Simas, Justina, Mikė ir Domicelė

“Dabar savo dienas mūsų juoduliukai dažniausiai leidžia ant rūbų džiovyklės – tai jų dienos miego, tinginiavimo, filosofavimo ar įtempto varnų stebėjimo vieta.”

 

Pažintį su savo namų juoduliukais pradėjome VšĮ „Katino svajonė“ 2017 m. liepos 31 d. Kitą dieną po to, kai atsikraustėme į naujai suremontuotus namus. Įsivaizduojate, kaip stipriai jų norėjome? Tada jos abi buvo maždaug trijų-keturių mėnesių. Norėjome iškart įsikatinti dvi kates. Priežastys labai paprastos. Priežiūros atžvilgiu viskas lygiai taip pat, lyg augintum vieną. O meilės ir džiaugsmo – dvigubai daugiau. Be to, patiems gyvūnams su kompanija daug smagiau.

 

Šios prieglaudos šūkis – ir katinas turi svajonę. O šios dvi mažylės – mūsų išsipildžiusios svajonės. Svajonė Nr. 1 – „baltaletkė“ ir baltaūsė Domicelė (globėjų vadinta Pipse ir turėjusi paslaptingą draugą Keksą, apie kurį ligi šiol nieko nepavyko išsiaiškinti). Katėms pavydą turėtų kelti išskirtiniai Domicelės ūsai, o merginoms – jos elegancija. Domicelė prižiūri visus namų ruošos darbus (siurbimas, valymas, pomidorų nokinimas ir kt.), yra labai protinga, savarankiška, grakšti ir visuomet išlaikanti pagarbų atstumą dama (iš to damiškumo ir kilo jos vardas). Tai reiškia išskirtines artumo formas, pavyzdžiui, kai glostai, dažniausiai atsistoja ir minko letenėlėmis pagrindą, sukinėjasi ratu, galiausiai įsispraudžia į kampą ir visaip raitosi. Nors ant rankų būti nemėgsta, malonę mums suteikia tiesiog visuomet būdama šalia.

 

Svajonė Nr. 2 – visiškai juodo kailiuko Mikė (a. k. a. Pūkuotukas, Mikelandželas, Meškatronas, Micičius ir kt.). Mikė savo liūdną patirtį (rasta Kleboniškio miške drauge su dar trimis sesutėmis) sugebėjo apversti aukštyn kojomis ir dabar yra pati energingiausia ir labiausiai išdykusi katė visame Kaune. Išdykusi reiškia: norinti užlipti ant aukščiausio namų taško, norinti visko paragauti, pavyzdžiui, nerti tiesiai į blynams paruoštus miltus, atsikąsti anakardžio riešuto ar nugvelbti avokadą, liežuviu padėti išvalyti aptaškytą viryklę. Norinti viską pamatyti, padraskyti, paminkyti. Nors kartais sudėtinga kovoti su karštligiškais Mikės norais, viską atperka begalinis jos linksmumas, meilumas ir draugiškumas. Ir tai dar ne viskas – yra ir rimtoji Mikės pusė. Būtent ji man padėjo parašyti disertaciją – palaikė įsitaisiusi ant krūvos knygų ir iš nuobodulio užmigdavo ant kompiuterio klaviatūros…

Dabar savo dienas mūsų juoduliukai dažniausiai leidžia ant rūbų džiovyklės – tai jų dienos miego, tinginiavimo, filosofavimo ar įtempto varnų stebėjimo vieta. Katės neleidžia džiovyklės sulankstyti ir paslėpti spintoje, net jei visi drabužiai išdžiūvę ir lauki svečių. Kartą Domicelė ant džiovyklės pabandė užšokti per lango stiklą – vasarą ją laikome balkone ir taip, matyt, sukeliame murklėms rūpestį. Mes tik pasijuokėme, kad gerai išsivalėme langus… Draugystės pradžioje su savo katėmis turėjome mažų rūpestėlių: Mikė nežinojo, kad reikia praustis, ir Domicelei teko mokyti ją katiniškos švaros, gydėmės ausytes, akytes, sukandę dantis iškentėme skiepus. Tačiau visa tai – niekis, palyginus su meilės ir džiaugsmo kiekiu, kurį mums suteikia šios dvi katytės, mūsų draugės ir šeimos narės.

 

Abu užaugome su katinais ir būtų sunku įsivaizduoti savo gyvenimą be gyvūnų. Esame iš tų, kurie sunkokai supranta tokias sąvokas kaip „veislinis šuniukas“, „šiai veislei būdinga…“, „parduodami kilmingi bengalų kačiukai…“ ir pan. Iškart keliavome į prieglaudą, nes manome, kad pasaulis ir taip jau pilnas benamių ir meilės nusipelniusių gyvūnų, kuriems visa tai galima suteikti. Žinoma, tai gili ir sudėtinga tema, bet, mūsų akimis, gyvūnas nėra daiktas, kurį išsirinktum (ir nusipirktum!) pagal sau patogius kriterijus. Tai gyvas, jaučiantis ir – vienas toks – draugas, ateinantis į tavo gyvenimą ilgam.

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Ingrida, Regimantas, Pūkė ir Hačis
Deimantė, Albertas ir Flufis