Tatjana ir Kaštonas

“Kaštonas visada pasitinka, pasiūlo kaulą, skanėstą, žaislą ar pagulėti guolyje.” 

 

Kai šventėme jaunesniojo sūnaus Artūro penkerių metų jubiliejų, sūnus paprašė dovanų augintinio –  šuniuko. Aš nieko negalvojusi atsakiau, kad kai bus dešimt metų, bus ir augintinis. Praėjo daug metų…  Artūrui sukako dešimt, gavo dovanų, o aš sulaukiau klausimo: “Kur mano augintinis, kurį pažadėjai, kai buvau mažas?”

Labai buvau nustebusi, kad sūnus įsiminė mamos pažadą. Pasiūliau rinktis augintinį… Nors namie jau auginome Džiungarijos žiurkėnus, žuvytes, paukštelius. Siūliau paimti mažylį. Išnaršėme internete veislynus, prieglaudas, žmonių skelbimus. Nuotraukų buvo daug ir įvairių. Bet… Artūrui į akį krito kaštoninio  plauko ir smailaus snukučio šuo. Pasakė, kad nori tokios lapės. Bežiūrėdami visas nuotraukas, grįždavome vis prie to paties rudaplaukio lapino. Pasakė, kad tik šis augintinis ir jokio kito namie nebus. Susiskambinome su “Naminukų” prieglauda Vilniuje. Prieglaudos darbuotojai atkalbinėjo apie dvi savaites, nerimavo, ar tikrai susitvarkysime. Kaštonas buvo jau suaugęs ir subrendęs  šuo. 

Kaštoną  gavome, Kaštonu  ir palikome, vardo nekeitėme. Jis buvo neišauklėtas, nemokėjo žaisti su žaislais, nežinojo, kas yra sausas ėdalas. Mokėme, kad nelotų, kol mūsų nėra namie. Vogdavo maistą nuo stalo, įsibėgėdavo ir užšokdavo ant stalo, mokėjo atsidaryti spinteles,  būdavo kartais ir agresyvumo priepuolių. Tačiau Kaštonas tvarkingas, nė karto nepridergė, visada prašosi į lauką.

Amžių nustatinėjo veterinaras – maždaug treji metai. Samdėme kinologą, kuris mokė vedžioti  su pavadžiu, klausyti komandų, žaisti. Mokėmės gyventi kartu, draugauti. Susiskambinome su Vilniaus kinologais, kurie užsiima su pamestinukais, jų  agresija. Kaštonas buvo užkariavęs sofą lovą, mokėme dalintis, nustatinėjome hierarhiją namuose. 

Augintinis mėgo stebėti Džiungarijos žiurkėnus, kaip jie dūksta,  jų buvo net penki. Po vienerių metų namuose atsirado mažoji Milė (rusų mėlynoji katytė). Pratinome Kaštoną  prie katytės. Išnešdavome apsiuostyti, apsižiūrėti. Buvome atsargūs, nes Kaštonas buvo agresyvus lauko katėms. Sakydavome: maža, negalima. Puikiai padėjo. Dabar Milė – vadas.

Viena yda dar liko – vagia maistą nuo stalo. Iki šiol bijo mašinų, sunkiai ėda sausą  ėdalą. Malonybė – visada pasitinka, pasiūlo kaulą, skanėstą, žaislą ar pagulėti guolyje. Miegame iki soties ir augintiniai mus palaiko, nežadina. Kartu esame jau septynerius metus.

Foto Elena Rutkauskaite

Martyna ir Nero
Ieva ir Žiuža