Viktorija ir Ardis

„O kad Jūs matytumėte, kokius koncertus su šokiais ir dainomis Ardis mums rengia, kai prašo savo žaisliuko ar gardesnio kąsnelio nuo stalo.“

„- Prašau… Prisijaukink mane!

– Labai norėčiau, – atsakė mažasis princas, – bet kad neturiu daug laiko. Reikia susirasti draugų ir susipažinti su daug visokių dalykų.

– Susipažinti gali tik su tais dalykais, kuriuos prisijaukini, – tarė lapė. – Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi. Jei nori turėti draugą, prisijaukink mane!

– O kaip tai padaryti? – paklausė mažasis princas.

– Reikia būti kantriam, – tarė lapė. – Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputį toliau nuo manęs. Aš į tave žiūrėsiu akies krašteliu, ir tu nieko nesakysi. Kalba – nesusipratimų šaltinis. Bet tu galėsi kasdien atsisėsti vis arčiau…“ (Antoine de Saint-Exupery, „Mažasis Princas“)

Taip ir Mes su Ardžiu bičiuliavomės, kaip Mažasis Princas su Lape, – kiekvieną dieną vis arčiau sėdėdami vienas prie kito.

Ardis visai netikėtai, bet labai laiku, atsirado mano gyvenime. Dar ir dabar atsimenu Indrės (VšĮ „Dogspotas“ vadovė) skambutį, jog į globą pateko sunkaus charakterio anglų buldogas, kuris nieko neprisileidžia, ir gal aš galiu pagelbėti. Tuo metu pagalvojau – pamėginsiu.

Atvykusi pamačiau išsigandusį bei labai stresuojantį šunį. Jo stotas bei snukis pakerėjo – stambus, raumeningas, o tos akys… Taip ir išvažiavau su juo kartu namo. Draugas jau tą patį vakarą pasakė, jog jis niekur iš šių namų nebeišvažiuos, o aš vis spyriojausi. Spyriojuosi jau beveik dvejus metus.

Namų aplinkoje Ardis tapo drąsesnis, guvesnis, meilus kaip meškiukas bei labai žaismingas. Nors pati pradžia buvo sunki – negalėjome prisiliesti prie jo šonų. Iš karto šiepdavo dantis. Ir nėra ko stebėtis – ant šono turi didžiulį randą. Dabar, praėjus beveik dvejiems metams, galime daryti, ką norime, – nagus kerpame, šukuojame,  raukšles, ausis valome, vaistus į akis lašiname. Ardis nė krust, laukia kantriai, kol visos procedūros bus padarytos.

Dar ir dabar atsimenu, kaip pirmomis dienomis jis višiskai niekur nenorėjo vaikščioti, – du žingsniai nuo laiptinės ir atgal. Dabar mes nueiname 6-8 kilometrus, paplaukiojame bei pažaidžiame su šaka. Jam nueiti 8 kilometrus – nėra kas veikti.

O kad Jūs matytumėte, kokius koncertus su šokiais ir dainomis Ardis mums rengia, kai prašo savo žaisliuko ar gardesnio kąsnelio nuo stalo.

Taip mes ir gyvename. Kiekvieną dieną vis atrasdami kažką naujo bei vis geriau pažindami vienas kitą. Sėdėdami arti vienas kito.

„Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji.“

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Rasa, Zefyras, Bounty ir Nemo
Tomas ir Demonas