“Gyvūnai man – kaip vaikai, kasdien džiaugiuosi matydama juos laimingus.”

Pirmąjį šuniuką Tebu išgelbėjome iš “Nuaro”. Su mažuoju sūnumi atvykę ieškoti naujo šeimos nario, radome jį įkalintą ankštame plastikiniame bokse. Atidarius bokso dureles sūnui į glėbį šoko mažas pūkuotukas, su uodega vizgindamas visą kūnelį. Skiepytis, ženklinti ir susimokėti “išpirkos” vykome į “Nuaro” gydyklą. Ten reikalavo 15 eurų grynais, o aš turėjau tik 10 ir mokėjimo kortelę. Darbuotojos stebėjosi, kaip galima grynais 15 eurų neturėti. Bediskutuojant šuniukas buvo paskiepytas gyva parvo viruso vakcina, paženklintas ir sutvarkyti visi dokumentai. Vos nuleidus ant žemės – šuniukas puolė į glėbį mažyliui. Tačiau tądien šuniuko mums vis tik nedavė, nes “vaikas šuniuką visai nutampys” ir svarbiausia – “grynų pinigų neturite, tai kaip gydysite, kai susirgs”… Kitą rytą, vykdant planą B, pabrangusį šuniuką nupirko pažįstama pedagogė už 20 eurų. Po savaitės šuniukas susirgo. Tris savaites kovojome su parvo virusu ir kakojimu kraujais, sumušdami visus veterinarui žinomus sirgimo rekordus. Tebu pasveikus, pradėjome lankyti šunų mokyklą, dalyvauti renginiuose. Vyresnysis sūnus su Tebu šunų parodoje “Mano namai – Tavo namai” tapo 3 vietos laimėtojais ištikimybės išbandymo rungtyje. Vos pusmečio sulaukęs šuniukas jau dalyvavo parodomosiose šunų mokyklos programose ir susitikimuose su vaikais, šią veiklą tęsia iki šiol. Kur tik nuvykstame, į stovyklas, išvykas, susibūrimus, Tebu yra vaikų žvaigždė ir numylėtinis.

Po pusmečio mūsų kompaniją papildė kačiukas, kurį netikėtai padovanojo moteris Laisvės alėjoje. Deja, netrukus kačiukas taip pat netikėtai mus paliko… Liūdėjome visi. Kačiuko skylę šeimoje užpildė Popkė – lietuviška trispalvė katytė. Jos pasiimti nuvykome trise – aš, mažylis ir Tebu. Skirtingai nei prieglaudoje, ją dovanojančių žmonių neišgąsdino nei vaikas, nei šuo, ir katytė apsigyveno pas mus. Popkė su Tebu tapo geriausiais draugais. Kartu miega, žaidžia, maistu ir skanumynais dalinasi. Niekuomet nesipyksta. Žiūrint į juos posakis “kaip šuo su kate” įgauna visai kitą prasmę. Popkė neretai mus pamalonina staigmenomis – pelėmis ir paukščiais.

Dar po kelių mėnesių radau į Tebu panašų šuniuką, dovanojamą kitame Lietuvos krašte. Gražuolio ilgiau nei mėnesį niekas neėmė, todėl vieną saulėtą žiemos dieną, palikę vaikus darželyje, su Tebu sukorėme šimtus kilometrų ir įsišuninome Sanį. Sanis – sargus šuo: dviračio, mašinos ir namų, jam esant, galima visai nerakinti. Sanis prikrečia daugybę šunybių – apgraužia batus, žaislus, daiktus, puola į gatvę, pamatęs kitoje kelio pusėje šunį. Jei ne šios ydos, Sanis būtų tikras šuo inteligentas: nepaprastai švarus, tvarkingas, nemėgsta purvo ir sušlapti.

Vasarą prie augintinių kolektyvo prisijungė Simas – baltapūkis zuikis albinosas, kurį perėmėme iš atsidžiaugusių šeimininkų. Skirtingai nuo istorijų su šunimis ir kate, kur buvome bene vieninteliai kandidatai į šeimininkus, šįkart teko laimėti zuikio norėtojų konkursą. Simas gyvena laisvai: vasarą – lauke, žiemą, jei labai šalta, namuose. Lauke turi dobiliukų pievą, daržą su šviežiomis salotomis, krapais, petražolėmis ir netgi kopūstų galvomis! Jo guolis – nuolat pravertame garaže, kur paliekame maisto ir vandens. Simas, kaip ir kiti mūsų gyvūnai, yra labai tvarkingas. Lauko tualetą įsirengė pievoje ant šulinio dangčio, visame garaže ir aplinkui – tvarka kaip bažnyčioje. Namuose Simas įsitaisė virtuvėje, po sūnaus kėde, o tualetas – palutė prie durų. Nedrąsus zuikis greitai priprato prie naujos aplinkos ir namiškių, kasdien mus džiugina savo mielumu, kalnu pūkų bei linksmais gaudynių ir žaidimų vaizdais.

Gyvūnai man – kaip vaikai, kasdien džiaugiuosi matydama juos laimingus.

Foto Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė