“Turbūt daugelis sutiks su manimi, kad, kai namuose yra du katinai, atrodo, kad siautėja kokie penki – tiek jų visur pilna.”

Būna žmonės, kurie nusprendžia įsigyti augintinius, tada kruopščiai renkasi ir viską apgalvoja. Kažkada ir aš tokia buvau. Ir tai labai sveikintinas požiūris. Tačiau kartais viskas nutinka kiek kitaip. Visam laikui atsisveikinusi su savo kalyte, kuri su mumis gyveno 13 metų, po kelių mėnesių visiškai netikėtai ir neplanuotai sutikau prie ligoninės atklydusią katę. Ji buvo akivaizdžiai naminė, be proto graži ir visai nepritapo prie gyvenimo gatvėje. Ne kovojo su vietinėmis sulaukėjusiomis katėmis dėl teritorijos ar geresnio kąsnio, bet trynėsi žmonėms aplink kojas, lipo murkti ant kelių ir nakvodavo susirietusi prie suoliuko šalia įėjimo į ligoninę. Vos pamačiusi, įsimylėjau savo pūkuotą marmurinę Murką iš pirmo žvilgsnio ir nedvejodama parsivežiau namo.

Šiandien jau dešimti metai kaip mes kartu. Atšerta ir sušilusi Murka (švelniai vadinama tiesiog Pūkiu) po truputį ėmė rodyti savo charakterį. Buvęs pūkuotas angelėlis, pasirodo, turi savo nuomone, kada nori bendrauti, ir visai nesiduoda tampomas ant rankų! Gal dėl buvusios sunkios patirties gatvėje, o gal tiesiog iš prigimties Murka liko gana neurotiška ir baikšti katė, bet  aš radau būdų, kaip su ja bendrauti. Šiandien mūsų subtilioji dama dienas dažniausiai leidžia ant komodos gulėdama ant savo grikinės pagalvėlės ir stebėdama, kas vyksta namuose. Juk ir amžius jau nebe tas, kad aktyviai siaustų kaip kažkada…

Antrasis ūsuotas mūsų namų gyventojas, katinas Jonas, mano globoje atsirado taip pat atsitiktinai kaip ir Murka. Prieš porą metų kelias dienas prieš Jonines (štai iš kur toks keistas vardas katinui) svečiavausi pas dėdę kaime. Kaip tik tuo metu kažkas pravažiuodamas įmetė jam į kiemą porą mažų juodai baltų kačiukų. Vieną iškart priglaudė kaimynystėje esančios veterinarinės vaistinės gydytojas, o kitas vaikščiojo dėdės kieme tarp jo jau turimų keturių kačių. Penktos, žinoma, jam nereikėjo… Buvo akivaizdu, kad kačiuko vienintelė viltis gyventi – važiuoti su manimi į Vilnių. Taip suvalkietis Jonukas atsidūrė sostinėje. Nuo pat mažų dienų atsiskleidė jo drąsus charakteris. Šiandien Jonas rimtas katinas, besijaučiantis šeimos galva. Jonas ypač aktyviai dalyvauja namų tvarkyme ir valgio gaminime, o vasarą važiuoja į sodą peliauti. Tai vienintelis mano pažįstamas katinas, kuris visiškai nebijo važiuoti automobiliu! Vienintelis dalykas, kurio Jonas bijo, tai fejerverkai. Ir dar, žinoma, veterinarai.

Kai namuose atsirado antras katinas, didžiausias galvos skausmas buvo, kaip jie sutars. Deja, gerais draugais jie taip ir netapo. Hiperaktyvus Jonukas mėgsta pavaikyt senutę Murką, tačiau, kai per daug įsijaučia, gauna letena per nosį. Kartais mūsų senoji katė ir pati jį provokuoja, taigi, matyt, nėra jau tokia nuskriausta, kaip kartais bando man įrodyti. Tiesiog toks jau jų bendravimo būdas – triukšmingai ristis kūliais. O mano darbas jaunikaitį sudrausminti, kai per daug įsijaučia, pasirūpinti, kad maistas būtų sąžiningai padalintas ir kad visi gautų pakankamai dėmesio, glostymų ir žaidimų. Turbūt daugelis sutiks su manimi, kad, kai namuose yra du katinai, atrodo, kad siautėja kokie penki – tiek jų visur pilna.

Šiandien neįsivaizduoju savo gyvenimo be kačių. Ir noriu paraginti visus, svarstančius apie galimybę įsigyti gyvūną, priglausti beglobį. Draugas ir be kilmės dokumentų yra draugas, o jausmas, kad išgelbėjai gyvybę, nepaprastai vertingas. Mano katės įneša tiek daug žaismingumo ir džiaugsmo į kasdienybę. Gal todėl svečius mūsų buto prieškambaryje pasitinka lentelė su užrašu “a home without a cat is just a house” (“namai be katės – tik sienos”).

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Foto Gintarė Urbaitė