“Bugas mėgsta miegoti su mumis lovoje, tačiau poza kiek neįprasta – dažniausiai nosį slepia po antklode ar paklode, o uodega ir visas užpakaliukas lieka ant pagalvės.“

Viskas prasidėjo 2013 m. gegužės 15 d., kai pamokų metu netikėtai man paskambino mama. Ji norėjo pasitarti, ar galėtume trumpam priglausti šunelį, kurį rado draugės sūnus. Šunelis buvo rastas viename kieme prie konteinerio, cypiantis ir inkščiantis jis buvo uždarytas dėžėje. Radęs vaikinas teigė, jog šunelis panašus į veislinį kokerspanielį, todėl mama dar guodėsi, jog bus galima lengvai padovanoti tikrai auginti pasiryžusiems žmonėms. Tačiau aš ir mama jau seniai nedrąsiai ir tyliai svajojome apie lakstančias keturias kojytes namuose.

Štai jau beveik ketveri metai mes džiaugiamės savo mažiausiuoju šeimos nariu. Iš tikrųjų jis visai ne kokerspanielis, tačiau pajuokaudamos sakome, jog jis mūsų veislinis „konteinerinis kokerspanielis“. O kodėl Bugas – Bugaila? Su mama nesutarėme, kokį vardą duosime, todėl jis turi dvigubą. Mūsų augintinis gauna vis naują vardą-pravardę vos ne kiekvieną savaitę, kai atsitinka koks įvykis. Štai vieną dieną jo guolyje radome daug įvairių suneštų popierėlių, kauliukų, žaislų atplaišų, todėl tądien buvo pramintas Šiukšlių karaliumi. Rudenį mama buvo smarkiai išlepinusi mūsų mažylį, jis akivaizdžiai tapo truputį putlesnis, todėl buvo pramintas Kumpiu. Mėgstame jį vadinti ir Bubinu, Bumbulinijumi, Bugienojumi, Lubinu, Burgaila ir visais vardais šaukiamas jis atsiliepia.

Jis užkariavo mūsų širdis savo ypatingu charakteriu. Kartais dar juokauja mama, jog jis – jos trečiasis vaikas. Bugas mėgsta miegoti su mumis lovoje, tačiau poza kiek neįprasta – dažniausiai nosį slepia po antklode ar paklode, o uodega ir visas užpakaliukas lieka ant pagalvės. Tad ryte prabudus ir apsivertus ant šono nustebina Bugo uodega prieš pat nosį. Jis labai pavydus – saugo savo mylimiausias moteris nuo svetimų ir piktų žmonių, kartais kitiems sunku mus užkalbinti. Kiekvieną dieną mamą pasitinka po darbo tokiu džiaugsmo pliūpsniu, jog atrodo, ji buvo išvykusi kelioms savaitėms. Turime savo vakarinį ritualą, kad ramiai miegotų – kiekvieną vakarą siuntame, lakstome po namus, vienas kitą gaudome ir kartais atrodo, jog šeimininkė daugiau velniukų turi nei pats šuo.

Štai tokia mūsų laiminga augintinio istorija. Dėkojame likimui, kad viskas taip susiklostė ir nusprendėme jį priglausti. Dabar neįsivaizduojame savo gyvenimo be mūsų mylimų keturių kojyčių, lakstančių ir sekiojančių iš paskos.

Fotografė Enrika Andrulytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė