Viktorija ir Luna

“Luna tapo mūsų kompanione, dabar ji su mumis visur važiuoja, kartu keliauja bei lankosi paplūdimiuose.” 

 

Mūsų istorija prasidėjo ne nuo planų apie augintinį. Mūsų gyvenime Luna atsirado spontaniškai, nors turėti šunį svajojau visada, tačiau tuo metu tokių planų net nesvarstėmė.

Viskas prasidėjo nuo to, jog tiesiog aplankiau “SOS gyvūnų” namelį “Akropolyje”, norėjau paaukoti beglobiams maistelio. Ir iš po stalo išlindo visai mažiukas, katino dydžio, prispaustomis ausytėmis gyvūnėlis. Pirma mintis buvo, kad tai savanorės augintinis, tačiau Lunytės istorija buvo kur kas liūdnesnė. Ji buvo viena iš problematiškiausių šunų, tuo metu ji buvo net nedovanojama, kadangi socialiai ji buvo nepasiruošusi. Luna buvo baikšti ir nesocializuota kalytė, ji bijojo absoliučiai visko: žmogaus, kojų, pavadėlio, lauko, ji apsišlapindavo ir apsidirbdavo vien paėmus ją į rankas, reikalus atlikdavo tik ant palutės bei laiką leisdavo kampuose, atsisakydama visų kontaktų su žmogumi.

Nežinau kodėl, bet šis šuo įstrigo mano širdyje ilgam, mano pietų pertraukos buvo leidžiamos prieglaudoje, vis labiau bandant socializuoti Luną. Bet baimė pasiimti ją į namus buvo didžiulė, pastūmėjo tik konkurencija, kai atvyko kita moteris, susidomėjusi šunyte. Supratau, kad čia mano ir niekam jos neatiduosiu, taigi po dviejų dienų Luna atsidūrė mano namuose. 

Kad ir kiek rodėme meilės, deja, Luna buvo itin sunkiai socializuojama, pirmąją savo dieną išsigando televizoriaus, savo laisvalaikį leisdavo po lova. Kai kiti šunys pasitikdavo savo šeimininkus, mūsiškė pamačiusi mus slėpdavosi, šlapinosi tik ant palutės, valgydavo naktimis ir ateidavo pas mus tik naktį. Ryte bandant pakloti lovas apšlapindavo patalynę, buvo dienų, kai su vyru miegojame be užvalkalų. Netgi maistu Luna buvo nepaperkama. Taip ir gyvenome su šuniu, kuris bijojo žaisti, bijojo mūsų prisilietimų. Kol neprasidėjo pavasaris…

Pavasarį nusprendemė Luną nusivežti į sodybą, pakeliui, aišku, šuo apsidirbo ir lauke darė tai ką įprastai: krito ant nugaros ir rėkė. Visgi kelionė buvo neišvengiama, pirmoji diena buvo sunki, pririšome ją prie medžio ir palikome lauke. Pavadėlis Lunai nepatiko, ji vis spaudėsi prie žolės, bandydama išvengti tempimo. Kitas sprendimas buvo atrišti šunį, bet nenuimti pavadžio, kadangi bijojome, kad pabėgs. Bet Luna atėjo ir prigulė šalia mūsų, tai buvo mini progresas! Po trijų dienų Luna jau pati išeidavo iš namo, pradėjo reikalus atlikti lauke. Reikėjo tik trijų dienų ir po pusės metų, praleistų po lova, mūsų šuo pradėjo panašėti į šunį. Po mėnesio Lunos mėgstamiausia frazė tapo „einam į lauką“, mūsų pastangos pagaliau pradėjo duoti vaisius, mūsų šuo pradėjo džiaugtis, mokytis komandų, pasitikti mus grįžtančius iš darbo. Iki šiol negaliu patikėti, kad mano mergaitė, kurią matydavau tik naktimis, pradėjo žaisti ir kandžioti man smakrą. Luna tapo mūsų kompanione, dabar ji su mumis visur važiuoja, kartu keliauja bei lankosi paplūdimiuose. 

Šis šuo mane išmokė kantrybės, atsakingumo, atjautos bei supratimo, ji įrodė, jog didelė meilė nugali viską. Ji dovanoja viltį, kad gėris bei meilė yra gyvenimo variklis. 

 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 

Gabija, Justinas, Vike ir Mukas
Judita ir Perkūnas