Sondra, Medeina, Vėtra ir Margis

„Ir tai dar ne pabaiga, o tik spalvingo kelio pradžia!“

 

Šunys ir kiti gyvūnai mūsų namuose mane supo nuo mažų dienų. Dar esant iki prieglaudiniam laikotarpiui (gūdžiais sovietiniais laikais, kol Lietuvoje nebuvo oficialių prieglaudų) pas mus visada būdavo nuo 3 iki 10 šunų – pusiau skandintų, pusiau kartų, pusiau nuodytų ar šiaip priglaustų rastinukų – ir kartais iki 15 kačių, nes soduose gyvenantys vasarotojai buvo šventai įsitikinę, kad katės rudens ir žiemos laikotarpiu gali prasimaitinti savarankiškai gaudydamos peles. Mes šunims suteikdavome „padorų pavidalą“ ir atiduodavome naujiems, motyvuotiems šeimininkams.

Nuo 14 metų pradėjau dirbti, tada taip vadinamoje, Respublikinėje gamtininkų stotyje. Dirbau ne tik gyvūnų prižiūrėtoja, bet ir, kartu su to meto metodininkais, rengdavom būreliečių šunų lenktynes, dresuotų šunų pasirodymus lankytojams. Labai dažnai atėjus į darbą rasdavome prie durų padėtą dėžutę su kačiukais ar šuniukais. Jiems taip pat ieškodavome šeimininkų. Situacija kiek pasikeitė, kai atėjo Nepriklausomybė ir atsirado šunų bei kačių prieglaudos. „Dovanos“ dėžutėse prie durų tapo retenybe.

Ėjo metai, gyvenimo vėjai vartė tai į vieną, tai į kitą pusę.

Audra pakeitusi gyvenimą

Buvo gyvenime keletas metų, kai nemažai keliavau, tačiau neturėjau mašinos ir dėl šios priežasties neturėjau namie jokio šuns. Bet palaipsniui ilgesys patapo nebepakeliamas, pradėjome su dukra vartyti prieglaudos skelbimus, ieškodamos nedidelio ar vidutinio ūgio šuns, kuris galėtų būti ir keliauti kartu. Kol mes vartėme skelbimus, negalėdamos apsispręsti, kurį išsirinkti, mane išsirinko pats šuo. Buvo saulėtas Balandžio rytas, darbo teritorijoje vykdėme pavasarinę „Darom“ . Kaip iš giedro dangaus aplink mus ėmė zuiti liesa jauna kalytė. Aš ją pakalbinau, o matydama, kad ji alkana, pašėriau, o ji pagriebus mano darbines pirštines ėmė kviesti žaisti. Darbo dienos pabaigoje plykstelėjo mintis – aš jau turiu šunį. Taip atsirado Audra. Kaip vėliau paaiškėjo, nors kalytė pas mus atklydo (ar buvo tikslingai  išmesta) būdama vos 7-8 mėnesių, ji jau turėjo blogų patirčių stažą –  buvo smaugta, daužta ir turėjo krūva su tuo susijusių elgesio problemų. Dėl šios priežasties pradėjome lankyti ”Rekso” dresūros mokyklą. Vėliau pastebėjus jos imlų protą ir norą mokytis, be bendrojo paklusnumo pradėjau mokyti ir triukų. Kartu su ”Rekso” pasirodymų grupe ėmėme dalyvauti  įvairiuose pasirodymuose miesto šventėse ir mokyklose. Taip ieškodama pagalbos Audrai, atradau profesionalios dresūros ir kinologijos pasaulį.

Permainų Vėtra

Praėjus ketvertui metų, ūgtelėjus dukrai ir ėmus pūsti permainų vėjams asmeniniame gyvenime, ėmėm dairytis antro šuns. Norėjom, žinoma, iš prieglaudos ir perpus mažesnio nei pirmas. Kadangi bijojom, kad Audra gali suaugusios kalės savo namuose netoleruoti, ieškojome jauniklės. Tuo metu prieglaudose nieko panašaus nebuvo, todėl ieškojom laikinoje globoje ir žmonių pagalbos skelbimuose. Radome nedidukų trumpaplaukių, 5 rudai juodų „kukulaičių“ ir vieno „tedi meškiuko“ išvaizdos, šuniukų vadą.  Sutarėme atvažiuoti po savaitės ir išsirinkti iš tų, kas dar nebus radę namų.  Laikėm špygas, kad „tedi meškutė“ mūsų sulauktų. Atvažę beradom  tik du iš 6 šuniukų, kiti keturi jau buvo radę namus: vienas likęs trumpapalukis berniukas rezervuotas ir… tadadam, noras išsipildė – „tedi meškutės“ niekas nepaėmė. Tas faktas iš karto pasirodė labai keistas. Nes ji tikrai buvo fantastiškai graži ir, iš pirmo žvilgsnio, labai meili. Kol nepakėliau ant rankų… Pakėlus ant rankų vos dviejų mėnesių pyplę, telpančią ant delno, atsirado sustabarėjimas ir pasigirdo labai aiškus, piktas urzgimas. Padėjus ant žemės, kalytė vėl transformavosi į mielą, išlaižyti siekiantį vijurką. Pakartojus pakėlimą ant rankų, pasikartoja tas pats sustabarėjimas ir urzgimas. O išėję iš kambario 3 ir 5 metų vaikai labai greitai paaiškina ir situaciją: jie ją labai mylėjo ir visur nešiojo, vežiojo (laikė gyvu žaislu), o ji, kažkodėl, pasidarė pikta. Ir tada supratau – aš privalau ją paimti.  Dabar Vėtrai du metai ir trys mėnesiai. Ji užaugo į žavią kalaitę, išmoko namų ir elgesio taisyklių. Man, mano dukrai ir artimos aplinkos žmonėms ji leidžaisi keliama ant rankų be jokio urzgesio. Bet mes žinome, kad ji to nemėgsta, todėl tuo nepiktnaudžiaujame. Visada yra paprasčiau paparašyti, kad ji ant kelių ar į glėbį užšoktų pati. Ir ji tai daro mielai, noriai ir džiaugsmingai. Ji labai myli vaikus ir babytes, ir šiaip visus žmones, tad gatvėje mielai eina į kontaktą. Tačiau galioja viena taisyklė: „Aš – šuo, ne – žaislas. Manęs tampyti nereikia“. Ir mes jos pagalba mokome aplinkinius pagarbos ir supratimo mažesniam už save.

Margas šokio džiaugsmas arba nuo gatvinuko  ant prizininkų pakylos

Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro III rūmuose (buvęs gamtininkų centras) vedu jaunųjų kinologų būrelį. Tai ta pati darbovietė, kurios teritorijoje susitikau su Audra. 2017 metų vasario 7 , gaiviai šaltą ir snieguotą dieną su būrelio nariais nuėjome pasilepinti žiemos malonumais ir pačiuožinėti nuo kalniuko. Vaikai linksmai krykštavo ir žvygavo, kai staiga į jų balsus, gailiai inkšdami ir amsėdami, iš pakalnėje stovinčių seniai nebenaudojamų aplūžusių pastatų, pradėjo artintis trys jauni šuniukai. Vos mes prie jų priartėjome, jie puolė slėptis. Šuniukai buvo bailūs, tačiau labai alkani. Baimė juos gynė slėptis, o alkis vertė eiti link žmogaus. Parodę maistą, greitai juos susirinkome ir atsinešėme į klasę, kur pašėrėme. Jie neėdė, o godžiai siurbė maistą. Matyt, jau kelios dienos išmesti glaudėsi apleistose patalpose.

Buvo du patinukai ir viena patelė. Mergytę, pavadinom Lape, o patinėlius – Po (nes buvo panašus į kung fu pandą iš multiko) ir Margiu.  Kalytę iškart įsišunino viena būrelio narės šeima, o du berniukus parsivežiau namo socializacijai ir tolimesnei naujų šeimininkui paieškai.  Dukra pajuokavo, kad gal kurį pasiliekam. Aš atsakiau, kad trečiam šuniui, ir dar patinui, tikrai namuose vietos jau nebėra. O jei ir būčiau pasilikusi, tai tik kalytę. Patinėlis, vardu Po, jau po savaitės džiaugėsi mylinčia šeima, o vat Margis buvo bailus ir verksnys. Jį gazdino daug kas: tamsa, vyrai, skėčiai, neaiškūs siluetai, maišai, kelmai ir krūmai ir t.t. Ėmiausi jį visais būdais dresuoti ir socializuoti, kad greičiau gerus šeimininkus rastų ir lengviau adaptuotųsi naujoje šeimoje. Tačiau kuo labiau jį mokinau gyvenimo džiaugsmų,  tuo atsargiau rinkausi galimus šeimininkus. Jis buvo nuskriaustas, išgązdintas kailiniuotas „vaikas“, bijantis viso pasaulio. Jam reikėjo dėmesio ir atjautos. Nenorėjau atiduoti jo nei „prie būdos“, nei „vaikų džiaugsmui“. O kuo intensyviau su juo dirbau, tuo labaiu pradėjau jausti augantį tarpusavio ryšį, kol vieną dieną supratau – naujų namų jis jau neieško.

Triukų dresūra mane žavėjo nuo vaikystės. O kai ji paremta teigiamu paskatinimu ir gera emocija, tai smagi ir įdomi veikla abiems pusėms – tiek šuniui, tiek šeimininkui. Taigi Margiui, kaip ir Audrai su Vėtra, teko šito mokytis. Praeitą rugsėjį, sužinojusi, kad Rygoje rengiamas pirmasis Pabaltijo šalyse seminaras ”Šokių su šunimis“ tema, nusprendžiau su Margiu išbandyti šią sritį. Ir net nepajutau, kaip mus tai „užkabino“: seminaras po seminaro, žingsnis po žingsnio judėjome pirmyn. Šių metų rugpjūčio mėnesį Liepojoje įvyko pirmosios Pabaltijo šalyse „Šokių su šunimis“ varžybos. Ten mums pasisekė – sudalyvavome dvejose rungtyse ir užėmėme 2 ir 3 vietas.

Taip bailus gatvinukas tapo varžybų prizininku. Ir tai dar ne pabaiga, o tik spalvingo kelio pradžia!

Kai sninga katinais arba „geradarių“ dovanos

 

Tokį pat saulėtai darganotą rugsėjį kaip ir šis,  beveik lygiai prieš metus, į mano mamos kiemą prisnigo baltais, minkštais… kačiukais.  Kitaip tariant, kažkuris „geradaris“ sodo kaimynas  įmetė per tvorą į kiemą katę su šešiais, maždaug 2 mėnesių, kačiukais. O pas mamą du šunys – savų kačių neliečia, myli, o vat du svetimus mažylius pasiuntė į vaivorykštės šalį. Reikėjo skubiai imtis likusiųjų mažylių gelbėjimo operacijos. Ačiū „Všį Vyšnių sodas“ ir Monikai Mužaitei, kuri operatyviai suregavo į pagalbos prašymą ir priimė mamą katę, o aš likusius 4 sniegučius atsivežiau į miestą, ieškoti jiems namų ir šeimininkų. Trys greitai rado naujus namus ir gerus šeimininkus, o vat viena katytė, nors meili mums, bet buvo baili svetimiems. Kai tik koks nors interesantas į svečius katytės pažiūrėti, ši šast tai po lovą, tai į spintą ir slepiasi kol tas išeina. Taip neplanuotai mūsų šeimą papildė dar vienas narys – katė Mėta Miaukalė Katia.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė

Gintarė ir Lora
Aušra, Laura ir Pupa