sniegas, nemaloni ir žolė po lietaus. Bučkį dažnai pavadinu bailiuku, bet aš galiu drąsiai pasakyti, tai geriausias mano draugas, jis visuomet mane stebi, saugo, kad nedingčiau kur toliau.

Kaip ir visi šuniukai jis augdamas pridaro linksmų dalykų: ne viena batų pora, palikta ne vietoje, buvo sunaikinta, o jau skaniausi tai telefonų laidai, net nebesuskaičiuojamas kiekis jų patikrinta, iš ko pagaminti. O juokingiausia tema – maišeliai, nuolatos stebime, kad kažkur nerastų maišelių, tai labiausiai siekiamas žaislas, maistas ar šiaip daiktas, kurio traškesys sukelia Bučkiui džiaugsmą. Bučkis – tai šuo, kuris nežadina be reikalo šeimininko, jeigu kelia iš miego krapštydamas letenėle, tai tikrai bėda. Niekada neatsisakau išvesti net tamsiausią šaltą naktį, juk ir mums, žmonėms, būna visko.

 

Atsiradus Bučkiui mano namuose sustiprėjo reikalingumo, atsakingumo jausmas. Jis ateis prisiglausti pačiu tinkamiausiu metu, aš tapau jam tuo vieninteliu svarbiausiu žaidimų draugu ar pagalba ištikus bėdai. Dar ir dabar, mums esant kartu daugiau nei 2 metus, būna situacijų, kai bėga pasislėpti už manęs, bet pažvelgiame baimei į akis, tada ji išnyksta savaime. Jei kiekvienas tikės tuo, kad viskas baigsis gerai, pasaulyje nebebus ko bijoti.

 

Foto Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Julija ir Luna
Daiva, Raganytė ir Kofeinas