Svajūnė ir Kubis

 „Negaliu patikėti, kaip man pasisekė, kad jį turiu.“

Būdama maža visad norėjau šuniuko, tad, kai tik pamatydavau praeinantį gatvėje, bandydavau paglostyti. Prašydavau mamos, kad priglaustumėm šuniuką, bet ji vis sakydavo: „pagalvosiu“. Tad mes su sesėmis ėmėmės veiksmų. Ieškojom ir prieglaudose, ir Facebook skelbimuose – niekur neradom. Kol 2016 metais,  būdama su drauge sulaukiau skambučio iš sesers, su klausimu ar norėčiau šuniuko. Jei taip, turėjau grįžti namo. Nuskuodžiau namo ir ji man parodė skelbimą, esanti Facebook. Kaime kalytė atsivedė šuniukų ir juos norėtų skubiai atiduoti. Jų buvo išvis 3: viena marga mergytė, baltas labradoriukas ir trečiasis, maniškis, rudasis labradoriukas. Jų mama buvo mišrūnė, o tėtis – grynaveislis labradoras. Žiūrėdama į visus negalėjau išsirinkti, bet po kiek laiko pagalvojau, kad reiktų imti mergaitę, tačiau sesuo suabejojo ar tikrai ir parodė į rudąjį berniuką. Jis buvo labai mielas, gražios ir įdomios spalvos: rudas, maišytas su kažkokia spalva, susiliejančia ant kojų. Dar ant snukučio buvo maži rutuliniai antakiai, kurie man labai patiko. Po kiek laiko, kai abi nutarėm paimti rudą berniuką, sesuo paskambino tiems žmonėms. Jie gyvena Trakuose, bet žadėjo važiuoti į Vilnių ir atvežti šuniuką. Aš labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad rudojo dar niekas neužsakė ir gausiu pagaliau šuniuką.

Praėjo savaitė ar dvi, kiekvieną dieną vis nekantriau laukiau… Man bežaidžiant sesers telefonu, jai paskambino šuns šeimininkė. Nulėkiau jai paduoti telefoną, o pati bėgau rengtis. Atvažiavus į susitikimo vietą, ieškojom tos seimininkes ir pamačiau mažą rudą šuniuką. Supratom, kad ten tikrai ji ir mūsų būsimasis šuniukas. Priėjus prie jos, paėmiau šuniuką ir jis pradėjo mane laižyti. Negalėjau patikėti, kad jis toks mažas, jog tilpo į mano delną. Kadangi jis buvo labai mažas, maniau, kad augs tikrai vos iki kelių, tačiau pasirodo, užaugo net aukščiau kelių ir labai raumeningas bei gražus.

Bet dar ne viską papasakojau. Kai grįžom namo, mamos dar nebuvo ir ji nieko apie šitą mažylį nežinojo. Galvojom, kaip jai pasakysim. Grižus iš darbo vakare šuniukas miegojo, tad galvojom, kad pasakysim ryte, juk mažyliui po tos kelionės reikia pailsėti. Rytui išaušus, mes paėmėm šuniuką ir pasakėm viską mamai. Žinoma, ji supyko ir sake jį išvežti į prieglaudą, bet mes prie to gražuolio jau prisirišom ir tereikėjo tik vienos nakties. Aišku nesutikom, kaip galima išvežti šeimos narį į prieglaudą? Taigi padarėm „streiką“ – visą dieną buvom su juo lauke. Aišku pasiėmėm reikalingų dalykų ir mums, ir šuniukui. Vakarop sesuo sutiko pabūti dar prie namų su šuniuku ir neiti į vidų, kol mama neleis jo pasilikti. Aš grįžau namo paimti jai pledą, o mane pamačiusi mama klausė, kur sesuo. Tad jai pasakiau, kad ji su šuniuku lauke laukia, kol leis jį pasilikti. Mama, aišku, paprašė ją pakviesti, o grįžus visiems namo (ir naujam šeimos nariui) visi susėdome aplink jį ir galvojom vardą.  Mama paerzindama sakė, kad vis tiek kažkada jį nuveš į prieglaudą, bet sakiau jai, kad tada jo visur ieškosiu.

Sugalvojau vardą Kumba arba Kubis, nes jis man labai priminė tą zebriuką iš filmo Kumba. Tai va, keli metai praėjo ir vis mama neišveža jo į prieglaudą – jis sau ramiausiai ant lovų miega. Na bet aišku, matosi kaip greit galima pamėgti šunį, nes dabar kartais aš prie jo negaliu prisiglausti, nes mama su juo būna. Negaliu patikėti, kaip man pasisekė, kad jį turiu.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Anželika ir Kisa
Dominika ir Faina