Kaunas

“Dabar drąsiai galiu sakyti, kad Leila pas mus pavirto į tobulą meilės istoriją – nėra nieko, ką norėčiau pakeisti, ji yra tiesiog tobulas tobulas šuo.”

Ši juoda čiupakabra, dabar jau žinoma Leilos (tokį vardą paveldėjome) vardu, mūsų buityje atsirado 2018 m. kovo mėnesį. Tai buvo Gabijos iniciatyva – ji labai norėjo šuns, aš tiesiog norėjau šuns, bet kartu ir bijojau, kadangi nebuvau tikras, ar tam tinkamas laikas.

Po galybės pasvarstymų, vieną dieną gavau žinutę su Leilos namų paieškos skelbimu ir pagalvojau, kad dabar arba niekada. Taip ir išėjo – grįžęs namo iš darbų radau naują šeimos narį. Žiūrint atgal, Leila buvo pasirinkta be jokios konkrečios priežasties. Šuns grožis ar veislė niekada nebuvo argumentas – nuo pat pradžių norėjome draugo, praktinės ar kokios abstrakčios (išvaizda, statusas) priežasties šuniui įsigyti neturėjome.

Leilai buvo 5 mėnesiai ir pradžia nebuvo lengva, tikriausiai labiau dėl to, kad ne iki galo žinojome, ko tikėtis. Šuo turėjo liūdnų patirčių su buvusiu šeimininku, kadangi pradžioje labai bijojo vyrų. Šalia to, tualeto reikalai šuniui buvo visiška naujovė – jai buvo įprasta tai atlikti tiesiog ant sofos, pirmomis dienomis Gabija šunį vedžiojo apie 10 kartų per dieną, kad atsirastų įprotis atlikti reikalus lauke. Kaip bebūtų, sudėtingiausia turbūt buvo susitarti mums tarpusavyje, kaip šuo bus auklėjamas, vedžiojamas, kas leidžiama, o kas ne. Iš šių smulkmenų atsirado nemažai pirminių nesutarimų.

Po truputį apsipratome ir laikas šunį pradėjo veikti kaip gerą vyną. Ir čia jau nesame tikri, ar ji pradėjo mūsų poreikius gerai suprasti todėl, kad kažkur glūdumoje turi tarnybinio šuns geną, ar todėl, kad prasidėjus pandemijai praktiškai niekada nelieka viena ir periodiškai gauna dėmesio / dresūros. Pastebėjome tik viena – šiuo metu ji yra labai paprastas auginti šuo. Galime drąsiai vedžioti palaidą miške, nes net stirna jai nėra tokia įdomi kaip mes. Su kitais gyvūnais, vaikais sutaria gerai. Pašaukta visada grįžta atgal. Po kažkurio laiko šuo net pradėjo reaguoti ir į mūsų specifinius garsus, pavyzdžiui, sucaksėjimą, kai matome, kad kažkas ne taip, nors niekada nebuvo to mokyta.

Savo keliones visada stengiamės organizuoti taip, kad galėtume kartu vežtis ir šunį – jeigu keliaujame lėktuvu, stengiamės neužtrukti ilgiau savaitės. Visada kažką planuodami turime pagalvoti apie šunį. Tai yra neakivaizdūs dalykai, apie kuriuos ne visada susimąstoma, bet jie yra labai svarbūs. Svarstantiems apie šuns įsigijimą – būtų tai iš prieglaudos ar veislyno, visada siūlyčiau porą savaičių prieš pagyventi taip, lyg turėtumėte šunį. Ryte atsikelti 30 min. anksčiau ir eiti pasivaikščioti, pasirankioti šunų ekskrementus. Popiet ir vakare taip pat pakvėpuoti grynu oru, geriausia per lietų ir kai pučia vėjas. Papildomai porą / tris kartus per savaitę prasiplauti grindis ir nusiurbti sofas. Atidėti dalį santaupų veterinaro paslaugoms, skiepams ir maistui.

Kaip bebūtų, dabar drąsiai galiu sakyti, kad Leila pas mus pavirto į tobulą meilės istoriją – nėra nieko, ką norėčiau pakeisti, ji yra tiesiog tobulas tobulas šuo.

Foto Lukas J. Bižys

“Gyvenimas išties pasikeitė, jaučiu, kad dabar gyvenu ne tik dėl savęs.”

Lankydami tėvų namus, aptikome laukinę katę, kuri buvo atsivedusi kačiukų. Maži kačiukai mūsų bijojo ir neprisileido, bet tarp jų buvo vienas kitoks mažylis. Visi buvo oranžinės spalvos, o šis – tamsaus kailiuko, taip pat ir vienintelis, kuris prisileido žmones. Matėme, kaip jis bandė pasimaitint iš mamos, bet buvo atstumtas. Kačiukas buvo be galo nusilpęs ir, matyt, jautė, kad be žmogaus pagalbos neišgyvens. Taigi nusprendėme jį priglausti, nors ir gyvenome universiteto bendrabutyje, kuriame laikyti augintinius buvo draudžiama.  Nuvežę pas veterinarus sužinojome, kad jam buvo tik apie mėnuo.

Vardo istoriją sunku prisiminti, priglaudę kačiuką nežinojome, ar jis berniukas, ar mergaitė, todėl bandėme pritaikyti vardą, tinkantį abiem atvejais. Sugalvojome vardą Čilis, taigi Čili pipiras arba Čili paprika. Vardas Čilis jam išties “prilipo”, nes būna ir “chill” arba pasiutęs, lyg būtų pipiro paragavęs.

Nuo džiovyklės numesti skalbiniai, išrausta šiukšlių dėžė, sudaužytos lėkštės tikrai erzina, bet viską atperka jo murkimas ir glaustymasis, pasitikimas prie durų grįžtant namo. Čiliukas iš pat ryto jau negali sulaukti pradėti žaisti ir būna piktas, kad jis yra vienintelis, kuris atsikelia 5 val. ryto, ir savo nepasitenkinimą parodo itin aukštu balseliu. O ir žaidimų jis moka daug, taigi daugelis daiktų namuose tampa žaislais. Mėgstamiausias Čilio žaidimas yra atnešti numestą pagaliuką.

Gyvenimas išties pasikeitė, jaučiu, kad dabar gyvenu ne tik dėl savęs. Visada turiu su kuo pasikalbėti, paliūdėti ir padūkti. Smagu ir tai, kad Čilis tapo ne tik mūsų augintiniu, bet šeimos dalimi.

Su Čiliu kartu esame jau du metus ir tris mėnesius.

Foto Lukas J.Bižys

“Didžiausias džiaugsmas matyti, kaip šuo pamažu atsigauna, atsiranda šypsena snukutyje, pradeda domėtis žaislais, žaisti.”

Mėta – lietuviška trijų spalvų paprastoji katė. Atsirado pas mus iš visos trijulės pirmoji. Prieš tai auginome pilką katiną, kurį buvę šeimininkai norėjo du kartus užmigdyti, nes buvo ligoniukas, reikalaujantis nuolatinės priežiūros. Tačiau du veterinarai atsisakė tai padaryti, priglaudė kačiuką ir jis atsirado pas mus. Su specialia dieta jis pas mus pragyveno 5 metus ir iškeliavo į katinų rojų. Po neilgo laiko tarpo dukra sužinojo, kad bendraklasės močiutė rūsyje globoja benamę katytę, kuri atsivedė kačiukų. Kai tik buvo galima atskirti nuo mamos katės, mažas blusėtas trijų spalvų pūkų kamuoliukas atsirado pas mus.

Labai meili ir prieraiši katytė, kol gyvenome bute, į lauką neišeidavo, bet persikėlus į nuosavą būstą pasirodė besanti tikra kovotoja. Naktimis kariauja su kvartalo katėmis, medžioja, kiekvieną rytą šviežios pelytės būna pateiktos ant namo laiptų. Po intensyvios medžioklės mėgstamiausia šilta vieta prie židinio arba lovoje po antklode. Dar moka duris atsidaryti. Jei tik pamirštame užrakinti, atsidaro duris, pati išeina ir kompaniją visą išleidžia pasivaikščioti. Buvo atvejų, kad kaimynai skambina ir klausia, ar ne mūsų šuo bėgioja pakele, pasirodo, tikrai, tik prisėdome kavos išgerti, o katytė sugalvojo išeiti į lauką ir Stellą išsivedė iš paskos…

Stella – panaši į samojedą. Auginome samojedą, kuris statybų metu nesėkmingai nukrito nuo laiptų. Buvo labai labai liūdna ir nusprendėme, kad be baltų pūkų gyventi negalime, per daug švaros. Mažiuko šuniuko irgi nenorėjome, vėl viską pradėti iš pradžių… Taigi sprendimas buvo ieškoti, gal atsiras kam nors nereikalingas panašus šuo, ir suteiksime jam namus. Ieškoti neteko ilgai, po kelių dienų radau skelbimą, kad Mažeikiuose atiduoda kalytę. Nieko nelaukę susiskambinome su šeimininkais ir lėkėme į Žemaitiją. Susitikome Plungėje ir gavom jauną, apie 1 m. amžiaus padūkėlę. O jos istorija labai paprasta: gyveno dvi sesutės, Bela ir Stella. Bela buvo protinga, paklusni, šeimininkas jai skirdavo daug dėmesio ir laiko. Atsiradus Stellai pasikeitė šeimininko užimtumas, negalėjo jai skirti daug dėmesio, todėl ji kasė kiemą. Negana to, kad visas kiemas išraustas, dar išsikasdavo po tvora urvą ir pabėgdavo. Aišku, visada grįždavo, bet rizikuoti palikti ją kieme nenorėjo. Todėl ją pririšdavo. Buvęs šeimininkas suprato, kad rišti tokį šunį nėra pats geriausias sprendimas, todėl nutarė atiduoti kitiems atsakingiems šeimininkams. Ir ačiū Jiems už tai. Taip super turbo Stella atsirado pas mus. Visur ir visada pirma, tikra žvaigždė. Lova jos, sofa jos, minkščiausios pagalvėlės jos. Nuo kasimo bandome atpratinti ilgais pasivaikščiojimais kiekvieną dieną, nors ir dabar, jei, jos nuomone, kieme ne vietoje kažkas pasodinta, iškasa. Jeigu tik veiklos ar dėmesio stoka – pradeda formuoti aplinką. Laukuose mėgsta medžioti peliukus, čia kasimo įgūdis labai praverčia. Kadangi jau buvome susidūrę su šia veisle, žinojome, kad absoliutaus paklusnumo tikėtis neverta. Labai supratingi ir protingi šunys, bet vykdys nurodytą komandą, jei norės. O jei nenorės ar bus įdomesnės veiklos, ar jiems atrodys, kad nėra reikalo ją vykdyti, nieko nedarys.

Mėta Stellą priėmė santūriai, kaip tikra šeimininkė. Keletas susitikimų ir Stellai buvo paaiškintos namų taisyklės (katiniškai), kas čia svarbiausias, ir toliau gyvena taikiai.

Aikas – grynaveislis Eurazijos špicas, Lietuvoje dar gan reta veislė.  Po metų gyvenimo su Stella pradėjome galvoti, kad už vieną pūkį gali būti geriau tik du pūkiai. Ir vėl pradėjome ieškoti. Radome Druskininkuose jauną 3 metų šunį, kurio šeimininkė planavo išvažiuoti gyventi į užsienį, o šuns palikti nebuvo kur. Ilgai nesvarstėme ir paėmėme. Parsivežę namo pamatėme visą problemos gylį. Šuo buvo labai stipriai psichologiškai traumuotas (galvojame, kad muštas, nes buvęs šeimininkės sutuoktinis smurtavo prieš ją), žmonių neprisileidžia, ypač vyrų, nuo kiekvieno stipresnio garso apsišlapina. Augintas voljere, supratimo, kur reikia atlikti savo gamtinius reikalus, irgi nebuvo. Pasiraitojome rankoves, pasiruošėme daug šluosčių, kantrybės ir pradėjom dirbti. Po mėnesio intensyvaus darbo jau galėjome lengviau atsipūsti, pradėjome suprasti, kada jis nori į lauką, o Aikas suprato, kad reikia prašytis, kai nori. Bet laukė dar daug darbo, kad šuo įgautų pasitikėjimą žmogumi. Po maždaug metų laiko pradėjo pripažinti mane šeimininke, jau galėjau prie jo prieiti, paglostyti, duoti skanėstą. Didžiausias džiaugsmas matyti, kaip šuo pamažu atsigauna, atsiranda šypsena snukutyje, pradeda domėtis žaislais, žaisti. Mums teko visas blogas emocijas giliai užrakinti, nes Aikas nuskenuoja žvilgsniu ir, jeigu ne ta nuotaika, pabėga. Susitaikėme, kad greito rezultato nebus, ir iš lėto, mažais žingsneliais judame pirmyn. Aikas santūrus, bet labai mielas ir geras šuo. Jau ateina patikrinti, ką kišenėje turi, mėgsta prisiglausti prie kojos, mėgsta, kai pilvą kasai. Nemažas šuo, o dar gauruotas, todėl dauguma praeivių pasitraukia į šoną, nes baisu. Niekas nežino, kad tai jam visi aplinkiniai labai baisūs, ir pirmiausia ką jis padarytų – pabėgtų nuo jų. Aikas turi dar vieną puikią mokytoją – Stellą, kuri išmoko gerų ir ne visai gerų dalykų. Išmokė loti, išmokė varnas kieme gaudyti, nors jam jos visai neįdomios. Aikas be reikalo neloja, be reikalo nebėga, visiška Stellos priešingybė.

Foto Lukas Jurgis Bižys

“Dabar Selgutei jau 6 metai, mes ją labai mylime, tikimės, kad ir ji patenkinta.”

Selga pas mus atsirado prieš 7 metus per Kalėdas. Mus sužavėjo jos baltos pėdutės ir gintaro akutės. Iš pradžių Selga jautėsi nedrąsiai, slėpėsi kambaryje, bet po kurio laiko apsiprato ir ėmė draugauti su šeimininkais. Selga mėgsta žaisti savo žaisliukais ir šiltai miegoti guolyje ant dėžės. Mes rūpinamės jos sveikata ir maistu. Kelis kartus buvo pabėgusi iš namų, bet sėkmingai radome. Kadangi vaikas bijojo kačių, Selgutė padėjo įveikti šią baimę. Ji yra puiki katė, mėgsta filė, su kitais kačiukais nelabai draugauja. Selga rami, žmonių nebijo, net lenda prie svečių. 4 val. ryto ji mėgsta prasibėgioti, taip pat jai labai patinka vogti maistą. Dabar Selgutei jau 6 metai, mes ją labai mylime, tikimės, kad ir ji patenkinta.

Foto Lukas J. Byžys

„Turbūt galėčiau kalbėti nesustodama apie jos gerąsias savybes“.

Ši istorija visada sukelia malonų „virpuliuką“.

Viskas prasidėjo nuo socialinio tinklo Facebook. Viena mano draugių pasidalino “Marijampolės beglobiai” įrašu apie dovanojamą pusantrų metų katę. Myliu visus gyvūnus, tačiau katės man patinka labiausiai. Įraše buvusi katytė liūdnu žvilgsniu sugebėjo priklausyti visą mano dėmesį. Panašu, žvilgsnis įtikino ir mano vyrą – jis pagaliau nusileido mano nuolatiniams pasvajojimams turėti katę. Surinkusi prieglaudos telefono numerį jaudinausi ir nerimavau, juk gyvūnas – ne žaisliukas, kurį bet kada gali padėti į lentyną ir pamiršti, bet kartu ir labai džiaugiausi, nes turėti katę (o dar tokią gražuolę) visada svajojau. Prieglaudos darbuotoja telefonu papasakojo apie katytę Dionę, apie apsisprendimo, priimti gyvūną į namus, rimtumą bei jos istoriją. Kadangi katę auginusi buvau ir anksčiau, jokie rūpesčiai negąsdino. Negąsdino ir kelionė iš Marijampolės į Kauną, su visą kelią (tikriausiai iš nerimo ir nežinomybės) miauksėjusia Dione. Negąsdino, nes vos grįžo į naujuosius namus, Dionė atrodo ir pasijuto kaip namie – meiliai glaustėsi, murkė, mielai priėmė jai siūlomą miego vietą bei gardėsius ir paglostymus.

Dabar, praėjus daugiau kaip dvejiems metams, kai Dionę priglaudėme, neįsivaizduoju nei dienos be jos. Pavyko išsirinkti tokią katę, apie kokią visada svajojau – labai mielą, visada murkiančią, tvarkingą ir sumanią. Dabar mūsų diena prasideda nuo ryto paglostymų, išlydėjimų į darbą ilgesingu žvilgsniu, tuomet dainingo pasitikimo sugrįžus ir nuolatinės kompanijos palaikymo, kad ir ką beveikiant – ar gaminant vakarienę, ar žiūrint mėgstamą serialą. Nei viena užuolaida ar baldas nuo jos nagų (kuriuos, beje, visiškai nesipriešindama leidžiasi nukirpti) nenukentėjo. Jeigu ir išdykauja, puikiai supranta daranti kažką negero, jeigu subarame. Dionė labai myli žmones – svečių nepuola, nesidrasko, o kartais net ir atsitupia ant kelių.

Turbūt galėčiau kalbėti nesustodama apie jos gerąsias savybes. Kasdien dėkoju likimui, kad būtent man pasisekė gauti tokią gerą katę.

Foto Lukas J. Bižys

 „.Dabar gyvename kartu apie 8 mėnesius, visi esame laimingi, vieni prie kitų pripratę ir jau seniai susidraugavę, neįsivaizduoju savo gyvenimo be Redžio ir Pito. “

Vos Rusijai užpuolus Ukrainą, pamačiau, jog galima užsirašyti į eilę priglausti šunis ir kates iš Ukrainos. Kaip tik tuo metu svarsčiau, kokio šuns norėčiau, nes jau kurį laiką norėjau plaukuoto kompaniono. Užsirašiau, jog paimsiu 2 šunis ir 2 katinus. Šnekėsiu apie šunis, apie katinus pasilikim kitam kartui. Man paskambino ir perklausė, ar tikrai tiek imsiu. Sakiau tikrai, tik pažiūrėkite, kad sutartų tarpusavyje, taip pat pasakiau, kad labiau norėčiau aviganių, bet iš esmės, tinka bet kokie šunys, kurie gali gyventi kartu. Taip vidury nakties, visi beglobiai, atvažiavę į Kauną, atsidūrė pas mane. Kadangi gyvūnai 4, man padėjo mano draugė ir labai jai dėkoju. Jie visi buvo ką tik po berods 2 savaičių karantino Lenkijoje ir dar nespėję pabūti prieglaudoje Lietuvoje. Kokius šunis gausiu, žinojau tik iš kelių nuotraukų, atsiųstų kelias dienas prieš. Jų nesirinkau ir žinojau, kad rinktis negalėsiu, tačiau norėjosi padėti Ukrainos gyvūnams ir kartu turėti kelis plaukuotus draugus. Iš Lenkijos gyvūnai atvažiavo GGI pagalba, o Pifo gyvūnų gerovės tarnyba padėjo susitvarkyti su sveikatos dokumentais, pasiutligės titrų tyrimu ir gydymu. Labai šioms organizacijoms dėkoju, žmonės dirbantys ten yra iš kitos planetos, gerąja prasme.

Kai tik pasiėmiau šuniukus, iškart supratau, kad Redis yra be proto geras šuo. Jo net vardas buvo „Družok“, kurį vėliau pakeičiau, nes man neskambėjo. O Pitas buvo tas šunelis, kuris neprisileis bet ko ir gali net grybštelti, jei bandysi jį liesti per anksti. Iš mini sunkvežimio Pituką reikėjo paimti užmetant ant jo užklotą, kitaip jis nesileido paimamas, o Redį ėmiau drąsiai – jis leidosi ir vėliau pats įšoko pas mane į automobilį. Manau jiems abiem yra maždaug po 7 metus, tikrasis amžius nežinomas.

Visi augintiniai sutaria puikiai, sakyčiau net paimtas katinėlis vardu Nindzė kopijuoja šunis: jei šunys ant lovos, tai ir jis, jei šunys virtuvėje, tai jis ten pat kartu sėdės. Kartais Redis ir Pitas pasipyksta dėl lovos arba dėl maisto, Pitas (mažesnis) nori labiau dominuoti ir lovą laiko savo teritorija.

Pitukas per laiką tapo tikru mažyliu, vadinam jį „prilipuku“. Jis labai greitai priprato prie manęs ir draugo: prašo paglostymų vos pamato, kad ranka laisva. Redžiui reikia specialaus pakvietimo, pats jis rečiau prieina, nes Pitas jam tiesiog neužleidžia vietos. Tačiau aš stengiuosi duoti dėmesio abiem vienodai. Miegame kartu, Pitas vos išgirsta žadintuvą, ateina pažadinti, prašo pakasymų, o Redis miega šiek tiek daugiau, jam labai patinka paglostymai, bet jis pats, ypač ryte, retai prieina, reikia tiesiog jį atsitempti ir glostyti – jam tai labai patinka. Redis turi labai keistą savybę, kai jį glostai, jis urzgia iš malonumo. Iš pradžių buvo labai keista, pirmą kartą net išsigandau, aš nebuvau tokio šuns sutikus.

Dabar gyvename kartu apie 8 mėnesius, visi esame laimingi, vieni prie kitų pripratę ir jau seniai susidraugavę, neįsivaizduoju savo gyvenimo be Redžio ir Pito.

Fotografė Rūta Karčiauskaitė, Kaunas

Giedrė ir Simba: „Nuotraukoje pamačius pūstą uodegėlę su baltu galiuku iškart supratau, kad čia – mano katinas“

Simbą radau skelbime, kurį paskelbė viešojį įstaiga „Katino svajonė“. Nuotraukoje pamačius pūstą uodegėlę su baltu galiuku iškart supratau, kad čia – mano katinas. Jis buvo dviejų mėnesių amžiaus. Nuo pat mažens jis yra ramus, švelnus ir inteligentiškas. Labai mėgsta medžioti visokias musytes ir vabaliukus.

Turi mėgstamą žaislą „pelytę“ – tai kailinė šinšilos uodegėlė, kurios niekada neliečia, kol būnu namie, o kai tik išeinu, visad randu ją padėtą vis kitoje vietoje. Kai namuose vyksta maisto gamyba ar tvarkymasis, jis būtinai turi sudalyvauti ir viską apuostinėti, tikrinti, kas vyksta, kaip koks direktorius. Kartais parneša į lovą dovanėlių: gėlių šakelių, lapelių. Miegoti mėgsta kartu, o rytais vaikšto aplink lovą ir labai apsidžiaugia, kai pamato, kad jau keliuosi. Dabar yra jau virš dviejų metų, kai Simba yra namų puošmena ir atgaiva šeimininkų sieloms.


Fotografė Rūta Karčiauskaitė
Kaunas

“Kai tik parnešame balioniuką, jis tampa nepaprastai laimingas ir gali valandų valandas nešiotis įsikandęs balionėlį.”

Apsigyvenę kartu su drauge jautėme, kad namuose trūksta gyvybės. Ji visą gyvenimą buvo kačių žmogus, aš – šunų, bet pagalvojau, kad katinas tiesiog gyvens sau, užsiims savo reikalais ir net nelabai aš jį matysiu. 

Gana svarbus kriterijus buvo gyvūnas iš prieglaudos ir netgi suaugęs, bet kartu buvo svarbu pajautimas, kad tai yra būtent TAS katinas. Taip vis žiūrinėdavome įvairius skelbimus, kol vieną dieną radome skelbimą, iš kurio žvelgė mažas išdykėlis, toks kaip filmuose, murzius neklaužada, kuris labai stengėsi pozuoti kuo mieliau. 

Ir pamačius jo pastangas tapo aišku – Žirnis turi gyventi kartu. Tiesą sakant, mes ir nežinome, ar jis buvo nors dieną prieglaudoje, nes jį pasiėmėme iš laikinos globėjos. Vykdami pas jį jautėme, kad grįšime kartu, tai nebuvo tiesiog važiavimas apsižiūrėti. Vos atvykus pas globėją, mus kniaukdamas pasitiko mažas Žirniukas, kuris vos paimtas ant rankų užmurkė ir užsikorė ant pečių. Tuomet liko tik formalumai pasirašant sutartį ir iškeliavome namo. 

Visi žino istorijas, kad katinai nemėgsta keliauti ir geriausiai jaučiasi namuose. Tik jau ne šis, visą kelią į naujus namus Žirnis keliavo man ant peties, taip daro ir šiandien, jeigu tenka kažkur keliauti. Pirmaisiais mėnesiais kartais pagalvodavome, kad gal reikėtų pakeisti jam vardą, tačiau tinkamesnio sugalvoti ir nebūtų įmanoma. Jis visai kaip žirniukas iš ankšties – vis kažkur pabyra, užkliūna ar nurieda. 

Žirnis neturi katinams būdingo atsargumo. Tai žmonių pareiga jį saugoti, stalu jis eina tik iškėlęs galvą, o jei jau nuslysta, tai kažkas gal pagaus. Per tokį neatsargumą kartą ir pro langą iškrito. Laimei, sėkmingai. Dažnai juokaujame, kad jis labiau šuo nei katinas. Nauji žmonės visada yra sutinkami su didžiausiu entuziazmu, o paskui jau jis nenori girdėti jokių atsikalbinėjimų ir pasakų, kad kažkas nemėgsta kačių. Žirnį visi privalo glostyti. O dar geriau – nešioti ant peties. Oi, kaip jis mėgsta būti ant pečių, grįžus iš darbo netgi nesulaukia, kol bus paimtas, ir pats užšoka, tai nugara dažnai būna apdraskyta.

Kai ateina laikas karpyti nagus, užtenka tik pasiimti nagų žirklutes, o jis jau atseka ir tuomet pasiguldžius ant kelių galima ramiai atlikti manikiūro ir pedikiūro procedūras. Nagų karpymas jam visai maloni veikla. Kai žirnis buvo mažas, jis turėjo visokių ligų, teko ir vaistus girdyti ar lašinti, čia vėl teko paneigti visas tas istorijas, kaip katinui neįmanoma suduoti vaistų. Tabletę sušerti yra vieni niekai. Tai galima atlikti viena ranka. Gal tik šukuotis nelabai patinka, kailinukų priežiūros jis nenori patikėti kitiems.

Pirmojo karantino metu sugalvojome, kad reikia jį išmokyti duoti „labas”. Tai už skanukus jis daro labai noriai, tiesa, tik dešine letena į dešinę ranką. Pasisveikinimo ištiesus kairę ranka net neverta tikėtis. Jis mandagus katinas ir žino, kaip reikia sveikintis. Dar Žirnis yra dalyvavęs reklamos kastinge, tačiau nepraėjo atrankos, nes buvo per aktyvus ir negalėjo ramiai išsėdėti. Bet 2021 metų vasarą dalyvavo “MOXY” viešbučio fotosesijoje, dabar jis žvaigždė. 

Nuo 2020 metų gruodžio Žirnis turi draugę. Labai bijojome, kad jie gali nesusidraugauti. Tačiau šitas nepaprastai rūpestingas katinėlis vos per kelias valandas susidraugavo su ja ir jau kartu žaidė. Jis toks rūpestingas, kad atsiradus Poniai (antros katės vardas) jis nebenori išvykti iš namų, nes namie Ponia lieka viena. Jis mieliau būna kartu. Aišku, kartais jis tikrai per daug jai reguliuoja, kur eiti ar neiti. Tačiau gavęs vakarienę, visada džentelmeniškai pasitraukia prie tolimesnio dubenėlio, jei prie artimesnio laukia Ponia. 

Mėgstamiausias Žirnio žaisliukas yra helinis balionėlis. Kai tik parnešame balioniuką, jis tampa nepaprastai laimingas ir gali valandų valandas nešiotis įsikandęs balionėlį. Balandį jam suėjo jau 4 metai, o birželio viduryje buvo keturi metai, kai jis karaliauja namuose ir yra visavertis šeimos narys.

Foto Rūta Karčiauskaitė

“Jai – šilti namai ir begalinė meilė, o mums – geriausia draugė, kuri pakeitė mūsų gyvenimus.”

Mūsų džiaugsmas atkeliavo pas mus netikėtai… Tai buvo jos sprendimas.

Visa tai prasidėjo ankstyvą pavasario rytą, kuomet nuošalioje sodyboje Anykščių rajone pasirodė mažas juodas strakaliukas. Tai ir buvo Sati. Tiesa, tuomet net negalvojome, kad mes tapsime neišskiriamos.

Tai buvo maža, liesa, baikšti laukinukė. Neprisileisdavo žmonių, tarsi bijodama, kad bus nuskriausta. Tačiau alkis darė savo. Skaudu buvo į ją žiūrėti ir gaila palikti. O juk mes kauniečiai, laukė darbai. Taip, palikdami jai maisto, vandens išvykdavome į Kauną. Kaimynai taip pat nebuvo abejingi, nuolat ja rūpindavosi, tačiau šunytė nieko neprisileisdavo.

Bėgo laikas, Sati pradėjo ragauti maistelį iš rankos, tačiau nesileisdavo glostoma. Taip nepastebėjome, kaip prabėgo vasara ir beveik ruduo. Artinosi žiema… Vienintelė mintis sukosi galvoje – ką daryti? Sušals. Vyras sukalė būdą, apšiltino ir taip tikėjomės ją prisijaukinti. Tačiau… Kartą atvykę Sati neradome, neatėjo maistelio, nepasirodė kelias dienas. Sužinojome, kad kaimynė iškvietė savanorius ir ją išvežė į prieglaudą. Išvykome ir mes į Kauną. Atvirai? Suspaudė širdelę… Vienintelė mintis buvo – kaip ji ten viena, baikšti kokiame nors kamputyje. Negalėjau su tuo susitaikyti.

Ir lapkričio 25 d. vakarą ateina sūnus į kambarį ir sako:

• Ryt išvažiuoju į Ukmergę.
• Ko? 
• Mūsų šuniuko. Ir nesvarbu, jūs leisite ar ne, aš ją parsivešiu.

Pasirodo, jis visą vakarą naršė internete ir „Klajūno“ prieglaudos puslapyje pamatė mažutę šunytę narve… Tai buvo ji – mūsų Sati.

Išaušo ankstyvas lapkričio 26 d. rytas ir sūnus su drauge išvyko į Ukmergę. Po kelių valandų Sati jau miegojo mūsų lovoje. Tokia pati nedrąsi.. Sunku buvo ir jai ir mums. Bijojo varnų, balandžių, garsų. Kitaip tariant, visko. Tačiau nei akimirką nesudvejojome, kad tai mūsų mergytė. 

O kur dar katė?! Tai buvo Sati siaubas… Tačiau po truputį nugalėjome ir šią baimę. Žinoma, viename guolyje nemiega, bet bent jau nebesislepia. Pasiekimas!

Šiandien – ji visavertė mūsų šeimos narė ir geriausia draugė. Kartu visur: į parduotuvę, paštą, svečius ir, žinoma, sodybą. Net Karklėje jau spėjo pabuvoti.

Turbūt reikėtų paminėti išdaigas? Bet jų nėra… Na, tik tai, kad tvarką kambaryje palaiko, kojinių bet kur nepaliksi, o jei ir paliksi, tai visi žinome kur jų ieškoti – guolyje. Tiesa, šis daiktas skirtas tik kojinėms, nes miega mūsų princesė lovoje, kaip ir dauguma. Maistas taip pat slepiamas lovoje ir yra visai normalu, jei vakare pavargusi atsiguli ant vištos kojų ar skanukų.

Taigi, kaip supratote, Sati pas mus jau beveik pusmetį, bet tai geriausias sprendimas mums visiems. Jai – šilti namai ir begalinė meilė, o mums – geriausia draugė, kuri pakeitė mūsų gyvenimus. Būtent ji privertė mus stabtelėti, laikinai pamiršti  darbus ir kitaip pažvelgti į gyvenimą.  

Foto Vincentas Kašėta

“Šarlotė be galo gera, draugiška, nekonfliktiška mergaitė ir gera kompanione žygiuose.”

Šarlotė pas mus atvyko prieš gerus penkerius metus. Na, o istorija buvo tokia, kad su mumis daug metų, apie 16, kartu gyveno kalytė Vega, kuri buvo be galo nuostabi šunytė, kurią mums atidavė mano krikšto mama. Na, bet čia kita istorija. Tačiau mirus mūsų Vegytei, mums labai trūko augintinio. Kadangi mes labai mylime gyvūnus, nusprendėme rasti naują draugę prieglaudoje. Su vyru nuvykome į “Kiką” “Megoje”, kuri bendradarbiauja su “Lese”. Iš tikrųjų tiesiog užėjome apsižiūrėti ir ten pamatėme juodą, gražią, garbanotą šunytę. Tačiau kažkaip tą dieną jos nepasiėmėme ir su dukra grįžome kitą dieną. Tos šunytės ten nebebuvo, bet užtat buvo Šarlotė, kuri sėdėjo ir verkė… Aš lyg ir nuliūdau, kad neberadau tos kitos šunytės, bet dukra sako: mama, imkime šitą, ir šita labai graži. Žinoma, mums jos labai pagailo ir nuo tos dienos Šarlotė tapo mūsų šeimos nare. 

Mūsų žiniomis, Šarlotė buvo rasta prie konteinerio. Ji be galo gera, draugiška, nekonfliktiška mergaitė ir gera kompanione žygiuose. Ji visada eina koja kojon, niekada nesivelia į bendravimus su kitais šunimis, nelenda prie žmonių. Tai taktiškas šuo, kuris užburia savo korektiškumu. Ji be problemų su mumis ne kartą nužygiavo virš 70 km, pelniusi ir medalių, ir diplomų. Puikiai moka sėdėti, kai nori gauti gardų kąsnelį.  Žinoma, namuose Šarlotė gyvena ne viena, mes dar turime rastinuką Maksą, su kuriuo jie puikūs draugai. Taip pat turime tris katinėlius ir toiterjerą Žirnį.  

 Foto Lukas J. Bižys

“Kartu jau esame 3 metus, Arya yra mūsų šeimos dalis, be kurios netgi keletas valandų pasidaro niūrios.”

Mūsų istorija prasidėjo darbe. Sutikome kolegę, kuri savanoriavo gyvūnų prieglaudoje “Penkta koja” ir iš jos pasiėmė augintinį, su kuriuo dažnai lankydavosi pas mus. Kolegės pasakojimai apie prieglaudos darbuotojus, jų sunkų ir pasiaukojantį darbą įkvėpė mane su vyru ir mes pradėjome važinėti į prieglaudą ir ten šiek tiek padėti. Mūsų pagalba buvo minimali, mes paimdavome šuniukus ir vaikštinėdavome po apylinkes, leisdami jiems nors trumpam ištrūkti iš prieglaudos teritorijos. Šitie pasivaikščiojimai suteikdavo pačias geriausias emocijas ir vis leisdavo pasvarstyti apie augintinį. Kad norime priglausti gyvūną, prasitarėme mūsų kolegei, ir ji buvo ryšys tarp prieglaudos ir mūsų.  Didelių reikalavimų neturėjome, norėjome nedidelio šuniuko. Pirmas mūsų bandymas buvo nesėkmingas, nes norimas šuniukas neatlaikė parvo viruso ir mirė dar neišvažiavęs iš prieglaudos. Bet po kelių mėnesių laukimo kolegė pranešė, kad atkeliavo trys mažyliai (dvi sesutės ir broliukas), kurie ieško namų, bet dar kovoja su parvo virusu. Mėnesis įtampos, nervų, bet galiausiai atėjo džiugi žinia, kad  šuniukai pasveiko ir galime atvykti. Už drąsą ir ištvermę davėme vardą Arya – iš žymaus serialo „Games of thrones”.

Kartu jau esame 3 metus, Arya yra mūsų šeimos dalis, be kurios netgi keletas valandų pasidaro niūrios. Kartu mes keliaujame, lankome parodas, muziejus, barus, kavines. Arya yra labai socialus šuo, bet su savu charakteriu. Ji tiesiog idealiai prisitaikė prie mūsų gyvenimo tempo. Jei nemiegame mes, tai ir ji, jei ryte miegame ilgai, tai ir ji. Nulis problemų ir milijonas džiaugsmo. Tokia ta mūsų laimingos istorijos pabaiga.

Foto Lukas J. Bižys

“Vos paėmiau ją į glėbį, ji nustojo kniaukti ir prisispaudė prie rankų.”

Vieną praėjusios vasaros vakarą eidami link buto su draugu išgirdome galingą mažo kačiuko kniaukimą. Nuo gailaus balselio skambėjo visas kiemas, tačiau mes nebuvome tikri, ar mums nepasigirdo ir ar balsas nesklinda iš vieno iš butų. Pajuokaudama draugui tada pasakiau: „Jei ryt dar bus girdėti kniaukimas, žinok, aš tą kačiuką parsinešiu namo.“

Kitą rytą išėjusi į lauką nustebau, kad kačiuko vis dar niekas nepasigedo. Nusprendusi patikrinti aukštoje žolėje, už daugiabučių namų esančių senų garažų, apjuostų tvora, aptikau mažytę katytę, dar riestomis ausytėmis ir žydromis, ką tik atmerktomis akimis.  Užtruko laiko, kol pavyko ją išvilioti tiek, kad galėčiau pačiupti pro tvoroje esantį plyšį. Vos paėmiau ją į glėbį, ji nustojo kniaukti ir prisispaudė prie rankų. Nemeluosiu, eidama namo pykau ant visų žmonių, kurie neturi širdies ir išmeta ne daugiau nei mėnesio amžiaus mažylę. Ji ten buvo visiškai viena, tikrinau tą vietą dar savaitę.

Pradžioje ją vadinome tiesiog katyte, bet einant dienoms atrodė nepadoru gyvai būtybei nesuteikti vardo. Galvoje sukosi daugybę vardų, tačiau nė vienas jai „nelipo“. Vieną dieną žiūrėjau į ją, kol ji žaidė su žaislais, ir į galvą šovė vardas Šyra (Shyra). Paieškojau vardo reikšmės, nes sakoma, kad jis nulemia charakterį, ir nuo tos dienos į ją kreipiamės tik taip. 

Dabar jai jau 8 mėnesiai. Planai buvo tokie, kad ją paauginsime, kol bus galima kastruoti, tačiau ji suteikė namams tokio gyvumo, kad atrodė nepadoru vėl namus paversti tuščiais. Savaime suprantama, ji turi savą charakterį. Ne iš tų, kurios glaustysis, kol užmigs. Ji iš tų, kuri dantukus parodys, jei kas nepatinka, ir jau geriau miegos atskirai nei kur nors šalia. Nepaisant to, kad ji yra „tipinė lietuviška rainiukė“, kaip sakė vienas praeivis, neabejokite – tokia tik viena iš milijono.

Foto Lukas J. Bižys

“Dabar Hera tobulas šuo, komandas mokosi labai greitai, noriai tuo užsiima, savaitgaliais išeiname pasivaikščioti 10 km.”

Buvo 2018 m. gruodžio 30 d. Su vyru ir draugais išvažiavome į Rygą švęsti Naujųjų metų.  Tuo tarpu kolegė parašė, kad prie darbo Chemijos g. blaškėsi šuniukas. Su klientu pagavo, praktiškai išgelbėjo, kad nebūtų partrenktas. Nuvežė į kliniką, bet čipo neturėjo. Ir atsiuntė mums nuotrauką. Su vyru buvome kalbėję, kad jau namai yra, taigi norime korgio. Bet atsitiko taip, kad iškart įsimylėjome kalytę nuotraukoje. Kadangi kolegė pati turi šunį, palaikyti jos keletą dienų negalėjo ir nuvežė į “Penktą koją”. Su vyru turėjome po savaitės išvažiuoti slidinėti, taigi pasakėme: jei bus lemta, pasiimsime namo.

Ir buvo lemta. Net slidinėjant visą laiką šuniukas sukosi galvoje. Kai grįžome, iškart puoliau skambinti prieglaudai. Ji ten tebebuvo! Aišku, susirgo parvu… Teko laukti dar ilgiau, nes be sterilizacijos nepaleido. Į prieglaudą skambinau kiekvieną dieną, klausinėdama, kaip šuniukas. Ir jau kai buvo galima atvykti susipažinti, nuvykome.

Prieglaudoje apibūdinome šuniuką, kurio norime, ir atvedė kitą identišką kalytę. Nors ji atrodė taip pat, iškart supratome, kad tai ne tas šuo. Tada iš karantino zonos atvedė mūsiškę. Iškart meilės pliūpsnis, Hera puolė į glėbį, išlaižė mane ir vyrą. Viskas, tai buvo mūsų šuo.

Parvykus namo ko tik nebuvo. Išmokome pasidėti batus ir šlepetes. Mano batų sugraužė lygiai tris poras, vyro vieną. Sugraužtas durų kilimėlis, sudraskytos užuolaidos… Bet kartu gyvendami vieni iš kitų daug ko išmokome. Buvo visko. Ir balučių, ir kakučių namuose.

Ir netikėtai prasidėjo karantinas, taigi su Hera buvo galima išeiti pasivaikščioti. Kažkaip taip atsitiko, kad kaimynai irgi įsigijo šuniuką. Taigi per šunų draugystes susipažinome su nuostabiais kaimynais. Dabar visos šventės kaip vienos didelės šeimos, suaugę žmonės ir du šunys.

Dabar Hera tobulas šuo, komandas mokosi labai greitai, noriai tuo užsiima, savaitgaliais išeiname pasivaikščioti 10 km. Vežamės ją visur, kur galima. Net miegojo viešbutyje, kuris draugiškas gyvūnams. Dabar Hera mūsų neatskiriama gyvenimo dalis ir tokia bus iki gyvenimo galo. Tiesiog ji mūsų dalis, mūsų Hera.

Foto Lukas J. Bižys

“Čipas augo ir tapo nuostabiu šuniu su labai netradicine šukuosena. Laikui bėgant išryškėjo “skiauterė”, kieme visi panku vadina.”

Aš auginu sūnų Marijų, jam dabar 19 metų. Kai jam buvo 13-14 m., jis jautėsi labai vienišas, nes tėtis tuo metu sunkiai sirgo. Jis prašė šuns. Sutikau. Na, ir prasidėjo norai. Tiksliau, vienas: “noriu korgio”. Deja, tokio taip lengvai negavome. Įkalbėjau vaikiną pažiūrėti dovanojamų paprastų šuniukų nuotraukas. Ir valio, stebuklas, pamatėme ir įsimylėjome! Kai išsirinkome, susiskambinome su žmonėmis, jie paprašė palaukti, nes per mažas dar. Laukėme nekantriai. Ir štai, 2016 11 08 šuniukas atkeliavo! Tada tik ir sužinojome jo istoriją. Žmonės rado tris mažiukus vos gimusius kailiukus pakelėje. Kol mes laukėme savojo Čipo, jis kovojo. Jis buvo pats silpniausias. Sakė, mes jums pažadėjome o patys bijojome, kad negyvens, bet išgyveno. Jis kovotojas nuo pirmų dienų. 

Jam atvykus džiaugsmo namie iškart padaugėjo. Tiesa, nelaimingų įvykių taip pat… Praėjus keletui mėnesių mirė vyras. Aš ir sūnus jautėmės blogai. Bet tas mažas laimės kamuoliukas stengėsi, kad mes neliūdėtume. Meilė liejosi per kraštus. Ačiū jam, kad neleido liūdėti. Čipas augo ir tapo nuostabiu šuniu su labai netradicine šukuosena. Laikui bėgant išryškėjo “skiauterė”, kieme visi panku vadina. Po kurio laiko sūnui pasireiškė depresija. Ir sūnus bandė žudytis. Tas šunelis jį išgelbėjo. Aš po darbo grįžusi nuėjau miegoti. Sūnus naktį išgėrė nemažą kiekį vaistų ir atsigulė su ta mintimi, kad aš miegu ir nesutrukdysiu jam. Bet Čipas mane vidurį nakties puolė žadinti visais įmanomais būdais. Prabudusi galvojau, kad gal pilvą susuko, o jis nesitraukia nuo vaiko. Tada supratau, kas įvyko. Greitoji pagalba sakė, kad jei nebūtų pakėlęs manęs ryte, galėjo būti vėlu. 

Tai va tokia Čipo istorija. Tai yra beatodairiškos meilės išraiška. Čipas miega lovoje, išlepintas išmyluotas. Jo mylimiausia komanda “padaryk Mariukui labas rytas”, o tada visa jėga bėga pas sūnų ir visą išlaižo. Kuomet skaitau skelbimus apie išmestus šuniukus, taip ir norisi rėkti: ei, ką jūs darote, pagalvokite, ką jie gali duoti jums už jūsų meilę! Gaila, kad neturiu sąlygų laikyti daugiau gyvūnų, nes tada turbūt turėčiau dar keletą.

Foto Lukas J. Bižys

“Kiaulytė puikiai įsiliejo į mūsų rutiną ir gyvenimo būdą, šokdina bernus ir skatina juos žaisti, vagia kojines, mėgsta kandžiotis ir yra visiška maisto vergė.”

Visada norėjau vieno mažo šuns tarp savo dičkių, nors draugas tam nepritarė, laikui einant suprato, kad kitaip nebus ir anksčiau ar vėliau namuose atsiras trečias šuo. Tai būtinai turėjo būti kalytė, kad sutartų su patinais. Ilgai galvoje laikiau tą mintį apie mažą šunį namuose, bet nesiėmiau veiksmų. Nors ir žinojau, kad šuo bus iš prieglaudos, galvojau, ateis laikas ir atsiras šuo. Kaip tik tada vyko daugyklų skandalas ir “Penkta koja” parsivežė daug šunų iš Marijampolės rajono. Vis atvažiuodavau jų aplankyti. Laikui bėgant išsirinkau mažą, baltą kalytę, tuo metu jai buvo apie 2 metai. Nežinojau, ar tikrai gausiu šunį, ar vis dėlto juos teks grąžinti daugyklai, tad kurį laiką gyvenome nežinioje, kol galiausiai sulaukėme gerų naujienų.

Vardo istorija yra gana juokinga. Parodžiau draugei kalytės nuotrauką, ji nusijuokė ir pasakė, kad atrodo kaip kiaulytė. Nors ir stengėmės duoti jai normalų vardą, niekas netiko geriau nei Kiaulytė. Na, taip ir palikome. Žinojau, kad mano kiti šunys ją puikiai priims, nes ji labai miela, taiki, tad jokių problemų nebuvo. Tik pradžioje reikėjo ją pasaugoti, kad neužmintų, o vėliau ir šunys tapo atsargesni su ja.

Iš pradžių turėjome bėdų su reikalų atlikimu lauke, nes jai tinkamiausia vieta tam pasirodė mūsų lova arba šunų guoliai, bet po kelių mėnesių ši problema buvo išspręsta. Supratusi, kad reikalus reikia atlikti lauke, ji išmoko labai neįprastai pasiprašyti į kiemą. Naktį ji užlipa ant žmogaus ir kanda jam į nosį.

Kai tik pasiėmėme ją, buvo bailiukė, labai kukli, bet kartu matėsi, kad labai greitai tobulėja. Buvome nusiteikę įvairioms sveikatos problemoms ir alergijoms, visgi tai mažas baltas šuo iš daugyklos. Bet ji yra neįtikėtinai sveika ir aktyvi, puikiai įsiliejo į mūsų rutiną ir gyvenimo būdą, šokdina bernus ir skatina juos žaisti, vagia kojines, mėgsta kandžiotis ir yra visiška maisto vergė. Kiaulytė yra labai imli, šokli ir gyvybinga. Namuose padaugėjo chaoso, ji kaip mažas uraganas, bet kartu ir be galo miela. Pas mus ji jau metai ir 4 mėn.

Foto Rūta Karčiauskaitė

“Pūkė pas mus atkeliavo perrišta gražiu, raudonu kaspinėliu.”

Mūsų šeimoje kačiukai dažniausiai atsiranda iš kažkur. Vienas iš katinų, Rainius, vyro buvo rastas stotelėje, mažiukas ir miaukiantis. Vyras ryte vyko į darbą ir atėjęs į stotelę išgirdo kažką miaukiant. Deja, į darbą jo vežtis negalėjo, taigi kačiukui teko likti lauke. Po darbo grįžęs vyras jį vėl rado ir parsinešė namo. 

Pūkė atsirado dar įdomiau. Ji pas mus atkeliavo perrišta gražiu, raudonu kaspinėliu. Kaimynė maišytą Siamo veislės katytę rado miaukiančią prie savo durų. Tačiau jų namuose jau buvo katė, kuri visai nedraugiškai žiūrėjo į naują atvykėlę, todėl kaimynė pas mus ieškojo laikinos prieglaudos. Tačiau mums visiems (gal tik Rainiui nelabai) buvo labai smagu su ja, taip ji ir liko pas mus.

Pūkė yra meili (na, nebent ji lauke, ten jau jos nepagausi). Turi devynis gyvenimus, iš kurių vieną jau panaudojo, kai buvo pakliuvusi po mašinos ratais, bet išgyveno. Mėgsta miegoti su vaikais ir sėkmingai gaudo namie peles. 

Foto Polina Butkienė

“Vadinu jį pojūčių šunimi, nes visi keisti dalykai jam pirmą kartą atrodo tokie nerealūs!” 

Visada žinojau, jog ateis tas laikas, kai į namus parsivešiu šuniuką, tik vis laukiau to tinkamo momento, to tvirto pagrindo gyvenime (nuosavo būsto ir laiko patikrintų santykių su draugu). Ir ta diena atėjo, kai su draugu sėdome į mašiną ir atsidūrėme Rietave. O kaip atsidūriau Rietave? Pamačiau Facebook grupėje “Dovanoju augintinį” neryškias mažo šuniuko ir mamos nuotraukas, po kuriomis parašyta, jog dovanoja maždaug 2-3 mėnesių šuniuką. Tai buvo pirmas skelbimas, pamatytas toje grupėje, taigi galvojau, reikia daugiau pažiūrinėti. Išsirinkau bent 5 skirtingus gyvūnėlius, bet akyse vis tik stovėjo tas pirmasis. Ir taip supratau, kad tai mano būsimasis keturkojis draugas. Kelionėje atgal į Kauną galvojome, kokį gi vardą duoti naujajam šeimos nariui? Žinojome, jog norime kažko naujo, niekad negirdėto. Ir taip gimė vardas Mortis. Iš animacinio serialo “Rick and Morty”. Apie pakvaišusį senelį Riką ir jo atsargų ir visko bijantį anūką Mortį, jų nerealius, kartais sveiku protu nesuvokiamus nuotykius. Kaip sakome su draugu, vardas atitiko šunį 100%. Jis labai atsargus su kitais gyvūnais, nuolankus, bijantis labai keistų dalykų – skulptūrų, naktį plevenančių juodų šiukšlių maišų, išgirstų garsų. Naktis ir tamsa jam toks baisus dalykas, visi daiktai atrodo baugūs ir niekad gyvenime nematyti. Bet tas didelis noras viską tyrinėti, vis kažką išbandyti naujo kartais nugali. Dėl to vadinu jį pojūčių šunimi, nes visi keisti dalykai jam pirmą kartą atrodo tokie nerealūs! 

Jei kalbėsime apie išdaigas, tai jų tiek daug… Nes tiesiog turiu hiperaktyvų šunį, kuris nepavargsta. Vieni populiariausių darbelių: vitaminų ir mineralų atsargų papildymas (suvalgytas vitaminų buteliukas), finansinis išprusimas (sudraskyta knyga), protinė veikla (kubikas rubikas sugraužtas), namų apdaila (grindjuostės, sienų kampai, tapetai apgraužti), makiažo pamokėlės (apkramtyti lūpdažiai). Dauguma turbūt sakytų, jog tai baisu, kaip galima taip gyventi, bet atsakymas paprastas – jo begalinė meilė mums, prisirišimas, jautrumas atperka visa tai. Tiesiog reikia suprasti, kad turėdamas hiperaktyvų šunį turi su juo užsiimti tiek fiziškai, tiek protiškai. Na, o turime mes jį jau pusantrų metų ir tikimės dar daug metelių praleisti visi drauge.

Foto Lukas  Jurgis Bižys

“Tegul šita istorija bus mūsų laiškas tiems, kurie ieško atsakymų.”

Sveiki! Mes esame Reda ir Karolis, „šunų žmonės“ kaip iš vadovėlio. Na, žinote, iš tų, kur šypsosi prasilenkdami, kurie puola niurkyti, kai tik yra proga, ir paskui atsidūsta – kaip smagu būtų auginti šuniuką. Tačiau kartu mes dar ir „overthinkeriai“, kurie ilgai kėlė sau klausimus – ar galėsime gyvūnui suteikti geras sąlygas? Ar sugebėsime duoti tiek dėmėsio, kiek reikia? Ar gebėsime tinkamai pasirūpinti?

Čia mums į pagalbą atėjo mūsų draugai ir Meškio šeimininkai Arnas ir Ivesta, kurie vieną rytą atsiuntė mums ilgą laišką apie tai, ką reiškia auginti šuniuką. Laiškas buvo apie sunkumus ir iššūkius, apie džiaugsmus ir laimėjimus. Apie tai, kaip gyvūnai padaro mus geresniais žmonėmis.

Ir taip, draugų įkvėpti, vieną dieną mes kartu su savo atsakomybės jausmu nuvykome į „Nuarą“ Kaune atlikti namų darbų – sužinoti, kaip viskas vyksta. Tiesa, prieš tai buvome girdėję istorijų, apie tai, kad prieglaudos siūlo tik senus ir aklus, sergančius gyvūnus, kurių niekas nenori. Kad prieglaudoje nepavyks rasti jauno ir aktyvaus šeimos nario.

Tačiau mūsų patirtis – priešinga. „Nuare“ susipažinome su ten dirbančiais žmonėmis, kurie ne tik supažindino mus su savo veikla, bet kartu nuoširdžiai mus išklausė, domėjosi mūsų lūkesčiais ir net suteikė vertingų patarimų apie tai, kokio gyvūno mums reikėtų ieškoti tam, kad ir mūsų, ir naujo šeimos nario gyvenimas būtų kiek įmanoma kokybiškesnis.

Tą dieną mes namo grįžome dviese. Tačiau jau kitą rytą gavome žinutę apie Vilniaus rajone į gatvę išmestą juodą kalytę, kuri tobulai tiktų mums: suaugusi, bet dar labai jauna, rami, bet atletiška ir eikli. O jau gražumas! Ir taip, už mažiau nei pusvalandžio nuo gautos žinutės, mes jau pakrikštijome savo naują šeimos narę Liukos vardu.

Žinoma, čia viskas tik prasidėjo. O toliau, kaip savo laiške mums rašė draugai Arnas ir Ivesta, sunkumai ir iššūkiai, džiaugsmai ir laimėjimai. Ir tikrai – gyvūnai padaro mus geresniais žmonėmis. Empatiškais, kantriais, atsakingais ir besąlygiškai mylimais.

Tegul šita istorija bus mūsų laiškas tiems, kurie ieško atsakymų.

Foto Polina Butkienė

“Juokais sakome, kad namie turime atletą ir kotletą.”

2017-01-21 viena laimingiausių dienų mūsų gyvenime, nes tą dieną mes sutikome ją – savo Azą. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio… Ruošdamiesi įsikelti į naujus namus pradėjome galvoti, kad į savo šeimą norime priimti augintinį. Jau tada žinojome, kad tikrai ne pirksime, o priglausime. Ruošėmės atsakingai, ilgai naršėme prieglaudų puslapiuose ir dovanojamų gyvūnų skelbimuose, aplankėme kelias prieglaudas, bet kažkas vis sulaikydavo nuo sprendimo. Nors, tiesą sakant, tas proto balsas buvo vyras, kuris vis sakydavo – palauk, tegul susiguli. Gruodį sutarėme, kad šunelį išsirinksime po Naujųjų metų, kad jam būtų mažiau streso, nes planavome namuose turėti daug svečių. Nuvažiavome į gyvūnų parduotuvę ir nusipirkome pavadėlį bei antkaklį, kuris kelias savaites saugiai laukė savo šeimininko. Vieną vakarą benaršydami prieglaudų puslapius pamatėme naują skelbimą – 8 mėn. šunytė paimta iš asocialių žmonių ieško namų. Iš to pirmo žvilgsnio įvyko chemija. Jau ryte paskambinome į prieglaudą ir pasakėme, kad norime tapti jos šeima. Aza buvo “Beglobio” prieglaudoje Vilniuje, o mes Kaune, tad reikėjo sulaukti susitikimo šeštadienį. Kelionė į Vilnių, atrodo, truko amžinybę. Jaudulys, baimė, o kas, jeigu tai ne tavo šuo… Išleista iš vagonėlio Aza iškart šoko mums į glėbį ir išbučiavo šlapiais bučiniais, to tereikėjo. Atrodė, kad mūsų širdys jau žinojo viena apie kitą ir telaukė to susitikimo.

Pirma savaitė namuose parodė, kad Aza nebus tas patogus ir ramus šuo. Ji turėjo be proto didelį išsiskyrimo nerimą. Su kiekviena diena jos išdaigos didėjo. Azos adaptacijai ir priežiūrai buvo pasitelkti visi šeimos nariai – mūsų mamos ateidavo su ja pabūti, kad ji neliūdėtų visą dieną viena. Tačiau ir per tas kelias valandas, kol ją palikdavome, ji sugebėdavo nusiaubti namus, sudainuoti visas populiariausias dainas, aploti kates ir dar begalę dalykų… Mūsų rytai prasidėdavo nuo visų įmanomų kilnojamų daiktų paslėpimo, stalo ir kėdžių išnešimo į sandėliuką (taip taip – stalą ir kėdes slėpdavome 8 mėnesius) bei atrakcionų parko palikimo. Ko tik neprigalvodavome – ir kongai, ir į rankšluostį susukti skaniukai, ir dėžutės su maistu, ir gardžiausių kąsnelių paslėpimas visuose kampuose. O prieš tai dar ilgas pasivaikščiojimas lauke, komandų vykdymas, kamuolio mėtymas. Vakare dresūra, žaidimai ir pan., kad tik iškrautume šunį. Mūsų draugai net juokdavosi, kad tuoj ir sofą sugrauš. Laimė, kad ant sofos jai patinka gulėti, tai bene vienintelis daiktas, kuris nebuvo pažymėtas dantimis, nors pagalvėlės ir pralaimėjo nelygioje kovoje. Iš tiesų su Aza išbandėme visas kantrybės ribas – ir pasirodo, ji bekraštė.

Visada galvojau, kad paėmus vieną šunį iš prieglaudos, nebus taip sunku ten lankytis ir jau nebenorėsiu priglausti jų visų. Kažkaip vis iššokdavo žmonių istorijos apie kelis auginamus šunis, vis dažniau pastebėdavau gatvėje vedžiojant po kelis augintinius. Slapčia galvodavau, kad ir patys galėtume turėti ne vieną, bet tas mintis nuvydavau toliau. Vyrui vis siūlydavau paimti laikinai globoti šunelį ir surasti naujus namus. Turbūt neatlaikęs mano nuolatinio dūzgimo šia tema arba nesitikėdamas, kad galiu taip ir padaryti, pasakė, kad per savo atostogas galiu paimti laikinai globai šunelį, svarbu, kad būtų neagresyvus kitų šunų atžvilgiu. Taip sutapo, kad tą vasarą išėjome atostogauti atskirai. Ilgai svarsčiau, ar elgiuosi tinkamai, ar tikrai to reikia, bet, kaip sakoma, geriau gailėtis to, ką padarei… Nuvažiavau į “Penktą koją” ir paprašiau duoti bet kurį šunį laikinai globai… Prie tvoros buvo pririšta tokių liūdnų akių, apie 2 m. šunytė, kuri, atrodo, bijojo net savo šešėlio. Savanorė pasakė, kad jai labai reikia socializacijos ir būtų gerai, jeigu paimčiau ją. Susipakavau savo “laikiną” draugę Pelėdą ir grįžome namo. Laimei, Aza gerai priėmę kambario draugę ir leido laikinai jai apsistoti savo namuose. Per tą atostogų savaitę supratome, kad tai nerealaus meilumo, gerumo ir dėkingumo šuo, kuris nori tik būti prisispaudęs prie tavęs. Į galvą pradėjo lįsti mintys apie naująjį jos šeimininką, ir o, varge, nei vienas neatrodė pakankamai geras. Po atostogų taip ir nesugebėjome nuvežti jos atgal į prieglaudą… Bet ir sprendimo pasilikti visam laikui neskubėjome priimti. Žiūrėjome, ar sutars dvi damos likusios vienos namuose. O buvo visko: ir susimušdavo, ir susimokydavo namus kartu nusiaubti, tačiau labai greitai pasiskirstė hierarchiją ir tapo neišskiriamos, matyt, suprato, kad dviese smagiau. Po kelių savaičių nuvažiavome į “Penktą koją” pasirašyti įsišuninimo dokumentų.

Jos labai skirtingos – Aza greita, labai protinga. Kartais vadiname ją raketa. Vaiguvos rudens 100 m. bėgime 2019 m. laimėjo pirmą vietą neprofesionalų klasėje. Pelėda – didelis meilės maišas. Juokais sakome, kad namie turime atletą ir kotletą.

Dažnai mums žmonės sakydavo, kad esam bepročiai turėdami du šunis, kad negalime niekur išvažiuoti. O mes sakome, kad šunys mums atvėrė duris į pasaulį. Su jomis mes einame ten, kur niekada vieni nebūtume ėję, pradėjome daryti tai, ko būtume niekada nedarę. Atradome naujų draugų “šunininkų”. Šunys mus išmokė besąlyginės meilės ir kantrybės, džiaugsmo. Džiaugtis be priežasties kiekviena diena. Vyras juokais sako, kad mes su savo šunimis  socializuojame aplinkinius ir darome juos pakantesnius gyvūnams.

Mūsų ketvertas visur kartu – ir prie jūros, ir į žygius, ir į svečius. Aza su mumis 4, Pelėda 3 metus. Ir taip, mūsų šunys miega su mumis kartu. Priimti šunis į savo namus buvo geriausias sprendimas! 

Foto Lukas  Jurgis Bižys

“Bulvė padėjo ištverti labai sunkius laikus, buvo šalia ir skleidė šilumą, visada gera pamatyti jo snukutį, merkiantį man akytę.”

Bulvė mano gyvenime atsirado prieš trejus su puse metų. Viskas įvyko netikėtai, nes, nors visada norėjau gyvūnėlio, bet dar to neplanavau. Mano sesuo savanoriavo „Lesės“ gyvūnų prieglaudoje ir susisiekė su manimi su prašymu laikinai priglausti kačiuką, nes prieglauda tuo metu buvo perpildyta. Jis buvo rastas vos kelių savaičių amžiaus lauke prie šiukšlių konteinerių, sergantis rinotracheitu, vienoje akytėje buvo išplitusi infekcija ir jam reikėjo operacijos. Jį radę žmonės atnešė jį užmigdyti, kadangi jiems atrodė, jog jam nėra vilties, tačiau mano sesuo matė, jog jis turi daug energijos ir, nors yra laukinukas, bet tikrai turėjo galimybę būti išgelbėtas. Štai tuo metu ji su manimi ir susisiekė. Sutikau ir priėmiau tą nedidelį, nenustygstantį, mielą kačiuką. Kadangi oficialiai jis dar nebuvo mano, prieglauda sumokėjo už akies operaciją, čipavo, sterilizavo, tačiau per tą laiką labai prisirišau prie Bulvės. Tuo metu jau buvau davusi jam šį vardą, kadangi dėl vienos akytės jis ne itin gerai laikė pusiausvyrą, pajuokavau keletą kartų, kad, kai jis nušoka nuo aukštesnio paviršiaus, garsas būna panašus lyg bulvę numetus ant žemės. Taip ir prilipo vardas. Na, o tuo metu sesuo nuolat skatino jį gražiai fotografuoti prieglaudos skelbimui, tačiau vis delsiau, nes jau buvau labai prie jo prisirišusi, tačiau ir kartojau, jog dar nesu pasirengusi priglausti gyvūnėlį. Bet galų gale visgi supratau, kad reikia oficialiai tapti jo šeimininke. 

Bulvytė yra labai tvarkingas kačiukas, mėgsta popierines draskykles, savaitgalio rytais laukia nors menkiausio ženklo, kad pabudai, ir ima baksnoti nosimi prašydamas maisto. Jam patinka tingus katiniškas gyvenimas – šildytis prisiglaudus prie žmogaus, gulėti man ant kelių ar ant kompiuterio klaviatūros man dirbant iš namų. Tačiau vien tik tingiai gulinėti Bulvei nuobodu – jis mėgsta žmones, visada ateina pasisveikinti atėjus svečiams, nuolat sukiojasi aplink, puikiai sutaria su kitais gyvūnais, kadangi labai mėgsta žaisti. Jam patinka vanduo, nors maudytis nemėgsta, dažnai sėdi vonioje man prausiantis po dušu, net jei vanduo merkia uodegą.

Bulvė padėjo ištverti labai sunkius laikus, buvo šalia ir skleidė šilumą, visada gera pamatyti jo snukutį, merkiantį man akytę. Priglausti jį – be abejonės kol kas geriausias sprendimas mano gyvenime.

Foto Polina Butkienė

“Dabar dviem mažais velniukais gatvėse mažiau ir jie gyvena puikų gyvenimą.” 

Visada norėjome katės, bet niekaip nenusprendėme, kada bus „tas“ momentas. Nieko neieškojome, tiesiog gyvenome su ta mintimi. Vieną vasaros dieną išgirdome kieme kažkur pasislėpusį ir graudžiai verkiantį mažą kačiuką. Kaip tik kažkur ruošėmės važiuoti, tai viską

paskubinau ir išėjome jo ieškoti. Buvo kaip tik iškastas griovys, pilnas kažkokių vamzdžių, o katinukas buvo ten. Galvojau, kad jis ten įstrigęs, užtat ir kniaukė, lindau per kažkokią tvorą, kad jį pasiekčiau, bet jis pabėgo ir kniaukė toliau. Nupirkau jam maisto, padėjau ir išvažiavome. Vakare grįžę, išgirdome, kad jis ir toliau kniaukia kieme. Atnešiau dešrytės ir sėdėjau lauke bandydama jį pagauti gal iki 12 val. nakties. Pastangos buvo bevertės, todėl grįžau namo. Gaudynės tęsėsi keturias dienas. Visas tas dienas jis nenustojo kniaukti – dieną / naktį, net sunku buvo pačiai užmigti, nes buvo liūdna. Na, penkta diena buvo sėkminga. Su kaimynų pagalba ir mažos mergaitės drąsa pagavome tą kniaukiantį padarėlį. Iškart apskambinau visas veterinarijos klinikas, kurios galėtų mus priimti. Paskambinau draugui į darbą: „Greičiau važiuok namo, pagavau kačiuką“. 

Nuvažiavus į kliniką, paaiškėjo, kad tai kelių mėnesių sveika katytė. Laukinukė jau murkė ir leido pakasyti pilvuką. Pavadinome ją Korola, nes visą laiką buvo po Toyota Corolla automobiliu. Grįžę namo ją išmaudėme, pamaitinome ir paguldėme miegoti. Bandėme ieškoti jai naujų namų, bet supratome, kad čia bus MŪSŲ katytė. Gal mėnesį bandėme susidraugauti, nes vis slėpdavosi po spintele, o nuo staigesnių judesių krūptelėdavo, bet paskui tapome geriausiais draugais. Dabar jau beveik du metus gyvena mūsų šeimoje, yra labai išlepinta namų ponia, kuri nebebijo nieko (na gal siurblio šiek tiek), turi savo kuprinę, su kuria einame pasivaikščioti, šiek tiek keliauja su mumis, buvo trijų mažų benamiukų laikina pamotė. Be galo juos mylėjo ir rūpinosi. O vieną visi taip įsimylėjome, kad liko mūsų šeimoje. Tai dabar Korola turi draugą Jonuką-Pūkį, kuris dar šiek tiek bailiukas, bet su savo pamote nebijo nieko. Rytais abu žadina mus savo murkimu šalia. Dabar dviem mažais velniukais gatvėse mažiau ir jie gyvena puikų gyvenimą. Šančių „balkoninių“ veislė ne ką blogesnė už kitas prabangias kačių veisles. Jų meilė ne mažesnė!

Foto Polina Butkienė

 „Net neatsimenu, koks buvo gyvenimas, dienos be Frenkio.“

Prisimenu, kai prieš metus, anksti ryte, gavau nuo tetos žinutę, kad man rado tobulą draugą taip pat buvo pridėta šuniuko, kuris atrodė visiškas hipis kudlius, nuotrauka. Nežinau, kokia tiksliai įvyko magija, bet aš tą pačią akimirką supratau, kad čia yra mano šuo, mano draugužis. O jo laukiau labai ilgai, nes vis nebūdavo tinkamų galimybių ir svajonėse visada būdavo šuo iš veislyno – korgis, papiljonas, anglų buldogas ar špicas. O čia viena nuotrauka, viena žinutė ir viskas apsivertė, visos galimybės pasidarė tinkamos.

Bet pati Frenkio atsiradimo beglobių namuose istorija yra liūdna. Manau, kad reikia papasakoti, nes joks šuniukas nenusipelnė taip kentėti. Praeitų metų spalio mėnesį žmonės miške rado ant metro lenciūgo pririštą šunį. Tuomet Frenkis nebuvo labai panašus į šuniuką – visas plikas, šašuotas, sukūdęs. Buvo apsirgęs įvairiomis ligomis. Pusę metų „Marijampolės beglobiai“ gydė, slaugė, prižiūrėjo, rūpinosi Frenkiu. Jis atsigavo, sustiprėjo ir atrado savo širdyje vietos vėl pasitikėti žmogumi. Už tai būsiu amžinai dėkinga šiai organizacijai, jos žmonėms.

Tuomet ir prasidėjo mūsų spalvota istorija: pamokos, pripratimas, nepasitikėjimas, pasitikėjimas, pirmi kartai, jaudulys, rūpinimasis, keliavimas, gydymai, vaistai, kirpyklos, ilgi pasivaikščiojimai ir daug daug visko. Net neatsimenu, koks buvo gyvenimas, dienos be Frenkio. Namuose jis yra individualistas, mėgsta daug miegoti, tik keičia pogulio lokacijas. Jis toks miegalius, kad kai ryte reikia man keltis į darbą, jis nenori į lauką, jei galėtų, miegotų iki 12 valandos. Niekada namuose neloja, nėra nieko sugraužęs, kartais net pamiršta, kad galima ir su žaisliukais žaisti. O lauke tampa tikras kovinis šuo, kuris saugo savo rajoną ir mane. Daug išbandymų turėjom mokyklėlėje, bet jis turi labai daug potencialo, greitai visko pramoko, man pačiai buvo sudėtingiau. Žinoma, mūsų istorijoje ne vien ryškios ir gražios spalvos: iki dabar Frenkis turi odos problemų, dažnai išsigąsta greitų judesių ar nukritusių dalykų ir nemėgsta beveik visų šunų.

Iš tikrųjų tiek Frenkio, tiek mano gyvenimas labai pasikeitė, ir faktas, kad tik į gerąją pusę. Gyvenimas nusispalvino įvairiomis spalvomis. Todėl kartais galvoju, kad ne aš jį išgelbėjau, o jis mane, ir išmokino įvairių pamokų. Niekada nesigailėjau ir nesigailėsiu savo sprendimu, turbūt tai kartočiau milijoną kartų. Noriu, kad žmonės išgirstų mūsų istoriją ir suprastų, kad kiekvienas gyvūnėlis yra vertas antro ar kelinto šanso būti saugiu, mylimu ir laimingu.

Foto Polina Butkienė

„Apie mane rašė net didžioji žiniasklaida, mano portretas švietė iš
verčiamų puslapių!“

aš – Pipiras. Taip – mažas, pilkas Pipiriukas, kurio vardas ir gimė iš kailio aprašymo specialiame dokumente, išduotame užbaigus rezidenciją „Nuaro“ viešbutyje.

Taigi, šį 2021 metų pavasarį skaičiuoju 12-us metelius, bent taip sako dokumentai, o kokia tikroji tiesa – žinau tik aš. Iš tų 12-os vienuolika jau draugauju su savo šeimyna, kuri kartas nuo karto vis pagausėja. Šie pagausėjimai mane, asmenybę, vertinančią komfortą, šiek tiek baugina, tačiau laikui bėgant – prisitaikau. Iš esmės esu itin geras namų sargas – bėdų nepridarau, valgau viską ir visur ir tiek, kiek randu, turiu didelį kiemą, kurio ribos dažnai prasiplečia iki kaimynų tvoros. Negana tų šeimyninių pagausėjimų, kieme manęs laukia dar du dideli keturkojai broliai, tiksliau – brolis ir sesė. Anie tokio dydžio, jog greta atrodau kaip kūdikėlis, nors ir esu vyriausias. Vyriausias, vadinasi protingiausias, nesiveliu į jokias bereikalingas intrigas, gal kartais paerzinu dičkį, bet saikingai, ir tik per atstumą.

Gyvenime esu ir kultūros matęs – ilgą laiką buvau Šuns dienos Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje ambasadoriumi. Kviečiau draugus, pažįstamus kultūringai atvykti apsiuostyti. Apie mane rašė net didžioji žiniasklaida, mano portretas švietė iš verčiamų puslapių! Beje, tiems, kurie geriausio draugo pašonėje dar neturi, savaitgalį siūlau pasimėgauti puikiais skaitiniais apie kelis gerai žinomus mano draugus:

Lesė (Erico Knighto „Lesė grįžta“),
Bobas (Agathos Christie „Nebylus liudytojas“),
Bakas (Jacko Londono „Protėvių šauksmas“),
Dingas (Jules‘o Verne‘o „Penkiolikos metų kapitonas“),
Laska (Levo Tolstojaus „Ana Karenina“).

Juk šuo ir knyga – puikaus savaitgalio garantas! Ne veltui liaudies išmintis sako, kad geriau šuo aviganis, nei draugas avigalvis…

Foto Polina Butkienė

 „Su kiekviena diena vaikai vis labiau džiaugėsi, kad niekas jo neieško, ir po poros savaičių katinas gavęs Rudolfo vardą tapo mūsų.“

Rudolfas Valkatėlė Jaunesnysis

Auginame keturis vaikus, kurie vis užsimindavo, kad norėtų gyvūno. Bet supratom, kad didžioji dalis priežiūros bus mūsų, suaugusiujų, atsakomybė, todėl labai neskubėjome sutikti.

Bet prieš metus vasario mėnesį, prieš man su vaikais grįžtant namo paskambino vyras ir liepė nupirkti maisto katinui. Jis tik atidarius duris šmurkštelėjo vidun ir neketino išeiti. Buvo sušalęs ir labai alkanas. Matėsi, kad naminis – nebijojo žmonių, o privalgęs pradėjo glaustytis. Vaikai iš karto jį pasisavino ir klausinėjo, ar galėsim pasilikti. Kažkur skaičiau, kad suaugęs ir juodas katinas prieglaudose lieka ilgiausiai. Kažkodėl vis dar gyvas prietaras, kad toks katinas neša nelaimes ir nelabai kas nori tokius imti. Todėl neatsiradus šeimininkams nesvarstėme jo ten vežti.

Aš galvojau, kad tai besilaukianti katytė, kurią išmetė iš namų, bet kitą dieną nuvežus į veterinarijos kliniką pasakė, kad tai kastruotas patinėlis. Patikrinome, ar nėra mikroschemos su šeimininko duomenimis, įdėjom skelbimus apie priklydusį katiną. Klinikoje patikrino sveikatą, paskiepijo ir grįžome namo laukti, gal kas atsilieps.

Su kiekviena diena vaikai vis labiau džiaugėsi, kad niekas jo neieško, ir po poros savaičių katinas gavęs Rudolfo vardą tapo mūsų.

Kadangi jis atėjo suaugęs ir su savo įpročiais, labai ir nevaržėme jo. Rudolfui šiltu oru labai patinka būti lauke, vasaros laiku ateina tik paėsti, todėl gavo ir antrą Valkatėlės vardą. Nors yra tikras katinas, kuris vaikšto vienas ir daro ką nori, bet naktį miegoti ateina į mūsų arba vaikų lovas. Ateina, kai jau visi būnam sumigę ir atsigula prie kojų. Taip pat moka ir apsiginti – neleidžia vaikams jo per daug niurkyti – arba ginasi, arba pabėga.

Nesigailime jį pasilikę, ir kartais pasvarstome, ar tai mes jį laikome, ar jis mus.

Foto Polina Butkienė

„Nors ir labai baiminomės tokios atsakomybės, dabar žinome, jog sprendimas pasiimti Tairą buvo pats geriausias mūsų pasirinkimas.“

Mūsų istorija prasidėjo „Penktoje kojoje“, o visai neseniai suėjo vieneri metai, kaip turime Tairą. Mes visą laiką su draugu svajojome apie šunį, bet bijodami, jog nesusitvarkysime su atsakomybe, tiesiog lankydavome šunis prieglaudoje, nuveždavome jiems dovanėlių ir pavedžiodavome. Kartą pamatėme šunelio nuotrauką, kurią pasidalino „Penkta koja“ internete, pagalvojome, jog būtų smagu kitą kartą pavedžioti būtent šį šunelį. Atvykę sužinojome, jog ji vardu Taira, maždaug vienerių metų, kad buvo atvežta naujųjų metų rytą. Daugiau nieko nežinojo apie jos praeitį. Pavedžioti paėmėme Tairą ir jos narvo kambariokę, kad šuneliams būtų linksmiau. Pradžioje Taira mums pasirodė labai nedrąsi ir išsigandusi priešingai negu kartu paimtas šunelis, kuris nuolat tryško energija ir žaismingumu. Bet mes niekaip negalėjome atitraukti akių nuo Tairos. Jos akys tarsi prašė, kad ją pasiimtume kartu namo, matėme, jog pakviesta ji nedrąsiai bandė glaustis prie mūsų, nors ir bijojo, bet ieškojo mumyse kažko, kas ją apsaugotų. Matėsi, kad šunelis ne iš gero gyvenimo buvo toks sulysęs, jog galėjai matyti visus šonkaulius, o su kiekvienu mūsų judesiu ji su baime žiūrėjo, kas dabar bus.

Visą laiką kol vedžiojome šunis, beveik nekalbėjome tiek aš, tiek draugas, nes abu galvojome tik apie vieną: nors Taira ir didelė, ir čia yra labai rimtas įsipareigojimas, bet gal kaip nors mums pavyktų ja pasirūpinti, mes taip norėjome, jog šitas gyvūnėlis pagaliau jaustųsi mylimas ir saugus. Grįžę į prieglaudą nusprendėme pasakyti, jog mes svarstome apie jos globą, ir norim truputį dar pagalvoti, palikome savo kontaktus ir labai susimąstę išvažiavome namo. Kelias dienas galvojome, ir kaip ir buvome jau apsisprendę, bet dar neskubėjome. Tada netikėtai gavome skambutį iš prieglaudos, jog Tairą kuo skubiau reikia priglausti, nes su ja esantis šuo išlaižo jos siūles, kurios dar nesugijo po sterilizacijos. Ir taip ji atsidūrė mūsų namuose. Pradžioje labai visko bijojo, nežinojo, kaip elgtis, nebuvo pratusi vaikščioti su pavadėliu ir pridarydavo namuose, bet su dresūros pamokomis ir sunkiu darbu mums viskas pavyko. Per metus Taira tapo labai drąsi ir žaisminga. Nors ir labai baiminomės tokios atsakomybės, dabar žinome, jog sprendimas pasiimti Tairą buvo pats geriausias mūsų pasirinkimas. Ji yra mūsų šeimos narė, be kurios dabar savęs neįsivaizduojame.

Foto Polina Butkienė | Foto delnuose

“Lota gudri ir užsispyrusi, jei neleidžiame prieš einant miegoti į lovą, ji atsigula į savo guolį ir laukia, kol užmigsime, o tada įšoka pas mus taip tyliai, kad tik ryte pastebime, jog miegame trise.”

Mūsų istorija prasidėjo nuo to, jog vis su draugu kalbėdavome apie šuniuką, kaip jis pakeistų mūsų gyvenimą ir kaip pagyvėtų namai. Bet, deja, niekaip negalėjome išsirinkti veislės. Ėjo laikas, per darbus, keliones planai šiek tiek užsimiršo. Vieną rudens dieną sėdėjau darbe ir gerdama kavą pamačiau skelbimą Facebooke, kad mergina dovanoja šuniuką. Pamačiusi nuotraukas iškart įsimylėjau! O istorija palietė širdį.

Šuniukas buvo rastas išmestas netoli stotelės Vilniuje, jį rado ir namo parsinešė merginos, su kuria bendravau, teta, bet  galimybės auginti neturėjo. O aš negalėjau pamiršti šuniuko bei jo istorijos. Grįžusi namo pasitariau su draugu ir nusprendėme jį pasiimti. Ir tai buvo pats geriausias sprendimas! Aptarę visas detales su mergina susitarėme laiką, kada atvyksiu. Pasiėmiau draugę, kad būtų drąsiau, ir nuvažiavome. Nemoku papasakoti emocijos, kai pirmą kartą aš ją pamačiau gyvai! Man buvo taip gera, o ji buvo tokia džiaugsminga, tokia aktyvi. Žmonės, priglaudę šuniuką, tikrai turi didelę širdį, vien tai, kad parsinešė namo, neleido badauti, klaidžioti, yra nuostabu. Be to, sudėjo visą nupirktą maistą, žaislus, o jų tikrai buvo nemažai. Išvažiuojant atsisveikindama moteris šiek tiek susigraudino, bet prižadėjau siųsti nuotraukas bei video, kaip mums sekasi.

Kelionę namo šuniukas beveik pramiegojo. Grįžę iš karto vykome pas veterinarą, nes net nežinojome tiksliai, ar tai mergaitė, ar berniukas. Veterinarė patvirtino, kad tai yra mergaitė, maždaug 2 mėnesių amžiaus, sveika. Keliavome laimingi namo. Grįžę vis galvojome vardą, niekaip negalėjome sugalvoti, todėl paprašėme draugų pagalbos ir po didelių diskusijų radome vardą: Lota!

Lota namuose jautėsi jaukiai, nors viskas nauja. Visur vaikštinėjo, viską žiūrinėjo, manau, kaip ir visi naujuose namuose atvykę šuniukai. Kas labiausiai jai užkliuvo namuose, tai koridoriuje didelė spinta su veidrodžiu! Ilgai su juo pykosi, kol priprato. Pirma naktis buvo lengva,  greitai užmigo šalia savo žaislų iš laikinų namų, gal dėl jų jautėsi gerai. Greitai apsiprato prie namų ir naujų šeimininkų. Stengėmės suteikti visą įmanomą meilę, šilumą bei dėmesį. Lota su mumis keliauja visur: ir pas tėvus, ir pas draugus, tad greitai visus pamilo ir pritraukė savo dėmesiu, išdaigomis ir žaismingumu. Mėgsta kitų šunų draugiją, tapo puikiais draugais su pas tėvus gyvenančiu labradoru. Lota tikra damutė, per balą neis, apeis aplinkui, kad neišsimurzintų  kailiuko. Rytais visada žadina, vos išgirdusi žadintuvą bėga laižyti veido, stebi, kaip ruošiamės į darbus, ir laukia savo rytinio pasivaikščiojimo. Dabar visada skubu namo, nes žinau, kad manęs ji labai laukia, ir atrakinus duris tai puikiai parodo savo džiaugsmu. Žinoma, grįžusi ne visada randu tvarką, kurią palikome, nes ji mėgsta namus ,,sutvarkyti” savaip. Jei ilgai nerodai jai dėmesio, kurio jai norisi, specialiai lips ant telefono, neš visus žaislus ir reikalaus dėmesio čia ir dabar. Lota gudri ir užsispyrusi, jei neleidžiame prieš einant miegoti į lovą, ji atsigula į  savo guolį ir laukia, kol užmigsime, o tada įšoka pas mus taip tyliai, kad tik ryte pastebime, jog miegame trise.

Dabar Lotai 8 mėnesiai, bet dar iki dabar negaliu atsidžiaugti, kad ji pasiekė mūsų namus. Pavertė juos tokiais, į kuriuos miela grįžti. Nuolat stebina naujomis išdaigomis, džiugina dideliu prisirišimu ir meile. Šiuo laikotarpiu ji yra tikras pozityvas, neleidžiantis liūdėti, tikra stiprybė ir geros nuotaikos užtaisas.

Foto Polina Butkienė

“Čiobrelis yra labai meilus, tik pasilenki, jis jau čia pat – nori bučiuotis.” 

Mūsų Dorotėja (8 m.) yra labai užsispyrusi. Pernai ji pusę metų prašė augintinio: šuniuko arba kačiuko. Ne šiaip prašė, ruošėsi, atsikeldavo anksti ryte ir eidavo aplink namą, bandė prisijaukint senelių šunį, kartu skaitėme knygas apie šunų auginimą ir t. t. Žinoma, supratau, kad vis tiek šuniuko šeimininkė būčiau labiau aš. Tad kai pripratau prie tos minties, pradėjome žiūrėti “Penktos kojos” prieglaudos  puslapį ir rinktis šuniuką. 

Prieš tai dar mūsų tėtis nenorėjo imti didesnio augintinio. O čia kažkodėl ėmė ir sutiko. Tad greitai važiavome į “Penktą koją”. Bandėme eiti pasivaikščioti su keliais šuniukais, bet Čiobrelis buvo vienas iš tų, kurie mus labiau prisileido. Tad namo keliavome su juo. Į prieglaudą jis buvo patekęs iš komunalinio ūkio, kur jį turėjo užmigdyti. Dabar keista apie tai pagalvojus: mūsų šuo seniai turėjo būti miręs… Telieka dėkoti prieglaudos merginoms, kad išgelbėjo! Dėl jo neaiškios praeities nėra žinoma ir kiek jam metų. Bet gimtadienį švenčiame rugpjūčio 15 d., kai parsivežėme jį namo. 

Vos ne pirmą dieną jis pabėgo visai parai. Kažkas iš vaikų pamiršo duris uždaryti, jis ir išsmuko. Visur ieškojome, važinėjau po apylinkes, skelbiau Facebooke, iki kokios 4 val. ryto verkiau. O ryte girdžiu, prie durų prašosi įleidžiamas! Buvo džiaugsmo! 

Pradžioje (nors kartais ir dabar) jis bijodavo ir slėpdavosi, kai pamatydavo, pvz., mane su kokiu samčiu rankoje. Matyt, nelengvas buvo jo likimas, yra gavęs mušti. Šiaip Čiobrelis yra labai meilus, tik pasilenki, jis jau čia pat – nori bučiuotis. Kartais neįmanoma batų užsirišti, pasilenkus. Ramiau šalia žmogaus beveik neguli, jei tik kas iš šeimininkų nori paglostyti, vadinasi, reikia šokinėti, žaisti. Vaikai mėgsta jį apsikabinti ir kartu ant grindų pagulėti, bet jis ištrūksta iš glėbio ir arba pabėga, arba šokinėja, žaidžia. Nors turi savo guolį, stengiasi pagulėti visur, kur tik minkšta arba yra medžiagos gabalas. Kas nors numeta savo rūbus ant grindų, žiū, jau jis ant jų guli. Paprasto sauso maisto nenori šiaip valgyti, būtinai reikia įmaišyti varškės. Gurmanas. Savaitgaliais dažniausiai einame į ilgesnius žygius po miškus. Čiobreliui jie irgi labai patinka. Džiaugiamės, kad jis atsirado mūsų šeimoje!

Foto Saulė Adomaitytė

“Perkūnas į mano gyvenimą atidundėjo kaip iš giedro dangaus – visada taip atsakau žmonėms, kurie klausia, kodėl jo toks vardas.” 

Jo istorija, kaip ir daugelio priglaustų šunų, toli gražu neprilygsta šuniukų, gimusių veislynuose, istorijoms. Tai šuo iš daugyklos, kuris pateko į netinkamo, o gal tiesiog per mažai žinoti norinčio žmogaus rankas. Borderkoli veislės šunys negimsta mokėdami 1000 žodžių ar tiek pat komandų, tai veislė, kurią reikia mokyti atlikti tas 1000 komandų. Ši veislė buvo išvesta gyventi kaime, 100% paklusti šeimininkui ganant avis, ir štai mes ją integruojame į miestą. Ar per nežinojimą, ar tiesiog šaltumą uždarome juos į voljerus kaip sarginius šunis. Perko būtent taip ir nugyveno savo pirmuosius 2 gyvenimo metus – už aklinos tvoros, pro kurią nesimatė visiškai nieko, nei vaikštančių žmonių, nei mašinų siluetų, nei kitų šunų, tik daug nepažįstamų garsų ir būda. 

Vieną dieną Facebook grupėje atsirado skelbimas: „Auginu dvejų metų borderkoli veislės šunį, jis nenustojamai voljere loja, kaimynai į jį mėto daiktus, kuo greičiau atvažiuokite jo pasiimti, kitaip jis iškeliaus į prieglaudą“. Kitos dienos rytą jau buvome tame kieme, moteris atidavė šuns skiepų knygelę, atnešė antkaklį, kuris gyvenime nebuvo uždėtas, ir leido mums išsivesti šunį, kuris pirmas 5 minutes mūsų beprotiškai bijojo, tačiau po pirmo prisilietimo prisiglaudė ir pasislėpė mums už nugaros. Tai buvo storas, gauruotas šuo, didelėmis, baimės pilnomis akimis, degantis noru iš čia ištrūkti. 

Veždama jį pas pirmuosius globėjus net neturėjau minčių jo pasilikti. Atrodė, kad tai bus labai didelis iššūkis jo naujiesiems šeimininkams, kad aš nesugebėsiu jo grąžinti į normalų gyvenimą. Pirmus du mėnesius Perkūnas praleido su drauge, kuri tuo metu turėjo du borderkoli veislės šunis, su kuriais užsiima avių ganymo sportu. Tai atrodė tobula borderkoli veislės šuns reabilitacijos vieta. Tačiau visą tą laiką šis šuo neišėjo man iš galvos, vis domėjausi, kaip jam sekasi, gaudavau nuotraukų ir video, kaip jis keičiasi. 

Giliai įkvėpusi pasiryžau priimti jį į savo namus, nors tuo metu jau turėjau priglaustą katę ir samojedų veislės kalytę. Pirmosios savaitės buvo LABAI sunkios, iš paklusnumo pamokų išeidavau su ašaromis, su pavadžiu vaikščioti buvo neįmanoma, jis bijojo visko, net savo šešėlio. Visiškai nesuprato, kad turi 4 kojas, kokio dydžio jo kūnas, vis eidamas namie kur nors atsitrenkdavo, tada supanikuodavo. Borderkoli labai jautri veislė, o Perkūnas atrodė visą laiką suklydęs „atsiprašinėjo, kad gimė“. Šis šuo nemokėjo žaisti, nesuprato, kam reikalingas tas kamuoliukas, ką su juo veikti, kaskart užsimojus kažko paimti ar nusirengiant rūbus jis krisdavo ant žemės lyg galvotų, kad tuoj į jį kažkas skris. Maždaug po pusės metų intensyvios socializacijos, darbo dresūros mokykloje šuo, į kurį buvo mėtomi daiktai, pradėjo gaudyti skraidančią lėkštę, šokinėti per karteles, lįsti į tunelius. Tačiau nepaisant visko, ką jam teko išgyventi, o po to išmokti iš naujo, jis labai stipriai mylėjo ir myli žmogų. Tai mano šešėlis, nepaleidžiantis manęs niekur iš akių, pakviestas visada atbėga pirmas, o jam leidus užšokti atrodo pats laimingiausias šuo pasaulyje.

Šiuo metu mes su Perkūnu esame neblogas agility sporto bei lėkščiasvydžio varžybų duetas, kartais nuvažiuojame ir paganyti avių. Tai mano svajones pildantis šuo, dėl jo aš išmokau būti kantresnė, pozityvesnė, labiau įgudau skaityti šuns kūno kalbą, atpažinti jo baimes dar prieš jam išsigąstant. Dingus baimėms Perkūnas vis labiau pasitiki jį supančia aplinka bei savo žmogumi, o aš džiaugiuosi šunimi, kuris atiduoda man savo meilę visu 100%. 

Foto Saulė Adomaitytė

“Dėl Bučkio gebėjimo žavėti, meilumo ir draugiškumo su kitais šunimis nuolat plečiu naujų pažįstamų ratą bei dar geriau pažįstu savo kaimynystę.”

2019 metų rudenį per nelaimingą atsitikimą praradome savo mylimą šunytę Smiltę. Buvo labai skaudu, ašaros skruostais riedėjo kasdien. Norėjosi tą skausmą sumažinti ir širdyje prasivėrusią tuštumą užpildyti nauja uodega. Taigi nusprendėme suteikti šansą kitam šuniukui iš prieglaudos. 

Pradėjome paieškas. Kasdien peržiūrėdavome prieglaudų skelbimus. Prieš pat lemtingą dieną net buvome nuvykę į “Penktą koją”. Bet ten nepavyko susidraugauti nei su vienu šuniuku. Nusiminiau, bet nenuleidau rankų ir tęsiau paieškas.

Jau kitą dieną mano vyras peržiūrinėjo “Nuaro” prieglaudos skelbimus ir man parodė mūsų Bučkį. Man atrodo, mane ištiko meilė iš pirmo žvilgsnio. Griebiau telefoną ir bijodama, kad sekmadienį prieglauda nedirbs, skambinau ir tyliai tikėjausi, kad su patikusiu šuniuku galėsiu pasimatyti jau greitai. Mano dideliam džiaugsmui, atsiliepusi prieglaudos darbuotoja mus pakvietė atvykti į pasimatymą tą pačią dieną. Tad šokome į mašiną ir jau netrukus prieglaudos pievose vedžiojome juodai baltą, linksmą ir energingą 1,5 metų amžiaus šuniuką.

Iškart pajautėme, kad tai mūsų šuo! Tad atsisveikinę su prieglaudos personalu, sėdome į mašiną ir nekantraudami keliavome namo. O bekeliaudami išrinkome ir vardą. Pavadinome jį pačiu meiliausiu vardu – Bučkiu. Ir labai pataikėme, nes mūsų Bučkis yra pats mieliausias šuo žemėje. Jis visus nuolat bučiuoja, nesvarbu, tai  mes, gatvėje sutiktas praeivis ar net piktas kaimyno šuo.

Bet mūsų draugystės pradžia nebuvo labai lengva. Iš pradžių jis mumis ne visai pasitikėjo. Ir vieną dieną, kai vedžiodama jį paleidau palakstyti Nemuno pievomis, jis nusprendė neleisti man jo prisisegti. Niekur nuo manęs nebėgo, bet vos tik ištiesdavau ranką ir bandydavau jį prisegti prie pavadėlio, jis greitai atsitraukdavo. Smarkiai vėlavau į darbą, į gaudynes įtraukiau net kaimynus, telefonu konsultavausi su dresuotoja, kol po 4 valandų jis pasidavė ir atsisėdo šalia. Tuomet supratau, reikia padirbėti, kad jis manimi labiau pasitikėtų ir sugrįžtų pas mane, kai tik pakviečiu. Todėl pradėjome lankyti dresūros pamokas bei daug dirbome lauke. Ir nors gaudžiau jį ir bandžiau savo kantrybę dar ne kartą, dabar Bučkis jau puikiai moka komandą “pas mane”, todėl gali laisvai lakstyti pievose ir parkuose.

Bučkį aš kartais vadinu laimės ir džiaugsmo šuniu. Einant gatve jis pralinksmina net pačius niūriausius praeivius. O dėl linksmos išvaizdos nuolat sulaukiame komplimentų, dažnai net klausimų ar pasvarstymų, kokios veislės šuo jis galėtų būti. Dėl Bučkio gebėjimo žavėti, meilumo ir draugiškumo su kitais šunimis nuolat plečiu naujų pažįstamų ratą bei dar geriau pažįstu savo kaimynystę.

O jei paklaustumėte, ką Bučkiui labiausiai patinka veikti, tai neabejodama atsakyčiau, kad lakstyti Nemuno pakrante, siausti su kitais šunimis ir, aišku, daug, ir geriausia ant sofos, pamiegoti. Jis yra šuo, kuris galėtų užmigti bet kokioje pozoje. Ir tai yra smagu, nes galima jį apsikabinti ir miegoti lyg su pliušiniu žaislu. Tiesa, vos nepamiršau, dar jis mėgsta voliotis ant žolės taip, tarsi gyvenimas būtų viena didelė šventė kasdien.

Esame labai laimingi turėdami Bučkį, jaučiame, kad ir jis yra labai laimingas šuo turėdamas mus. Na, bent jau grįžus namo jis šokinėja, laksto ir loja taip, lyg mūsų namie nebūtų buvę kokius metus.

Foto Vytautas Stirbys

“Dabar ji nepalyginamai pasikeitusi, be galo myli mus visus, pasidarė meili, nuolatos nori prisiglausti ir būti glostoma.” 

Lota mūsų šeimoje atsirado prieš 4 metus, kai mano draugė, atliekanti praktiką vienoje veterinarijos klinikoje, pranešė man, kad jos pacientė ieško naujų namų. Jauna, be galo protingų akių kalytė, atvežta sterilizuoti iš gyvūnų prieglaudos “Penkta koja”. Prieglaudoje ji praleido tik kelias dienas, iki tol klaidžiodavo Kauno gatvėmis. Šunytė buvo apie vienerių metukų amžiaus, labai baili. Su sese nuvykome jos pasiimti, dar dabar prisimenu, kokia išsigandusi ir nedrąsi buvo mūsų Lota. Bijodavo didesnių garsų, naujų žmonių bei pavadėlio, iškart slėpdavosi po egle. Nesuprasdavo, kodėl ją glostome, atrodydavo, kad įsitempusi stebi, ką čia darome, ir laukia, kol nustosime. 

Dabar ji nepalyginamai pasikeitusi, be galo myli mus visus, pasidarė meili, nuolatos nori prisiglausti ir būti glostoma. Labai pasiilgsta, jei kuris nors iš mūsų išvyksta ilgesniam laikui. Visada pasitinka su džiaugsmu akyse. Geriausias draugas yra tėvų namelis ant ratų, nes žino, kad jeigu jis ruošiamas savaitgalio išvykai, bus aktyvus laikas gamtoje. Taip pat dingo baimė pavadėliui, dabar pamačiusi jį nenustygsta vietoje, nes žino, kad laukia ilgi pasivaikščiojimai. Savo šiluma ir meile ji džiugina mus visus kasdien.

Foto Saulė Adomaitytė

“Pūkis į mano gyvenimą atnešė šiek tiek chaoso, be kurio kasdienybė būtų žymiai niūresnė.”

Viskas prasidėjo prieš beveik trejus metus nuo to, jog atsikrausčius gyventi į Kauną naujame bute norėjosi gyvybės, kažko švelnaus ir kartais net erzinančio. Visą vaikystę ir paauglystę praleidau kaime, tad net nepamenu, ar buvo laiko tarpas, kada neauginome gyvūnų. Visada po kiemą šmirinėdavo keletas katinų, o ant praeinančių žmonių balsą keldavo šuo. Taip pat gausu buvo ir kitų gyvūnų. Vištos, karvės, kiaulės… Nuo pat mažų dienų prisimenu beveik šeimos nariu tapusį arklį Bičiulį, jodinėjimą juo, karčių pynimą, maitinimą obuoliais. Tačiau viskas turi pabaigą. Bičiuliui buvo jau virš trisdešimt metų ir neseniai teko su juo atsisveikinti. Tad atsikėlus į miestą pradėjo trūkti kontakto su gyvūnais.

Paieškos nebuvo staigios, iš pradžių tik galvoje kirbėjo mintis, jog noriu augintinio. Retkarčiais pagalvodavau, jog reikia apsilankyti gyvūnų prieglaudoje, tačiau tai ir likdavo tik planais, vis nebūdavo laiko ar ši mintis tiesiog pasimiršdavo. Po kurio laiko mintys pradėjo materealizuotis ir pažįstamų žmonių rate atsirado mergina, kuri turėjo iš gatvės priglaustą mažą kačiuką, tačiau jos buto šeimininkai nebeleido jo pasilikti. Taip per kelias dienas mažas, bailus ir rėkiantis pūkų kamuolys atsirado mano namuose. Pirmosios dienos naujuose namuose buvo nedrąsios, laukė daug kniaukimo, pasimetimo ir bandymo pasislėpti nuo nepažįstamųjų. Tai buvo naujas periodas tiek man – reikėjo pratintis prie reguliaraus maitinimo, netikėtų dovanėlių ir visada visko prašančio žvilgsnio, tiek katinui – jam viskas buvo nauja, nauji namai, nauja tvarka, naujas šeimininkas. Žinoma, laikui bėgant viskas įmanoma, tad ir mūsų draugystė tik stiprėjo. Tuojau prasidėjo ir katino išdaigos, besaikis žaidimas, lakstymas, kur tik pavyksta užšokti, tapetų plėšimas ir velniai žino kas dar. Toks energijos antplūdis kartodavosi keletą kartų per dieną, kol galiausiai pavargęs parkrisdavo ant kilimo ir užmigdavo. O kai ateidavo vakaras, viskas prasidėdavo iš naujo.

Viena iš sunkiausių užduočių buvo sugalvoti naujam draugui vardą. Galvoje sukosi gausybė variantų, teko net internete paieškoti kažkuo išskirtinio vardo, kuris atitiktų jį patį, jo charakterį. Tačiau kad ir kaip banaliai beskambėtų, šiam rainiui puikiai prilipo vardas Pūkis.

Ir taip jau eina treti metai. Buvo ir pykčių, ir suplėšytų užuolaidų, ir siurprizų, paliktų ant kilimo ar po stalu. Tačiau viskas tapo kasdieniška, įprasta. Visi daiktai dabar turi savo vietas, jeigu nenori, kad jie kristų ant žemės ar būtų suvalgyti. Dar viena mėgstama Pūkio veikla yra vaikščioti ant įjungto kompiuterio klaviatūros, o galiausiai net ir atsigulti ant jos. Ir ką tu jam. Tik dabar, praėjus daugiau nei dvejiems metams, Pūkiui labiau patinka ramiai miegoti viduryje lovos, o žaidimai prasideda tik tada, kai jau laikas miegoti.

Kiekvienas rytas prasideda jo ritualu, kai apie 6 valandą, dar tik švintant, prasideda terorizmo aktas dėl maisto. Iš pradžių viskas prasideda garsiniu įspėjimu ir žadinimu, vaikštant po kambarį ir kniaukiant. Jeigu tai nepadeda, kitas žingsnis būna užlipti ant lovos ir pradėti draskyti lovatiesę, dažniausiai tai suveikia, tačiau jeigu ir tada šeimininkas dar miega ar apsimeta, prasideda laipiojimas ant veido. Ir kaip tada gali miegoti… Belieka keltis ir pamaitinti išalkusį draugą. Tada laukia prašymas išleisti į lauką. Ir tik tada žinai, jo galėsi likusį laiką skirti ramiam poilsiui.

Pūkis į mano gyvenimą atnešė šiek tiek chaoso, be kurio kasdienybė būtų žymiai niūresnė. Jam atsiradus namuose visada yra su kuo pasikalbėti, visada žinai, kad namuose kažkas laukia.

Kas gali būti geriau už keturkojį draugą.

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

“Jis pasitiki savo šeimos nariais visu šimtu procentų ir gina mus nuo visų priešų, kartais net ir įsivaizduojamų.”

Neriukas, taip mes jį vadiname, į mūsų namus atkeliavo dar visai mažuliukas, būdamas tik mėnesio amžiaus. Mano ir Neriuko draugystė prasidėjo 2019 metų gegužės 1 dieną. Dieną prieš tai internete pastebėjau skelbimą moters, kuri laikinai buvo priglaudusi 5 šuniukus ir ieškojo jiems namų. Visą dieną negalėjau išmesti iš galvos minties apie mažylius ir vakare po ilgų diskusijų su tėvais (iš pradžių mano tėtis visai pritarė dar vieno šeimos nario įsigijimui, nes namuose jau gyveno 5 šuniukai) parašiau moteriai, kuri buvo juos priglaudusi. Ji papasakojo istoriją, jog mažyliai gimė vieno vyriškio sodyboje, kuris, deja, bet neturėjo galimybių mažaisiais tinkamai pasirūpinti, ir taip jie pateko į šios be galo geros moters globą. Iš ryto susitarėme susitikti ir susipažinti su mažaisiais. Keista, bet važiuojant į Kazlų Rūdą, kur buvo šuniukai, važiavau su mintimi, jog noriu būtent mergytės. Nuvažiavus ten viskas pasikeitė. Ir tada pirmąkart susipažinau su Nero. Jau po kelių minučių pažinties supratau, kad namo su manimi važiuos būtent Jis. Tai buvo abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio. Grįžus namo kartu su mažuoju juoduliu gyvenimas labai pasikeitė. Pirma, pasikeitė miegojimo vieta. Čiužinys nuo lovos keliavo ant grindų, kur ateinančius 3 mėnesius mes miegojome. Antra, keitėsi ir miegojimo ritmas. Kiekvieną dieną apie ketvirtą – penktą valandą ryto Neriukas mane prižadindavo prašydamas valgyti, o tuomet sotus ir laimingas užmigdavo dar geroms porai valandų iki žadintuvo, kuris primindavo apie tą dieną būsimas paskaitas. Ir, žinoma, kas rytą rasdavau paliktų dovanų – visame kambaryje pilna mažų balučių. Neriukui augant balučių skaičius mažėjo, primygtinai pavalgyti paryčiais reikėdavo vis mažiau, o čiužinys sugįžo į savo vietą.

Neriuko vardą sugalvoti nebuvo labai sunku. Jis visas juodas juodas, išskyrus baltą krūtinę ir dar kelis baltus plaukučius ant galinių kojyčių. Būtent todėl išrinkome vardą Nero – itališkai tai reiškia juodas. Nors Nero mes vadiname jį labai retai. Dažniausiai – Neriukas, Nerijus, Neri.

Geriausi Nerio draugai – katinas, su kuriuo jis gali žaisti ištisas valandas, ir jo ,,mamytė“ Rudė. Rudė – dar vienas mūsų šuniukas. Nerį ji saugo kaip savo vaiką, niekam neleidžia jo nuskriausti ir kartu baigia nusiaubti visus namus. Didžiausia Nerio padaryta išdaiga namuose, kuri man žada kainuoti visą mano pirmąją rezidentės algą, – sugraužtas fotelis. Ant sofos visada galima rasti pilna Nerio atsineštų daiktų, suplėšytų popierių ir sugraužtų medžio pagaliukų, kuriuos jis su didele meile kaskart atsineša namo. Vos spėji viską sutvarkyti ir nepraeina nei  penkios minutės, o ant sofos vėl tas pats Neriuko padarytos tvarkos vaizdas.

Neriukas labai mėgsta eiti maudytis ir visai nebijo vandens, tad šiltuoju metų laiku sunkiai sulaikysi jį nuo maudynių. Taip pat jis be galo pavydus, pribėgus kitam šuniukui jis iš karto visus nustumia į šoną ir glaudžiasi prie šono daugiau nieko neprileisdamas. Miegoti labai mėgsta palindęs po antklode ir prisispaudęs šalia, ypač, jei naktys būna vėsios. Taip pat Neriukas yra geriausias žadintuvas – kas rytą apie 8-9 valandą sulaukiu bučkio į žandą su prašymu eiti pasivaikščioti. Kiekvieną dieną man grįžus namo, po ilgo apsikabinimo Neris patikrina mano rankinuką žinodamas, jog ten jo laukia mėgstamiausi skaniukai.

Neriuko charakteris yra nuostabus. Jo meilė žmogui yra begalinė. Jis pasitiki savo šeimos nariais visu šimtu procentų ir gina mus nuo visų priešų, kartais net ir įsivaizduojamų. Jis geriausias mano draugas. Tas vakaras, kai nusprendžiau parašyti moteriai, priglaudusiai šuniukus, ir kitos dienos rytas, kai pasiėmėme Neriuką namo, yra pats geriausias mano gyvenime priimtas sprendimas. Neris didžiausia mano meilė ir džiaugsmas.

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

“Luna su visais būna kantri, nusileidžia, o jei labai išsigąsta žiurkėno, tada nepalieka mano šono.”

Luną paėmiau laikinai globoti iš “Penktos kojos”. Ji buvo rasta Dainavos parke, žmonės ją paėmė, bet iki prieglaudos ji fiziškai nukeliavusi dar nebuvo. Luna buvo aštuntas šuniukas, kurį paėmiau laikinai globoti. Palikusi ją namuose ir išėjusi į darbą, namus radau identiškai, kaip palikau, o Lunytė laukė įsitaisiusi savo guolyje. Tai buvo visiškai neįprasta, palyginus su kitais prieš tai globotais šuniukais.

Namuose, kaip pas tikrą veterinarę ir gyvūnų mylėtoją, yra žiurkė, papūga, katė, dar vienas šuo. Dar, kas be ko, svyruojantis kitų gyvūnų skaičius – gydyti į namus priimami graužikai ar paukščiai, šunys priimami gimdymo metu. Luna su visais būna kantri, nusileidžia, o jei labai išsigąsta žiurkėno, tada nepalieka mano šono.

Luna absoliučiai nuolanki, ištikima, nors per “Lauko kino” renginį kažkaip atsidūrė pas kitus žmones ant pleduko ir visą filmą pražiūrėjo su jais, nes jie geriau glostė jai pilvuką nei aš.

Pamiegoti mėgstame visi, sąžiningai viena kitos nežadiname nei naktį, nei rytais. Nebent papuola audra su griaustiniais, tada pabundi nuo lovos vibracijos, nes ji taip stipriai dreba.

Foto Rūta Karčiauskaitė

“Naktį Murkis miega kartu, stipriai prisiglaudęs, jei nusisuku, tai pereina į kitą pusę, kad miegotų veidu į mane.”

Murkį, kuriam dabar jau 15 metų, vieną gruodžio vakarą, grįžę po pasivaikščiojimo lauke, radome prie buto durų, dėžutėje. Buvo vos prasimerkęs, utėlėtas, murzinas ir labai silpnas. Sūnus paėmė jį iš dėžutės, o kol atrakinau duris, jis įpuolęs į namus jau džiaugėsi: „Tėti, Kalėdų senelis man padovanojo katiną“. Namuose jau buvo papuošta eglutė. Su vyru supratome, kad katiną pasiliksime.

Tai buvo pirmasis mūsų šeimos augintinis. Iššūkiai prasidėjo, kai po penkerių metų priklydo dar viena katytė. Ji, kaip tikra dama, uždominavo namuose, šeimininkus pavergdama meilumu, o Murkiui neleisdavo net nosies iš po lovos iškišti. Taip vargšelis pirmąjį mėnesį pragyveno besislapstydamas, kol vienas prie kito priprato ir tapo draugais 

Murkis dabar jau senas, todėl išdaigų nebekrečia, bet kol buvo jaunas – išmokė tvarkos namuose. Kiekvienas atviroje vietoje paliktas daiktas lėkdavo ant žemės. Likome be vazų ir dekoratyvinių statulėlių. Naktį jis miega kartu, stipriai prisiglaudęs, jei nusisuku, tai pereina į kitą pusę, kad miegotų veidu į mane.

Foto Rūta Karčiauskaitė

“Džiaugiamės, jog Zita pasirinko mus, ji kelia tik šypseną ir meilę, o mažosios išdaigos tik stiprina draugystę.”

Istorija prasidėjo netikėtai ir neplanuotai. Tiesiog leidžiant laiką namų kieme, per tvorą įšoko katė, iškart elgėsi lyg mus pažinotų, glaustėsi, prašėsi glostoma. Žinoma, mes ją taip pat pakalbinome, tačiau svarstėme, kad tai galbūt kaimynų katė, nes iškart matėsi, lyg būtų naminė. 

Šiek tiek pabuvusi dingo, kitą dieną vėl pasirodė, leido laiką mūsų kieme, žaidė, nebenorėjo niekur bėgti, reikalavo maisto, tad taip ir supratome, kad nebeišeis ir turėsime naują gyventoją. Nors pradžioje bandėme ieškoti, galbūt kažkas pasigedo savo augintinio, tačiau jokio atsako nesulaukėme.

Buvo matyti, kad katė jauna, pagal dydį, elgesį tai supratome.

Didžiausias klausimas, ko gero, o tai kodėl Zita? Kelia šypseną ir mums patiems, ir rašant Jums istoriją, ir prisimenant vardo kilmę. Pradžioje net nesvarstėme apie vardą, nepuolėme jo galvoti, tačiau kelias dienas pabendravus su ja, mama tiesiog juokais sako, tai lyg teta Zita, kuri sugalvojusi atvykti į svečius atvažiuoja nieko nepranešusi. Ir tiesiog juokais pradėjome ją taip vadinti, o po kurio laiko joks kitas vardas net „neprilipo“ ir nebebuvo reikalo jo pergalvoti, nes šis jai labai tiko.

Zita tikrai kiemo šeimininkė, pas mus ji atsirado šiltuoju metų laiku, nuo to laiko priprato gyventi lauke, ir kambaryje ilgai būti nenori, tad atšalus orams parūpinome guolius ir namukus lauke. Įsileidžiame į kambarį, pažaidžia, pavalgo, palaksto, nusiprausia ir vėl prašosi į lauką. 

Dažnai atneša prie durų pelytes, žaidžia su jomis, vaikosi. Kambaryje lyg pasiutusi puola žaisti, karstosi ant lentynų, jau spėjo sudaužyti nuotraukų rėmelį, statulėles, tad kai kurie kambariai jau „uždraustoji zona“, užkertant kelią šunybėms.

Šį pavasarį-vasarą, bus metai, kai turime šią naują gyventoją. Už kiemo ribų niekur neina, taip pat ir sterilizavome, tad tai tik dar labiau padidino prieraišumą vietai.

Džiaugiamės, jog Zita pasirinko mus, ji kelia tik šypseną ir meilę, o mažosios išdaigos tik stiprina draugystę.

Linkiu visiems būti neabejingais, ištiesti pagalbos ranką silpniesiems, o ką žinote, gal tai Jūsų gyvenimo džiaugsmas ir draugas.

Foto Rūta Karčiauskaitė

“Kai katei naktį pasidaro šalta, ji išmokusi švelniai kojyte perbraukti per nosį, kad pabusčiau ir leisčiau palįsti po antklode.”

Gyvūnas paimtas iš “Kikos” parduotuvės, ten būna beglobiai iš prieglaudų, kurie ieško namų.  Šiuo atveju katė priklausė “Lesės” prieglaudai. Katė paimta, kai jai buvo 6 mėn., ji jau buvo savarankiška, turėjo savo charakterį, kuris nei kiek nepriminė lauke gyvenusio gyvūno.  Daugiau gyvūnų nelaikau, tačiau katė bendrauja su tėvų laikomu šuniu, kai jis svečiuojasi pas mus. Bendravimas atsargus, tačiau nėra taip, kad abu gyvūnai negalėtų išbūti kartu.

Katė labiausiai mėgsta savo 1,91 cm aukščio draskyklę ir miegoti jos lopšyje, tačiau jau kai prabunda ir nori dūkti, laksto per visus namus ir dideliais šuoliais į draskyklę, kurią kartais išverčia iš kojų. Dar labai mėgsta per dieną bent du kartus išeiti į lauką. Tiek prašo, tiek kniaukia ir kojomis slysta durų stiklu, kol visgi tenka išleisti pabūti gryname ore. Čia dienos ritualas numeris vienas.  Labai patinka gulėti ant pilvo ir kasytis, tada murkia ir savo letenėlėmis minko man krūtinę.  Naktimis miegoti leidžia, tačiau kai katei pasidaro šalta, ji išmokusi švelniai kojyte perbraukti per nosį, kad pabusčiau ir leisčiau palįsti po antklode, tada miegame kartu. Mūsų draugystė tęsiasi jau 3 metus.

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

“Džiaugiamės, kad būtent Rojus atsirado mūsų namuose, nes jis kaip reikiant išjudino mūsų kasdienybę.”

Rojus pas mus dar tik 5 mėn., tačiau atrodo, kad mes niekad išsiskyrę ir nebuvome.

Dar nespėję įsikelti į naujus namus, žinojome, jog namus papildysime nauju augintiniu. Buvome tvirtai nusprendę – šunį imsime iš prieglaudos. Didelė meilė gyvūnams paskatino išgelbėti dar vieną gyvybę. Rojų parsivežėmė iš gyvūnų globos namų “Mindraja”. Bevaikščiojant akį patraukė liūdnai sėdintis ir atsiskyręs šunelis. Tik mums priėjus prie narvo, jis lėtai priėjo ir minutę nemirksėdamas žiūrėjo tiesiai man į akis… Nuo tos akimirkos žinojau – jis mus pasirinko!

Rojaus istorija nežinoma. Jis rastas besiblaškantis gatvėse, nečipuotas, niekas jo nepasigedo. Todėl pirmasis vardas, koks jo amžius ir kada tikrasis gimtadienis – nežinoma. Nuo šiol gimtadienį švęsime rugpjūčio 6 d. – dieną, kai jį parsivežėme. Veterinarai apžiūrėję dantukus spėja, kad jis maždaug 1 metų amžiaus. Kai Rojų parsivežėme, jis buvo labai išvargęs ir sulysęs, o dabar po truputį atsigauna ir kas mėnesį priauga bent po 1 kg.

Dabar Rojus labai aktyvus, linksmas ir laimingas šuo. Didžiausias malonumas jam – pasivaikščiojimai bei važiavimas automobiliu, nesvarbu kur. Kol kas toliausiai kartu esame nuvykę iki Varšuvos Lenkijoje. Jam nesvarbu nueiti ar nuvažiuoti kilometrai, nesvarbu net ir jokios sąlygos, svarbiausia – judėti. Jis visada pasirengęs prisitaikyti. Laisvalaikio be jo jau nebeįsivaizduojame.

Stengiamės vaikščioti į dresūros pamokas, nes norime su juo sukurti stipresnį ryšį. Bet ne visada pamokose sekasi gerai – Rojus maniakiškai nori bendrauti su kitais šunimis, todėl atlikti pratimus jam kartais pritrūksta kantrybės.

Džiaugiamės, kad būtent Rojus atsirado mūsų namuose, nes jis kaip reikiant išjudino mūsų kasdienybę.

Fotografė Rūta Karčiauskaitė