“Jos mėgstamiausia veikla – graužti telefono, kompiuterio laidus, televizoriaus pultelius, dar ji mėgsta suvalgyti mūsų pietūs ir po viso šito mes ją beprotiškai mylime.”

Pirmos mintys, kai pagalvoju apie ją – Ji ypatinga. Aira turėjo nueiti ilgą kelią, kol pagaliau rado  savo vietą. O prasidėjo taip…

Vieną žiemos rytą mano mamai į darbą paskambino kaime gyvenanti moteris ir pasakė, kad pas ją glaudžiasi šunų šeimyna: motina su savo 5 šuniukais. Tuo metu mano mamos seniūnija bendradarbiavo su prieglauda, bet kadangi ji žino, kad aš savanoriauju “Priglausk”, pranešė man ir pasakė, kad reikia jiems padėti. Jie buvo maži, pūkuoti ir labai gražus, todėl visi labai greitai rado namus ir labai džiaugiuosi, kad visi laimingai gyvena! Bet… Tik ne Aira. Buvo ji radusi namus, tik ji sisiojo namuose ir žmonėms neįtiko. Vėliau visi jos labai norėjo dėl jos mielų gražių akių ir ausyčių. Augo ji pas mano tėtį su mama, bet ketvirto šuns laikyti jie nebegalėjo, o atiduoti tapusio šeimos nariu kažkam irgi nenorėjo, per sunku. Tada ir rado Aira savo tikrus namus. Ji yra mūsų neatsiejama gyvenimo dalis. Einame į lauką ir ji kartu, prie ežero – irgi kartu. Naktinė žvejyba? Kodėl gi jai nebūti kartu su mumis? Visur ir visada kartu.

Jos mėgstamiausia veikla – graužti telefono, kompiuterio laidus, televizoriaus pultelius, dar ji mėgsta suvalgyti mūsų pietūs ir po viso šito mes ją beprotiškai mylime. Ji pakeitė mūsų gyvenimą, išmokome rūpintis ne tik savimi, bet ir kitu. Linkiu kiekvienam turėti keturkojį draugą, be kurio neįsivaizduosite nė dienos.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė