„Nė minutės nepasigailėjau, kad ją pasiėmėm: tiek meilės, atsidavimo ir dėkingumo.“

Šiek tiek priešistorės… Kai aš, prieš aštuonerius metus išvykau dirbti į Norvegiją, visada sakiau, kad kai tik bus galimybė, pasiimsiu šuniuką iš prieglaudos.

Tokia galimybė atsirado – persikraustėme į savo namučius Norvegijoje. Turėjom atostogas Lietuvoje ir, vieną pavakarį, netikėtai sugalvojom aplankyti Panevėžio gyvūnų globos draugijos prieglaudą. Mums atvažiavus kaip tik vieno voljero šuniukai buvo išleisti palakstyti. Vienas iš jų tiesiog įšoko man į glėbį ir, atrodė, kad ji čia labai gerai jautėsi. Tik paskui išsiaiškinom, kad ji mergaitė, be jokios istorijos. Niekas nieko negalėjo apie ją papasakoti: nei kiek jai metų, nei koks jos vardas. Ji turėjo mažytę kosmetinę problemą, augo trečias vokas, kuris kai kuriuos gąsdino. Iš pradžių nutarėme padėti tuo, kad apmokėjome jos operaciją. Bet po operacijos tiesiog sąžinė neleido vežti vėl į prieglaudą, o ir pati šunytė labai stengėsi įtikti, atrodė, kad ji čia visą laiką gyveno. Taip ir tapo Čilė mūsų šeimos nare.

Bet tada iškilo problema dėl jos galimybės keliauti. Mes turėjome išskristi po savaitės, o po skiepų gyvūnas gali keliauti tik po 21 d. Taip susiklostė aplinkybės, kad atsirado vieta vyrui grįžti į Norvegija automobiliu ir tas laikas jau leido keliauti! Štai taip Čilė tapo emigrante. Nė minutės nepasigailėjau, kad ją pasiėmėm: tiek meilės, atsidavimo ir dėkingumo. Čilė labai supratinga, jai nereikia daug kartų kartoti komandų.

Pervežimas iš Lietuvos į Norvegiją vyko sklandžiai. Lietuvoje Čilė gavo čipą, skiepus, pasą. Čia atvykus, reikėjo apdrausti, nes susirgus gyvūnui, gydymas kainuoja nemažus pinigus. Yra tam tikros gyvūnų laikymo taisyklės, tačiau šunys vedžiojami be antsnukių, yra draugiški vieni kitiems.

Foto iš asmeninio archyvo

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė