Ugnė, Denisas ir kt | Suomija

“Gyvename Helsinkio centre ir galime pasidžiaugti, kad aplink namus yra bent 5 šunų parkai, kuriuos galime pasiekti per kelias ar keliolika minučių.”

Šiuo metu jau beveik pusantrų metų su dviem augintiniais gyvename Suomijoje – šalyje, kur pagal statistiką bent vienas iš 5 žmonių nors kartą kažkuriuo gyvenimo etapu yra turėjęs šunį, o norintys priglausti beglobį gyvūną, neretai turi laukti eilėje, kol gaus atvežtą net iš Lietuvos, Ispanijos, Rumunijos ar Rusijos. Bet apie viską nuo pradžių.

Gyvendami Vilniuje neturėjome galimybės laikyti šuns, todėl vos tik sužinojusi, kad galbūt dėl draugo darbo teks emigruoti, pareiškiau, jei važiuosime, bus prancūzų buldogas. Denisas dar bandė perkalbėti, kad gal perkame normalų šunį? T. y. – didesnį. Bet mano daugiau nei 8 metus turėta svajonė buvo neįveikiama, o paskui, jau bendru sutarimu, greitai ir padvigubėjo. Bet apie tai vėliau.

Šuniuką įsigijome atsakingai – po ilgo domėjimosi pirkome Lietuvoje iš rekomenduoto ir gerus atsiliepimus turinčio veislyno. Gupis jau buvo paskiepytas, čipuotas, turėjo kilmės dokumentus, EU pasą ir buvo tinkamo amžiaus keliauti į užsienį. Todėl mums liko tik pasirūpinti kelionės bilietais, tinkamu narvu ir antspaudu pase, kad augintinis yra sveikas, gavęs vaistų nuo kirminų ir gali vykti į užsienį.

Į Suomiją skridome lėktuvu iš Vilniaus, todėl turėjome padaryti papildomus namų darbus, t. y., kadangi Gupis svėrė daugiau, nei leistinas gyvūno svoris lėktuvo salone, jam teko skristi bagažo skyriuje. Tokiu atveju bilietų įsigijimas užima daugiau laiko, nes reikia išsiaiškinti: ar norimam skrydžiui lėktuvas yra pritaikytas gabenti gyvūnus; ar bagaže bus vietos narvui (mažame lėktuve paprastai būna tik 1 tam pritaikyta vieta). Taip pat narvas turi būti sertifikuotas gyvūnus gabenti lėktuvais, o augintinis jame turi turėti galimybę atsistoti ir apsisukti. Narvą gavome “Depo”, o dėl bilietų išsiaiškinome keliais skambučiais.

Dar prieš kelionę Guputį pradėjome pratinti prie narvo, taip pat važinėjome mašina, kad nebijotų ribotos erdvės, keliavimo transporto priemone ir įvairių garsų. Tačiau skrydis visai kas kita, ypač, kai negalėjome visą laiką būti kartu. Kelionė nuo vienų namų iki naujųjų truko maždaug 4 valandas, per kurias teko patirti daug netikėtumų. Procedūros oro uoste neužtruko ir nedaug skyrėsi nuo įprastinių, kai registruojamas bagažas, svarbu – tvarkingas skiepų pasas ir vos įlipus į lėktuvą paprašyti stiuardesės, kad primintų kapitonui, kad orlaivyje yra gabenamas gyvūnas. Pridavę lagaminus, dar šiek tiek pabuvome su Gupučiu, o kai baigėsi keleivių registracija, teko atsisveikinti. Nors skrydis buvo trumpas, tačiau ne pats maloniausias, teko porą kartų už Estijos pajausti laisvajį kritimą, o nusileidome tik iš trečio karto. Įlipdami į lėktuvą matėme, kaip krovė boksą su Gupučiu, o pirmas vaizdas išlipus irgi buvo stačios vaiko ausys, šviečiančios per bokso tarpą. Atgavome jį jau oro uoste. Ne, nevažiavo jis ratu su lagaminais! Kaip ponas buvo atvežtas per atskiras duris. O jau tas žvilgsnis, kas augina prancūzus, žino, jei kas nepatinka, nusisuks, ignoruos, arba suvalgys akimis. Supratome, kad liko tikrai nepatenkintas.

Atskridome! Visi trys, bet be lagaminų, t. y. ir be savų dubenėlių,  maisto, skanukų ir žaislų. Nusprendėme, kad mūsų ir dar bent dešimties žmonių lagaminai netilpo dėl Gupučio bokso. Na, nieko, atgavome juos po paros, net iki durų atvežė, bet nepasakosime, kuo iki tol teko Gupučiui maitintis. Per pirmąsias dienas Helsinkyje susiradome artimiausias gyvūnų prekių parduotuves, budinčias vet. klinikas, jei prireiktų ekstra atveju, apėjome šunų parkus, net susiradome naujų keturkojų draugų. Suomijoje šunys yra vedžiojami su pavadėliais, todėl esame tikri, kad iš už kampo neiššoks koks agresyviai nusiteikęs milžiniškas šuo ar pakvaišęs Jorkšyras. Veterinarų paslaugos Suomijoje nėra pigios, o vet. vaistinių čia nerasite – viską gausite įprastose, tik jums prireiks recepto. Suomijoje, kaip ir Lietuvoje, gan sudėtinga susirasti būstą, kad leistų kartu laikyti ir augintinius, ypač jei nuomoja privatūs asmenys. Nuomojantis per įmones tokių bėdų nėra.

Po maždaug pusmečio bendru sutarimu nusprendėme, kad mūsų gaują turi papildyti Tosia, todėl teko galvoti, kaip ją atsigabenti. Apgalvotų variantų buvo daug. Galima buvo skraidintis ją vieną “Pet cargo”, bet nesupratome, kodėl vieną naktį mažoji damutė būtų turėjusi praleisti tranzitiniame oro uoste, jei tikrai yra tiesioginių normalių skrydžių (pigios aviakompanijos gyvūnų negabena), todėl iškart atmetėme šį variantą. Arba suskraidyti pirmyn atgal vienam iš mūsų (pigiau, bet vis tiek būtų negalėjusi skristi lėktuvo salone, nes viršijo 8 kg), arba gabenti autobusiuku (matyt, Suomija ne toks populiarus maršrutas, nes siūlėsi vežti per Švediją, o ir atsiliepę vadybininkai nekėlė pasitikėjimo). Galiausiai mums pasisekė, nes draugų pažįstamas savo mašina važiavo į mūsų pusę ir sutiko atvežti Tosiuką.

Suomijoje įprasta, kad šuo yra pagalbininkas, draugas ir šeimos narys, todėl vos atvykus stebino ne tik malonus dėmesys Gupiui, bet ir sutinkami žmonės, besivedantys ne vieną, du, o net tris ar net daugiau šunų (ir tai ne šunų vedžiotojai). Žinoma, nereikia pamiršti ir miesto infrastruktūros, pritaikytos auginti šunį: šunų parkai, galimybė kartu (be papildomo mokesčio) keliauti miesto viešuoju transportu bei aplinkinių sąmoningumas. Čia yra net specialūs tarpmiestinių traukinių vagonai keliaujantiems su augintiniais, daug gyvūnams draugiškų barų ir kavinių. Gyvename Helsinkio centre ir galime pasidžiaugti, kad aplink namus yra bent 5 šunų parkai, kuriuos galime pasiekti per kelias ar keliolika minučių. Esame mėgėjai keliauti, tačiau dėl Tosios ir Gupio, jei norime vykti kartu, turime atsisakyti kelionių lėktuvais. Vis dėlto tai yra bereikalingas stresas, todėl mieliau renkamės keliones traukiniu ar automobiliu. Prisiminus savo skrydį į Helsinkį net baisu pagalvoti, kaip kai kurie šuniukai keliauja net į kitus žemynus vieni. Bet kai nori ir reikia, tada viskas įmanoma.

Teigiama, kad Suomijoje gera auginti vaikus, o mes pridedame, kad šunis tai tikrai!

Išlaidos:
lėktuvo bilietas šuniui “Pet cargo” mums kainavo apie 70 eur;
patikra prieš kelionę, vaistai nuo kirminų ir paso sutvarkymas 6 eur;
transportavimo dėžė, M dydis iš “Depo” apie 50 eur;
kelto kaina šuniui – jei paliekate mašinoje, nekainuos; spec. patalpoje – apie 13 eur;
šuns atvežimas per pažįstamus – sutartinė kaina.

Kitos kainos:
“Pet cargo” kelionė be lydinčio asmens apie 700 eur;
autobusiukų kainos 100 – 150 eur, yra galimybė išsinuomoti iš jų transportavimo narvą už 10 eur.

 

Eva, Robertas ir augintiniai
Vaida ir Čiakas | Norvegija