Istorijos

Karolina, Nala, Drogo ir Boni

“Esu pasiruošusi padaryti viską dėl savo draugo, kad tik kuo ilgiau galėčiau atsibusti nuo jo murkimo ir švelnaus žadinimo rytais.”

Visi trys augintiniai priglaustinukai, visi mišrūnai, kuriems reikėjo pagalbos, ir dabar jau nežinau, ar jiems, ar mums labiau pasisekė, kad atsirado mūsų namuose.

Dar studijuojant, prieš beveik 9 metus, atsirado pirmas augintinis – Boni. Tuo metu apie prieglaudas žinojau mažai ir pasiskambinus kelioms gavau atsakymą, kad kačiukų neturi. Pradėjau stebėti įvairias gyvūnų grupes, skelbimų portalus ir užkliuvo akis už mažų kačiukų, kuriuos priklydusi katė atsivedė gerokai už Vilniaus ir dabar gyvena visa šeima tvartelyje, o žmonės skubiai ieško jiems namų. Tą pačią dieną nuvykome ten ir be jokių klausimų delno dydžio rėkiantis kačiukas buvo įduotas man į rankas. Viską prisiminus galiu pripažinti, kad sprendimas įsipareigoti naujam augintiniui neturint nei nuolatinio būsto, nei stabilių finansų tikriausiai nebuvo pats protingiausias, bet… Kai jau atvyko į namus, ji tapo MANO kate ir daugiau niekada nesiskyrėme. Nors tikrai ne viskas buvo lengva, teko ir pavargti: sudėtingas charakteris, agresija, keitėsi būstai ir augintinis tikrai nepalengvino paieškų, o kur dar po poros metų Boni atsiradusi stipri alergija, dėl kurios lankėme ne vieną veterinarą, kol radome problemos sprendimą. Bet įveikėme viską ir dabar ji tikra mūsų namų puošmena. Ponia taip ir liko su stipriu charakteriu, neliečiama ir neglostoma be jos sutikimo ir myli tik du savo išsirinkus žmones, kiti šeimos nariai ir draugai žino, kad jos geriau neliesti ir nerizikuoti, jei nori turėti sveikas rankas.

Dar beieškodama Boni pradėjau sekti daug prieglaudų ir gyvūnų grupių, pradėjau matyti ir suprasti, kokia liūdna situacija yra su beglobiais gyvūnais mūsų šalyje. Kai Boni buvo beveik 2 metai, atsirado pirmieji mano globotiniai. Vėliau antri, treti, ketvirti, penkti ir tada tiesiog pamečiau skaičių, nes kelerius metus jie taip ir nesibaigė. Aš prižiūrėjau, tvarkiau ir auginau, o Boni visus griežtai auklėjo. Nebuvo ji didelė mažylių gerbėja, kol neatsirado Drogo.

Prieš 3 metus sulaukiau buvusios „SOS gyvūnų“ savanorės skambučio, kad yra priglausta laukinė katė kartu su 5 kačiukais, tik vieno kačiuko ji neprižiūri, globėja vis įdeda į guolį su visais, o mama katė išneša mažylį ir palieka vieną. Galiausiai buvo nuspręsta, kad mažyliui reikia pagalbos, o kadangi jau turėjau daug patirties auginant tokio mažumo kačiukus, tai sergantis, būdamas apie 2 savaičių amžiaus ir sverdamas 180 g Drogo atvyko į namus, kaip dar vienas laikinas globotinis. Porą savaičių teko pavargti maitinant kas kelias valandas dieną ir naktį, leidžiant antibiotikus, šildant ir masažuojant, bet viską atpirko jo meilumas. Tikrai nepasakysiu kodėl, bet kartu su manimi šį mažą tigrą pamilo ir Boni, prausdavo ir švelniai žaisdavo su juo, nors prieš tai buvusius globotinius tik griežtai auklėdavo. Kaip ir visiems laikiniems globotiniams atėjo laikas ieškoti ir Drogo namų, bet užteko vos vieno skelbimo, vieno skambučio ir supratau, kad negalėsiu jau niekam jo atiduoti, kad jis privalo likti čia. Ir taip atsirado antras augintis – Drogo. O pats Drogo yra visiška Boni priešingybė. Mėgsta dėmesį, paglostymus, nori būti nešiojamas ant rankų, myli visus žmones ir gyvūnus. Kadangi nuo mažens jam teko keliauti visur kartu su manimi, kol dar buvo maitinamas, tai priprato, ir net paaugęs mėgavosi kelionėmis. Eidavome su juo pasivaikščioti, važiuodavome į gamtą, išmoko kelias komandas ir dauguma, kas pažįsta Drogo, juokiasi, kad čia labiau šuniukas nei katinas. Teko dar ir jam garbė padirbėti aukle prižiūrint laikinus globotinius. Tik paskutinis mėnesis pakeitė jo gyvenimą. Jam sunegalavus nuvykome į kliniką, kur nustatė leukemijos virusą. Prognozės buvo labai blogos, bet nebuvau pasiruošusi su juo atsisveikinti ir Drogo tikrai nebuvo pasiruošęs taip lengvai pasiduoti. Su vienos organizacijos pagalba pradėjome eksperimentinį gydymą ir Drogo toliau džiugina mus ir džiaugiasi gyvenimu. Sunku prognozuoti, kaip toliau seksis gydymas ir kiek jis užtruks, bet tikrai esu pasiruošusi padaryti viską dėl savo draugo, kad tik kuo ilgiau galėčiau atsibusti nuo jo murkimo ir švelnaus žadinimo rytais. 

Nalos istorija kiek panaši į Drogo. Prasidėjus karantinui, kai atsirado daugiau laisvo laiko, atsivežiau ją iš savo gimtojo kaimo į laikiną globą, kad būtų galima pasirūpinti kalytės sterilizacija. Karantinas užsitęsė, kartu su juo ir laikina globa, nes negalėjome kirsti savivaldybių ir grąžinti kalytės atgal į jos buvusius namus, nes pirminis susitarimas buvo toks. O šešis metus prie būdos ant grandinės praleidusi nedidukė kalytė puikiai adaptavosi namuose, tvarkinga, miela, labai protinga ir prieraiši, nuo pirmų dienų nebuvo problemų su ja. Na, tai kaip tokį tobulą šuniuką galima grąžinti vėl prie grandinės? Misija tikrai neįmanoma. Taigi taip netyčia namuose ir pasiliko gyventi Nala, kuri puikiai įsipaišė į jau turimų kačių kompaniją ir mūsų gyvenimus, dabar visur keliauja kartu. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Monika, Donatas, Pupas ir Džeta

“Pupas labai aktyvus, mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, mielai turistauja kartu palapinėje, saugo kaip savo namus, šildo mus naktį.”

Pirmoji mūsų šeimos gyventoja – katė Džeta. Įdomi jos vardo istorija: kačiukus katė atsivedė autoserviso teritorijoje, tad visa vada buvo pavadinta automobilių modelių vardais. Po kiek laiko jie atsidūrė pas “Lesės” globėjus, iš kur atkeliavo pas mus.

Maža buvo šiek tiek neklaužada kaip ir visi kačiukai, dabar jai jau devyneri, ji tikra namų šeimininkė, labai meili ir prieraiši katė, tačiau turinti savo principus, mėgsta auklėti neklaužadas. Labai mėgsta vištieną, maža nėrė į sultinio lėkštę, kad pagautų savo ”grobį“. Štai čia galima rasti jos mažytės nuotraukas, darytas prieš devynerius metus: 

https://www.15min.lt/ikrauk/galerija/katyte-dzeta-43107#galerija/43107/883806

Po ilgesnio nebuvimo namie grįžus ji net drebėdavo iš laimės, pagalvojome, kad jai liūdna dienas, kai mes darbe, leisti vienai, tad po metų mūsų šeimoje atsirado antras katinas. Jį pavadinome Šalmu. Taip jau nutiko, kad jo šeimininkai planavo išvažiuoti į užsienį ir vietos katinui kartu nebeliko, taip mes jį priglaudėme.

Džeta nebuvo labai patenkinta naujuoju “įnamiu“, daug teko konsultuotis su “Lesės” savanoriais, gan ilgai jie gyveno atskiruose kambariuose, prireikė meilės ir laiko, kol Šalmas apsiprato naujuose namuose, ir Džeta suprato, kad jis niekur nedings.

Šalmas buvo tikra namų siela, jo buvo pilna visur ir visada, labai aktyvus katinas, lakstydavo kaip patrakęs. O vardą tokį davėmė dėl to, kad tiko pagal charakterio savybes ir išvaizdą (atrodė kaip su šalmu ant galvos). Rytais kandžiodvo kojų pirštus, anksti keldavo, bet Džeta jį palaipsniui įpratino prie namų taisyklių, jie tapo draugais. Kartą taip dūkdamas jis užkrito už spintos taip, kad teko ją ardyti, o ir paieškos, kur jis galėjo dingti bute, užtruko pusdienį. Gaila, bet po daugelio metų gyvenimo Šalmas susirgo diabetu, mūsų kova buvo verta mūsų gražios draugystės. Po diagnozės jis kartu su mumis išgyveno dar porą metų.

Vėliau kuo toliau tuo dažniau susimąstydavome apie šunį, kadangi jau gyvenome name. Prasidėjo mūsų paieškos, kurios netruko ilgai, tikrai žinojome, kad puikų kompanioną rasime globos namuose. Taip mūsų šeimoje atsirado Pupas. Jį pamačius tiesiog nekilo abejonių. Pupas iš 7 šuniukų vados, pas mus jis atsirado kelių mėnesių amžiaus, buvo paskutinis likęs vadoje ir mums pasisekė, nes jo tiesiog neatvyko pasiimti. Jis iš gyvūnų globos draugijos “Kaimo grandinė“. Pupas turėjo būti nedidelio ūgio, bet užaugo didesnis, dėl to meilės tik daugiau! Labai draugiškas ir tolerantiškas tiek mažiesiems, tiek didesniems, tiek žmonėms, tiek gyvūnams, tiek vaikams. Jis labai švelnus ir atidus, be proto mėgsta dėmesį, antakiai tikros pupos. Vardas buvo išrinktas daug metų kartu gyvenusios Pupsės atminimui. Augdamas turėjo neproporcingai dideles ausis, toks jausmas, kad pirma užaugo ausys, o po to šuo.

Augdamas Pupas nepridarė didesnių nuostolių, tiesa, grindjuostės jam buvo užkliuvusios, teko keliose vietose pakeisti, mėgdavo graužti kėdžių kojas, bet kadangi jos metalinės, tai tas pomėgis greitai pasibaigė. Po kiekvieno pasivaikščiojimo parsinešdavo po pagaliuką, iki kitos dienos ryto ramu būdavo, kol jį susmulkindavo į skutelius.

Pupas labai aktyvus, mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, mielai turistauja kartu palapinėje, saugo kaip savo namus, šildo mus naktį. Gero elgesio jį išmokė katė, galima sakyti, labai stipriai prisidėjo prie jo auklėjimo gerąja prasme. Turbūt  Džeta ir papasakojo, kad reikia bijoti vandens, nes per lietų jis į lauką eiti nemėgsta, nėra linkęs maudytis nei balose, nei ežere. Su mažesniais gyvūnais elgiasi pagarbiai ir švelniai kaip su Džeta. Klauso komandų, iš kišenės išsitraukus skaniuką nieko nesakius sugeba jas padaryti visas, kurias moka.

Džeta ir Pupas mums pašildo lovą prieš miegą, tačiau vos užmigus iškeliauja savo reikalais iki ryto ir leidžia išsimiegoti, be reikalo netriukšmauja, mūsų nežadina. Nemėgsta anksti keltis, slepiasi tokiu atveju po kaldra. 

Ant sofos vienas irgi nepasėdėsi, iškart abu užima vietą šalia, mėgstamiausios jų laidos – apie gamtą, labai įdėmiai žiūri. Prie stalo valgant tikrai suskaičiuoja kiekvieną kąsnį ir labai apsidžiaugia, jei kas nors netyčiom atsiduria ant žemės.

Smagu su Pupu išeiti pasivaikščioti, tiesa, užtruko, kol galėjome nueiti toliau nuo namų, jis labai bijodavo juos palikti, tik nematydavo namų ir iškart norėdavo atgal. Nuo vaikystės supanta, kad pamačius automobilį reikia trauktis gerokai į šalikelę. Smagu, kad Pupas neleidžia mums daug laiko būti ant sofos, mūsų gyvenimas ir ilgesni pasivaikščiojimai mums visiems į naudą, tikrai daugiau laiko įpratome leisti gryname ore. O jau kiek laimės, kai prasideda mėlynių sezonas miške, kadangi baltos kojos, tai grįžta mėlynomis letenomis. 

Kažkokių keistų sugebėjimų jis turi, išeini, atrodo, kartais be nuotaikos ir nekokiu oru pasivaikščioti, o grįžti su šypsena veide. Kiek jis laimės randa miške, o pagaliukų kiek, tik per jį turbūt pažįstame visus kaimynus aplink, nemanau, kad visi mūsų vardus žino, bet tikrai yra glostę Pupą. 

Mažas netikėtai sudalyvavo reklamos filmavime,nors tai nebuvo scenarijaus dalis: https://vilmers.com/wp-content/uploads/2021/06/VILMERS_original_HD_1080p-2.mp4   0:38

Foto Rasa šileikienė

Lina ir Soja

“Soja yra labai protinga, miela, kultūringa, be galo graži ir visų mylima.”

Istorija tokia, kad su vyru pagalvojome, jog abu mylime šunis ir reikėtų patiems turėti augintinį. Planas pradžioje buvo šunį pirkti. Tad pradėjome domėtis apie visokiausias veisles, kainas, priežiūrą ir t. t. Taip beieškant man tiesiog šovė į galvą mintis: kam mokėti už šunį šimtais, kai galima išgelbėti kokį vargšą šunelį iš prieglaudos?

Tada paieškos prasidėjo prieglaudose. Už akių užkliuvo vienos prieglaudos nauja narė, tai buvo jau kelerių metų patelė, ilgakojė lapė – geriausias apibūdinimas šiai kalytei. Tačiau taip atsitiko, kad tikrieji šeimininkai šunį po kurio laiko atsiėmė. 

Mūsų paieškos šiek tiek aprimo, kol po kelių mėnesių toje pačioje prieglaudoje atsirado mažyčių šuniukų. Nuvykę sužinojome, kad tai ta pati ilgakojė lapė grįžo į prieglaudą, tik jau su visa šuniukų vada. Ilgai nedvejoję išsirinkome pačią mažiausią ir silpniausią mergytę. Teko luktelti dar porą mėnesių, kol jau buvo galima mažylę vežtis namo. Taip mūsų namuose atsirado Soja.

Soja yra labai protinga, miela, kultūringa, be galo graži ir visų mylima. Kur tik galime, vykstame su ja, stengiamės, kad ji gyventų visavertį gyvenimą apsupta šilumos. O Soja mums atsako besąlygiška meile ir ištikimybe.

Foto Dovilė Čižaitė Jonikė

Lina ir Sati

“Jai – šilti namai ir begalinė meilė, o mums – geriausia draugė, kuri pakeitė mūsų gyvenimus.”

Mūsų džiaugsmas atkeliavo pas mus netikėtai… Tai buvo jos sprendimas.

Visa tai prasidėjo ankstyvą pavasario rytą, kuomet nuošalioje sodyboje Anykščių rajone pasirodė mažas juodas strakaliukas. Tai ir buvo Sati. Tiesa, tuomet net negalvojome, kad mes tapsime neišskiriamos.

Tai buvo maža, liesa, baikšti laukinukė. Neprisileisdavo žmonių, tarsi bijodama, kad bus nuskriausta. Tačiau alkis darė savo. Skaudu buvo į ją žiūrėti ir gaila palikti. O juk mes kauniečiai, laukė darbai. Taip, palikdami jai maisto, vandens išvykdavome į Kauną. Kaimynai taip pat nebuvo abejingi, nuolat ja rūpindavosi, tačiau šunytė nieko neprisileisdavo.

Bėgo laikas, Sati pradėjo ragauti maistelį iš rankos, tačiau nesileisdavo glostoma. Taip nepastebėjome, kaip prabėgo vasara ir beveik ruduo. Artinosi žiema… Vienintelė mintis sukosi galvoje – ką daryti? Sušals. Vyras sukalė būdą, apšiltino ir taip tikėjomės ją prisijaukinti. Tačiau… Kartą atvykę Sati neradome, neatėjo maistelio, nepasirodė kelias dienas. Sužinojome, kad kaimynė iškvietė savanorius ir ją išvežė į prieglaudą. Išvykome ir mes į Kauną. Atvirai? Suspaudė širdelę… Vienintelė mintis buvo – kaip ji ten viena, baikšti kokiame nors kamputyje. Negalėjau su tuo susitaikyti.

Ir lapkričio 25 d. vakarą ateina sūnus į kambarį ir sako:

  • Ryt išvažiuoju į Ukmergę.
  • Ko? 
  • Mūsų šuniuko. Ir nesvarbu, jūs leisite ar ne, aš ją parsivešiu.

Pasirodo, jis visą vakarą naršė internete ir „Klajūno“ prieglaudos puslapyje pamatė mažutę šunytę narve… Tai buvo ji – mūsų Sati.

Išaušo ankstyvas lapkričio 26 d. rytas ir sūnus su drauge išvyko į Ukmergę. Po kelių valandų Sati jau miegojo mūsų lovoje. Tokia pati nedrąsi.. Sunku buvo ir jai ir mums. Bijojo varnų, balandžių, garsų. Kitaip tariant, visko. Tačiau nei akimirką nesudvejojome, kad tai mūsų mergytė. 

O kur dar katė?! Tai buvo Sati siaubas… Tačiau po truputį nugalėjome ir šią baimę. Žinoma, viename guolyje nemiega, bet bent jau nebesislepia. Pasiekimas!

Šiandien – ji visavertė mūsų šeimos narė ir geriausia draugė. Kartu visur: į parduotuvę, paštą, svečius ir, žinoma, sodybą. Net Karklėje jau spėjo pabuvoti.

Turbūt reikėtų paminėti išdaigas? Bet jų nėra… Na, tik tai, kad tvarką kambaryje palaiko, kojinių bet kur nepaliksi, o jei ir paliksi, tai visi žinome kur jų ieškoti – guolyje. Tiesa, šis daiktas skirtas tik kojinėms, nes miega mūsų princesė lovoje, kaip ir dauguma. Maistas taip pat slepiamas lovoje ir yra visai normalu, jei vakare pavargusi atsiguli ant vištos kojų ar skanukų.

Taigi, kaip supratote, Sati pas mus jau beveik pusmetį, bet tai geriausias sprendimas mums visiems. Jai – šilti namai ir begalinė meilė, o mums – geriausia draugė, kuri pakeitė mūsų gyvenimus. Būtent ji privertė mus stabtelėti, laikinai pamiršti  darbus ir kitaip pažvelgti į gyvenimą.  

Foto Vincentas Kašėta

Vilma ir Šarlotė

“Šarlotė be galo gera, draugiška, nekonfliktiška mergaitė ir gera kompanione žygiuose.”

Šarlotė pas mus atvyko prieš gerus penkerius metus. Na, o istorija buvo tokia, kad su mumis daug metų, apie 16, kartu gyveno kalytė Vega, kuri buvo be galo nuostabi šunytė, kurią mums atidavė mano krikšto mama. Na, bet čia kita istorija. Tačiau mirus mūsų Vegytei, mums labai trūko augintinio. Kadangi mes labai mylime gyvūnus, nusprendėme rasti naują draugę prieglaudoje. Su vyru nuvykome į “Kiką” “Megoje”, kuri bendradarbiauja su “Lese”. Iš tikrųjų tiesiog užėjome apsižiūrėti ir ten pamatėme juodą, gražią, garbanotą šunytę. Tačiau kažkaip tą dieną jos nepasiėmėme ir su dukra grįžome kitą dieną. Tos šunytės ten nebebuvo, bet užtat buvo Šarlotė, kuri sėdėjo ir verkė… Aš lyg ir nuliūdau, kad neberadau tos kitos šunytės, bet dukra sako: mama, imkime šitą, ir šita labai graži. Žinoma, mums jos labai pagailo ir nuo tos dienos Šarlotė tapo mūsų šeimos nare. 

Mūsų žiniomis, Šarlotė buvo rasta prie konteinerio. Ji be galo gera, draugiška, nekonfliktiška mergaitė ir gera kompanione žygiuose. Ji visada eina koja kojon, niekada nesivelia į bendravimus su kitais šunimis, nelenda prie žmonių. Tai taktiškas šuo, kuris užburia savo korektiškumu. Ji be problemų su mumis ne kartą nužygiavo virš 70 km, pelniusi ir medalių, ir diplomų. Puikiai moka sėdėti, kai nori gauti gardų kąsnelį.  Žinoma, namuose Šarlotė gyvena ne viena, mes dar turime rastinuką Maksą, su kuriuo jie puikūs draugai. Taip pat turime tris katinėlius ir toiterjerą Žirnį.  

 Foto Lukas J. Bižys

David, Gleb, Pliuška ir Odi

“Kiekvienas jų vaikystėje išgyveno sunkius laikus, todėl dar labiau vertina šeimos meilę.”

Dukra labai norėjo šuns, bet mudu su vyru ilgai priešinomės, nes persikėlėme gyventi į Lietuvą iš Ukrainos ir gyvenome nuomojamame bute. Tai nebuvo palankios sąlygos laikyti šunį. Nuo vaikystės visuomet turėjau augintinių ir supratau, kokia tai atsakomybė. Dukra nedavė ramybės ir vis prašė bet kokio šuns, veislė, dydis ir spalva jai neturėjo reikšmės. Slapčia nuo jos naršiau Facebook po Vilniaus gyvūnų prieglaudų svetaines ir vieną dieną pamačiau sutrikusį ir išsigandusį šuniuką, kuris akivaizdžiai per ilgai užsisėdėjo belaukdamas šeimininkų. Šuniukas buvo netoli nuo mūsų esančioje „Lesės“ prieglaudoje, tad nuėjau pažiūrėti, o vakare mes jau turėjome Odį. 

Na, o „paplotėlis“ Pliuška – tebuvo laiko klausimas. Kartą atvėrus širdį benamiams šunims, sunku sustoti. Kadangi atvykome iš Ukrainos, Pliušką paėmėme iš Kijevo statybvietės. Laikui bėgant šunys susidraugavo, Pliuška užaugo dvigubai didesnė už Odį. Kiekvienas jų vaikystėje išgyveno sunkius laikus, todėl dar labiau vertina šeimos meilę. Šunys labai meilūs ir nemėgsta su mumis skirtis. 

Iš esmės šunys – kaip maži vaikai. Juos reikia prižiūrėti, auklėti, skirti jiems laiko ir pinigų. Bet jeigu juos myli iš visos širdies ir priimi kaip savo šeimos narį, tuomet visi šie rūpesčiai nėra našta. Niekada nesigailėjome savo sprendimo. Šunys – artimiausi žmogui gyvūnai, ne kartą įrodę savo ištikimybę. Nebuvo tokios dienos, kad Odis ir Pliuška nepalydėtų kurio iš mūsų išeinančio iš namų. Jie, kaip du sargybiniai, stovi balkone ir lydi įdėmiu žvilgsniu. O kai grįžtame, džiaugiasi taip, tarsi būtume nesimatę visą amžinybę.

Šunys – tai didžiulis pasaulis, mišrūnai – ypatingas pasaulis! Po pažinties su jais pradėjau kitaip žiūrėti į mišrūnus, tarsi tik dabar būčiau juos pamačiusi. Dabar kiekvienas pilkas Brisius ar Sargis atrodo man mielesnis ir gražesnis už madingus korgius ir jorkus. Labai norėčiau, kad žmonės greičiau pakeistų požiūrį į mišrūnus, benamius šunis, kad nebeliktų prirakintų grandinėmis šunų. Kad žmonės žvelgtų į juos atsakingai ir gailestingai. Kad kiekvienas norintis auginti šunį paimtų jį iš gatvės, iš prieglaudos ar iš savanorių!’

Foto Elena Mituzė

Eglė ir Arya

“Kartu jau esame 3 metus, Arya yra mūsų šeimos dalis, be kurios netgi keletas valandų pasidaro niūrios.”

Mūsų istorija prasidėjo darbe. Sutikome kolegę, kuri savanoriavo gyvūnų prieglaudoje “Penkta koja” ir iš jos pasiėmė augintinį, su kuriuo dažnai lankydavosi pas mus. Kolegės pasakojimai apie prieglaudos darbuotojus, jų sunkų ir pasiaukojantį darbą įkvėpė mane su vyru ir mes pradėjome važinėti į prieglaudą ir ten šiek tiek padėti. Mūsų pagalba buvo minimali, mes paimdavome šuniukus ir vaikštinėdavome po apylinkes, leisdami jiems nors trumpam ištrūkti iš prieglaudos teritorijos. Šitie pasivaikščiojimai suteikdavo pačias geriausias emocijas ir vis leisdavo pasvarstyti apie augintinį. Kad norime priglausti gyvūną, prasitarėme mūsų kolegei, ir ji buvo ryšys tarp prieglaudos ir mūsų.  Didelių reikalavimų neturėjome, norėjome nedidelio šuniuko. Pirmas mūsų bandymas buvo nesėkmingas, nes norimas šuniukas neatlaikė parvo viruso ir mirė dar neišvažiavęs iš prieglaudos. Bet po kelių mėnesių laukimo kolegė pranešė, kad atkeliavo trys mažyliai (dvi sesutės ir broliukas), kurie ieško namų, bet dar kovoja su parvo virusu. Mėnesis įtampos, nervų, bet galiausiai atėjo džiugi žinia, kad  šuniukai pasveiko ir galime atvykti. Už drąsą ir ištvermę davėme vardą Arya – iš žymaus serialo „Games of thrones”.

Kartu jau esame 3 metus, Arya yra mūsų šeimos dalis, be kurios netgi keletas valandų pasidaro niūrios. Kartu mes keliaujame, lankome parodas, muziejus, barus, kavines. Arya yra labai socialus šuo, bet su savu charakteriu. Ji tiesiog idealiai prisitaikė prie mūsų gyvenimo tempo. Jei nemiegame mes, tai ir ji, jei ryte miegame ilgai, tai ir ji. Nulis problemų ir milijonas džiaugsmo. Tokia ta mūsų laimingos istorijos pabaiga.

Foto Lukas J. Bižys

Reda ir Šyra

“Vos paėmiau ją į glėbį, ji nustojo kniaukti ir prisispaudė prie rankų.”

Vieną praėjusios vasaros vakarą eidami link buto su draugu išgirdome galingą mažo kačiuko kniaukimą. Nuo gailaus balselio skambėjo visas kiemas, tačiau mes nebuvome tikri, ar mums nepasigirdo ir ar balsas nesklinda iš vieno iš butų. Pajuokaudama draugui tada pasakiau: „Jei ryt dar bus girdėti kniaukimas, žinok, aš tą kačiuką parsinešiu namo.“

Kitą rytą išėjusi į lauką nustebau, kad kačiuko vis dar niekas nepasigedo. Nusprendusi patikrinti aukštoje žolėje, už daugiabučių namų esančių senų garažų, apjuostų tvora, aptikau mažytę katytę, dar riestomis ausytėmis ir žydromis, ką tik atmerktomis akimis.  Užtruko laiko, kol pavyko ją išvilioti tiek, kad galėčiau pačiupti pro tvoroje esantį plyšį. Vos paėmiau ją į glėbį, ji nustojo kniaukti ir prisispaudė prie rankų. Nemeluosiu, eidama namo pykau ant visų žmonių, kurie neturi širdies ir išmeta ne daugiau nei mėnesio amžiaus mažylę. Ji ten buvo visiškai viena, tikrinau tą vietą dar savaitę.

Pradžioje ją vadinome tiesiog katyte, bet einant dienoms atrodė nepadoru gyvai būtybei nesuteikti vardo. Galvoje sukosi daugybę vardų, tačiau nė vienas jai „nelipo“. Vieną dieną žiūrėjau į ją, kol ji žaidė su žaislais, ir į galvą šovė vardas Šyra (Shyra). Paieškojau vardo reikšmės, nes sakoma, kad jis nulemia charakterį, ir nuo tos dienos į ją kreipiamės tik taip. 

Dabar jai jau 8 mėnesiai. Planai buvo tokie, kad ją paauginsime, kol bus galima kastruoti, tačiau ji suteikė namams tokio gyvumo, kad atrodė nepadoru vėl namus paversti tuščiais. Savaime suprantama, ji turi savą charakterį. Ne iš tų, kurios glaustysis, kol užmigs. Ji iš tų, kuri dantukus parodys, jei kas nepatinka, ir jau geriau miegos atskirai nei kur nors šalia. Nepaisant to, kad ji yra „tipinė lietuviška rainiukė“, kaip sakė vienas praeivis, neabejokite – tokia tik viena iš milijono.

Foto Lukas J. Bižys

Lina ir Hera

“Dabar Hera tobulas šuo, komandas mokosi labai greitai, noriai tuo užsiima, savaitgaliais išeiname pasivaikščioti 10 km.”

Buvo 2018 m. gruodžio 30 d. Su vyru ir draugais išvažiavome į Rygą švęsti Naujųjų metų.  Tuo tarpu kolegė parašė, kad prie darbo Chemijos g. blaškėsi šuniukas. Su klientu pagavo, praktiškai išgelbėjo, kad nebūtų partrenktas. Nuvežė į kliniką, bet čipo neturėjo. Ir atsiuntė mums nuotrauką. Su vyru buvome kalbėję, kad jau namai yra, taigi norime korgio. Bet atsitiko taip, kad iškart įsimylėjome kalytę nuotraukoje. Kadangi kolegė pati turi šunį, palaikyti jos keletą dienų negalėjo ir nuvežė į “Penktą koją”. Su vyru turėjome po savaitės išvažiuoti slidinėti, taigi pasakėme: jei bus lemta, pasiimsime namo.

Ir buvo lemta. Net slidinėjant visą laiką šuniukas sukosi galvoje. Kai grįžome, iškart puoliau skambinti prieglaudai. Ji ten tebebuvo! Aišku, susirgo parvu… Teko laukti dar ilgiau, nes be sterilizacijos nepaleido. Į prieglaudą skambinau kiekvieną dieną, klausinėdama, kaip šuniukas. Ir jau kai buvo galima atvykti susipažinti, nuvykome.

Prieglaudoje apibūdinome šuniuką, kurio norime, ir atvedė kitą identišką kalytę. Nors ji atrodė taip pat, iškart supratome, kad tai ne tas šuo. Tada iš karantino zonos atvedė mūsiškę. Iškart meilės pliūpsnis, Hera puolė į glėbį, išlaižė mane ir vyrą. Viskas, tai buvo mūsų šuo.

Parvykus namo ko tik nebuvo. Išmokome pasidėti batus ir šlepetes. Mano batų sugraužė lygiai tris poras, vyro vieną. Sugraužtas durų kilimėlis, sudraskytos užuolaidos… Bet kartu gyvendami vieni iš kitų daug ko išmokome. Buvo visko. Ir balučių, ir kakučių namuose.

Ir netikėtai prasidėjo karantinas, taigi su Hera buvo galima išeiti pasivaikščioti. Kažkaip taip atsitiko, kad kaimynai irgi įsigijo šuniuką. Taigi per šunų draugystes susipažinome su nuostabiais kaimynais. Dabar visos šventės kaip vienos didelės šeimos, suaugę žmonės ir du šunys.

Dabar Hera tobulas šuo, komandas mokosi labai greitai, noriai tuo užsiima, savaitgaliais išeiname pasivaikščioti 10 km. Vežamės ją visur, kur galima. Net miegojo viešbutyje, kuris draugiškas gyvūnams. Dabar Hera mūsų neatskiriama gyvenimo dalis ir tokia bus iki gyvenimo galo. Tiesiog ji mūsų dalis, mūsų Hera.

Foto Lukas J. Bižys

Gaudrė, Adrianas ir Marronas

“Iš pradžių amžinai pabrukta jo uodega vis dažniau pradėjo vizgėti ir dabar ji beveik niekada nebenusileidžia.

Marroną radome prieš porą metų, keliaudami kemperiu po Europą, gamtos parke buvusiose geležies rūdos kasyklose netoli Kordobos, Ispanijoje. Taigi jis yra tikras mūsų Andalūzijos šuo. Jis slankiojo tuščioje stovėjimo aikštelėje, laukdamas kokio kąsnio, bet kartu buvo ir labai baikštus. Visas sudžiūvęs, išsikišusiais šonkauliais, apdraskytu veidu, bet labai raumeningas ir gražios, rudos spalvos, beveik kaip geležies rūdos prisisunkusios balos, iš kurių jam teko lakti vandenį.

Tuo metu buvo gruodžio mėnesis, labai vėjuota ir lietinga. Marronas dienomis mus ištikimai sekiojo, o naktimis, susisukęs ant žolės po mūsų langais, mirkdavo lietuje. Tačiau, nepaisant bjauraus oro, vis tiek užtruko beveik keturias dienas jį prisivilioti į sausą ir šiltą vidų ir dar nemažai mėnesių priversti jį pasitikėti mumis ir kitais žmonėmis. Iš pradžių amžinai pabrukta jo uodega vis dažniau pradėjo vizgėti ir dabar ji beveik niekada nebenusileidžia.

Marrono vardą sugalvojome kaip ispanišką Rudžio atitikmenį, nes marrón ispaniškai reiškia rudas. Taip ir nežinome jo tikslaus amžiaus. Pirmuosius 1-2 metus atrodė, kad jis tik jaunėja. Spėjame, kad jam yra apie 3-4 metai.

Jis yra tikras medžiotojas ir būnant lauke jo įsišaknijusius instinktus sunku pažaboti. Paleidus miškuose paprastai už kelių minučių pasigirsta už kokio pusės kilometro, besivaikantis stirnų kvapus. Ir, žinoma, mėgsta maskuoti savo paties kvapus mūsų ne taip mėgstamais visokių išmatų ir dvėselienų kvapais. Namuose jis lygiai taip pat žino, ko nori, ir turi savo standartus – kiekvieną vakarą pasirenka likti savarankiškai miegoti ant sofos, o vidury nakties atkakliai įsiprašo pas mus po antklode. Darbo dienomis jis nemėgsta keltis anksti ir man atsikėlus dažniausiai įsitaiso mano pašildytoje vietoje. Tačiau savaitgaliais su daug priekaištų būname jo primygtinai išprašomi iš lovos.

Taip pat Marronas griežtai neleidžia jokio jausmų rodymo tarp mūsų su draugu – būname iškart labai griežtai aploti. Galbūt būsime truputį jį išlepinę…

Foto Rasa Šileikienė

Laurynas, Živilė ir Plutas

“Pasiimti akląjį Plutą namo buvo vienas geriausių mūsų šeimos sprendimų.” 

Gal Pluto ir neįsimylėjome iš pirmo lyžtelėjimo, kai bandė pasiekti ranką snukiu per prieglaudos tvoros tarpą, bet į širdį tikrai įkrito. Tada su visa šeima atvažiavome naujo šuns. Širdies žaizdos po ankstesnio šuns mirties dar neužgijusios, bet keturkojo šeimos nario labai trūko.

Žinojome, ko važiuojame į prieglaudą. Nenorėjome jauno, mielo šuniuko. Norėjome patyrusio, daug mačiusio (kaip ironiškai tai skamba) prieglaudos gyventojo, kuris jau beveik nebeturėtų šansų iškeliauti į namus. Kitaip tariant, įstrigėlio.

Plutas buvo vienas jų – aklas 10 metų šuo, net šešerius metus gyvenantis prieglaudos voljere. Jis buvo toks mielas, kad abejonių beveik nebuvo. Na, gerai – buvo dvi abejonės. Kaip jis priims mūsų dvi kates. Prieglauda pasiūlė parsivežti Plutą savaitei ir pasižiūrėti, ar mūsų visa šeima susiklijuos.

Pirmieji žingsniai nebuvo lengvi. Tai sakau ne perkeltine prasme – Plutas, įpratęs gyventi lauke, namuose kelis žingsnius ėjo visą valandą. Buvo daug streso ir baimės. Bet nieko tokio, ko neįveiktų skanėstai ir labai daug meilių kalbinimų.

Šiandien Plutas džiaugiasi gyvenimu, puikiai priima kartu gyvenančias kates ir sutaria su vaikais. Pasitikėjimas mumis auga žaibiškai. Lauke jis jau vaikšto be pavadėlio, lanko dresūros pamokas ir jose yra visus stebinantis pirmūnas, dievina dūkti ir kasdien bando atsigriebti už tuos šešerius metus, kai apkabinimus ir paglostymus tekdavo dalintis su keliasdešimt kitų šunų. Jis labai ištikimas, mielas, itin tvarkingas, protingas ir imlus šuo.

Pasiimti akląjį Plutą namo buvo vienas geriausių mūsų šeimos sprendimų. Tikime ir tikimės, kad daugiau žmonių išdrįs pasiimti vyresnio amžiaus gyvūną iš prieglaudos ir suteiks namus, kurių jis jau nesitiki turėti. 

Foto Živilė Stavarytė

Jurgita ir Bučkis

“Jis taip pat turi baltą dėmelę ant sprando, kuria, sako, elfai jodinėja, o balta uodega buvo įmerkta į grietinėlę.”

Bučkis yra 2,5 metų amžiaus, į mūsų šeimą pateko būdamas maždaug 9 mėnesių iš „Lesės“ gyvūnų prieglaudos. Rastas valkataujantis gatvėje 2020 02 14  Vilniuje.

Mintis apie šunį šeimoje kirbėjo jau keletą metų, bet puikiai supratau, kad vaikų norai dar ne viskas – turime norėti ir mes – tėvai. Per keletą metų prisijaukinau mintį, kad mums (o gal man?) reikia šuns! Neslėpsiu – norėjau veislinio, nesišeriančio, tam tikros spalvos šuniuko. Bet dukra, savanoriavusi gyvūnų prieglaudoje, įtikino, kad gyvūnai iš prieglaudos nesiskiria nuo veislinių – jiems irgi reikia meilės, jie yra ir gražūs, ir meilūs.

Pamačiau Bučkio nuotrauką „Lesės“ Facebook paskyroje ir su dukra nuvykome susipažinti. Pamenu, sėdžiu mašinoje, matau dukros akis ir su siaubu žiūriu į šuns plaukuose paskendusias savo pirštines, apsivėlusius rūbus, bet širdyje suprantu, kad tai bus mūsų šuo. Bandžiau save raminti, kad kažkaip susitvarkysime, ir susitvarkėme! Dar prieglaudoje iššukavome kalną plaukų, o namuose atsirado siurblys robotas. Plaukų yra, bet tikrai ne tiek, kiek pirmą kartą susitikus. Keliauti ir ilsėtis su šunimi yra labai paprasta – priima ir poilsio namai, lankėmės ir gyvūnų paplūdimiuose, netgi gyvūnų kavinėje su specialiu meniu!

Iš „Lesės“ (pagal prieglaudos taisykles) pas mus Bučkis atkeliavo po 1,5 mėn. – tiek laiko užtruko atlikti visas reikiamas medicinines procedūras, apsiprasti su mintimi ir susipažinti su šuniuku. Visi mūsų šeimos nariai turėjo patvirtinti, kad neprieštarauja Bučkio atėjimui į mūsų šeimą. Vėliausiai su šuniuku susipažino tėtis. Labai prajuokino tai, kad Bučkis, matyt, jautė, kad šis susitikimas yra labai svarbus, todėl tik pamatęs tėtį, griuvo aukštielninkas leisdamas kasyti pilvuką! Nieko sau – užpavydėjau, nes aš lankiau šuniuką jau keletą savaičių, o jis nelabai leidosi, kad net prie jo kojų liesčiausi (jau apie pilvuką nekalbu). Protingas tas Bučkis! Jis meilus, mus labai mylintis ir saugantis šuo. Noriai mokosi komandų. Ir jis kalba! Bet tik su mūsų šeima ir ne tik Kūčių naktį.

Jis neveislinis, bet dažnai sulaukiu klausimo – kokia jo veislė? Nustemba, kad prieglaudoje buvo toks gražus šuniukas. DNR tyrimų nedarėme, bet manau, kad jo giminaitis buvo Valų korgis pembrukas – tai atsispindi princiškame charakteryje, elgesyje ir karališkoje išvaizdoje. Jis taip pat turi baltą dėmelę ant sprando, kuria, sako, elfai jodinėja, o balta uodega buvo įmerkta į grietinėlę. Bet tik mūsų Bučkis turi baltą širdelę  ant kaktos!

Ir jeigu jūs galvojate, kad Bučkiui labai pasisekė – klystate! Tai mums pasisekė, kad Bučkis atkeliavo į mūsų šeimą!

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Evelina ir Aura

“Kai ašaros džiaugsmo ar liūdesio, kai šalta ar karšta – visada šalia viena kitos.” 

Vieni augintinius turi, nes jaučiasi vieniši. Kiti – nes jaučia didžiulį poreikį rūpintis kitais. Treti – nes madinga. Ir taip galima tęsti ir tęsti. Kodėl mes su Aura kartu? Ogi todėl, kad toks likimas.

Prieš kiek daugiau nei 6 metus mirė mūsų (mano tėvukų) šeimos kalytė. Mamai tai buvo labai sunku. Po kurio laiko ji nuvažiavo į prieglaudą „Mažas draugas“ ir parsivežė į namus Mają. Pamenu, skambina ji man ir sako: “Evute, mes turime naują šuniuką, bet žinok, mačiau tavo šunį! Laksto kaip vijurkas, visus šunis varinėja po pievą! Tu važiuok greičiau jos pasiimti!“. Tuo metu buvau studentė, nuomojausi butą, bet visada žinojau, kad turėsiu šunį. Jau po savaitės nuvažiavau pasisveikinti su savo Aura. Tarp kitko, tą pačią dieną ji turėjo išvykti į Skandinaviją, nes „Mažas draugas“ vykdo nuostabų projektą ir suranda šuneliams šeimininkus už Lietuvos ribų. Na, neišvažiavo ji. Netapo emigrante. Tapo vilniete.

Po kelių mėnesių, sugraužus vieną kėdę, dalį miegamojo spintelės ir balkono slenkstį, Aurai prasidėjo keisti dalykai: pradėjo labai stipriai kasytis, plikti kailis, nuo kasymosi atsivėrė žaizdos, jos šlapiavo. Susipažinau su nuostabiais veterinarais, jie labai stengėsi padėti, bet iš esmės niekas nesikeitė. Aš tuo metu studijavau mediciną ir pati sukau galvą, skaičiau, kas galėtų jai būti. Bet iš vietos mes nejudėjome. Pamenu, buvo gruodis. Sėdžiu grįžusi iš paskaitų apsikabinusi Aurą ir taip nuoširdžiai verkiu – matau, kad ji kankinasi, aš negaliu niekuo padėti, buvo toks beviltiškas pojūtis… Vienu metu Auros gydymo išlaidos buvo 2-3 kartus didesnės negu išlaidos mano pačios maistui. Bet nepasidavėme, galiausiai gydytojai rado priežastį ir dabar viskas gerai! 

Ar aš apie tai pagalvojau, prieš pasiimdama ją į savo namus? Kad ji susirgs ir kad galbūt neturėsiu, iš ko ją gydyti? Patikėkite, tikrai ne. Aš iš esmės galvojau tik apie teigiamus dalykus. Bet po šito sunkaus starto ir nepasidavimo puikiai suvokiau – Aura yra mano šuo, o aš – jos žmogus. Tai taip ir gyvename jau beveik 6 metus, kai ašaros džiaugsmo ar liūdesio, kai šalta ar karšta – visada šalia viena kitos. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Tomas ir Jara

“Ji be galo emocionali ir džiaugsminga, reikšdama emocijas sukasi tarsi viesulas, todėl net to nejausdama sugeba išvartyti stiklines, padėtas ant kavos staliuko.”

Jarą gana netikėtai atradau prieš beveik dvejus metus. Tuo metu svarsčiau įsigyti ilgaplaukį kolį, tačiau veislynas tuo metu neplanavo naujos vados ir šuniuko įsigyti nepavyko. Mano planai, pačiam kiek netikėtai, apsivertė aukštyn kojomis, kai vienas mano draugas tuo metu svarstė priglausti šunį iš prieglaudos. Taigi kartu su juo vykome į „Penktos kojos“ prieglaudą, kur ir atradau Jarą – baikščią, sulysiusią, 5 metus skaičiuojančią labradoro mišrūnę. Prieglaudos darbuotojai perspėjo, kad Jara – probleminis šuo, su kuriuo reikės daug ir intensyviai dirbti. Net ir išgirdęs tokius atsiliepimus, su Jara užmezgiau nepaprastą ryšį – naktį po apsilankymo prieglaudoje ją sapnavau ir negalėjau nustoti galvoti – taip supratau, jog čia ženklas, kad Jara turi atsidurti pas mane. 

Ją priglaudžiau ne iš karto – reikėjo socializacijos. Tuo metu jau gyvenau Vilniuje ir intensyviai dirbau, todėl bent kartą per savaitę stengiausi nuvykti į prieglaudą šalia Kauno ir su Jara paleisti kaip įmanoma daugiau laiko. Pirmą kartą nuvykęs į prieglaudą jos pavedžioti ir iš arčiau pažinti šiek tiek išsigandau – vedžioti ją buvo milžiniškas iššūkis, labiausiai dėl jos itin stipriai išreikštų baimių. Atsirado abejonių – ar tai iš tiesų geras sprendimas? Tačiau nenuleidau rankų ir kiti apsilankymai buvo daug sėkmingesni, todėl, išsisklaidžius visoms abejonėms, ji atsidūrė pas mane. Jara jau turėjo savo vardą prieglaudoje – jo nusprendžiau nekeisti, pasirodė ne itin dažnas ir gana originalus. Čia prasidėjo Jaros istorija Vilniuje.

Jau pirmosiomis dienomis naujuose namuose Jara sėkmingai prisitaikė ir prie kambario, ir net prie daugiabučio lifto, tačiau vis dar bijojo miesto aplinkos. Todėl su ja teko daug dirbti –  vedžioti po įvairias miesto vietas, vestis į darbą, mokytis komandų, su skaniu maistu bandėme nereaguoti į baimę keliančius dirgiklius. Rezultatas mane patį maloniai stebina – Jara yra be galo protingas, paklusnus, prieraišus, draugiškas šuo, trykštantis teigiamomis emocijomis. Kartu ji – be galo rami, jeigu galėtų, tikriausiai pramiegotų kiaurą dieną. Todėl tiek jai pačiai, tiek sau negalėčiau sugalvoti geresnės sėkmės istorijos. 

Jara neturi jokių blogų įpročių, taip pat nekrečia ir jokių išdaigų. Visgi neretai tenka ją raminti – ji be galo emocionali ir džiaugsminga, reikšdama emocijas sukasi tarsi viesulas, todėl net to nejausdama sugeba išvartyti stiklines, padėtas ant kavos staliuko, ar nuvalyti apdulkėjusius gėlių lapus. Džiaugtis Jara gali ir kai kuo daugiau – namuose šiuo metu auginu dar vieną šunį – jau minėtą ilgaplaukį kolį, du šeškus ir šiek tiek egzotinių gyvūnų, tačiau Jara su visais namų gyventojais sutaria puikiai, o antrasis šuo yra puikus bičiulis, su kuriuo mielai dūksta tiek namuose, tiek lauke. 

Visgi norėčiau pasakyti, kad žmonės, galvojantys apie sprendimą priimti gyvūnėlį iš prieglaudos, turėtų jį labai rimtai apsvarstyti, nes ne visos istorijos gali būti Jaros istorijomis. Galiu tai pavadinti savotiška loterija – niekada nežinai, kokį bilietą ištrauksi, su kokia patirtimi ir traumomis šuniukas atkeliaus, kaip jis prisitaikys prie naujos aplinkos ir ar šuns elgesys, galiausiai, bus toks, kokios tikėjotės. Taip pat iš tiesų svarbu įdėti pakankamai finansų ir laiko į naują šeimos narį, esant poreikiui nepagailėti pinigų ir dresūrai – paruošto namams šuniuko, kuris neturi jokių traumų ir būtų socialus, nerasi jokioje prieglaudoje. Bet, jeigu įdėsite daug pastangų, gautas rezultatas turėtų itin nudžiuginti.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Greta ir Mikė

“Vykstame kartu į keliones, vaikštome miške, net šventėme jos gimtadienį.”

Kitė Mikė – katė, kuri turi du vardus. Pirmasis, Kitė, kilo tik ją pamačius, asocijavosi su fraze cute kitty. Antrasis, Mikė, atsirado jau susigyvenus ir namie pradėjus krėsti išdaigas. Iš tiesų ši katytė turi ir trečią vardą – Snieguolė, kuris primena, kaip ji pas mus atsirado. Ją pažįstama rado sušalusią ir leisgyvę pusnyje. Ieškojo jai namų arba prieglaudos, nes pati neturėjo galimybės laikyti. Kai aš ją pamačiau pirmą kartą, nebegalėjau pamiršti. Tuo metu svarsčiau apie gyvūną, bet, perfekcionistės suvokimu, tai turėjo būti karališkas pudelis už 2500 eur arba 1000 eur kainuojantis rusų mėlynasis. Pamenu, draugas man sako: tu ieškai brangaus, madingo gyvūno, bet čia pat šalia yra katytė, kuriai reikia pagalbos. 

Apsisprendžiau per vieną dieną ir iškėliau vieną sąlygą – jei katė pas mus neis į kraiko dėžutę, tokiu atveju reikės vežti į prieglaudą. Atvykusi į namus ji apsiprato per vieną valandą ir jau gulėjo ant mano kelių. Pastebėjome, jog ji keistai reaguoja akimis ir įtarėme, kad yra akla. Tik trečias veterinaras patvirtino, jog katytė nematys niekada, nes turi tinklainės atrofiją. Na, tai nėra baisiausias dalykas, Kitė puikiai orientuojasi. Patyrėme ir kitų sunkumų gydydami pūslės uždegimą, saugodami sofą, nagų kirpimo ceremonija ir dabar kartais primena karą. Bet Kitė visada tvarkingai ėjo į dėžutę, todėl nebuvo ir nėra kur trauktis. 

Dabar su draugu pakalbame, kad neįsivaizduojame gyvenimo be savo Kitės Mikės. Vykstame kartu į keliones, vaikštome miške, net šventėme jos gimtadienį, kurį, deja, dėl covid izoliacijos teko švęsti tik tryse. Planavome pajuokauti ir sukviesti visus tortui, kam yra tekę ją prižiūrėti, kol būname kur išvykę. Mano tėvai tik ir laukia, kada Kitė pas juos pasisvečiuos, o jei atvažiuoju pati viena, iš tėtės girdžiu nusivylimą – kodėl be Kitės? Ji visiška mūsų princesė.

Foto Živilė Stavarytė 

Natalija, Greta ir katinai

“Juos visus labai myliu ir be jų būtų liūdna.”

Labai myliu gyvūnus, taigi buvau savanorė gyvūnų prieglaudose. Koks nuostabus jausmas padėti! Nebijokite užeiti į prieglaudą ir padėti ten esantiems savanoriams. Nebijokite imti gyvūnų iš prieglaudų arba iš gatvės. Jie bus jums labai dėkingi!

Visi mano priglausti gyvūnai yra rasti gatvėje, pora iš prieglaudos. Tarp mano gyvūnų yra globotinių, kurie ieško naujų namų. Visada galvojau, kad jeigu pradėsiu gyventi viena, galėsiu padėti beglobiams. Nemaniau, kad jų bus tiek daug! Ne veltui prieglaudos perpildytos. 

Iš pradžių planavau turėti du katinus. Vienas buvo rastas lauke 3-4 mėnesių, jo padovanoti nepavyko, nes pati jį įsimylėjau. Labai seniai svajojau apie juodą katiną ir svajonė išsipildė. Visiškas juodukas gavo Sažiko vardą. Labai meilus, ramus, santūrus katinas, draugiškas su kitais. Nori būti šalia žmogaus, patinka paglostymai. Kartais su letena prašo paglostukų. Dabar jam yra 2,5 metukų. 

Karmelita, trispalvė katytė, paimta iš prieglaudos „Priglausk“, kai jai buvo 2 mėn. Pamačiusi jos nuotrauką tiesiog įsimylėjau. Tokia žavi mažytė pavergė mano širdį. Dabar jai 2 metukai. Išaugo labai graži katytė. Meili murkiukė, draugiška, mėgsta miegoti šalia žmogaus ant pagalvės, bučiuotis. Žaidžia ir retkarčiais išdykauja. 

Trečias gyvūnas, kuris atsirado mano namuose, buvo rastas gatvėje, tai rainius, vėliau gavęs Alfiro vardą. Katinas suaugęs, 2-3 metukų, tikriausiai išmestas. Atsirado rūsyje, gera moteris jį maitino. Buvo sukūdęs ir nelaimingas, labai verkė. Iš gailesčio buvo parneštas į namus. Gerai, kad tai buvo gegužės mėnuo, šilta, bet vis tiek turėjo problemų su sveikata: kalicivirozė, struvitai šlapimo pūslėje. Vet. gydytoja pasakė, kad problemos su šlapimo pūsle gali pasikartoti ir ateityje. Specialus maistukas, vaistai padėjo nuslopinti ligą. Alfiras greitai susidraugavo su Sažiku ir Karmelita, puikiai supratau, kad padovanoti jį bus sunku, nes šeimininkai turi būti labai atsakingi, jog reikalui esant, galėtų jį gydyti. Todėl teko jį pamilti ir įleisti į savo šeimą. 

Po mėnesio man atnešė mažą baltai juodą kačiuką, gal kokių 2 mėnesių. Toks simpatiškas berniukas buvo rastas lauke, prie kelio, po mašina. Paprašė manęs jį priglausti, nes radusi mergina neturėjo kur jo padėti. Įdomiausia buvo stebėti, kaip Sažikas su Alfiru pradėjo tą mažiuką prižiūrėti, prausti, žaisti, miegoti kartu. Vėliau prie jo auklėjimo prisijungė ir Karmelita. Katinas gavo Timofėjaus vardą ir dabar virš metų gyvena su mumis.

Juos visus labai myliu ir be jų būtų liūdna. Kiti gyvenantys katinai yra mano globotiniai, kuriems ieškau namų. 

Žuža buvo pagauta Grigiškėse pagal PSP programą. Jos kačiukai buvo perimti „Naminukų“ prieglaudos, o mamytė po sterilizacijos buvo atvežta porai dienų palaikyti pas mane. Žužai 3-4 m., gyvena mano namuose metus laiko, nes negalėjau paleisti jos į buvusią teritoriją. Atvežta po sterilizacijos buvo baili, puolė į depresiją, žiūrėjo į vieną tašką ir net nevalgė. Teko įdėti laiko ir pastangų ir dabar Žužą galima glostyti. Ji tapo meilia katyte, letena prašančia dėmesio. O kokia ji pamaiva! Nekreipti dėmesį į Žužą yra draudžiama. 

Kitas globotinis, atsiradęs kartu su Žuža, yra rainas, senas katinas Lusjenas. Mes jį vadiname Liusiku. Katinas rastas lauke, jam yra virš 10 metų. Liusikas yra labai draugiškas, meilybių meilybė! Dėl garbaus amžiaus jis tikrai neras naujų namų, todėl gyvens mano namuose  tiek, kiek jam skirta. Nepaisant to, kad katinas senas, jis mėgsta žaisti, šokinėja ir net užsikaria ant spintos. 

Perla taip pat mano globotinė. Ji, kaip ir Liusikas, yra sena, jai virš 10 metų. Buvo bandymų ją padovanoti, bet veltui. Kas norės katės, kuri neaišku, kiek laiko dar gyvens? Perla yra meili katytė, mėgsta žaisti ir dūkti, bet daug laiko praleidžia ir miegodama. Nuostabi katė pagyvenusiems žmonėms. 

Kitos globotinės vardas yra Vasilisa. Jai 5 metukai, ilgaplaukė, juoda gražuolė. Mano globoje gyvena 9 mėnesius. Gyvendama rūsyje labai prašėsi namo. Pagailo vargšelės, teko priglausti. Pirmosiomis dienomis Vasilisa stresavo, verkė, slėpėsi, bet laikui bėgant priprato. Dabar ji yra labai meili ir rami katytė. Gali pažaisti, jeigu pati nori, ateina gauti paglostymų, murkia, glaudžiasi, bučiuojasi, laižo rankas ir taip išreiškia savo dėkingumą. Buvo padovanota, bet praėjus 1,5 savaitės pabėgo pro atvirą langą. Viskas baigėsi laimingai, po 3 dienų ją radome. Ji yra dovanojama labai atsakingiems žmonės.

Globoje yra dvi paauglės, kurios atsirado šią vasarą. Abidvi beveik vienodo amžiaus. Viena katytė, visiškai juoda Zara, yra rezervuota, o kita, balta katytė Malvina, vis dar laukia savo žmogaus. Malvinai maždaug 7 mėnesiai, žaisminga, meili, sterilizuota ir paskiepyta. Kai buvo rasta, labai sirgo, ilgai gydėme antibiotikais. Paskui prasidėjo neurologinės problemos, trūko ausies būgnelis. Vėl ilgas ir sunkus gydymas. Šiuo metu katytė pasveiko, paaugo, tačiau po ligos liko patologija – pakreipta galvytė. Reikia būtinai stebėti sveikatą, nes problemos su ausytėmis gali pasikartoti. Vargu, ar kas norės sergančios katės, todėl didelė tikimybė, kad katytė pasiliks visam laikui mano namuose. 

Lora, pagauta pagal PSP programą, turėjo būti paleista po poros dienų po sterilizacijos. Ji yra Malvinos mama. Kaip visada, pagailo ją paleisti. Nusprendžiau pabandyti surasti naujus namus. Kol kas ji nedovanojama, nes jai reikia adaptuotis ir socializuotis. 

Turiu dar vieną jauną, išskirtinės išvaizdos globotinį, katiną vardu Adolfikas. Nors gamta pasistengė nupiešti jam ūsus, tačiau dėl nepalankių aplinkybių Adolfikas tapo benamiu. Rastas jis buvo visiškai nelaimingas ir sergantis, nieko nevalgė, puolė į depresiją, labai verkė. Teko jį gydyti ir net duoti raminamuosius. Po mėnesio katinukas atsigavo, pradėjo reaguoti į aplinką, net žaisti. Dabar, kai jis sveikas, ieškome jam naujų namų, kuriuose Adolfikas būtų mylimas, ir svarbiausia, kad niekas jo daugiau neišduotų. Jam 2 metukai, skiepytas ir kastruotas. Labai draugiškas žmonėms, myli vaikus, tačiau su kitais gyvūnais nesutaria. 

Paskutinis mano globotinis yra katinas Marselis. Jo istorija niekuo neišsiskiria iš kitų nelaimingų gyvūnų. Tikriausiai jis turėjo šeimą, o po to tapo nereikalingas ir atsidūrė lauke. Buvo sunku pagauti, šnypštė ir draskėsi, galvojome, kad visiškas laikinukas. Atrodė jis baisiai: pūliuojančios akys, liesas, apšiuręs. Klinikoje buvo kastruotas, pagydytas ir atiduotas atgal, kad galėtume paleisti į lauką. Labai jo pagailo. Jo toks žvilgsnis, kad širdis neleido paleisti, ypač dabar, kai šalta. Buvo nuspręsta duoti jam galimybę tapti draugišku katinu. Po poros savaičių buvo pastebėta, jog Marselis yra draugiškas, leidžiasi glostomas, murkia. Praėjo dar laiko ir Marselis pradėjo žaisti. Visiškai naminis katinas, draugiškas murkiukas, kuris ieško naujų namų. Jam yra 4-5 metukai. Labai juokingas, nes muša nepažįstamus daiktus ir ant jų šnypščia. 

Kačių karalystėje turiu dar šunį, tai kalytė vardu Greta. Greta buvo paimta 2012 metais, gyvūnų sanitarinėje tarnyboje „Grinda“, kai gyvūnai dar buvo migdomi. Tada jai buvo 1-2 metukai. Garbanota, minkšta šunytė gyvena mūsų namuose 10 metų. Gretą labai mylime ir norime, kad ji dar pagyventų. Jau tris metus serga cukriniu diabetu, todėl dukart per dieną leidžiamas insulinas. Greičiausiai ji yra akla, bet gerai orientuojasi aplinkoje. Atėjus vasarai, jos garbanas kerpame, todėl dauguma žmonių galvoja, kad ji yra veislinė kalytė. Iki šiol mėgsta žaisti ir pasivaikščioti. 

Gyvūnų daug, reikia laiko ir pastangų jais visais rūpintis, tačiau man tai patinka. Jie visi yra dėkingi, suteikia geros, pozityvios energijos. Labai geri antidepresantai nuo liūdesio, vienatvės.  Todėl jeigu jums liūdna, niūru, nėra nuotaikos, priglauskite gyvūną ir jūsų gyvenimas taps laimingesnis. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Agota ir Oli

“Kartu keliaujame į gamtą, parkus, žaidimų aikšteles, kavines, restoranus, pas draugus, kartais ir darbe apsilanko.”

Vos dviejų mėnesių Oli kartu su trimis sesėmis buvo rasta šaltame tvarte ant vištų mėšlo. Valgyti, žinoma, gavo tikrai nepakankamai, o apie dėmesį pasvajoti negalėjo. Labai ačiū „Lesės” komandai, kad surado ir išgelbėjo mano, dabar jau geriausią, draugę!

Jau kelis metus brandinau mintį priglausti šuniuką. Socialinėje erdvėje pamačiusi mielą uodegytę puldavau dalintis su draugais, bet jaučiausi dar nepasiruošusi rūpintis mažuoju draugu. Ir tuo dabar džiaugiuosi, nes frazė „reikia išlaukti”, man be proto pasiteisino.

Artėjant vasarai noras priglausti augintinį pakilo lyg niekada anksčiau. Atsidariusi „Lesės” tinklapį pamačiau Oli nuotrauką. Pamačiau ir pasakiau: „Ji! Mano!”. Nedvejodama puoliau pildyt anketą ir kasdien laukiau skambučio. Laukti teko apie savaitę ir jau buvo minčių, kad Oli galbūt pasirinko kitus šeimininkus. Dairiausi į kitus šuniukus, bet draugai ir šeima neleis sumeluoti, visiems kartojau, kad noriu būtent JOS!

Pirmojo susitikimo metu Oli mane pasitiko bučiniais ir apkabinimu – letenomis ant pečių. Geras ženklas! Privalomus keturis apsilankymus susiplanavau taip, kad kuo greičiau galėčiau Oli supažindinti su namų šiluma ir besąlygiška meile. Taigi trys dienos po pirmos pažinties ir ji jau namuose, susisukusi guolyje!

Pradžia tikrai nebuvo lengva – namų taisyklės, pasilikimas vienai, taip pat išaiškėjo, kad serga pūslės uždegimu, todėl greitai teko susipažinti su veterinaru, paragauti antibiotikų ir išbandyti echoskopą. Bet dabar viskas gerai, o šuns gerumas – neišpasakytas. Balsą parodo itin retai, pakankamai ramaus charakterio, visiems be proto draugiška, nors kartais ir užsispyrimo ragiukus parodo. Bet kam gi nebūna!

Kartu keliaujame į gamtą, parkus, žaidimų aikšteles, kavines, restoranus, pas draugus, kartais ir darbe apsilanko. Žodžiu, šauni kompanionė visur ir visada!

Labai džiaugiuosi, kad nepadariau skuboto sprendimo, išlaukiau ir sulaukiau savo šuniškos nosytės!

Foto Elena Mituzė

Eglė ir Luna

“Luna, atrodo, greitai prie mūsų prisirišo ir priprato – vaikai tapo jos gauja, vyras dresuotoju ir žaidimų draugu.” 

Kurį laiką vis svarstydami apie augintinį galvojome, kad neturėsime jam laiko – ypač pačioje pradžioje, jaukintis, pratintis. O tada ištiko karantinas – nusprendėme, kad visiems sėdint namie – tai puikus laikas jį išnaudoti prasmingai ir skirti jį naujam šeimos nariui priimti. 

Pradėjome dairytis šunelio Vilniaus prieglaudose. Net nesvarstėme pirkti per skelbimus, turguose ar kažkur pakampėse, kur galimai šuneliai yra iš žiauromis sąlygomis veikiančių daugyklų.  Veislynai taip pat atkrito dėl daugelio priežasčių – kaina, mūsų nesidomėjimas ir reikšmės nesuteikimas šunų veislėmis, noras padaryti gerą darbą. 

Vilniaus prieglaudose ne itin sekėsi – arba šuneliai buvo su specialiais poreikiais (nerimavome, kaip sutars su vaikais), arba prieglauda keistai tempė laiką, nepateikdama jokio atsakymo, nors jau lankėme nusižiūrėtą šuniuką keletą savaičių. Tuomet bevartant nuotraukas kitų prieglaudų internetiniuose puslapiuose, akis užkliuvo už “Klajūno” prieglaudoje esančios mielutės, mažutės šunytės, kuri net atrodė per maža būti palikta. Su prieglaudos vadove, bendravome telefonu, el. paštu. Sužinojome, kad, tuomet dar pavadintą Dolče, ją rado tiesiog aplinkiniuose miškuose sniege, visiškai vieną. Kas galėjo sausio pusnyse palikti kelių mėnesių gal net nesulaukusį šuniuką? Belaukdami susitikimo ir vaikščiodami mėnesienoje sugalvojome ir savą vardą – bus Luna.  Vis dar buvo karantinas ir judėjimo apribojimai – jaudinomės, kaip nuvažiuosime iki prieglaudos kitame rajone, bet viskas pavyko puikiai. Mažieji keturkojai klajūniukai mus pasitiko šokinėdami, besidžiaugdami, kramtydami kelnių kraštus ir painiodami batų raištelius. Tik mūsų išrinktoji ramiai ir baikštokai kramsnojo kažką guolyje. Išsivežėme ją nedrąsią ir  liūdinčią, važiuojančią į nežinią. Bet namuose jos laukė dvi nenuoramos, sienomis lipančios, laukiančios, nesulaukiančios dukros! Pačioje pradžioje nemažai jėgų kainavo ne tik šuniuko, bet ir savų vaikų auklėjimas – kad neužčiūčiuotų, neužnešiotų, duotų kvėpuoti iš tos laimės ir meilės, mokėtų nustatyti ribas.

Luna, atrodo, greitai prie mūsų prisirišo ir priprato – vaikai tapo jos gauja, vyras dresuotoju ir žaidimų draugu. Balučių ir palučių namuose palaipsniui mažėjo, kol ir visai nebeliko, Luna išmoko eiti su pavadėliu, pagrindinių komandų, miegoti šeimininkų lovoje, žadinti ryte jaukiai įsikuisdama lovoje, kantriai laukti, kol po pasivaikščiojimo bus nuvalytos kojos. Mes išmokome ir pripratome, kad turime naują šeimos narį, su kuriuo ir gyvename, ir atostogaujame kartu: keliaujame, plaukiame baidarėmis, lipame į kalnus, einame į žygius, pasivaikščiojimus, net važiuojame dviračiu ir bėgiojame kartu!

Grįžus visiems į darbus / mokyklas, patyrėme sunkesnį laikotarpį – supratome, kad Luna patiria atsiskyrimo nerimą, kuris pasireiškia daiktų nešiojimu, graužimu ir naikinimu. Teko atsisveikinti su kilimo kraštais, kompiuterio pele, pavadėliu, padėklais ir padėkliukais, žvakėmis ir t. t. Galbūt taip atsitiko, nes tai buvo „karantino šuo“, su kuriuo ilgą laiką visi buvome namuose, o gal ir nepaisant to būtų taip atsitikę. Nors buvo nelengva, bet po daugelio rekomendacijų ir patarimų labai pasiteisino įsigyti narvą. Net nesitikėjome, kad Luna taip greitai prie jo pripras ir taip gerai jame jausis. Šis sprendimas leido išlaikyti gerus mūsų ir Lunos santykius ir atrodo, net ji pati tapo ramesnė. Mums grįžtant namo nebijo pasižiūrėti mums į akis, o mes nustojome nerimauti – ką gi šį kartą rasime suniokotą?

Praėjo metai ir, nepaisant iškilusių sunkumų ir rūpesčių, jaučiamės praturtėję nauju šeimos nariu. Dėl Lunos net tapome dar socialesni – jau nebeatrodo keista pusvalandį kalbėtis su pirmą kartą gatvėje sutiktu žmogumi, žinoma, tik jei jis irgi turi šunį. 

Foto Živilė Stavarytė

Matas ir Fibi

“Nuolat kalbamės, atrodo, per du metus net spėjau išmokti kačių kalbą, kartais būna, kad iki absurdiškumo užsimiauksime namuose.”

Mano ir katės Fibi istorija prasidėjo netikėtai. Visada maniau, kad mano katinėlis bus smėlio spalvos berniukas – būtent tokį pamačiau vienos prieglaudos puslapyje. Gaila, bet gyvai susipažinti mums nebuvo galimybės. Su prieglauda sutaręs visus niuansus turėjau gan ilgai prašyti susitikimo laiko, kol galų gale gavau atsakymą, kad mano laukiamas katinėlis neišgyveno… Iš karto man to nepranešė, nes bijojo ir buvo liūdna tai padaryti. Pamaniau, kad tai ženklas, jog dar ne laikas turėti kompaniją namuose, BET…

Tik gavęs atsakymą iš prieglaudos, liūdesiu pasidalinau darbe ir kolegė iškart atsiuntė man daugybę kačiukų, kuriuos dovanojo jos draugė, nuotraukų. Iš pradžių į tai žiūrėjau skeptiškai – gal ne be reikalo negavau to katinėlio, kurio taip laukiau. Ir vėl tas lemtingas BET… Pamatęs vieną nuotrauką tiesiog suspurdau ir supratau – ta pilka katytė, vienintelė tokia vadoje, turi gyventi su manimi!

Nuvykęs pamačiau mažoje dėžutėje kniaukiančius gal 6 kačiukus, kurie laukė savo šeimininkų. Katinėliai buvo labai jauni, mažiau nei mėnesio laiko, tačiau jau buvo dovanojami. Žinojau, kad per anksti, bet taip pat žinojau, kad jei ne man, tai Fibi atiteks kažkam kitam. Taigi pasiėmiau dar visišką kūdikį ir tikėjau, kad bus sunku. Bet jau antrą dieną mes supratome, kas yra dėžutė ir kad gamtiniai reikalai turi likti tam skirtoje vietoje. Pirmosiomis savaitėmis teko nemažai laiko praleisti ant grindų, nes lova buvo per aukštai, o įspūdžių tiek, kad spėk sugaudyti.

Nors namuose buvo pilna įvairiausių žaislų, labiausiai Fibi mėgo žaisti su daržovėmis ir namų grindjuostėmis – teko ne kartą priminti, kad jos nėra draskyklė. Bet praėjus paauglystei jos jau nebuvo tokios įdomios. Dabar daug įdomiau yra žaisti gaudynių, tykoti ir netikėtai užpulti visus vaikščiojančius po namus ir kartais paskanauti uždraustus gėlių lapus.

Labiausiai džiuginanti Fibi savybė yra svetingumas. Kiekvienas atėjęs į svečius yra pasitinkamas prisiglaudimu. Ko jau ko, bet dėmesio paprašyti ji moka puikiai. Jei tik įnirtingai su kažkuo diskutuojame, tai iš po kėdės ar lovos pilka letenėlė vis pakibins. Ji nėra meili, bet visada žaismingai ir labai švelniai paprašys su ja pažaisti, retai kada išleis nagus ar įkąs. Dažniausiai prisilies letenėlėmis ir lengvai grybštels dantukais (instinktai yra instinktai).

Nors viename bute gyvename dviese, šeimininko meilė skiriama tik man. Prieš gaudama maisto visada jo paprašo pasimyluodama į koją, o kai grįžtu iš ilgesnės kelionės, visada sulaukiu pasakojimų apie jos dieną. Nuolat kalbamės, atrodo, per du metus net spėjau išmokti kačių kalbą, kartais būna, kad iki absurdiškumo užsimiauksime namuose.

Tai tokia mūsų istorija: pradžioje atrodė taip sunku, kad susimąsčiau, ar ne per anksti, bet dabar suprantu, kad be jos nebegalėčiau gyventi.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Jovita ir Klevas

„Tai mano vienas geriausių sprendimų gyvenime – leisti jam pasirinkti mane.“

Kuomet nuo mažens šeimoje augi su gyvūnais, esi mokomas gerbti ir mylėti mažesnį ir silpnesnį už save, natūralu, kad palikus tėvų namus pradedi jausti tuštumą. Taip nutiko ir man. Studijuojant ir neturint savo „kampo“ sunku svajoti apie gyvūnėlį. Per visus 6 metus, kuomet laukiau to nuostabaus momento, mano širdies tuštumą bandė pildyti tik žuvelės. 

Netikėtumų vedina su drauge aplankiau „SOS gyvūnų“ prieglaudėlę. Nusprendus pavedžioti šuniukus man tiesiog buvo į rankas paduotas pavadėlis su ką tik kieme prisegtu šunimi – Klevu. Tik išėjus pro vartelius jau pamiršau jo vardą. Apsilankymai dažnėjo, pamilau daug šuniukų ir dar labiau kirbėjo mintis, kad JAU. Jau galiu pradėti paieškas ir esu pasiruošusi. Kadangi namuose jau turėjau šuniuką iš prieglaudos, nebuvo visiškai jokios baimės ir svarstymų vėl priimti tokį pat sprendimą.

Svajojau apie visiškai kitokį šunį nei Klevas. Galvoje buvau nusipiešusi visiškai kitokį vaizdinį. Neskubėjau, rinkausi, sakiau sau, kai pamatysiu, pajausiu, kad tai mano. Jis jau buvo mane pasirinkęs, tik aš taip greitai to nepajutau. Supratau tik tuomet, kai prieglaudai parašiau keletą tekstų apie dovanojamus šuniukus, su kuriais daugiausiai laiko praleisdavau. Tarp jų buvo ir Klevukas. Visą savo gyvenimą (nežinomas tikrasis amžius, bet pagal spėjimus, jis pakliuvo į prieglaudą maždaug 4 metų) gyvenęs lauke prie būdos, mirus šeimininkui patekęs į karantinavimo tarnybą ir „SOS gyvūnų“ dėka gavęs antrą šansą gyventi. Visais skelbimais asmeniškai dalinausi ir savo socialiniuose tinkluose, bet Klevo skelbimu – ne. Jau tada pasąmonėje tvirtai jaučiau, kad jis kažkuo sužavėjo mane.

Laikui bėgant ir širdis pradėjo kirbėti žiūrint Klevuko nuotraukas. Praėjusiais metais žiema buvo tokia šalta, tad tiesiog sausį, per savo gimimo dieną paskambinau į prieglaudėlę ir pasakiau, jog noriu, kad Klevukas turėtų namus. Nei sekundės nesvarsčiau, kas bus, kaip jis adaptuosis gyventi bute, apskritai jis gi nežinojo, kas yra šilti namai. Visiškai nebijojau imdama vyresnio amžiaus šunį (Klevukui buvo beveik 5 metai). Dėl nieko nesijaudinau, užteko žinoti jo charakterį, kurį pažinau prieglaudoje. 

Leidau jam pasirinkti mane, mano namus ir mano širdį. Nuoširdesnio, ramesnio šuniuko dar niekada nemačiau. Jau nuo pirmos minutės jis suprato, kas yra namai, kad tai jo rami ir saugi erdvė. Iki šiol jis nesugadino nei vieno daikto, skiria veiklas lauke ir namie. Be proto tvarkingas. Jautrus, greičiausiai buvo muštas, nes vis dar bijo staigių judesių. Draugai jį glostydami jaučia ramybę – terapinis šuniukas. Jūs matytumėte, koks jis pasitempęs, kuomet esame viešoje vietoje. Lyg mažas vyrukas ramiai sėdi kavinėje ant kėdės prie staliuko. Miega šiltoje lovoje, pasidėjęs galvytę ant pagalvės. Dėl visų jo bruožų ir elgsenos juokaujame, kad ankstesniame gyvenime jis buvo žmogus. Negalvokite, kad jis tiesiog senas, tik miegą ir ramų gyvenimą mėgstantis šuo. Jis be proto mėgsta leisti laiką lauke su kitais šuniukais, žaidimai gali trukti kelias valandas, o miške pamačius triušį įsijungia toks greitis, kad tik spėk gaudyti. 

Klevas – šuo, kuris visiškai pakeitė mano gyvenimą, į namus įnešė ramybės, šilumos ir meilės. Džiaugiuosi, kad jis pasirinko būtent mane, tapo mano šauniausiu gyvenimo kompanionu. Jau metai laiko mes kartu ir galiu drąsiai sakyti, kad jis buvo tas, kuris turėjo užpildyti tuštumą, kurią jaučiau ilgą laiką. Tai mano vienas geriausių sprendimų gyvenime – leisti jam pasirinkti mane.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Ugnė ir Kenzo

“Būtent dėl šio šuns atradau savo tikrąjį gyvenimo kelią, kuriuo dabar tikslingai einu.”

Kenzo mūsų gyvenime atsirado iš „Penktos kojos“ prieglaudos. Tačiau pradėkime viską nuo pradžių… Vieną savaitgalį su draugu nusprendėme nuvykti į prieglaudą pavedžioti šunų bei nuvežti maisto ir kitų reikalingų prekių. Mano draugas yra tikras šunų mylėtojas, tad išvydęs tokią gausą šunų pradėjo norėti kiekvieno. Kadangi jau turėjome šunį, pasakiau, kad antro tikrai mums nereikia. Ilgai diskutavę šia tema nusprendėme, kad visgi tikrai nereikia. Atvažiavome kitą dieną, na, ir vėl prasidėjo prašymas. Žinoma, aš vėl nesutikau, bet kadangi mano draugas yra užsispyręs, jis jau man nežinant išsirinko kalytę. Darbuotoja davė mums ją pavedžioti ir kartu davė dar vieną šunį, kuris lauke buvo dar nebuvęs per visą dieną. Lauke kalytė pasirodė ne tokia kaip už narvo grotų ir mano draugui iškart dingo noras ją pasiimti. Išvažiavome be šuns.

Visgi ėjo viena diena, kita… Ir aš niekaip negalėjau nustoti galvoti apie tą kitą šunį. Savo mintimis pasidalinau su draugu, na, ir savaitgalį mes vėl prieglaudoje. Vedžiojome visą dieną, žaidėme. Supratau, kad man jo reikia. Tad kitą savaitę atsivežėme savo šunį pažiūrėti, ar sutaria. Pamatę, kad viskas gerai, iškart puolėme pildyti dokumentų ir išsivežėme namo. Darbuotojai jam jau buvo davę vardą Kenzo. Kadangi jis labai puikiai reagavo į jį, pagalvojome, kad net neverta jo keisti. Puikiai tinkantis vardas.

Tik grįžę namo supratome, kad pasiėmėme tikrą chuliganą. Jaunas, dar tik 1 metų laiko, jis siaubė visus namus nuo pagrindų. Teko netgi visą kiliminę dangą keisti parketu. Tačiau nebuvo nei menkiausios minties grąžinti jį atgal. Kuo toliau, tuo stipriau tikėjau, kad šis šuo būtent man skirtas, nes būtent jis mane pasirinko, o ne aš jį. 2021 m. spalio 23 d. buvo lygiai 2 metai, kaip mes esame kartu. Džiaugiuosi kiekviena minute praleista kartu. Būtent dėl šio šuns atradau savo tikrąjį gyvenimo kelią, kuriuo dabar tikslingai einu. Studijuoju Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir labai tikiuosi, kad ateityje pavyks tapti gera kinologe vien Kenzo dėka.

Foto Lukas J. Bižys

Agnė, Adomas ir Fargo

“Šiandien stebėdami jo krečiamas išdaigas galime drąsiai sakyti, kad gyvenimo su lengvesnio charakterio šuniuku nebeįsivaizduojame.”

Sako, kad viskas gyvenime įvyksta būtent taip, kaip ir turi įvykti. Taip mūsų gyvenime atsirado Fargo. 

Apie svajonę turėti šunį garsiai pasidalinau su artimaisiais beveik prieš 4 metus. Buvau raginama gerai pagalvoti, palaukti, įsivertinti galimybes ir laiką. Kaip žmonės sako, turi palaukti kelerius metus prieš žengdamas tokį žingsnį, kad būtum tikras, jog po kelių mėnesių tavo svajonės nepasikeis. Tad kantriai laukiau. Po dvejų metų ši svajonė stiprėjo su kiekviena diena. Kai mano gyvenime atsirado antra pusė, pirmiausia jo paklausiau, ar galiu auginti šunį? Mano didžiam džiaugsmui, jis sutiko. Ir dabar jau beveik metus laiko Fargo yra mūsų gyvenime. 

Šunį rinkomės atsakingai. Domėjomės veislėmis, jų charakterio ypatumais, bandėme išsirinkti tobulą šeimos draugą. Nepavykus prieiti bendro sprendimo dėl veislės nusprendėme, kad mūsų kelias bus kitoks – gal kiek sunkesnis, gal su daugiau iššūkių, tačiau tikrai ne mažiau įdomus. Po ilgų paieškų suteikėme namus tam, kam jų labai reikėjo. 

2021 metų kovą apsilankėme “Beglobio” prieglaudoje. Ten mus pasitiko nuostabi moteris Loreta. Ji nieko neslėpdama papasakojo istoriją apie Naujojoje Vilnioje rastą ir į prieglaudą atvežtą padūkusį aštuonių mėnesių šuniuką, kuriam jau teko “pasimatuoti” namus, tačiau buvo grąžintas atgal… Jis buvo nuostabus. Išskirtinės energijos ir nuostabiai protingų akių šuo. Įsimylėjome iškart. Tad po savaitės, susipirkę visą reikiamą amuniciją startui, parsivežėme Fargo namo. 

Reikia pripažinti, kad jis buvo ne toks drąsus, kaip tikėjomės. Daug baimės, streso ir dar daugiau nepasitikėjimo. Fargo mėgo būti vienas ir savarankiškas, nemėgdavo pasiglaustymų ir švelnumo. Todėl mums teliko kantriai sėdėti šalia jo ant grindų tikintis, kad vieną dieną jis išdrįs ir leisis būti mylimas. 

Po keturių mėnesių kantraus darbo, nemiegotų naktų, ašarų, įkandimų ir tylios vienatvės jis išdrįso. Išdrįso ateiti ir pats prisiglausti. Tai buvo geriausia diena per visą laiką, kai Fargo buvo namie. Nuo tos dienos supratome, kad šitas mažas padarėlis nugyvens su mumis visas gražiausias savo dienas. 

Meluotume, jei sakytume, kad buvo lengva. Meluotume, jei sakytume, kad ir dabar nebūna sunkių dienų. Tačiau tai, kiek gauname atgal, atperka viską. Sprendimas pasiimti iš prieglaudos gyvūną ir suteikti jam antrą, geresnį gyvenimą, pripildo širdis dideliu džiaugsmu. Ir taip, šiandien stebėdami jo krečiamas išdaigas galime drąsiai sakyti, kad gyvenimo su lengvesnio charakterio šuniuku nebeįsivaizduojame. O ką tada reikėtų veikti? 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Elvyra ir Saga

“Pasivaikščiojimuose, kai ji eidama priekyje ir užsiimdama savo reikalais vis atsisuka pasitikrinti, ar aš vis dar esu, man tiesiog ištirpsta širdis – nejaugi aš to nusipelniau?”

Niekada nepamiršiu vienos dienos. Buvo Kalėdos, sėdėjome prie šventinio stalo su šeima, o man tuo metu rūpėjo ne silkė ir balta mišrainė, ne eglutė ir dovanėlės, o tai, kad kažkur kitame Lietuvos gale, mažoje kaimo trobelytėje manęs laukia šuniukas. Mano šuniukas. Rytojaus dieną pamelavau mamai, kad važiuojame tiesiai namo, o iš tikrųjų darėme 400 kilometrų lanką, nes pakeliui reikėjo bananų duonos kepalą išmainyti į ilgiausiai sapnuotą padarėlį. Pulke didžiaausių netyčiukų maniškė buvo pati mažiausia, silpniausia Sagutė. Paskutinįkart atsigėrusi mamos pieno, sėdo į mašiną su nepažįstamomis žmogystomis ir visą kelią be miego ir su šalta nosimi, užkišta man už alkūnės, pirmąkart atvažiavo namo. 

Jai buvo baisu, man buvo baisu, nes užantyje laikiau savo svajonę, jau tokią apčiuopiamą ir dar visur sisiojančią. Bet kiek džiaugsmo kėlė tas mažas juodas šuniukas su kasdien vis labiau besistojančiomis ausimis, kokios nuostabios buvo visos jos snukelio išraiškos ir kaip stebino tas gilus mažo šuns miegas išsidūkus, kai per sapną šuoliuojama ir urzgiama ant nežinia ko.

Saga kantriai mane pažindino su visu savo šunišku pasauliu, kol aš bandžiau ją supažindinti su savuoju, kuris jai, atvykėlei iš ramaus kaimo, buvo toks svetimas. Pradžioje buvo bijoma visko – kiemo, žmonių, eismo srauto, troleibusų, šaligatvių ir visko, kas juda, skleidžia garsus. Bet Saga mokėsi taip pat greitai, kaip ir augo, ir greitai tapo rimtu miesto šunimi. Aišku, jautrumo ir baimių buvo per akis, iš mano nežinojimo daromų klaidų irgi pakako, teko susipažinti su sąvokomis socialinė agresija ir reaktyvus šuo. Teko rimtai domėtis dresūros rūšimis ir bandyti taikyti jas mūsų pasivaikščiojimuose. Teko džiaugtis mažais žingsniais į priekį ir vėl nusivilti, kai, atrodo, grįžome, kur buvome, o gal net pajudėjome atgal, bet sunkiais momentais vis prisimindavau, kad šuo padaro maksimaliai tiek, kiek gali, su ta informacija, kurią iš tavęs gauna. Sagos dresavime supratau, kad jei noriu šuns, einančio su manimi per ugnį ir vandenį, turiu jai būti vedlė, paskui kurią būtų verta per tą ugnį ir vandenį eiti. Tokia būti mokausi iki šiol, kasdien. O pasivaikščiojimuose, kai ji eidama priekyje ir užsiimdama savo reikalais vis atsisuka pasitikrinti, ar aš vis dar esu, man tiesiog ištirpsta širdis – nejaugi aš to nusipelniau?

Ir sunku patikėti, kad nuo tos Kalėdų dienos praėjo daugiau nei ketveri metai ir kad jau tiek laiko ji su manimi. Mano nuolatinė palydovė, mokytoja ir didžiausia atrama, tobula su visomis savo baimėmis ir išdaigomis (ir galybe plaukų ant kilimo ir lovoje), ta, kuri visada myli taip, kad man nelieka nieko kito, kaip bent jau stengtis būti tos visos meilės verta. O užvis svarbiausia, kad sužinojau, kaip svarbu svajoti ir nebijoti pildyti savo svajonių, nes jos kartais suteikia tiek laimės ir prasmės, kiek, atrodo, net nedrįstum norėti.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Rasa ir Čipas

“Čipas augo ir tapo nuostabiu šuniu su labai netradicine šukuosena. Laikui bėgant išryškėjo “skiauterė”, kieme visi panku vadina.”

Aš auginu sūnų Marijų, jam dabar 19 metų. Kai jam buvo 13-14 m., jis jautėsi labai vienišas, nes tėtis tuo metu sunkiai sirgo. Jis prašė šuns. Sutikau. Na, ir prasidėjo norai. Tiksliau, vienas: “noriu korgio”. Deja, tokio taip lengvai negavome. Įkalbėjau vaikiną pažiūrėti dovanojamų paprastų šuniukų nuotraukas. Ir valio, stebuklas, pamatėme ir įsimylėjome! Kai išsirinkome, susiskambinome su žmonėmis, jie paprašė palaukti, nes per mažas dar. Laukėme nekantriai. Ir štai, 2016 11 08 šuniukas atkeliavo! Tada tik ir sužinojome jo istoriją. Žmonės rado tris mažiukus vos gimusius kailiukus pakelėje. Kol mes laukėme savojo Čipo, jis kovojo. Jis buvo pats silpniausias. Sakė, mes jums pažadėjome o patys bijojome, kad negyvens, bet išgyveno. Jis kovotojas nuo pirmų dienų. 

Jam atvykus džiaugsmo namie iškart padaugėjo. Tiesa, nelaimingų įvykių taip pat… Praėjus keletui mėnesių mirė vyras. Aš ir sūnus jautėmės blogai. Bet tas mažas laimės kamuoliukas stengėsi, kad mes neliūdėtume. Meilė liejosi per kraštus. Ačiū jam, kad neleido liūdėti. Čipas augo ir tapo nuostabiu šuniu su labai netradicine šukuosena. Laikui bėgant išryškėjo “skiauterė”, kieme visi panku vadina. Po kurio laiko sūnui pasireiškė depresija. Ir sūnus bandė žudytis. Tas šunelis jį išgelbėjo. Aš po darbo grįžusi nuėjau miegoti. Sūnus naktį išgėrė nemažą kiekį vaistų ir atsigulė su ta mintimi, kad aš miegu ir nesutrukdysiu jam. Bet Čipas mane vidurį nakties puolė žadinti visais įmanomais būdais. Prabudusi galvojau, kad gal pilvą susuko, o jis nesitraukia nuo vaiko. Tada supratau, kas įvyko. Greitoji pagalba sakė, kad jei nebūtų pakėlęs manęs ryte, galėjo būti vėlu. 

Tai va tokia Čipo istorija. Tai yra beatodairiškos meilės išraiška. Čipas miega lovoje, išlepintas išmyluotas. Jo mylimiausia komanda “padaryk Mariukui labas rytas”, o tada visa jėga bėga pas sūnų ir visą išlaižo. Kuomet skaitau skelbimus apie išmestus šuniukus, taip ir norisi rėkti: ei, ką jūs darote, pagalvokite, ką jie gali duoti jums už jūsų meilę! Gaila, kad neturiu sąlygų laikyti daugiau gyvūnų, nes tada turbūt turėčiau dar keletą.

Foto Lukas J. Bižys

Neda, Kiaulytė ir Mano

“Kiaulytė puikiai įsiliejo į mūsų rutiną ir gyvenimo būdą, šokdina bernus ir skatina juos žaisti, vagia kojines, mėgsta kandžiotis ir yra visiška maisto vergė.”

Visada norėjau vieno mažo šuns tarp savo dičkių, nors draugas tam nepritarė, laikui einant suprato, kad kitaip nebus ir anksčiau ar vėliau namuose atsiras trečias šuo. Tai būtinai turėjo būti kalytė, kad sutartų su patinais. Ilgai galvoje laikiau tą mintį apie mažą šunį namuose, bet nesiėmiau veiksmų. Nors ir žinojau, kad šuo bus iš prieglaudos, galvojau, ateis laikas ir atsiras šuo. Kaip tik tada vyko daugyklų skandalas ir “Penkta koja” parsivežė daug šunų iš Marijampolės rajono. Vis atvažiuodavau jų aplankyti. Laikui bėgant išsirinkau mažą, baltą kalytę, tuo metu jai buvo apie 2 metai. Nežinojau, ar tikrai gausiu šunį, ar vis dėlto juos teks grąžinti daugyklai, tad kurį laiką gyvenome nežinioje, kol galiausiai sulaukėme gerų naujienų.

Vardo istorija yra gana juokinga. Parodžiau draugei kalytės nuotrauką, ji nusijuokė ir pasakė, kad atrodo kaip kiaulytė. Nors ir stengėmės duoti jai normalų vardą, niekas netiko geriau nei Kiaulytė. Na, taip ir palikome. Žinojau, kad mano kiti šunys ją puikiai priims, nes ji labai miela, taiki, tad jokių problemų nebuvo. Tik pradžioje reikėjo ją pasaugoti, kad neužmintų, o vėliau ir šunys tapo atsargesni su ja.

Iš pradžių turėjome bėdų su reikalų atlikimu lauke, nes jai tinkamiausia vieta tam pasirodė mūsų lova arba šunų guoliai, bet po kelių mėnesių ši problema buvo išspręsta. Supratusi, kad reikalus reikia atlikti lauke, ji išmoko labai neįprastai pasiprašyti į kiemą. Naktį ji užlipa ant žmogaus ir kanda jam į nosį.

Kai tik pasiėmėme ją, buvo bailiukė, labai kukli, bet kartu matėsi, kad labai greitai tobulėja. Buvome nusiteikę įvairioms sveikatos problemoms ir alergijoms, visgi tai mažas baltas šuo iš daugyklos. Bet ji yra neįtikėtinai sveika ir aktyvi, puikiai įsiliejo į mūsų rutiną ir gyvenimo būdą, šokdina bernus ir skatina juos žaisti, vagia kojines, mėgsta kandžiotis ir yra visiška maisto vergė. Kiaulytė yra labai imli, šokli ir gyvybinga. Namuose padaugėjo chaoso, ji kaip mažas uraganas, bet kartu ir be galo miela. Pas mus ji jau metai ir 4 mėn.

Foto Rūta Karčiauskaitė

Violeta ir Pūkė

“Pūkė pas mus atkeliavo perrišta gražiu, raudonu kaspinėliu.”

Mūsų šeimoje kačiukai dažniausiai atsiranda iš kažkur. Vienas iš katinų, Rainius, vyro buvo rastas stotelėje, mažiukas ir miaukiantis. Vyras ryte vyko į darbą ir atėjęs į stotelę išgirdo kažką miaukiant. Deja, į darbą jo vežtis negalėjo, taigi kačiukui teko likti lauke. Po darbo grįžęs vyras jį vėl rado ir parsinešė namo. 

Pūkė atsirado dar įdomiau. Ji pas mus atkeliavo perrišta gražiu, raudonu kaspinėliu. Kaimynė maišytą Siamo veislės katytę rado miaukiančią prie savo durų. Tačiau jų namuose jau buvo katė, kuri visai nedraugiškai žiūrėjo į naują atvykėlę, todėl kaimynė pas mus ieškojo laikinos prieglaudos. Tačiau mums visiems (gal tik Rainiui nelabai) buvo labai smagu su ja, taip ji ir liko pas mus.

Pūkė yra meili (na, nebent ji lauke, ten jau jos nepagausi). Turi devynis gyvenimus, iš kurių vieną jau panaudojo, kai buvo pakliuvusi po mašinos ratais, bet išgyveno. Mėgsta miegoti su vaikais ir sėkmingai gaudo namie peles. 

Foto Polina Butkienė

Aušra, Liucija, Nindzė ir kt.

“Išrinkau jam vardą ir supratau, kad jis jau mano ir niekam neatiduosiu šio mažo velnio.”

Mano gyvūnas, juodas katinėlis, pateko į mano globą visai netikėtai. Prieš jį auginau katytę, bet tuo metu ji buvo dingusi. Jau turėjau patirties su mažais kačiukais, nes tiesiog vieną rytą radau tris mažylius nuosavo namo kieme. Jais pasirūpinau ir netrukus jie iškeliavo į naujus namus. Po kiek laiko važiuojant pas sesę man kelią perbėgo marga katytė, o paskui ją, maži kaip cepelinai, judria gatve ridenosi kačiukai. Automobilyje įjungiau avarinius žibintus, buvau pasiryžusi greitai juos sugaudyti ir ieškoti jiems namų. Išbėgu iš automobilio, o tie kačiukai kaip reaktyviniai, kur ten juos pavysi… Žiūriu sutrikusi, pasimetusi. Nesuprantu, kas įvyko, visi dingo. Atsisuku grįžti į automobilį, žiūriu, vienas liko, toks pat išsižiojėlis kaip aš. Ir pačiupau. O jis, toks mažas, mane apšnypštė, apdraskė ir sukandžiojo. 

Mažylis suakmenėjęs. Siunčiu sesei nuotrauką – užtruksiu. Nenumatytas atvejis. Apskambinau keletą prieglaudų, gavau atsakymą, kad tai tikrai ne išskirtinis atvejis, laukiniai kačiukai visi tokie. Visi sakė jį palaikyti, kol paūgės. Taigi su mažuoju žvėrimi vykome namo. Jis manęs, rodėsi, nekenčia. Kas galėtų jį kaltint – aš pagrobiau jį iš mamos. Paleidau namuose, įdėjau maisto, skanukų, o jis piktybiškai mane ignoravo ir siautėjo tik man prisiartinus. Užkišęs galvytę už radiatoriaus vamzdžio jautėsi saugus. Nieko nematau, vadinasi, nieko nėra. 

Praėjo beveik mėnuo. Noriu jį kažkam padovanoti, bet niekas nenori pasiutusio katino, prieglauda neskambina. Taigi taip mums begyvenant pajutau, kad mažylis vis arčiau manęs ateina. Bet man pabandžius eiti link jo, jis bėga ir pyksta. Toliau gyvenome ir net nepajutau, kada tai atsitiko. Pradėjau pastebėti, kad aš pabundu ryte, o jis netoli, mane stebi, guli nepastebimai šalia, man atsisukus nubėga. Išeinu į darbą, prieš lipdama į automobilį matau, jis stebi mane pro langą, grįžusi jį vėl matau, kol prieinu prie durų, rakinu, jis jau mane pasitinka. Išrinkau jam vardą ir supratau, kad jis jau mano ir niekam neatiduosiu šio mažo velnio. Dėl sugebėjimo išnykti ir atsirasti netikėtose vietose pavadinau jį Nindze. Su Nindze mes jau septinti metai kartu. Jis visada šalia, kažkur netoli, visada jį jaučiu. Jaučiu kažkokį nežemišką ryšį su juo. Jis atrodo paprastas, bet yra ypatingas. Tai mano gyvenimo palydovas, geriausias draugas, palaikytojas. Ir pats gražiausias… Šitą jis pasakė, istoriją rašome kartu, pasitariame.  

Foto Enrika Andrulytė

Jurgita ir Berry

„Ji tiesiog nereali: labai švelni, protinga, kartais rami ir santūri, o kartais patrakusiai žaisminga ir juokinga.” 

Aš visada nepaprastai mylėjau gyvūnus ir jau seniai svajojau apie šunelį, bet gyvenimas taip klostėsi, kad vis negalėdavau „įsivaikinti“ dėl vienų ar kitų priežasčių. Ir štai, atėjo ta diena, kai pajaučiau, kad turiu labai daug besąlygiškos meilės, laiko ir noriu juo dalintis su šuneliu. Veislė, spalva, ūgis? Visa tai man nerūpėjo, norėjau tiesiog mielo šunelio, su kuriuo dalintumėmės meile. 

Turėjau pažįstamą, kuri dirbo „SOS gyvūnų“ prieglaudoje, todėl parašiau jai žinutę, kad noriu šunelio. Ji atsiuntė kelis variantus ir viename iš jų buvo liūdna Berry (tuomet vadinta Senjoritos vardu) istorija, kurioje pasakojama, kad ją paliko šventinę dieną pririštą prie prieglaudos tvoros, šlubuojančią ir vienišą. Vidumi pajaučiau, kad mes viena kitai skirtos.

Taigi nuvažiavau su ja susipažinti ir buvau nustebinta, kokia ji meili ir draugiška. Svarstymų neturėjau, sakiau, kad kitą kartą noriu atvažiuoti jos pasiimti. Kaip sakiau, taip ir padariau, ir tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime. Kai atsivežiau ją į namus, ji buvo išsigandusi ir nesuprato, kas vyksta. Atrodė, ir žaisliukų nebuvo mačiusi, ir šiltų namų. Bet prireikė poros dienos ir ji jau buvo visiškai įpratusi ir besišypsanti. Kadangi aš labai tikiu, kad mumis rūpinasi Visata, todėl tikiu, kad mes susitikome ne šiaip sau, o ir gavau ženklą iš aukščiau – ji ant krūtinės turi baltą kryžių, kuris parodo, kad ji atėjo ir manimi pasirūpinti.

Kokia ji? Ji tiesiog nereali: labai švelni, protinga, kartais rami ir santūri, o kartais patrakusiai žaisminga ir juokinga. Jau spėjo visi kaimynai ir draugai ją pamilti, nes ji visada pasitinka su šypsena, gera nuotaika ir vizgančia uodega. Visada žavi savo mokėjimu džiaugtis šia akimirka ir didžiuliu dėkingumu už rūpestį ir švelnumą.

Kaip ji dabar gyvena? Šiltai ir jaukiai, miega su šeimininke. Turi daug žaislų, sveikatos draudimą, daug kaimynų draugų ir svarbiausia – amžiną meilę. Mes išgelbėjome viena kitą nuo netekties skausmo – aš netekau nuo sunkios ligos mirusios savo brangios mamos, o Berry paliko pririštą prie prieglaudos būdos.

P. S. Ką ji nori perduoti skaitytojams? Kad yra labai laiminga, labiausiai mėgsta, kai šeimininkė klausia: „Ar nori valgyti ir ar einam į lauką?“. Labai nemėgsta fejerverkų ir siurblio roboto, bet gyvenime juk reikia visokių emocijų.

Foto Živilė Stavarytė

Inga ir 11 kačių

Po keletos mėnesių ji tapo nuostabia namų karalaite, visiškai nebebijo žmogaus ir yra švelnumo ir meilės įsikūnijimas.”

Ari. Gruodžio 19 d. buvo 2 metai, kai ji pas mus. Po ilgų ilgų svarstymų su šeima buvo nuspręsta įsigyti katytę. Peržiūrėjome “Šiaulių letenėlės” prieglaudos skelbimus ir nuvykome į globėjos namus pasiimti katytės.

Lulu pas mane atkeliavo į laikiną globą po sesutės mirties prieglaudoje. Buvo praėję lygiai 3 mėnesiai po pirmos katytės paėmimo. Ari be galo ją pamilo ir buvo nuspręsta ją pasilikti visam laikui.

Pilkoji Limbutė į prieglaudą atvyko su pilveliu. Niekaip nesisekė jai rasti namų globos, taigi pasiėmiau aš. Limbutė susilaukė 2 mažylių: juodai baltas Neptūnas ir juodukas Saturnas. Kai kačiukams buvo mėnuo, buvo rasti dar 2 vos kelių parų mažyliai, jiems skubiai reikėjo maitinančios katės, taigi jie prisijungė prie mūsų šeimynos. Vienas iš priglaustų mažylių neišgyveno, tačiau kiti augo puikiai. Dviems pavyko rasti namučius, o pilkoji mamytė ir juodukas vaikas taip ir liko pas mane.

Šypsutė ir Tina. Kai namie jau karaliavo 4 katukai, taip nutiko, kad dėl asmeninių priežasčių nebegalėjau savanoriauti prieglaudoje. Mano vienintelis noras buvo pasiimti šias dvi katytes, nes jos turėjo labai mažai šansų rasti namus. Šypsutė visiška bailiukė, o Tina turinti sveikatos problemų. Mano nuostabus vyras visada mane palaiko ir sutiko, kad mes jas pasiimtume. Lapkričio 2 d. buvo metai, kai jos pas mus. Pagaliau po metų  darbo jau galima paglostyti Šypsutę, neįsispraudusią kažkur į tamsiausią kampą. O Tinai dėl autoimuninės ligos teko pašalinti visus dantukus, bet ji puikiai gyvena ir be jų.

Venesuela mano 7 vaikas. Pasibaigus savonorystei prieglaudoje, nenustojau gelbėti katinukų iš gatvės. Su draugėmis gelbėjome, kaip sugebėjome, gaudėme ir sterilizavome benamiukus. Ši mergytė gatvėje gyveno iki metų laiko, jos broliuką pagavau, kai buvo maždaug 6 mėn. Jam radome namus, o sesutės niekaip nepavykdavo pagauti. Kai pagaliau pavyko, ji buvo absoliuti laukinukė, galvojome sterilizuoti ir paleisti atgal į maitinimo vietą. Bet aš nenorejau, kad ji toliau gyventų gatvėje. Namų rasti nepavyko, nes ji buvo baikšti. Taip ji liko pas mus. Po keletos mėnesių ji tapo nuostabia namų karalaite, visiškai nebebijo žmogaus ir yra švelnumo ir meilės įsikūnijimas.

Namų karalius Simba – tai mano 8 vaikas. Simba buvo tiesiog atvežtas ir išmestas į kaimą, esantį netoli Šiaulių. Aš jį pasiėmiau, kaip visada, į laikiną globą, norėjau surasti namus. Vos atvykusi pastebėjau žaizdą šone. Paaiškėjo, kad jis buvo peršautas, darėme operaciją ir kartu kastravome. Viskas ėjosi puikiai, bet po patirtos įtampos jis susirgo autoimuninė liga ir visos ausytės bei snukutis pasidengė šašais. Jo paties organizmas save naikino. Vežiojome į Kauną, gydėme, davėme nemažas dozes įvairių steroidų. Kol kas pavyko ligą  nuvyti į remisiją ir nuo spalio pradžios vaistų nebenaudojame. Taigi tam, kad liga neprabustų vėl, reikia vengti streso, o namų pakeitimas katinukui būtų didžiulis stresas. Taigi buvo nuspręsta jį pasilikti.

Faina yra 9 mūsų šeimos vaikas. Ji kaip iš dangaus po nakties atsirado pas mano mamytę kaime. Važiavome su vyru jos paimti ir ieškoti naujų namų, bet vos ją pamatęs vyras pasakė, kad ši mažylė liks pas mus. Iki tol visi katukai į mūsų namus atvyko mano iniciatyva, o dabar – mano vyro.

Titas ir Taja yra mano globojami katinukai ir su jais mano šeimyna išaugo iki 11. Jie tapo tiesiog nusibodusiais vos kelių mėnesių žaisliukais vienoje šeimoje, taigi jiems ieškau naujų, mylinčių namų.

Foto Enrika Andrulytė

Jelena ir Geras

“Jam patinka, kai su juo žaidi, mokai kažko naujo, ir, aišku, pasivaikščiojimas lauke.”

Susipažinkite, čia Geras. Jo istorija yra mažas stebuklas mums. Naktį, tamsoje važiuodami mašina akies krašteliu pamatėme kačiuką ir negalėjome tiesiog toliau važiuoti. Sustoję turėjome paeiti, kad rastume, kur jis. Artėdami išgirdome miaukimą, o ištiesus rankas jis šnypštė ir net įkando į pirštą. Kai jis buvo saugus mūsų rankose, mes ištarėme pirmą žodį – tai buvo Geras. Taip prasidėjo mūsų naujas gyvenimas su katinu.

Geras yra labai jautrus katinas, mokantis išreikšti emocijas. Jis moka džiaugtis bėgiodamas pirmyn atgal. Jis moka parodyti, kad yra nustebintas, ir tai taip žavu. Aišku, jam būna liūdna  ir kartais jo liūdesį gali lemti net oras.

Mes iki dabar negalime atsižavėti, kaip jis mąsto, atrodo, jog galvoja prieš atlikdamas veiksmą, nulipdamas ar nušokdamas. Ar man paduos, ar man reiks eiti pasiimti. Jis supranta  žodžių reikšmes: ateik, negalima, greičiau, lėčiau, palauk, ieškoti, šuniukas, kis kis – kitas katinas, mūsų vardai. Išmoko sėdėti, duoti labas, peršokti, užšokti ir nušokti, aišku, komandas daro tik už savo maistą. Jam reikia daug dėmesio, bet paglostymai jam neįdomu. Jam patinka, kai su juo žaidi, mokai kažko naujo, ir, aišku, pasivaikščiojimas lauke. Mūsų butas virto katinariumu, nes Geram nepatinka dalintis, tad jis turi turėti savo ir tik jam skirtas erdves. 

Jis mus išmokė pažinti, būti supratingais, patobulino mūsų žinias apie savaime suprantamą, ilgai gyvenančią šalia žmogaus gyvūnų rūšį – katę. Dabar matome, jog apie kates žinojome tikrai nedaug ir dar daug nežinome, turime kur tobulėti tam, kad kažkada niekam nereikalingas gyvūnas būtų  mylimas, laimingas ir saugus!  

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Gintatė, Runa ir Reiko

“Runa įkišdavo nosį į miegamąjį patikrinti, ar visi saugiai miega, ir nerangiai įsitaisydavo į guolį šalia.”

Kai nusprendėme, kad laikas įsigyti šunį, į prieglaudą važiavome paimti jau nužiūrėto gražuolio, tačiau nuvykę sužinojome, kad jam paskirtas ilgas gydymas ir greičiausiai negalėsime jo priglausti. Bandėme vedžioti kitus šunis ir pasirinkus Reiko ji tiesiog puolė Petrui į glėbį. Greičiausiai tai ir pavergė širdį, nes Reiko vyko namo su mumis!

Žinojome, kad norime suaugusio šuns, nes tokiems sunkiau rasti šeimininkus. Reiko buvo maždaug 4-6 metų, pačiame jėgų žydėjime. Prie naujų namų ir mūsų aktyvaus gyvenimo būdo priprato labai greitai, tačiau beveik metus nerodė noro žaisti su žaislais. O gal tiesiog nemokėjo. Dabar ji visada kartu, bet geriausiai jaučiasi miške, taip pat labai mėgsta šokinėti per suoliukus ar ant rampų parke.

Reiko yra tiesiog tobulo charakterio šuo – rami, paklusni ir draugiška visiems. Džiugu, kad galime suteikti gražių akimirkų ir kitiems. Jei pasivaikščiojimo metu sutinkame senolį, vaiką ar kitą šuniu besidomintį asmenį, visada siūlome paglostyti ar pavaišinti skaniukais. Reiko, kaip ir kadaise prie mūsų prieglaudoje, prisiglaudžia ir atsiremia visu svoriu. Ir glostytojo veidas nušvinta šypsena!

Antro šuns laikyti mes neplanavome, nes gyvename nedideliame nuomojamame bute. Tačiau važiuodami iš vieno žygio ant judraus kelio pamatėme besiblaškantį šunį. Sutarėme, kad nelaimėlį priims “Penkta koja”. Jis buvo labai senas, sulysęs ir smirdantis, tačiau niekaip negalėjau išmesti jo iš galvos ir po beveik mėnesį trukusio laukimo parsivežėme jį pas save. Planas buvo sugrąžinti jėgas ir išmokyti namų taisyklių, o tada ieškoti namų.

Deja, bet situacija buvo blogesnė, nei galėjome įsivaizduoti, ir Runai (tokį vardą išrinkome, nes susitikome šalia Kruonio) reikėjo ypatingos priežiūros. Paaiškėjo, kad senolė beveik nemato ir negirdi. Vėliau išlindo ir greitai progresuojantis plaučių vėžys, kuris netrukus po “NeBrisius.lt” fotosesijos pasikvietė Runą į Vaivorykštės šalį. Nors kartu buvome tik keturis mėnesius, Runa užkariavo mūsų širdis ir vis prisimename, kaip ji iš visų jėgų stengėsi gyventi ir būti kuo arčiau savo naujųjų šeimininkų. Kaip įkišdavo nosį į miegamąjį patikrinti, ar visi saugiai miega, ir nerangiai įsitaisydavo į guolį šalia.

Esame dėkingi už abi patirtis. Jos atnešė daug meilės ir pamokų mums patiems, todėl jei kada galvosite, ar verta priglausti suaugusį ar problematišką šunį, atsakymas vienas – žinoma!

Foto Polina Butkienė

Raminta, Dima ir Ursa

“Juokaujame, kad jos supergalia – išlydyti širdis netgi tiems žmonėms, kurie nelabai mėgsta šunis ar apskritai gyvūnus.”

Apie šuns auginimą svajojome kelis metus, tačiau dėl įvairių aplinkybių, kurios vadinasi gyvenimas, jo auginti negalėjome. Vos tik situacija pasikeitė, svajonė palaipsniui virto planais, o galiausiai mūsų šeimą papildė mažas džiaugsmo vijurkas – Ursa.

Jos vardas reiškia “meška”, tačiau į ją nei kiek nepanaši. Nors iš spalvos primena lapę ar voverę, galėčiau lažintis, kad praeitame gyvenime ji buvo katė. Vos prisėdus, ji visada ateis prisiglausti ir pasimeilinti, miegoti išsirenka kuo minkštesnę ir šiltesnę vietelę, šeimininkas tas, kuris valdo skaniukus. O koks smagumas žaisti ne su šuniškais, o su katėms skirtais žaislais, kurie per sekundę būna sunaikinami…

Ilgą laiką norėjome auginti mopsų veislės šunį, bet vieną dieną supratome, kad iš tiesų mums visai nesvarbu, ar šuo veislinis, ar ne, juk mes tiesiog norime šeimos nario. Taip pradėjome intensyviai sekti prieglaudų socialinius tinklus ir vieną dieną “Penktos kojos” Facebook paskyroje pamatėme video apie tai, kad iš asocialios aplinkos buvo išgelbėta šuniukų vada, nuo tos dienos laukėme, kada šuniukai pradės ieškoti namų. Dabar pagalvojus, juokinga, kad įkeltame video mus sužavėjo visai kitas šuniukas, o apie Ursą galvojome, kad ji mums netinka, nes bus sudėtinga auginti, atrodė labai baili ir jautri, bet – niekada nesakyk niekada. 

Sulaukę, kada šuniukams buvo pradėta ieškoti namų, nuvykome jų aplankyti pas laikinąją globėją – Agnę, “Vilko daina” įkūrėją ir stebuklingą gyvūnų krikštamotę. Tikiu, kad jos gerumas prisidėjo ir prie Ursos besąlygiškos meilės žmonėms. Pas Agnę praleidome kelias valandas, žaidėme su šuniukais ir kalbėjomės apie gyvūnus. Vos pamačius mažylius gyvai, abiem su vyru buvo aišku – Ursa mūsų šuo. Po savaitės, kupini džiaugsmo, vežėmės ją namo. Toliau laukė linksmoji dalis, ji pirmas mūsų šuo, tad viskas buvo nauja ir pradžioje labai stresavome. Kaip dabar suprantu – dėl nieko, tik kad jai viskas tiktų ir būtų gerai.


Džiaugiames, kad sulaukus tinkamo amžiaus, lankėme dresūros pamokas, jos davė reikiamą suvokimą apie bendravimą su šunimis. Tai padėjo labiau atsipalaiduoti, džiaugtis ir parodyti Ursai, kad gyvenimas mieste yra smagus. Nors pradžioje galvojome, kad ji bus baili, visgi Ursa užaugo drąsi ir su ja einame visur, kur tik leidžia eiti su gyvūnais. Darbe ji yra laukiama viešnia ir net turi savo pareigas – “Geros nuotaikos vadybininkė”. Ji visiška ekstravertė, kuriai už skaniukus svarbiau tik bendravimas – tiek su žmonėmis, tiek su kitais gyvūnais. Visi šuniukai gatvėje – jos geriausi draugai, su kuriais reikia pažaisti. Juokaujame, kad jos supergalia – išlydyti širdis netgi tiems žmonėms, kurie nelabai mėgsta šunis ar apskritai gyvūnus.


Ursa – vienas geriausių mūsų gyvenimo sprendimų, tuo įsitikiname kiekvieną rytą, kai ji mus žadina savo bučiniais ir gera nuotaika.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Greta, Aurimas, Luna ir kt.

„Luna tik mirtkels skirtingomis akutėmis ir pripildys namus daugiau jaukumo.“

Būta 2021 m. liepos. Džiaugėmės vasaros dosnumu, dėl nieko nesukome galvos. Ankstyvi rytai, vėlyvos naktys. Viskas kaip ir dera, bet šalia taikios ramybės suvokėme, kad šuns šeimoje laukiame jau pakankamai ilgai. Šuo yra mielas, draugiškas, ištikimas palydovas – aišku kaip krauju ant lapo. Be to, šuo yra didžiulė atsakomybė, šuo suteikia galimybę į šeimą priimti naują narį, tapti jo diena ir naktimi. Šypsodamiesi nutarėme žengti pirmyn ir suteikti namus tam, kam to prireiksią.

Būta tos pačios 2021 m. liepos. Būta ir bevardžio šuns, kuris mažiau nei šimtas kilometrų nuo Vilniaus dienas leido ant lenciūgo. Šeimininkui gal šuo netiko, nes, na, hiperaktyvus, šeriasi, be veislės, nes, matai, suvedus haskį su laika ne visad gausi princesę. Kažkada žmogaus veislės nevertas bevardis bevardį pustrečių metų mišrūną įlaipino į automobilį, sutemus netyčia atsivėrė bagažinė, šuo netikėtai ištrūko lauk ir liko miške vienas. Jis bastėsi gan ilgai, kaip paskui teko sužinoti. Birželio pabaigoje, vėl sutemus, jis šoko į šviesą – ant kelio – ir gulėsi po ratais. Lūžo koja. Bastėsi dar dieną ar kelias, kol galop jį pamatė. Atvyko savanoriai, nuvežė prieglaudą, veterinarai sutaisė koją, kurios trauma, deja, veikiausiai persekios visąlaik. Ir ėmė laukti namų.

Štai ir mes. Atvykome į prieglaudą, atvežėme ėdalo, pravedžiojome šunis, supažindinome vaikus su gyvūnais. Django – norvegų miškinio miauklys mišrūnas – kuriam jau septyneri, yra kitoks. Jis blogo nematęs, jam šilumos nereikia, jis valdo kelis hektarus valstybinės pievos, kurioje medžioja kirstukus, driežus ir žvirblius. Vaikai prie to įpratę. Prie ko nepratę – tai, ką pamatė. Dešimtys dėmesio prašančių akių, aibės nutylėtų ir niekad nepaaiškėsiančių istorijų. Ir Luna. Mums ją parodė šiaip sau. Įtikome, gal pasirodėme mieli ir atsakingi. Sako, turime ypatingą šunį. Sako, niekam jo nerodome, nes gyja. Sako, jai namų reiks laukti dar ilgai. Ir štai ji čia, išleista iš patalpų. Pribėgusi laižo veidą ir rankas, glaustosi. Išklausome jos istorijos ir kyla ašaros, bet pabirti joms ne vieta. Tai būta dienos, kai likimo sumaitotas šuo išsirinko mus ir mes neturėjome argumentų prieš.

Kai neliko kelio atgal, priėmėme ją namo. Kas ją prieš pusmetį išmetė į mišką nakties apsupty, neaišku, bet šuo – išskirtinis. Mūsų namuose ji tapo pagrindiniu šilumos šaltiniu. Vaikai? Triukšmas? Katinas? Luna tik mirtkels skirtingomis akutėmis ir pripildys namus daugiau jaukumo. Luna dar tik keturis mėnesius pas mus, bet tai jau namai. Jos žvilgsnyje kasdien išdykauja dėkingumas ir eibės. Ji vaikų numylėtinė. Ji mano žmonos reikalų išklausytoja. Ir mano bičiulė. Galop ji namie.

Foto Elena Mituzė

Maja ir Ozis

“Mums visiems kartu yra labai gera ir smagu.”

Mūsų šeimos nariai – Maja (2 metai) ir Ozis (1,5 metų). Abu paimti iš prieglaudų VšĮ “Kaimo grandinė” ir VšĮ “Vyšnių sodas”. Pirma į šeimą atėjo Maja, vėliau Ozis. Buvo nuostabu matyti, kaip jie iškart susidraugavo.

Mums visiems kartu yra labai gera ir smagu. Atrodo, kad jie abu kartu su mūsų šeimyna jau daug reinkarnacijų.

Foto Živilė Stavarytė

Edita, Vakarė, Aušrinė ir Rubis

“Iki pat dabar negaliu atsakyti į klausimą, kam labiau pasisekė: jam ar mums, nes Rubis neišpasakyto gerumo ir meilumo šuo, į mūsų „gaują“ įnešęs labai daug smagumo ir šypsenų.” 

Svarstyti apie dar vieną augintinį (namuose jau karaliavo katinas Leo) pradėjau, kai gydytojai kuriam laikui man uždraudė visas aktyvias veiklas ir leista buvo tik vaikščioti. O vaikščioti vienai buvo gan nuobodu, bet reikėjo… Tad ir kilo mintis apie šunį, kuris, nori nenori, išvestų mane pasivaikščioti. Ir turiu prisipažinti, kad pradžioje atverčiau puslapius apie veislinius šuniukus. O bet tačiau, man reikėjo ne šiaip šuniuko, o draugo, kuris man padėtų, tad galiausiai nusprendžiau paieškoti tokio šuniuko, kuriam taip pat reikia pagalbos, šiuo atveju – namų ir jį mylinčios šeimos. Prieglaudėlių internetinius puslapius varčiau apie 2 mėnesius, kol akys užkliuvo už žavių ausų ir rudų akių. Tai buvo Rublis, 2 metų patinėlis. Aprašymas papirko: be galo draugiškas, sutaria su vaikais ir kitais gyvūnais, neloja, tinka auginti bute. Tad jau kitą dieną skambinau į Klaipėdos “Nuarą” dėl susitikimo ir iš Vilniaus važiavau su juo susipažinti, o kai pamačiau – tąpat akimirką supratau, kad jis važiuos su manimi ir kad tai Mano Šuo. Taigi 2020-12-10 iš Klaipėdos išvyko Rublis, o į Vilnių atvyko jau Rubis. Bet pirmas dienas jo vardas taip maišėsi, tardavome tai Rubis, tai Rudis, kad galiausiai gavo šuniškai aristokratišką vardą: Rubis Rudis Rubliauskas. 

Turiu pripažinti, pirmi mėnesiai buvo sunkūs. Jis bijojo visko, dėl visko gūžėsi ir dėl visko būdavo balutė… Jei bent kažkiek pakeldavau balsą – balutė. Liepdavau eiti į vietą – balutė. Jei grįžusi netyčia pasisveikindavau su juo ne taip – balutė. Bijojo net ant sofos užlipti, o kai šiaip ne taip prikalbinome – balutė iš baimės ir čia. Su mašina važiuoti – didžiausias stresas ir kitos bėdos, kol galiausiai atradome, kad saugiausiai jis jaučiasi ant priekinės sėdynės, tad visų kitų dažnai tenka atsiprašyti dėl ten esančių šuns plaukų. Ir dėl kiekvienos balutės ir jo susigūžimo skaudėjo širdį, nes buvo sunku suvokti, kaip kažkas galėjo taip stipriai traumuoti šunį… O dukrytės iki pat dabar vis nusistebi, kaip kažkas galėjo išmesti tokį gerą šunį. O Rubis ne tik geras, bet ir labai protingas šuo, greitai perprato namų taisykles, kas galima bei ko negalima, sugebėjo susidraugauti net su katinu Leo. 

Mokėmės ir augome mes abu, tiksliau, visi penki: aš, dukrytės, katinas ir jis. Pirmus pusę metų visur sekiodavo mane, tad dažnai vadindavau savo Uodegėle su uodegėle ir džiaugiausi matydama, kaip jis pradėjo jaustis saugiau ir saugiau bei pradėjo pasilikti kitame kambaryje jau be manęs šalia. O ir vardų turi begalę: Meilė, Meiliukas, Rubčikas Galubčikas, Spurgiukas (nes dažnai susisuka į spurgytę, kai miega), Patrakėlis, Nenuorama, Gėris, Ausius, Nosius ir t. t. Balučių taip pat mažėjo su kiekvienu mėnesiu ir iš nedrąsaus šuns po truputį tapo žaismingu, aktyviu, smalsiu ir savo teritoriją bei „gaują“ ginančiu šeimos nariu ir tikru Sofos Karaliumi. Be reikalo namie neloja iki pat dabar, tačiau kiekvienas svečias namuose bus sutiktas garsiai. Ir savo pareigą išvesti mane pasivaikščioti jis atlieka be galo atsakingai. 

Rubis dažnai patraukia kitų žvilgsnius ir vis sulaukiame klausimo, kokios veislės tai šuo, tad dėl jo žavių, juodų ūsų juokais praminėme „Čilės usūriniu šuniu“, nors į tikrąjį usūrinį šunį jis visai nepanašus. 

Iki pat dabar negaliu atsakyti į klausimą, kam labiau pasisekė: jam ar mums, nes Rubis neišpasakyto gerumo ir meilumo šuo, į mūsų „gaują“ įnešęs labai daug smagumo ir šypsenų. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Agnė ir Cinamonas

“Turėdama šalia vijurką, kuris džiaugiasi ir sniegu, ir balomis, ir pagaliukais, ir net ir su akmenimis sugeba pažaisti, diena iš dienos prisimenu ir pati pasimokyti džiaugtis mažais dalykais.”

Cinamoną priglaudžiau prieš šiek tiek daugiau nei pusantrų metų, likus kelioms savaitėms iki pirmojo karantino, dar 2020 metais. Tada jam buvo 4 mėnesiai, dar visiškas pyplys, o dabar neseniai jau atšventė savo antrąjį gimtadienį.

Visą gyvenimą labai mylėjau gyvūnus, ypač šunis, bet sakiau, kad ne ne, šuns tai dar tikrai neimsiu – tiek rūpesčių, įsipareigojimų, o dar ir rytais keltis, kad ir kaip norėčiau, šuo tikrai dar ne man. Ir žinoma, visi žmonės, kurie tikrai nesiruošia imti gyvūno, seka visas įmanomas prieglaudas socialiniuose tinkluose, kad kiekvieną dieną permąstytų savo sprendimą, pamatę ir vėl kažkieno paliktą ir niekam nereikalingą šuniuką. Taigi vieną dieną “Penkta koja” įkėlė Cinamono nuotrauką ir nieko nebegalėjau padaryti, pajaučiau, kad čia gali būti mano šuniukas, nors ir labai abejojau ir vis bandžiau save atkalbėti. Kitą dieną nuvažiavau į prieglaudą ir paprašiau Cinamoną pavedžioti. Cinamonas tuo tarpu buvo uždarytas aptvare su gal dešimčia kitų mažylių, kurie visi lojo, šokinėjo ant vartų, grūdosi vieni per kitus. O Cinamonas buvo ramesnis, laikėsi antroje eilėje ir per kitus nelipo, žiūrėjo, kas čia vyksta. Ir aš galvoju, kaip dabar “Penktos kojos” savanorė išsives būtent Cinamoną? Ji atidarė vartelius, rankomis, kiek sugebėjo, uždengė tarpą, kad niekas neiššoktų, o Cinamonas greitai pranėrė savanorei pro kojas ir išlėkė iš aptvaro, pergudravęs visus kitus. 

Pasivaikščiojome abudu ir negaliu sakyti, kad buvau rami ir 100% užtikrinta, kad tikrai reikia vežtis jį namo, visgi buvo labai daug nerimo dėl būsimos atsakomybės, bet supratau, kad turbūt ne be reikalo aš įsižiūrėjau šį šuniuką. Ir jei šį kartą iš prieglaudos išvažiuosiu viena, kitą kartą galiu į prieglaudą išvis nepasiryžti atvažiuoti. Taigi tą pačią dieną, po pirmo mūsų pasimatymo, užpildžiau dokumentus ir išvažiavome su Cinamonu namo. Buvo tikrai baisu! Labai gąsdino visa ta atsakomybė, o ir save keikiau, nes nesupratau, kodėl man šuns prisireikė būtent dabar, tuo metu turėjau daug darbų ir veiklos, atrodo, tikrai netinkamas metas. O po poros savaičių prasidėjus karantinui supratau, kad geresnio laiko ir negalėjo būti. Gal veiklos viduje ir buvo uždraustos, bet pasivaikščiojimų lauke ir žygių miškuose niekas neuždraudė, tad kitiems besiskundžiant bloga nuotaika neišlendant iš namų, mes mėgavomės visomis šuniškomis pramogomis lauke. 

Na, o jei bendrai apie Cinamoną, tai nerealus šuo, neišpasakyto mielumo, prie svetimų glaustytis neskuba, bet prie savų visada prisiglaudžia, ateina paglostymų, neša visus žaislus. Labai žaismingas ir visiškas gamtos vaikas – nepriklausomai nuo metų laiko ras, su kuo pažaisti ir kuo pasidžiaugti. Kiekvieną dieną primena, kiek daug aplink mus yra mažų dalykų, kuriais galima džiaugtis. Mėgstamiausias žaislas – pagaliukas, ir sakydama “pagaliukas”, turiu omenyje ir pagaliukus, ir 2 metrų ilgio šakas, kurias jis vos patįsia. Bet čia ne problema, ne jo charakteriui kažkokiai šakai nusileisti, visas išdidžiai nešasi kartu ir visus pakeliui sutiktus žmones pralinksmina. Maudosi visur ir visada, į ežerus, tvenkinius ir upes įšoka vos atidarius automobilio duris. Labai mėgsta sniegą ir gniūžtes, nardo po pusnis ir vis dar bando išsiaiškinti, kur pradingsta tie sniego kamuoliukai juos įmetus į pusnį. Net šalnomis džiaugiasi lakstydamas ir nosimi braukdamas per žolę. Tas gyvenimo džiaugsmas labai užkrečiamas ir praktiškai kiekvienas pasivaikščiojimas kažkuo pakelia nuotaiką ne tik man, bet ir kitiems praeiviams. Turėdama šalia vijurką, kuris džiaugiasi ir sniegu, ir balomis, ir pagaliukais, ir net ir su akmenimis sugeba pažaisti, diena iš dienos prisimenu ir pati pasimokyti džiaugtis mažais dalykais. Visur einame kartu, turbūt niekam iš draugų ir pažįstamų net nebekyla klausimas, ar pasiimsiu kartu Cinamoną. Kartu plaukiame baidarėmis, lakstome miškais, važiuojame prie jūros ir einame į barus. O ilgainiui net ir laisvalaikio praleidimo būdai pasikeitė į aktyvesnius, daugiau gamtoje, taigi visi pokyčiai priglaudus šunį – tik į gera.

Pati prieš pasiimdama Cinamoną galvojau ir apie veislinius šuns – sakiau, kad mano šuo bus retriveris arba labradoras, bet dabar tikrai nekeisčiau savo pasirinkimo ir negaliu pagalvoti, kad kažkas galėtų būti geresnis draugas nei Cinamonas. Žinoma, kiekvienas šuo skirtingas, bet negaliu įsivaizduoti, kad veislinis šuo rodytų tiek meilės ir tokį prieraišumą, kaip kad priglaustas ir išgelbėtas šuo. Labai skaudu pagalvoti, kad mes laukiame eilėse ir mokame didelius pinigus, kad galėtume įsigyti geriausią šeimos draugą, kai tuo tarpu šimtai tikrai niekuo ne blogesnių gyvūnų kiekvieną dieną prieglaudose laukia žmonių, kuriems galėtų atiduoti visą savo meilę ir gerumą. O ir dėl grožio ir mielumo – yra neįtikėtina, kokių įvairiausių mišrūnų būna, kurių ne vienas man asmeniškai daug mielesnis ir ypatingesnis už bet kurį veislinį. Maniškis, žinoma, pats gražiausias ir jau užimtas, bet tikrai prieglaudose šimtai ypatingų gyvūnų, labai laukiančių savo būsimų šeimininkų. Galbūt priglausdami gyvūną galvojame, kad čia mes darome gerą darbą, bet iš tikrųjų didžiausią naudą mes patys ir gauname, kadangi tas geras darbas grįžta su kaupu, mūsų rūpestis ir meilė globotiniui mums patiems sugrįžta penkiagubai.

Na, o pabaigai, jei kažkam dar nenusibodo skaityti, viena istorija, kurioje mes galus suvedėme tik po kurio laiko. Dar prieš priglaudžiant Cinamoną, man sesė lauktuvių parvežė knygutę su mergaite ir šuniuku ir pasakė, kad čia aš ir mano svajonių šuo. Sakė, rinko šuniuką, kad būtų panašiausias į retriverį, kokio kažkada ir norėjau. Tada pasidėjau tą knygutę į lentyną ir pamiršau, o maždaug po pusės metų, kai jau auginau Cinamoną, sesė ištraukė tą knygutę ir parodė man. Ir ką jūs manote, koks šuniukas pavaizduotas ant tos knygutės? Cinamoninės spalvos, didelėmis, stačiomis ausytėmis, trumpomis kojytėmis, ir ilga, stačia uodega. Negaliu ginčytis – tikrai mano svajonių šuo.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Jūratė, Algirdas ir Čilis

“Dabar Čilis yra mylimas, sotus, nuglostytas ir nukasytas, laimingas šuo.” 

Čilio tėvai, seneliai ir kiti protėviai tikriausiai buvo laukiniai šunys. Neaišku, kaip ir kada jie pradėjo lakstyti po Vilniaus apylinkes, bet laukinių šunų gaujų, pasirodo, vis dar yra net šiame mieste. Taip Čilis ir gimė. Miške. Ir augo tarp laukinių šunų. Ir instinktus jis turi laukinio šuns. Bet vos trijų mėnesių amžiaus Čilis buvo pagautas šungaudžių. Kiek pamena patys šungaudžiai, šuo buvo traukiamas iš po automobilio, nes paniškai bijojo žmonių ir bandė slėptis. Pagautas buvo uždarytas į šunų globos namus. Tačiau ir toliau paniškai visko bijojo. Taip jis tris mėnesius ir praleido prieglaudos narve. 

Tada Čilio nuotrauką internete pamačiau aš. Mažas, susigūžęs žvėrelis narvo kampe. Nuvykus susipažinti, šuo nuo streso drebėjo, neprisileido žmogaus nei su skanukais, nei su dešra. Tiesiog spaudėsi viename kampe ir drebėjo iš baimės. Ir kaip buvo galima tokį išsigandusį, bejėgį šunį palikti toliau kankintis? Po trijų dienų Čilis jau buvo pas mus. Turėjo namus ir šeimininkus.

Socializacija buvo ilga. Ilgą laiką nebuvo galima su šunimi net prie gatvės prieiti – prasidėdavo panikos priepuoliai, vos pamačius žmogų ar automobilį. Bet po truputį kasdien Čilis vis labiau priprato prie namų, prie žmonių, prie mūsų. Ir dabar jis yra mylimas, sotus, nuglostytas ir nukasytas, laimingas šuo. O mūsų širdys yra pilnos meilės šitam, kažkada laukiniam, Vilniaus šuniui. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Rūta ir Ernis

“Ernis labai imlus naujoms komandoms, noriai mokosi, o po varžybų mėgaujasi laimėtais skaniais prizais.”

Ernis į mano gyvenimą įsiliejo labai sklandžiai ir suplanuotai. Ieškojau jau suaugusio, nedidelio, mažai besišeriančio šuns. Pamačiusi skelbimą apie Marijampolėje naujų šeimininkų ieškantį jauną šunelį, susisiekiau su tuomet dar Reilo vardą turėjusio kudliaus globėja, kuri jį apibūdino kaip „tobulą“ šunį. Tad prieš pat Rasų šventę su vyru nuvykome į Suvalkiją ir grįžome trise.

Prie naujo vardo Ernis priprato taip pat greitai kaip ir prie naujų namų. Nors buvau morališkai pasiruošusi įvairiems incidentams, nei baldai, nei batai, nei kaimynų ausys kentėti nuo naujo gyventojo neturėjo.

Dar prieš įsigydama šunį buvau apsisprendusi su juo lankyti dresūros užsiėmimus, nes norėjau pati išmokti, kaip teisingai mokyti bazinių komandų ir tvarkytis su potencialiomis jau patirtomis šuns psichologinėmis traumomis. Tuomet nė nenutuokiau, kad tai bus pirmasis žingsnelis link gyvenimo aistra tapusio hobio. Nuo pirmų kartu leidžiamų dienų kasdien mokiau ir vis dar mokau Ernį gražiai elgtis mieste, nereaguoti į dirgiklius (dviratininkus, bėgikus, vaikus), didesnius šunis. 

Pamačiau jog tiek man, tiek Erniui naujų komandų mokymosi procesas teikia malonumą ir naudą (sustiprėjo mūsų ryšys ir pasitikėjimas vienas kitu, Ernis gerokai ramiau reaguoja į daugelį situacijų, kurios anksčiau jį išprovokuodavo, o man dresūra yra lyg tam tikra meditacijos forma, kai bent trumpam pamirštu viską, kas nesusiję su tuo metu atliekamu pratimu). Norėdama tęsti jau pradėtą veiklą nutariau išbandyti mūsų kaip komandos jėgas pirmiausia Paklusnumo ralio (Rally obedience) sporte, o įgijus daugiau žinių apie dresūrą ir paklusnumo (Obedience) varžybose. Ir Erniui puikiai sekasi! Jis labai imlus naujoms komandoms, noriai mokosi, o po varžybų mėgaujasi laimėtais skaniais prizais.

Šeimos laisvalaikį irgi stengiamės leisti kartu. Kiekvieną savaitgalį einame į žygius Vilniaus apylinkėse, esame dalyvavę ir masiniuose žygiuose pajūryje bei kitose Lietuvos vietose. Kadangi Erniui kelionės automobiliu – tikra šventė, jei tik įmanoma, važiuojame kartu. Esame drauge atostogavę ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje.

Nebuvo nė dienos, kad būčiau pasigailėjusi savo sprendimo priglausti suaugusį neveislinį šunį. Tikiuosi, kad mūsų istorija padrąsins tuos, kurie labai nori keturkojo draugo, tačiau nedrįsta suteikti namų šunims, kuriems gyvenimas nepagailėjo pipiriukų.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Inga ir Katinukai

“Apie kiekvieną katinuką galėčiau pasakoti ir pasakoti, kokie jie skirtingi, kaip mokosi vienas iš kito, kaip mėgdžioja vieni kitus.”

Mano istorija su katinais prasidėjo su dukra nuvažiavus į “Panevėžio gyvūnų globos draugiją”. Dukra tą kartą pasakė: mamyt, imame patį negražiausią katinuką, kurio niekas neims. Taip pas mus atkeliavo Mėtutė ir aš pradėjau savanoriauti prieglaudoje. Kai persikėliau gyventi į Vilnių, draugystė su katinais nenutrūko. Susipažinau su “Beglobio” vadove ir tapau laikina globėja. Šiuo metu turiu 5 nuosavus katinus ir dažnai priglaudžiu kačiukus, kuriems reikia ypatingos priežiūros. Visi katinai atsirado iš mano laikinų globų. Sniegutį su sese ir broliu paėmėme iš “Grindos”. Jiems buvo apie 2 mėn. Brolį ir sesę padovanojome, o Sniegučio negalėjau. Lunytę pasilikome, nes vienintelė iš keturių kačiukų išgyveno kačių marą. Buvau priglaudusi šią šeimyną, kai jų mamą suvažinėjo. Ryžiukas ir Loreta buvo paimti iš gatvės, nes mergina šerdama gatvinukus katinus, pamatė, kad jiems reikia veterinaro pagalbos. Priglaudžiau su mintimi, kad išgydysiu ir pavasarį paleisiu atgal, kur buvo. Bet… Taip jie ir liko. Loreta buvo visiška laukinukė. Urgzdavo, šnypšdavo, draskydavosi. Užsidėdavau tokias storas storas pirštines ir eidavau jos glostyti. Po pusės metų dabar kartais jau galiu ją ir į rankas paimti. 

Mėtutė pas mus vyriausia, jai 4 metai. Ji tikra katė, individualistė, su niekuo nedraugauja, nes tik ji čia karalienė. Lunytei 2 metai, ji mūsų kalėdinis stebuklas, nes išgyveno kačių marą ir iš klinikos ją pasiėmėme Kūčių vakarą. Sniegučiui metai, jis be galo meilus ir kalbus katinas. Mėgsta medžioti, tad “mėsytės” dažnai parneša iš miško ir mums. Ryžiukui apie 3 metus. Jis truputį bailiukas, bet labai meilus, ypač rytais, lenda glostytis ir stumia kitus katinus. Atrodo, kad Ryžiukas suprastų, ką jam sakau. Toks jausmas, kad jis dėkingas už suteiktus namus. Gražuolė Loreta – šiaip paprasta, raina katytė, bet be galo graži, mažutė. Net fotografijose jos nėra, nes labiau mėgsta būti lauke. Apie kiekvieną katinuką galėčiau pasakoti ir pasakoti, kokie jie skirtingi, kaip mokosi vienas iš kito, kaip mėgdžioja vieni kitus. Visi gan draugiškai priima ir globojamus kačiukus. Ir pamoko juos, ir pažaidžia, ir sudrausmina, jei reikia. Mano patys nuostabiausi katinai pasaulyje. Jie mūsų šeimos nariai.

Foto Rasa Šileikienė

Greta ir Mortis

“Vadinu jį pojūčių šunimi, nes visi keisti dalykai jam pirmą kartą atrodo tokie nerealūs!” 

Visada žinojau, jog ateis tas laikas, kai į namus parsivešiu šuniuką, tik vis laukiau to tinkamo momento, to tvirto pagrindo gyvenime (nuosavo būsto ir laiko patikrintų santykių su draugu). Ir ta diena atėjo, kai su draugu sėdome į mašiną ir atsidūrėme Rietave. O kaip atsidūriau Rietave? Pamačiau Facebook grupėje “Dovanoju augintinį” neryškias mažo šuniuko ir mamos nuotraukas, po kuriomis parašyta, jog dovanoja maždaug 2-3 mėnesių šuniuką. Tai buvo pirmas skelbimas, pamatytas toje grupėje, taigi galvojau, reikia daugiau pažiūrinėti. Išsirinkau bent 5 skirtingus gyvūnėlius, bet akyse vis tik stovėjo tas pirmasis. Ir taip supratau, kad tai mano būsimasis keturkojis draugas. Kelionėje atgal į Kauną galvojome, kokį gi vardą duoti naujajam šeimos nariui? Žinojome, jog norime kažko naujo, niekad negirdėto. Ir taip gimė vardas Mortis. Iš animacinio serialo “Rick and Morty”. Apie pakvaišusį senelį Riką ir jo atsargų ir visko bijantį anūką Mortį, jų nerealius, kartais sveiku protu nesuvokiamus nuotykius. Kaip sakome su draugu, vardas atitiko šunį 100%. Jis labai atsargus su kitais gyvūnais, nuolankus, bijantis labai keistų dalykų – skulptūrų, naktį plevenančių juodų šiukšlių maišų, išgirstų garsų. Naktis ir tamsa jam toks baisus dalykas, visi daiktai atrodo baugūs ir niekad gyvenime nematyti. Bet tas didelis noras viską tyrinėti, vis kažką išbandyti naujo kartais nugali. Dėl to vadinu jį pojūčių šunimi, nes visi keisti dalykai jam pirmą kartą atrodo tokie nerealūs! 

Jei kalbėsime apie išdaigas, tai jų tiek daug… Nes tiesiog turiu hiperaktyvų šunį, kuris nepavargsta. Vieni populiariausių darbelių: vitaminų ir mineralų atsargų papildymas (suvalgytas vitaminų buteliukas), finansinis išprusimas (sudraskyta knyga), protinė veikla (kubikas rubikas sugraužtas), namų apdaila (grindjuostės, sienų kampai, tapetai apgraužti), makiažo pamokėlės (apkramtyti lūpdažiai). Dauguma turbūt sakytų, jog tai baisu, kaip galima taip gyventi, bet atsakymas paprastas – jo begalinė meilė mums, prisirišimas, jautrumas atperka visa tai. Tiesiog reikia suprasti, kad turėdamas hiperaktyvų šunį turi su juo užsiimti tiek fiziškai, tiek protiškai. Na, o turime mes jį jau pusantrų metų ir tikimės dar daug metelių praleisti visi drauge.

Foto Lukas  Jurgis Bižys