“Dabar mes kartu ir keliaujame, ir dirbame (vežuosi ją į darbą kartu), ir pramogaujame. Ir tai trunka jau penktus metus.”

Ankstyvą kovo rytą mano tėtis ėjo į kioską nusipirkti rytinio laikraščio ir išgirdo gailų inkštimą. Tada pamatė prie parduotuvės įėjimo pririštą mažą sustirusį šunėką. Priėjęs pakalbino jį, paglostė ir paguodė žodžiais, kad tuoj šeimininkas grįš apsipirkęs. Tačiau paėjęs kiek toliau link kiosko, susivokė, kad parduotuvė tokiu metu dar nedirba ir joks šeimininkas neateis. Tuomet, nusipirkęs laikraštį, grįžo ir atsirišęs parsivedė šuniuką namo. Tai buvo nedidukė juoda kalytė. Tądien buvo mano gimtadienis, todėl tėtis paskambino man ir pasakė: „Turiu tau gimtadienio dovaną – atvažiuok“.

Aš, žinoma, labai nustebau, gal net supykau, juk šuo ne žaisliukas, negalima jo dovanoti. Bet situacija buvo tokia, kad reikėjo kažko imtis. Taigi aš parsivežiau kalytę namo, išmaudžiau ir nusprendžiau, kad reikia  ieškoti jos šeimininkų. Kad parašyčiau skelbimą, reikėjo kalytę nufotografuoti. Dviračiu išvažiavau į miškelį (nusprendžiau, kad gamtoje nuotrauka bus gražesnė). Miškelyje paleidau savo šunelį iš kuprinės, o jis taip pasiutusiai lakstė, tiesiog skraidė, kad vardas Kuosa tiesiog savaime atėjo į galvą, juolab, kad ir atrodė visa kaip plunksnuotas paukštis.

Skelbimus iškabinau ir gatvėje, ir Facebooke įdėjau (tai buvo, ko gero, daugiausiai „laikų“ ir pasidalinimų sulaukęs mano įrašas), tačiau senieji šeimininkai neatsirado. Beje, mano tėtis po savaitės ėjo ir nurinkinėjo visus mano iškabintus plakatus, sakė, jei kas būtų ieškojęs, būtų jau susisiekęs. Taigi taip Kuosa pasiliko mano namuose.

Kadangi veterinaras rado dar pieninių dantukų, buvo nustatytas gan tikslus Kuosos amžius – 7-8 mėn. Buvo akivaizdu, kad Kuosa didelė neaugs. Ji su lengvai apšepusia barzdele, šiurkštaus ir juodo kailiuko, didelėmis stačiomis ausimis (kol buvo maža, viena visada nuleipdavo žemyn), taigi sulaukia daug aplinkinių dėmesio ir simpatijų. Dažnas klausia veislės, juokais atsakau, kad tai „šiurkščiaplaukis zeršionas“ (sehr schon – labai gražus vokiečių kalba).

Tai jau trečias mano šuo. Nuo paauglystės neįsivaizduoju savo gyvenimo be šuns, tik pirmi du mano šunys buvo dideli, o šitas mažiukas. Iš pradžių mane tai glumino (koks tai šuo, jei dažnas katinas didesnis), o dabar matau didelius mažo šuniuko privalumus. Nedidelis šuo labai patogus – įsimetei į kuprinę ir ant dviračio. Dabar mes kartu ir keliaujame, ir dirbame (vežuosi ją į darbą kartu), ir pramogaujame. Ir tai trunka jau penktus metus.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė