„Supratome, kad Megė jau surado savo naujus šeimininkus, ir nebeįsivaizduoju, kas galėtų ją mylėti labiau negu mes.“

Megė atkeliavo iš „Tautmilės prieglaudėlės“. Sūnus sakė, kad nori šuniuko, o mano finansinės galimybės neleido jo laikyti, todėl nusprendėme laikinai pagloboti. Aš galvojau, kad tokiu būdu sūnus pamatys, kad nenori vedžioti šuns ir skirti tiek laiko, padarysime gerą darbą socializuodami šuniuką ir surasime jam naujus šeimininkus. Parašiau žinutę Tautmilės prieglaudai, kad noriu pagloboti mažą šuniuką, nesvarbu kokį. Mums išrinko pačią liūdniausią, kuri jau nesikėlė, kai kas nors ateidavo į prieglaudėlę, o tai, kaip sakė viena savanorė, buvo ženklas, kad šunytė yra susitaikiusi su mirtimi ir jos laukia. Šiaip tų mažų šuniukų buvo 11, beveik visi rudi, gražūs, o Megė nelabai, tokia juodai balta su juodais taškeliais. Ir, aišku, išrinko mums Megę. Kai parsivežėme namo, uždarėme ją vonioje, nes labai garsiai kosėjo (sirgo šunidžių kosuliu, kuris peraugo į stiprų plaučių uždegimą). Jai buvo gerai vonioje, ji visai nenorėjo eiti į lauką ir skaniausi skanukai buvo batono gabaliukai. Megė mokėsi vaikščioti lauke, atlikti visus reikalus ant palutės ir po truputį mes ją prisijaukinome, pamilome. Tada sūnus, kuris labai jos norėjo, pareiškė, kad jam jau nusibodo keltis anksti ryte ir jis nori grąžinti Megę atgal į prieglaudą (prieš pasiimdami šunį, pasirašėme sutartį, kad sūnus vedžios ją į lauką 2 kartus per dieną, o aš vieną, kad sūnus valgydins, kad užsiims visais darbais, susijusiais su šuneliu, o jei to nedarys, šuo turės grįžti į prieglaudą). Aš sulaužiau taisykles ir neleidau jos grąžinti, liepiau ja rūpintis, kol suras namus. Po truputį atėjo suvokimas, kad kitų namų Megė neturės, nes niekas dėl jos amžiaus ja net nesidomi. Na, ir nereikia, pagalvojau, nes tokio ramaus šuns nusipelnė nepaprasti žmonės. Supratome, kad Megė jau surado savo naujus šeimininkus, ir nebeįsivaizduoju, kas galėtų ją mylėti labiau negu mes. Vardas buvo duotas prieglaudoje, mes jį palikome tokį patį, nes geresnio nesugalvojome.

Namuose nuolat sukasi benamių kačiukų šeimynos, tai nutinka visokių kuriozų. Pvz., vienas katinas mušė Megę miegančią, o ji tik verkdavo ir nieko nedarydavo, paskui ji supyko ir pradėjo gąsdinti mažiukus kačiukus, tai kelis kartus teko gelbėti ją nuo kačiukų mamų, kad negautų į kuprą. O mažas 3 mėn. kačiukas įdrėskė Megei į akį, prasidėjo uždegimas, todėl teko siūti akį. Visai neseniai susiūta akis vėl plyšo ir Megė atlaikė dar vieną operaciją.

Megė, kai pavargsta lauke, bėga prie durų ir laukia, kol įleisime į laiptinę. Laiptinėje bijo, kad mes imsime į rankas, todėl labai greitai bėga į viršų. Ji labai ramiai laukia, kol bus aprengta, o vasarą labai nori į lauką (žiemą ji į lauką nenori, tenka nešti). Dažnai būname prie Salotės ežero, tai ji jau išsiaiškino, kad kitų žmonių krepšyje gali būti maisto, todėl labai veržiasi pas kitus. Aišku, kaip ir visi šunys, ieško, kas nukrito ant žemės, ir viską iki trupinėlio suvalgo. Dabar pas mus gyvena pusiau laukinė katė, tai Megė pirmiausia stengiasi patekti į kambarį, kur valgo katė, o tik tada grįžta prie savo maisto virtuvėje.

Megė labai daug miega, naktį miega su sūnumi, nors aš pasikviečiu į savo lovą, ji grįžta pas sūnų. Man tai keista, nes kai Megė miega su manimi, aš labai švelniai apsiverčiu lovoje, o sūnus ir su koja užgula, ir iš lovos per miegus išspiria, tai ji atsikelia ir vėl eina su juo miegoti. Megė taip pat yra labai rami, mes galime vaikščioti be pavadėlio, ji toli nuo mūsų neina. Jau yra dalyvavusi dviejose vaikų stovyklose, gyveno su vaikais palapinėje, visi vaikai ją įsimylėjo, nors ji nerodė didelio susidomėjimo. Į šunis taip pat nekreipia jokio dėmesio.

Su Mege gyvenimas pasikeitė, dabar daugiau laiko praleidžiame namie, sūnus ugdosi atsakomybės jausmą, Megė mums leidžia klysti: ji ir šokolado yra valgiusi, ir pomidorą, ir saldainius su riešutais, ir lauke kažką pasigriebusi.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė