“Nors jie visiškai skirtingų charakterių, abudu randa bendrą kalbą ir jau sunkiai beįsivaizduoja gyvenimą vienas be kito.”

Auginame du šuniukus: vienas jau senolis, kita – kupina energijos. Kartu jie apsigyveno, palyginus, visai neseniai.

Čiapą (mes jį vadiname “ryžiku”) radome skelbimuose, jis buvo likęs paskutinis iš savo vados. Tik atvažiavus jo pasiimti, jis kaip mat puolė man ant rankų ir nenorėjo niekur eiti iš mano glėbio. Tai buvo TA akimirka, kai žinai, kad negali jo palikti ir tiesiog privalai pasiimti kartu. Nuo pat pirmų dienų iki dabar žmonės pamatę jį vadina lapute. Nuo pat mažens ganėtinai aiškiai parodė, kas jam patinka, o kas ne, labai tvirto charakterio šuniukas. Nors galima pavadinti jį ponu, kartais jam patinka ir pasilinksminti. Vienas iš jo talentų ar silpnybių yra dainavimas. Išgirdęs kokią liūdnesnę dainą užtraukia ją kartu su atlikėja. Bet ir tai jis daro tik būdamas geros nuotaikos. Nei mažas, nei dabar nėra iškrėtęs jokios šunybės, ko negalima pasakyti apie jo draugę… Nors jau nėra jis jaunas (bus 10 metų), tačiau vis dar noriai žaidžia su Beta.

Betą parsivežėme iš prieglaudos. Kai tik atėjau pasižiūrėti šuniukų, iškart užkliuvo jos akytės, labai patraukė dėmesį, kad visi jos broliai miegojo ant jos ir buvo it šuniukų spagečiai. Tačiau šios mažos, liūdnos, juodos akytės anaiptol tokios nėra. Apsipratusi naujuose namuose ji parodė, kas iš tikrųjų ji yra. Nugraužti tapetai, suvalgytos šlepetės, laidai… Ir čia tik maža dalis pokštų, kuriuos ji mėgsta krėsti. Kad ir ką ji bepridirbtų, yra labai draugiška kitų šuniukų, žmonių atžvilgiu, priešingai nei Čiapa. Nors jie visiškai skirtingų charakterių, abudu randa bendrą kalbą ir jau sunkiai beįsivaizduoja gyvenimą vienas be kito. Ir mes jau sunkiai įsivaizduojame gyvenimą be jų, juk yra nenupasakojamas jausmas, kuomet miegi dviejų šiltučių, mikštučių kamuoliukų apsuptyje!

Foto Sitora Šlauterytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė