Vaida ir Puma

“Jau nuo pačios pirmosios mūsų draugystės dienos neabejojau, jog mano sprendimas teisingas.”

 

Sprendimas įsigyti šunį tikrai nebuvo spontaniškas. Mano gyvenimas susiklostė taip, kad aplinkoje visuomet buvo šunų sargų, draugų ar kompanjonų. Būtent dėl to niekada nebuvo net menkiausios abejonės, kad keturkojis gyvenimo draugas vienu ar kitu metu atsiras. Ir neneigsiu, pastaruosius metus tikrai stengiausi pakreipti savo gyvenimą tokia linkme, kad šis siekis neliktų tik svajone. Taigi būtent šiais metais, grįžusi po keleto metų, praleistų užsienyje, ir priėmiau sprendimą, jog tam jau atėjo laikas.

 

Kuomet svarsčiau apie šuns įsigijimą, peržiūrėjau tikriausiai visus Lietuvos veislynus, praverčiau visus prieglaudų puslapius ir vis labiau linkau link sprendimo, jog norėčiau globoti vyresnio amžiaus šunį. Taip mano akiratyje atsirado Puma, visai netikėtai lankant “SOS gyvūnų” prieglaudą. Gauruotas, žavingas garbanų rutulys strikinėjo aplinkui ir nepaliaujamai vizgino savo uodegytę. Ji buvo iš keleto gyvūnų, kurių nuotraukų dar nebuvau mačiusi prieglaudos puslapyje. Su ja ir palikau savo širdį tą kartą išvykdama namo, tačiau jau labai neilgam.

Vyresnių šunų globos stigma neleidžia žmonėms pastebėti, kokie tai gali būtų nuostabūs gyvūnai bei draugai. Manoji Puma yra nenusakomo amžiaus garbanė, kuri taip greitai ir taip stipriai prie manęs prisirišo, jog manytum, kad tai šuo, kuris yra su manimi nuo pirmos savo gyvenimo dienos. Pumai nei daug, nei mažai:  5-10 metų (labiausiai tikėtina, kad apie 7), ji vidutinio ūgio, labai jautrios manieros, draugiška žmonėms kalytė, su kuria vis dar mokomės atrasti bendrą kalbą. Tačiau jau nuo pačios pirmosios mūsų draugystės dienos neabejojau, jog mano sprendimas teisingas.

 

Brandus šuo leidžia atsipalaiduoti ir nuolatos nesvarstyti, ar grįžusi namo vis dar rasi spintelių dureles, batus ar kilimus savo vietoje. Dėl to nuoširdžiai visiems linkiu apsvarstyti, ar prie jūsų gyvenimo būdo tikrai negalėtų prisitaikyti vyresnio amžiaus keturkojis draugas. Man visai netikėtai pavyko atrasti draugę, kuri dienos metu saldžiai snaudžia ant sofos ir tikrai nepyksta už linksmą pavadinimą „sofos bulvė“, o vakarais ar savaitgaliais noriai tyrinėja įvairius takus ir takelius, leidžia laiką žmonių kompanijoje. Tiesa, dar mokomės sutarti su aplinkiniais gyvūnais (ypač kalytėmis), tačiau mums abiems dedant daug pastangų, manau, tai tik laiko klausimas.

 

Žinoma, puikiai suprantu, jog ateityje susidursime su įvairiais iššūkiais, tačiau nėra tokių problemų, kurių negalėtume išspręsti, jei tik tam yra noro, tuomet gyvūnas niekuomet netaps kliūtimi jokiems jūsų gyvenimo vingiams.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Jūratė, Daniel ir Vailis
Kristina, Tomas ir Pupa