01
2018„Dabar Neolitas visada šalia – šildo mano ledines pėdas vakarais, rūpinasi, kai sergu ar tiesiog negaliu užmigti, eina kartu pasivaikščioti, padeda rūpintis žirgais.“
Žydrės ir Kirnio su Gitu istorija
Turbūt, jei ne žirgai, dabar skaitytumėte emigrantės istoriją… Buvau jau ne kartą išvažiavusi svetur, bet vis grįždavau namo aplankyti šeimos ir, žinoma, ištikimiausiai laukiančio draugo – Kirnio. Tačiau, kad galiu ir nebegrįžti, nujautė ir skaudžiai išgyveno mano senelis, buvęs tremtinys, savo jaunystėje stengęsis kaip įmanoma likti gimtojoje žemėje, Molėtuose. Vis dėlto, vietoje atkalbinėjimų, prieštaravimų ar gėdinimų, pasielgė labai išmintingai – pasiūlė padėti studijuoti ir padovanoti savo tėvų žemę. Negalėjau atsisakyti. Čia be galo gražu – išsvajotas ežeras, kur niekas neišveja, kai maudaisi su žirgais, kalvotos pievos, pilnos sultingos žolės, tyliai ošiantis miškas. Svajonė, padedanti ieškoti būdų, kaip išgyventi, kai sunku, puoselėti gamtą ir ją išsaugoti vaikams, vaikų vaikams. Tačiau turėjau vieną rūpestį – žirgai, kaip ir žmonės, labai liūdi po vieną, tad ėmiau mintyse ieškoti Kirniui draugo, kol būsiu paskaitose. Mintys materializuojasi! Mano kursiokų pagalba (tiesa, po didelės avarijos, bet čia jau kita istorija…) į šį nuostabų rojaus kampelį atvažiavome trise ir jau beveik 10 metų dėkoju seneliui už DOVANĄ.
Žydrės ir Neolito istorija
Visada mylėjau kates, tačiau studijų metais nesiryžau priimti naujo gyventojo, kol tiek mažai laiko būdavau namuose. Praradusi tėtį ir senelį jaučiausi labai vieniša. Su baime ir nerimu jaučiau, kad greitai išeis ir sunkiai serganti mama. Norėjosi rasti nusiraminimą, šilumą ir tiesiog palaikymą. Ir atradau. Truputį netikėtai – glostydama murkiančias draugės kates. Be žodžių, klausimų, pasiūlymų ar patarimų, jaučiau, kaip palengvėjo, sumažėjo įtampa, atsirado netgi truputis džiaugsmo. Supratau, kad šiuo sunkiu metu man reikalinga kasdienė terapija, tad pradėjau ieškoti murkiančio draugo. Nors televizijos beveik nežiūrėjau daug metų, bet reklamos poveikis galingas – iš vaikystės prisimenu, kaip svajojau turėti tokį rainą tigrą kaip iš „Whiskas“ reklamos. O kaip tyčia tuo metu buvo juodų, rudų, baltų, bet nei vieno pilko rainiuko. Laukiau savo draugo – pamačiusi skelbimą „Tautmilės globos“ puslapyje tą pačią dieną skubėjau pasiimti. Radau Litą su broliuku ir mama narvelyje – buvo ką tik pagauti kažkokiame Vilniaus kieme. Rainiukas buvo toks išsigandęs, kad kai paėmiau, tik drebėjo. Mamytę paglosčiau ir pažadėjau rūpintis ir mylėti, kaip ji. Važiuojant namo, kačiukas nenuleido akių nuo manęs – aš irgi norėjau kuo greičiau grįžti ir nuraminti savo mažąjį draugą. Visgi rainiukui buvo taip baisu, kad kitą rytą ir visą dieną niekur negalėjau jo rasti, nors buvo tik vienas kambarys. Vakare sutemus jau visai praradau viltį ir liūdna gulėjau ant lovos, kai išgirdau kažkokį tylų tylų krebždesį – pagalvojau, kad haliucinacijos. Bet visgi įsijungiau šviesą ir ieškojau krebždesio kryptimi – radau visą drebantį, įsilipusį į miniatiūrinę lentynėlę. Nuo tada, kaip mažasis princas, mokausi prisijaukinti savo baikštųjį tigrą. Truputį ir vardą patobulinome – Neolitas yra akmens amžiaus laikotarpis, kai žmogus prisijaukino laukinius gyvūnus. Dabar Neolitas visada šalia – šildo mano ledines pėdas vakarais, rūpinasi, kai sergu ar tiesiog negaliu užmigti, eina kartu pasivaikščioti, padeda rūpintis žirgais, net padėjo būsimam vyrui žinutes rašyti. Visada mėgo medžioti, tačiau padidėjus šeimai, nusprendė, kad reikia dar daugiau maisto – tad 3 pelės, paukštis ir driežas tapo kasdieniu įnašu į šeimos biudžetą ir mano gyvūnų gelbėjimo misija.
Keith ir Poli istorija
Vieną šaltą, vėjuotą pavasario dieną prieš Velykas grįžau namo iš darbo ir lipdamas laiptais išgirdau „Miau“. Pasižiūrėjau po terasa, galvodamas, kad ten mūsų katinas – paklausiau, ko miauksi? Pakviečiau eiti namo, bet katiniukas toliau tupėjo. Nusprendžiau paprašyti žmonos pagalbos, bet užėjęs namo pamačiau MŪSŲ KATINĄ! KĄ??? Visas sumišęs pradėjau šaukti žmoną, kad ateitų. Sakau jai – katinas yra lauke. O Žydrė prieštarauja, rodydama man pirštu į mūsų katiną. Sakau – yra kitas katinas, bet atrodo kaip mūsų. Kol mes su sūnumi ir Neolitu laukėme verandoje, ji išėjo patikrinti mano keisto pareiškimo ir grįžo su šlapia raina katyte. Abejonių neliko, kad katytė norėjo čia gyventi – garsiai miauksėjo ir minkė durų kilimėlį. Mūsų dvimetis sūnus pasižiūrėjo į abu rainiukus ir garsiai pareiškė sprendimą – DU. Neolitas buvo toks nustebęs, kad ir jam beliko tik priimti naują draugę – išmokti dalintis dėmesiu, maistu ir šiltomis miegojimo vietelėmis. Tiesa, Poli liko mano ištikima gerbėja, kaip Žydrė juokauja – antra žmona, ir visada miega su manimi. Tad net šalčiausia žiema mūsų šeimai nebaisi – turime du pačius šilčiausius pūkuotus šildytuvus.
O Rojus labai laukia pavasario ir šuniuko – taigi laukite tęsinio.
Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė