“Šiandien aš džiaugiuosi, kad tada naktį važiavome jų pasiimti. Jie – mano šunys.”

Niekada nemaniau, kad turėsiu daugiau nei vieną šunį. Niekada nenorėjau turėti jų daugiau. Tiesą sakant, tikėjausi dar ilgai gyventi su savo Otelu. https://nebrisius.lt/otelo-istorija/  Bet likimas nusprendė kitaip. Kai Hugo ir Hesė atėjo į mano namus, dar visiškai nebuvau pasiruošusi šuniui. Po Otelo netekties buvo praėję vos aštuoni mėnesiai. Viskas kvepėjo juo, visos mintys sukosi apie jį, širdis priklausė jam. Ir dabar taip yra. Tai tikriausiai niekada nepasikeis. Tik dabar aš jau turiu tris šunis – vieną širdyje, du šalia.

Hugo ir Hesė turėjo būti mūsų laikini globotiniai. Atostogaudama Tenerifėje gavau eilinę žinutę, kad kažkokiam kaime šalia Vilniaus kalė pagimdė šuniukus ir jiems reikia namų. Mama apvyniojo vienam šunyčiui leteną grandine ir sužalojo ją, todėl pusantro mėnesio šuniukai buvo atskirti nuo mamos ir uždaryti būdoje. Tiesiog sudėti į būdą ir užstumti su plokšte. Grįždami iš kelionės naktį važiavome pažiūrėti šuniukų. Nežinojome, kad juos parsivešime, buvo minčių nufotografuoti ir padėti ieškoti namų. Arba paimti tik vieną laikinai globai. Nežinojome, kaip bus. Bet kai pamatėme, kokiomis sąlygomis gyvena šuniukai, mano sužadėtinis sako: “Imame šuniukus ir važiuojame. Nepradėk skaityti moralų, kad nesterilizavo kalės, nes gali negauti šuniukų. Vėliau paskambinsi ir pasakysi.”

Sukrovė mums juos į kartoninę dėžę. Du vienetus. Visą kelią iš Vilniaus jie miegojo toje dėžėje. Juodas berniukas ir ruda kalytė. Kaip mažas Oteliukas ir jo sesytė Moka, kai kažkada atvažiavo pas mus. Planavome mažylius paauginti, čipuoti, paskiepyti ir išleisti į naujus namus. Bet ir vėl likimas nusprendė kitaip. Mažyliai turėjo siaubingai daug kirminų. Turėjome praeiti keturis nukirminavimo kursus. Po paskutiniojo Hesė pradėjo silpti akyse. Veterinaras mus namo išleido nesuteikdamas vilčių. Laimei, dirbdamas prieglaudoje kartais žinai visokių stebuklingų vaistų. Vienas tokių gelių padėjo Hesytei po truputį atgauti jėgas. Kai ryte nuvažiavome į kliniką, veterinaras tai palaikė stebuklu. Mano sužadėtinis tai taip pat priėmė, kaip stebuklą. Jis svarstė, kaip dabar galėsime ją atiduoti?

Bet tai nebuvo pagrindinė priežastis pasilikti šuniukus. Tai buvo visiškai protu priimtas sprendimas, gal net paremtas statistika. Hugo ir Hesė sulaukė pasiūlymų keliauti į naujus namus. Tvirtas juodas Hugo gavo kelis pasiūlymus tapti rimtu sargu, jam siūlė vietą voljere, daug arų. Nė vienas nesiūlė savęs. Hugo – šuo, kuris mirtų, jei negalėtų vakarais priglausti savo sunkios galvos tau prie krūtinės, kuris visada atlekia pas tave, užtenka tau nusičiaudėti, kuriam šeimininkas svarbesnis už tą žalią skaniai kandžiojamą kamuoliuką. Ir toks šuo gyventų voljere? Netgi to žalio kamuoliuko niekas nesiūlė.

Hesė gavo pasiūlymą palaikyti draugiją vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems reikia ramaus, daug vaikščioti nenorinčio šuns. Mano Hesė? Mano agility sportininkė, aktyvistė, kuri vos pamačiusi kliūtis, susijaudina iki išprotėjimo, ji būtų sėdėjusi namie?

Mano šuniukai jau keturių mėnesių buvo aplankę visus gražiausius Klaipėdos kampelius, smagiausias kavines, kasdien važiuodavo prie jūros, į miškus, į dresūros pamokas. Jie kasdien prasukdavo ratus po tiek arų skirtinguose Klaipėdos kampeliuose, kiek nepasiūlė nė vienas, kuris kreipėsi dėl Hugo. Kaip aš tiek visko patyrusius šuniukus atiduosiu nieko neveikimui?

Benamių šunų be proto daug, o gerų šeimininkų nesuvokiamai mažai. Ypač didesnės veislės šunims. Jiems dažniausiai siūloma vieta voljere. O šuo turi matyti pasaulį, turi mokytis, turi gauti „subalansuotą porciją“ savo žmogaus.

Taip mano laikini globotiniai tapo mano šeimos nariais. Užtruko laiko, kol įsisąmoninau šitą sprendimą. Buvo sunku. Du jaunus šunis auginti sunkiau, nei vieną sielos šunį. Bet šiandien aš džiaugiuosi, kad tada naktį važiavome jų pasiimti. Jie – mano šunys. Liauškis Hugo, ištikimybės etalonas. Jei mes galime šypsotis svetimiems, o namie grįžę išsiloti ant savų, tai Hugo savo pavyzdžiu rodo, kad geriau aploti svetimą, nes jis juk tik svetimas, bet savo žmogui turi būti pasirengęs atiduoti visą savo širdį. Maksimalistė Hesė. Jei sugebėčiau gyvenimą priimti su tokiu pasimėgavimu, kaip ji, būčiau absoliučiai laimingas žmogus. Geriausi mokytojai, padedantys suvokti svarbiausias gyvenimo vertybes, yra mūsų šunys. Vertinkime juos!

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Foto Sitora Šlauterytė