Viktorija ir Mauglis

“Taip aš iš šunų žmogaus tapau kačių žmogumi ir jau 6 mėnesius džiaugiuosi tuo, kad tokia maža širdelė sugebėjo tuštokus namus paversti tikra gyvybingumo karalyste.”

 

Katinas mano gyvenime atsirado labai netikėtai. Aš visada sakiau, kad esu šunų žmogus, ir katino šalia savęs neįsivaizdavau. Bet tuo gyvenimas ir žavus – jis gali tave stebinti. Anksčiau visą laiką turėjau šunį, o paskutinius 5 metus, pradėjusi gyventi viena, jokio augintinio išvis neturėjau. Praėjusių metų pabaigoje, prieš Kalėdas, draugė paliko savaitei pagloboti savo šunį: man buvo taip jauku, kad namuose yra dar viena gyvybė. Po šio įvykio pradėjau galvoti, kad būtų smagu įsigyti kokį nors gyvūną, tačiau šunį vienam pačiam yra pernelyg sunku auginti, todėl svarstymai nukrypo katino link. Iš smalsumo pasidomėjau kačių veislėmis, omenyje turėdama labai svarbų kriterijų – visiškai nenorėjau, kad augintinis šertųsi. Kailiuko neturintis katinas manęs nežavėjo, tad internete radau, jog vienos kačių veislės – Kornvalio reksų – atstovai šeriasi žymiai mažiau. Šios veislės katinas mane tikrai sužavėjo – jo kailis banguotas kaip avinuko. Taip galvoje ir užgimė mintis, kad jei jau kada nors įsigysiu katiną, tai jis bus Kornvalio reksas, bet kol kas visiškai neplanavau jo ieškoti ir pirkti. 

Kalėdų laikotarpiui grįžau pas šeimą į Šiaulius (pati gyvenu Vilniuje) ir per šventes taip pat dar susitikau su drauge. Jai pradėjau pasakoti, kad man visai „kuku namas“ ir kad ėmiau galvoti apie katiną. Prisipažinau jai, jog net nesu tikra, kokio norėčiau, o ir pirkti jo tikrai nesiruošiau. Garsiai pasijuokėme, nes užtikrintai teigiau: jei jau mano gyvenime atsiras koks murkiantis padarėlis, tai žinokit – aš tampu ta sena teta su katinu. 

Kitą dieną iš tos pačios draugės gavau žinutę, kurioje ji atsiuntė skelbimą, kad dovanojamas Kornvalio rekso katinas ir kad jis kaip tik yra Šiauliuose. Draugė pridėjo: „Tavo katinas tavęs laukia! Griebk katuką nedvejojusi: ir geras darbas, ir pačiai daug smagiau namie, kai judesys bus.“

Po šios žinutės nusprendžiau, kad nuvažiuosiu pasidomėti. Nuvykau apžiūrėti viena pati. Katinėlis buvo man į rankas iš karto paduotas: palaikiau, pažiūrėjau, apmąsčiau, kad juk čia mažiausiai 10 metų įsipareigojimas. Šeimininkai šį katiną turėjo 5 metus, tačiau nebegalėjo jo daugiau auginti, nes šeimoje atsirado naujagimis, kuris buvo alergiškas. Todėl katinėliui imta ieškoti naujų šeimininkų.

Šio vizito pabaigoje pasakiau, kad grįšiu šiandien vėliau su „palaikymo komanda“ – šeima – ir tada visi kartu nuspręsime. Parvažiavusi namo vis galvojau, ar tikrai man reikia gyvūno, nes tai iš tiesų didelė atsakomybė ir ilgalaikis įsipareigojimas. Dar pasitarėme su šeima ir visi vėl nuvažiavome pažiūrėti katinėlio. Mano palaikymo komanda buvo labai jau rami, jie tepasakė: ne mes jį auginsime, o tu – sprendimą turi priimti pati. Taigi po šių žodžių ir apsisprendžiau pasiimti katiną. Labai džiaugiausi praėjusi savotišką atranką ir gavusi šią dovaną, rodos, iš paties likimo: katinėlio šeimininkai jau buvo sulaukę labai daug skambučių iš kitų kandidatų.

Šis įvykis – tikras įrodymas, kad kartais garsiai ištarti žodžiai tampa realybe ir Kalėdų stebuklų būna. Taip Naujuosius metus katinas sutiko jau naujuose namuose ir su nauju šeimininku.

Katino vardas Mauglis – tokį jis turėjo ir nusprendžiau jo nekeisti. Pirmoji naktis buvo pusiau be miego, nes budėjau: man buvo taip keista, kad jis visur vaikšto, užšoka ant lovos, apeina mane lyg medžiotų. Tad atsikėlusi ryte tik norėjau kuo greičiau išeiti iš namų ir jį palikti vieną – savo namuose nebesijaučiau šeimininkė, o naujasis šeimininkas nedavė ramybės. Bet po kelių dienų man jau atrodė, kad mes jau visą gyvenimą praleidome kartu. Taip pat juokiuosi, kad tikriausiai kažkas aukščiau žinojo, jog metai nebus lengvi. Todėl atsiuntė man pagalbininką, kuris padėtų lengviau išgyventi karantiną ir užsidarymą namuose, nes jis labai palengvino saviizoliaciją ir džiugino kiekvieną dieną.  

Žinoma, Mauglis atnešė į namus ir chaoso: jis vis dėlto plaukus meta, visur kraiko išnešioja, palieka pėdučių ant visų paviršių. Taip pat kenčia baldai – nagus vis suleidžia į minkštą kampą. Be to, naktys neberamios, jis mėgsta pažadinti anksti, apie 5 valandą ryto, prieina prie veido ir švelniai trinasi savo snukeliu, kad kelčiausi. Tačiau visi šie nepatogumai nėra tokie jau svarbūs – naujojo šeimos nario buvimas šalia džiugina kiekvieną dieną ir viską atperka.

Taip aš iš šunų žmogaus tapau kačių žmogumi ir jau 6 mėnesius džiaugiuosi tuo, kad tokia maža širdelė sugebėjo tuštokus namus paversti tikra gyvybingumo karalyste!

Foto Rasa Šileikienė

Ingrida ir Elė
Edita, Martynas, Ciocia ir kt.