Vaida ir Čakas

“Ruošiantis išvykti net klausimas nekilo, ką darysime su šuniu, iš karto buvo aišku – vyks kartu.”

 

Sausio mėnesį bus jau 11 metų, kaip mūsų šeimos nariu tapo šuo Čakas. Pasiėmėme jį dar visai mažutį (į delną tilpo) iš prieglaudos “MurAura” Kretingalėje. Prieš keletą metų gyvenimas susiklostė taip, kad teko išvykti gyventi į Norvegiją. Ruošiantis išvykti net klausimas nekilo, ką darysime su šuniu, iš karto buvo aišku – vyks kartu. Gerą pusmetį prieš išvykstant pasirūpinome ženklinimu, paskiepijome, gavome pasą, vaistų nuo kirminų ir atėjus laikui išvykome.

Į Norvegiją vykome savo automobiliu, kėlėmės keltu iš Rygos į Stokholmą, o po to dar riedėjome mašina 1000 km. Pirmoji kelionė – jaudinausi, kaip ji praeis, ar dokumentai tvarkingi, kaip bičiulis mūsų atlaikys kelionę. Pamenu, sakiau, kad jeigu kokios problemos su dokumentais ar pan.,  liksime abu, be draugo nekeliausiu! Nuogąstavau be reikalo, buvome užsisakę kajutę keleiviams su gyvūnais, buvau pasiėmusi pavadėlį, indelį vandeniui, vandens, sauso maisto, skanukų bei maišelių gamtiniams reikalams sutvarkyti. Kelionė per Baltijos jūrą laivu praėjo sklandžiai. Likusią kelionės dalį Čakas keliavo mašinoje, savo gulte, patogiai įsitaisęs ir snausdamas, sustodavome kojų pramankštinti ir vėl į kelią. Žodžiu, be streso, kuo puikiausiai pasiekėme kelionės tikslą. O čia laukė kitas iššūkis – nuolat būti vedžiojamam, nes Lietuvoje jis turėjo savo kiemą ir laisvę jame. Pasivaikščiojimai su pavadėliu buvo, bet ne reguliarūs. Bet ir tai kuo puikiausiai įveikėme, greitai priprato prie režimo.

 

Visai smagiai mes čia gyvename, per metus keletą kartų keliaujame kartu į Lietuvą ir atgalios. Čia, Norvegijoje, kol kas veterinarijos klinikoje nesiregistravome, todėl grįžę į Lietuvą kartą per metus apsilankome pas savo veterinarą, susitvarkome visus reikalus ir vėl atgal. Jokio didelio vargo ar sunkumo, o džiaugsmas didelis, kad mūsų draugas kartu.

Vaiva, Megė ir Kt.
Dora ir Saida