“Miega jis kartu su tėvais, kai nuvažiuoja į kaimą, mėgsta pakamuoti ir pagąsdinti vištas, o saugiausia vieta yra tėčio keliai, ten jis daugiausiai laiko ir praleidžia.”

Prieš 7 metus tėvų mylimas šuniukas Zumas iškeliavo į šunų rojų ir vyro tėvai buvo labai susikrimtę, be galo norėjo kito augintinio. Mes kartu su vyro sese siūlėme priglausti šuniuką iš prieglaudos, tokiu būdu prisidedant prie gerų darbų ir karmos taškų gyvenime. Tėvai sutiko, bet prašė, kad būtų panašus į buvusį augintinį. Kadangi Rokiškio mieste globos namų nėra, tai mes Vilniuje, o sesuo Kaune bendromis jėgomis ieškojome naujo šeimos nario, naršėme globos namų interneto puslapiuose. Šuniuką radome VšĮ “Penkta koja” prieglaudoje.

Istorija kraupi. Šuniukas paliktas, jei neklystu, Ukmergėje, pririštas prie parduotuvės. Amžius neaiškus, bet tikrai nesenas (metukų nebuvo). Kaip pasakojo savanoris Karolis, kuris Ryčį buvo priglaudęs savo namuose, šuniukas iš pradžių keliavo į Kauną, vėliau į Vilnių. Iš Vilniaus mes jį parsivežėme į Rokiškį. Kai atėjome Ryčio pasiimti, vaizdas sukrėtė. Jis buvo toks išsekęs ir trapus, kad buvo baisu paimti į rankas, nes bijojai kad nesulūžtų letenėle, nuskusta įstatyti kateteriui. Valgyti nemokėjo, nes viską rydavo ir išvemdavo.  Karolis pasakojo, kad išleido apie 500 Lt savo pinigėlių visoms veterinaro paslaugoms, vaistams ir spec. maistui, ir labai norėjo atiduoti Ryčį tik patikimiems žmonėms. Turėjome užtikrinti, kad tėvai tikrai priims šį šuniuką, nes pradžia bus labai sunki. Skambiname tėvams, papasakojome, kokia situacija – liepia vežti, pastatys ant kojų.

Atvežėme, vardą palikome tą patį, kurį davė prieglauda. Pradžia nebuvo lengva reikėjo daug pastangų – vaistų dozavimas, mokymas šlapintis, valgyti su saiku. Užtruko, bet rezultatas puikus. Dabar jau 7 metus tai mūsų šeimos narys, o didžiausia jo nelaimė šiuo metu yra suvažiavę anūkai pas senelius. Miega jis kartu su tėvais, kai nuvažiuoja į kaimą, mėgsta pakamuoti ir pagąsdinti vištas. O saugiausia vieta yra tėčio keliai, ten jis daugiausiai laiko ir praleidžia.

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė