Vilnius

„Esant trims gyvūnams namie tikrai nuotykių ir zbitkų netrūksta.“
Visada mylėjau gyvūnus. Vaikystėje dažnai svajojau apie veislinius gyvūnus, bet užaugusi
supratau, kad gyvūnai – ne daiktai ir neturi būti “brandiniai”. Mačiau, kokia įsisenėjusi yra
išmetamų ir niekam nereikalingų gyvūnų problema, todėl nenorėjau dar labiau jos gilinti.
Nenorėjau vytis paskutinių mados klyksmų ir būti paviršutiniška, nes žinojau, kad man reikia
draugo, o ne daikto su techniniais parametrais.
Mano nuomone, kiekvienas esame atsakingi už socialinių problemų mažinimą Lietuvoje ir
viena iš krypčių yra gyvūnų prieglaudose/gatvėse kiekio mažinimas, suteikiant jiems namus
bei užkertant kelią veisimuisi.
Na o dabar apie mano (ne)Brisius. Pirma atsirado Maja. Pamačiau skelbimą, kad atiduodami
kačiukai ir labai atkreipė dėmesį trispalvė katytė, mat mūsų šeimoje tikima, kad trispalvės
katės atneša sėkmę ir harmoniją. Taip ir nutiko. Majos atsiradimas buvo tikra atgaiva
namams.
Kadangi mėgstu aktyvų laisvalaikį, po kurio laiko pradėjau svarstyti, kad būtų puiku, jog Maja
turėtų kompanionę ir taip, po 3 metų, atsirado Runa (iš VŠĮ Naminukai). Nors planavome,
kad antra katė atsiras tik jeigu kažkur patys rastume kokią gatvinukę, tačiau, pamačius
nuotraukas socialinėje erdvėje, nesugebėjau atsispirti ir štai, pusiau planuotai, pusiau
neplanuotai, mes jau pildome dokumentus.
Atvirai pasakius, pirmos dienos nebuvo lengvos, nes senbuvė neapsidžiaugė naujokės
atsiradimu. Mają tiesiog apėmė depresija ir ji kelias dienas gulėjo kaip kilimėlis nejudėdama,
tačiau po kelių vizitų pas veterinarą, visgi nusprendė, kad gal nėra taip blogai kambariokė, o
su laiku, katėms susidraugavus, negaliu atsidžiaugti savo sprendimu – “mažoji” tikrai
neleidžia liūdėti Majai.

Doros (šuns) atsiradimas buvo neplanuotas – trumpalaikė globa virto pilnaverčiu
įsipareigojimu. Dora ir jos 3 broliai buvo rasti išmesti daugiabučio rūsyje maiše ir Tautmilės
prieglauda ieškojo globėjų, kurie galėtų maitinti ką tik gimusius šuniukus. Ačiū mano tėvams,
kurie padėjo mažyliams užaugti, bet, kai atėjo laikas grąžinti šuniukus į prieglaudą, tam, kad
jiems būtų ieškomi namai, Dora nesutiko niekur eiti ir liko su mumis, o jos broliai rado puikius
šeimininkus, su kuriais bendraujame iki šiol. Dora visur su mumis keliauja ir su malonumu
dalyvauja įvairiose veiklose.
Esant trims gyvūnams namie tikrai nuotykių ir zbitkų netrūksta: ir vazonai būna išvartomi, ir
vazos daužomos, ir užuolaidos patampomos. Iššūkių tikrai yra ir dar daug jų bus, bet jų
meilė ir dovanojamos geros emocijos tikrai viską atperka. Nors visi augintiniai buvo
mažiukai, kai pas mane pateko, tačiau šiuo metu rinkčiausi suaugusius, senjorus ar negalią
turinčius augintinius, kurie turi mažiau šansų rasti namus.
Gyvūnai yra nuostabūs ir tiek daug puikių dalykų galime iš jų išmokti: besąlygiškos meilės,
atsidavimo, kantrybės, žaismingumo ir buvimo čia ir dabar, todėl visiems linkiu nebijoti ir imti
augintinius iš prieglaudų.
Be abejo, kiekvienas asmuo turi labai įsivertinti savo galimybes, bei kantrybės “lygį”.
Sprendimas turi būti labai pasvertas ir sąmoningas, įvairūs scenarijai turi būti pergalvoti, nes

nuo to laiko, kai žmogus pasiima augintinį, jis yra atsakingas už mažos širdelės likimą ir
gerovę.
Trumpas gyvūnų atsiradimo data bei dosjė:
 2017-08-27 Maja. Maja yra labai gracinga ir elegantiška katė. Dažniausiai nesivelia į
Doros ir Runos žaidimus ir jas stebi iš toli. Labai rami ir švelni. Miega visada kartu
kojūgalyje.
 2020-07-21 Runa. Labai nestandartinė katė. Gracijos neaptikta. Išverčia viską, kas
pasitaiko jos kelyje. Profesionali masažuotoja ir geriausia Doros draugė.
 2022-02-26 Dora. Trispalvė šunytė. Kadangi augo su katėmis, tai ir ji kartais
pagalvoja, kad yra katė. Labai protinga ir gudri, greitai mokosi komandų. Dėl skanuko
viską padarys.

Foto Rasa Šileikienė

„Be galo džiaugiausi, jog iš pirmo karto prieglaudoje pavyko sutikti geriausią
draugę!“
Mano ir Mokos istorija prasidėjo prieš 2 metus, kuomet nusprendžiau, jog atėjo laikas šuniukui.
Net nesvarsčiau apie grynaveislį augintinį, nes nuo pat vaikystės savanoriavau prieglaudose ir
žinojau, jog Lietuvoje turime begalę beglobių gyvūnų, kuriems reikia suteikti antrą šansą.
Atvykau į “Penkta Koja” prieglaudą Kaune, prieš tai nusižiūrėjusi keletą šunų jų skelbimuose.
Vienintelis, tačiau viską komplikuojantis kriterijus, kurį turėjau, buvo problema su alergijomis.
Žinojau, jog dauguma prieglaudos šunų kailiukų man sukels alergiją, tad vilties, greitai surasti
sau tinkamą variantą, nebuvo. Prieglaudos darbuotoja, išklausiusi situaciją, labai greitai pasiūlė
Moką – jos kailis buvo išties išskirtinis, tad, nieko nelaukdama, pasirašiau mėnesio globos sutartį
ir išvažiavome „matuotis namų“. Mėnesis prabėgo labai greitai, puikiai susidraugavome ir
alergija Mokai net nepasirodė. Be galo džiaugiausi, jog iš pirmo karto prieglaudoje pavyko sutikti
geriausią draugę!

Prieglaudoje jos vardas buvo Elbė, tačiau maniau, jog jai šis vardas netinka. Jaučiau didžiulę
atsakomybę „pakrikštyti“ ją nauju, tobulai tinkančiu vardu. Galvoje sukosi apie 10 vardų, tačiau
niekaip negalėjau apsispręsti. Į pagalbą atėjo draugai. Vieną vakarą susėdom, padarėm vardų
prezentaciją ir išrinkom patį tinkamiausią apibudinimą – energijos užtaisas, vietoje
nenustygstanti, rudo kailiuko, lyg išgėrusi daug kofeino – MOKA!
Kalbant apie Mokos charakterį, juokais vadinu ją kaimietuke. Kiek žinau apie jos praeitį, ji porą
metų gyveno kaime, lakstydavo palaida ir pati ieškodavo maisto. Tai vis dar atsispindi jos
elgesyje – mieste vaikšto pakampėmis, niekada nepraleis progos pakovoti su manimi dėl rasto
ant žemės maisto. Labiausiai ji atsipalaiduoja mums išvažiavus į sodybą, mišką ar prie jūros. Po
truputi mokomės tapti miestiete, ramiai reaguoti į aplinką, tad einame į dresūros pamokas. Moka
labai imli mokslams, nuostabu matyti jos progresą bei atsiskleidžiantį charakterį.
Esu labai laiminga priėmusi sprendimą pasiimti Moką iš prieglaudos, jaučiu, jog esame puikios
kompanionės ir labai skatinu visus, svarstančius apie augintinį, praverti prieglaudų duris, kas
žino, gal ten rasite savo svajonių draugystę!

Foto Rasa Šileikienė

„…labai džiaugiamės, kad pavyko priglausti šias nuostabias šunytes,
jos mūsų gyvenimo turtas, variklis ir didžiausias džiaugsmas.“

Mūsų istorija prasidėjo prieš 3,5 metų, kai visoje Lietuvoje kilo didžiulis nelegalių daugyklų-veisyklų
skandalas. Lietuvos gyvūnų mylėtojai savanoriškai pradėjo ieškoti kankinamų ir visiškai
netinkamomis sąlygomis laikomų augintinių, buvo rasta daugybė daugintojų, kurie nelegaliai,
antisanitarinėmis sąlygomis laikė gyvūnėlius pririštus ant grandinių miškuose, apleistose
laukymėse, garažuose, ūkinės paskirties pastatuose ar butuose. Be abejo, daugintojų tikslas buvo
veisti gyvūnus ir juos nelegaliai pardavinėti, dauguma nukentėjusių gyvūnų buvo stipriai sergantys,
nukankinti, kai kurie netgi neišgyveno. Tarp šių žiauriomis sąlygomis laikomų gyvūnų buvo ir Gilė
su Pupa, labai sudėtinga rašyti mūsų mažylių istoriją nesigraudinant, nes mes žinome, ką joms
teko išgyventi ir patirti. Mūsų mergytės buvo laikomos Marijampolės rajono daugykloje, kažkur
laukuose pririštos ant virvės, be vandens ir be maisto. Kaip vėliau paaiškėjo, jog abi mažylės yra
nesišeriančios, plaukas turi būti kerpamas nuolat, tokie plaukučiai, kaip žinia, labai greitai auga, tad
vaizdas, kurį pamatė savanoriai, radę šunytes, buvo labai baisus. Plaukai iki žemės, visur sąvėlos,
nebuvo nei vienos sveikos vietos kūnelyje, visi plaukučiai sušokę į gniutulus, akyčių netgi nesimatė
(klausimas ar jos galėjo matyti, kas vyksta aplinkui), nes plaukų (jeigu taip galima pavadinti tuos
gniutulus ant kūnelio) ilgis siekė pėdutes. Pas Gilę ir Pupą buvo pilna erkių ir blusų bei kitų
kenkėjų, netgi sudėtinga nusakyti, kaip viskas atrodė realybėje, nes mes pamatėme tik nuotraukas,
kurias padarė savanoriai. Svarbiausias aspektas, kad Gilė ir Pupa, ir visi kiti rasti šuneliai, kurių
buvo virš 10, visi buvo išgelbėti ir paskirstyti laikinai globai po Lietuvos prieglaudas! Gilė su Pupa
atkeliamo į Vilniaus Lesės prieglaudą, kadangi jos buvo dviese rastos, jos ir gyveno viename
narvelyje prieglaudoje. Kol vyko ikiteisminis tyrimas, dėl visų konfiskuotų gyvūnų, mes lankėme
Vilniaus Lesės prieglaudos gyventojus ir vežėme maisto bei kitų higienos priemonių.
Kartu su vyru pagalvodavome apie augintinius, vis svarstėme, kad labai norėtume šunelio,
galvojome apie įsigijimą, tačiau vis delsėme, galbūt dar ir nesiryžome. Tik pradėję lankyti ir vedžioti
Vilniaus Lesės šunelius supratome, kad mes visu 100% norime šunelio ir tik iš prieglaudos.
Pamatę ir išgirdę Gilės ir Pupos istoriją, mes supratome, kad turime galimybę suteikti antrąjį
gyvenimą šioms nuostabioms mažylėms. Pats procesas dokumentaliai truko dieną-dvi, aišku, iki tol
buvo įdėta daug pastangų ir laiko.

Taip ir tęsiasi mūsų istorija iki pat šiol, be abejo, turėjome nemažai investuoti ir dirbti su šunytėmis,
buvo ir iššūkių (tiek su maistu, tiek su žaidimais). Jos nemokėjo dozuoti vandens kiekio, pradžioje
turėdavome būti kartu ir dirbti iš namų, kad neleisti per vieną kartą joms išlakti viso dubens
vandens. Jos taip pat nemokėjo ir žaisti (ypač kontakte su žmogumi), nesuprato, ką tai reiškia,
praėjo metai laiko, kol Gilė su Pupa pradėjo su mumis žaisti ir pripažino žaislus, kamuoliuką,
įvairias pynes ir skraidančią lėkštę. Dirbome daug tiek dresūros pamokose, tiek ir kasdieną
namuose, kadangi pradžioje mažosios buvo gan baikščios – bijodavo įvairiausių garsų ir senyvo
amžiaus žmonių ypač vengdavo, netgi buvo gan agresyvios pamačiusios pražilusį senuką ar
senutę (tas blogas atsiminimas veikė jas ir per televizoriaus ekraną). Dėl higienos, tai daugiausia
dėmesio reikia skirti kailiui, nes jis yra kerpamas kas 2-3 mėnesius, reikia prausti spec. šampūnais,
naudoti kitas priemones, kad oda būtų sveika ir nepleiskanotų. Aišku, su laiku viskas keitėsi,
jautėsi progresas, padėjo ir didelė meilė ir dresūra, visas skirtas laikas, kurį leidžiame kartu, dabar
mūsų šeimos narės – geriausios mūsų draugės. Kai sergam ar prastai jaučiamės, visada atsigula
ant krūtinės ir saugo. Jaučiasi didžiulis prisirišimas, būtent Gilė pasirinko mane kaip pagrindinę
šeimininkę, o Pupa pasirinko vyrą, tai yra visiškai normalu ir labai gerai, augintinis visuomet
išsirenka savo žmogų šeimoje, ir tai jaučiasi mūsų kasdienybėje, prisirišimas ir meilė.
Kai išsikėlėme gyventi kitur, šunelės turi didelę teritoriją lakstymui ir žaidimams, visuomet dūksta
lauke, labai mėgsta gaudyti kamuoliukus, visada atneša ir labai tuo didžiuojasi, dviese joms labai

gera ir smagu, jos viena kitą saugo, žaidžia, miega savo guoliukuose susiglaudusios, labai
džiaugiamės, kad pavyko priglausti šias nuostabias šunytes, jos mūsų gyvenimo turtas, variklis ir
didžiausias džiaugsmas.

Foto Rasa Šileikienė

„Sunkus šuo nėra nuosprendis,… reikia įvertinti pažangą ir judėti
toliau, džiaugtis gyvenimu kartu.“
Namie visada buvo šuo, nuo mažens su visom uodegytėmis akimirksniu
užsimegzdavo draugystė, lentynos užkrautos visokio pavidalo šuniukų atvaizdais,
tad kuriant savarankišką gyvenimą sakydavau, kad mano nuosavose namuose šuo
atsiras, turbūt, greičiau nei būtiniausi apyvokos daiktai. Sukūrus šeimą, buvo nutarta
pasidomėti keliomis veislėmis, bet bendraujant su skirtingais veislynais, viskas
pakrypo link prieglaudinukų… Skelbimas po skelbimo ir juoda, didžiaausė kalytė iš
Marijampolės gyvūnų mylėtojų asociacijos įstrigo mintyse. Skambutis savanorei ir jau
kitą dieną važiuojam pasiimti paskutinio vados mažylio.
Limba – hiperaktyvus, jautrus ir reaktyvus šuo. Su ja į namus atkeliavo tikrai labai
daug chaoso, nežinomybės ir mokymosi. Nors visad krypdavau prie šunų, niekad
nebūčiau pagalvojusi, kad ši mažylė atneš tiek žinių, galimybių ir pažinčių. Kas yra
reaktyvus šuo sužinojau tik eigoje, o kaip su tuo tvarkytis, mokausi iki šiol. Mano
akimis, Limba buvo sveikas, aktyvus šuniukas, bet po trečio trenerio žodžių, pagaliau
patikėjau, kad ji iš tiesų yra hiperaktyvi ir turi rimto kalibro raketą uodegėlėje, tad
rėžimo mokymasis jai aktualesnis nei daugumai šuniukų. Laimei, bent su baimėmis ir
jautrumu pirmi metai buvo gana sėkmingi ir pavyko sukurti pasitikėjimo savimi.
Limbos gyvenimo metus su mumis kasmet skaičiuojam nuo rugsėjo, lyg mokslo
metus, ir tai labai simboliška, nes mokytis su ja neįmanoma sustoti. Pirmoji vasara
padėjo atrasti „hoopers“ ir „agility“ sportus. Kai energija netelpa mažam kūnelyje, o
noras dirbti nesibaigia, tai sportas tapo keliu į stiprų ryšį, emocijų reguliavimą,
susikalbėjimą ir reaktyvumo mažinimą. Po kelių mėnesių bėgimo per kliūtis, Limbos
elgesys pasikeitė neatpažįstamai ir, minios nemėgstantis šuo, net pradėjo
prisijaukinti buvimą mieste, ramias pažintis su kitais šuniukais. Galime lankytis
gyvūnams skirtuose renginiuose, žygiuose, kas, atrodė, pirmus metu neįmanoma.
Nors Limba nedidukė, bet greitis ir vikrumas stebinantis, tad su ja man suspėti nėra
lengva, o norint išvengti traumų, reikalingas itin geras fizinis pasirengimas. Antrąją
vasarą prisibėgiojome abi ir, šiuo metu, bėgiojimo „karjera” pristabdyta, bet sportas
niekur nedingo. Jautriems šuniukams fitnesas padeda ne tik palaikyt gerą fizinę
formą, bet ir sustiprėti psichologiškai, pažinti savo kūno galimybes ir skirtingas
aplinkos sąlygas.

Per beveik trejus metus nesugalvoju nei vienos rimtos Limbos išdaigos. Pasipykstam
dėl nepagrįsto lojimo iki šiol, bet tai viena sunkiausiai įveikiama jos savybė –
sargumas, kurią paveldėjo iš mamos. Įkyrūs dėdės, kurie sugalvoja staiga, be
atsiklausimo, paglostyti mielą šunytę mieste, itin nustemba tokiu balsingumu ir ne
visada sėkmingai išsilaiko ant kojų, bandydami dar staigiau atsitraukti. Nejauku,
kartais truputi gėda, bet Limba žino, kad savus žmones reikia saugoti, nusileisti
mažesniems už save, o nuo gąsdinančių netikėtumų geriau apsiginti balsu.
Nepaisant sunkumų, atrodo, kad Limba tiesiog mano sielos šuo, nes jaučia visas
emocijas, savijautą, abi esame jautraus būdo. Įdomiausia, kad jos dėka aplink
atsirado visas būrys nuostabių žmonių, sukūrus Limbos Instagram profilį, tapta itin
šaunios šuniukų šeimininkų bendruomenės dalimi. Dažnai sakau, kad vaikystės
Rimantė, matydama, kiek galiu skirti laiko ir dėmesio šuniškiems dalykams, labai
labai džiaugtųsi. Nors būna be proto sunku, nes vis dar yra iššūkis net namie
atsigerti kavos, kai kartu yra Limba, bet jaučiamas ryšys, emocijos viską atperka.
Išmokimas nesilyginti su kitais, nepriimti asmeniškai, kad mano šuo nėra tas mega

paklusnus, stabilus uodegiukas, stipriai pakėlė ir mano savivertę. Sunkus šuo nėra
nuosprendis, o nesklandumų patiriami visi, tad reikia įvertinti pažangą ir judėti toliau,
džiaugtis gyvenimu kartu.

Foto Rasa Šileikienė

“Tokiam šuniui kaip Bruno norisi suteikti kuo daugiau laisvės tyrinėti ir būti sąmoningai savarankiškam, tačiau kartu privalau išugdyti jo gerą klausą šeimininko žodžiams.”

Norėjau australų aviganio, o gavau australų aviganį ir haskį, ir dar daugiau. Apie Bruno skelbime daug parašyta nebuvo, bet šunelis pasirodė guvus, tikrai be galo žavus, veiklus, didesnio ūgio – to ir žvalgiausi, tikėdamasi rimtai padirbėti ties dresūros pradmenimis ir neilgai trukus žengti į varžybų sales. Ilgai nesvarsčiusi parašiau jo laikinajai globėjai prisistatydama. Tiesa, virš nuotraukos buvo pažymėta, kad šuniukas LABAI kandžiojasi. O po ja – per vieną parą gauta virš keturių šimtų pasidalinimų, begalė komentarų ir patiktukų. Iš tiesų nelabai tikėjau, kad gausime kokį atsakymą, nes norinčių buvo daug. Bet visiškai netikėtai po kelių dienų gavome atsakymą, jog Bruno nori susipažinti. Jau iki dangaus mintyse skridau, nekantraudama laukiau susitikimo.

Apsispręsti, imti šunelį iš prieglaudos ar pirkti, buvo sunku, vertybiškai palaikiau idėją suteikti prieglaudos šuneliui prasmingą gyvenimą, tačiau aplinkoje nuomonė  vyravo kita ir dauguma patarė pirkti. Pirkti šunį atrodė logiška, norint turėti specifiškai sportui skirtą, sveiką, psichologiškai stabilų gyvūną ir galimybę dalyvauti parodose. Bendravau su veislynais ir lankiausi juose, tačiau pasirinktame veislyne mūsų šunelis tą patį sezoną negimė, o dirbti ir tobulėti kinologijos srityje širdis norėjo dabar. Tad klausimą, iš kur šunelį imsiu, palikau atvirą, žinojau, kad mano šuo mane suras.

Ruošdamasi susitikti su Bruno jaudinausi. Norėdama turėti šunį norėjau žinoti, ką darau, tad pusę metų domėjausi šunimis, jų poreikiais, klausiau ir ėjau į seminarus, skaičiau knygas bandydama geriau suprasti šunis ir jų bendravimo ypatumus. Net nusiunčiau globėjai savo “šunišką” CV, bandydama atskleisti savo stiprybes, nupasakoti viziją, ką veiksiu su augintiniu. Laukti atsakymo, ar atrinko mus, teko keturias dienas. Atrodė kaip amžinybė. Per tas dienas kankino nemiga, neatstojo mintys apie gyvenimą kartu, mintys apie tai, jog Bruno keliaus į kitus namus. Ir vieną dieną galiausiai gavau video iš globėjos, kurio metu Bruno ir “pasirinko” gyventi su manimi. Džiaugsmo ašaros liejosi visą dieną, bandant suvokti artėjantį džiaugsmą ir rūpestį. Tai buvo viena iš laimingiausių akimirkų gyvenime. Bruno pas mus atkeliavo 2,5 mėn. amžiaus. Savo vardą gavo iš globėjos, o mums bendraujant tas vardas taip tiko, kad grįžus namo nekilo minčių nieko keisti. 

Pirmos dvi savaitės su Bruno namuose buvo absoliutus košmaras. Šuo laukinis, ištisai cypauja, “kalba” kaip haskis, loja, dūksta, nusiraminti nemoka, visas pasaulis teikia tiek daug emocinio susijaudinimo, kurio Bruno akivaizdžiai negeba suvaldyti ir tiesiog taškosi į visas puses. Na, ir globėjos minėtieji kandžiojimai susidėjo su aštrių nagučių draskymu. Nuo pirmos dienos turėjome narvą, tačiau šitas, kaip ir daug kitų dalykų, kas Bruno nepatiko, buvo paskandintas spiegime. Ausyse spengia, kūnas apdraskytas, bet toks gražus ir ramus būdavo… Kai miegodavo. Tikras angelėlis. Tiesa, užmigdymo ritualai irgi būdavo specifiniai – nusiramindavo tik tuomet, kai stovėdavau viduryje kambario sukryžiavusi rankas ir nejudėdama. Tuomet Bruno įsitaisydavo ant kojų ir užsnūsdavo…

Tačiau koks gabus dresūrai buvo! Išties pasižymėjo darbingumu nuo pat pradžių – jam tai teikė labai daug džiaugsmo, gebėjo puikiai orientuotis, labai greitai išmoko pagrindines ir kitas smagias komandas. Pradinukų klasę pabaigė pirmūniškai. Šiandien suskaičiuojame virš šimto komandų bei žodžių, kuriuos Bruno aiškiai supranta ir gana pavyzdingai vykdo. 

Bruno jau 2 metai su puse. Mums tai ypatingas laikas, kuris privertė pažvelgti atgal ir prisiminti, kiek daug per tuos metus kartu patyrėme, išmokome, kiek džiaugsmo bei liūdesio ašarų nubraukėme. Bruno išmoko išeiti pro duris pakviestas, netempti pavadžio, tvarkingai pereiti per gatvę ir kantriai laukti prie perėjos, nešokinėti grįžus ir eiti laukti į vietą, kol atėjusieji į namus nusiaus batus. Labai daug tokių namų taisyklių mums reikėjo ir Bruno jas išmoko. Bruno vis tik nemažas 20 kg šuniukas, tad visi išdykavimai, greitos reakcijos ir mums jau įprasti šuniški dalykai kitiems žmonėms visai nemalonūs, tad laisvės ištroškusiam šuniukui teko išmokti būti tikru miesto šuniu.

Per visą šį mokymosi laikotarpį skaičiuojame jau virš dvidešimt prarytų kojinių, įvairių plastiko gabaliukų, siūlų ir raištelių, net ir plastikinių maišelių. Buvo visko, buvo baisu, neramu. Dabar jau be problemų prasilenkiame su banano, obuolio, mandarinų atliekomis, Bruno geba savarankiškai atsisakyti griebti ir tampyti atliekų pakuotes, savarankiškai ir noriai nueina net ir nuo tokių sutiktų gėrybių, kaip pievoje rasta kepta vištiena, žalia mėsa, kaulai. Jei Bruno mažylis atkeliavo į namus turėdamas tikriausiai visas įmanomas šuniškas problemas, nuo resursų saugojimo iki išsiskyrimo nerimo, dabar jų jau belikę vos keletas.

Kartu su Bruno jau esame išbandę Rally obedience varžybas, užėmę prizines vietas, o toliau prasmingai laiką leidžiame mokydamiesi Agility sporto subtilybių bei ruošiamės BH egzaminui. Mūsų nuostabai būtent sporto užsiėmimai (taip pat fitneso pamokos) išmokė efektyviau nusiraminti, susikaupti, susikoncentruoti ir mėgautis naujomis patirtimis. Tokiam šuniui kaip Bruno norisi suteikti kuo daugiau laisvės tyrinėti ir būti sąmoningai savarankiškam, tačiau kartu privalau išugdyti jo gerą klausą šeimininko žodžiams.

Bruno jau yra nusifilmavęs dviejuose filmuose (lietuviškame “Paslaptis” bei ukrainietiškame “Resentment”), dalyvavęs įvairiose produktų ir laisvalaikio fotosesijose, aplankęs kaimyninę Latviją. Nepaisant to, kad tiek daug veikiame, stengiamės nepamiršti, jog ramybė, kantrumas ir pasitikėjimas vienas kitu yra didžiausia vertybė kurianti abipusį ryšį, meilę ir ilgalaikes patirtis. Jei norite sekti Bruno gyvenimą, istorijas bei pasisemti idėjų kasdienos lavinančioms veikloms, mus galite sekti Instagrame @bruno_the_mars. Ten dalinamės ne tik visais džiaugsmais, bet ir įvairiomis problemomis, kasdieniais mažais laimėjimais.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

“Mažulė ir katinas tapo mūsų šeimos nariais, už juos jaučiame didelę atsakomybę ir labai juos mylime.”

Esame keturių asmenų šeima – tėtis Valdemaras, mama Nijolė, sūnus Jokūbas ir dukrytė Emilija. Mama nuo mažens labai myli gyvūnus, tad savo šeimos neįsivaizdavo be šuns. Buvome sutarę, kad kai turėsime šuniuką, ne pirksime, o pasiimsime iš prieglaudos. 

Per mamos gimtadienį tėtis pasiūlė nuvažiuoti į prieglaudas ir pasidairyti šuniuko. Visa šeima aplankėme įvairias Vilniuje įsikūrusias prieglaudas ir “Tautmilės gyvūnų prieglaudoje” radome mažytę šuniukę Deltą. Delta į prieglaudą pateko su broliuku. Šuniukai buvo palikti prie prieglaudos durų. Atėję prieglaudos darbuotojai rado dėžę su dviem mažais dviejų mėnesių šuniukais. Broliukui pasisekė ir iš prieglaudos buvo paimtas tą pačią dieną, o Delta laukė mūsų šeimos ir prieglaudoje pagyveno dvi dieneles. Tik pamatę Deltą pamilome ir supratome, kad jau turime penktą šeimos narį. Vaikai sugalvojo Deltai naują vardą ir pavadino Mažule. Mažulė dėl to, kad Delta buvo mažytė. 

Mažulė pas mus gyvena jau penktus metus ir yra visų šeimos narių numylėtinė. Miega su mama ir tėčiu lovoje, o kai pabosta, turi savo mylimą guoliuką, kuris padėtas ant patogaus fotelio. Mažulės mėgstamiausias dalykas – sargauti užlipus ant palangės, todėl, kai gyvenome bute, visi kaimynai pažinojo Mažulę. Mažulė labai myli visus šeimos narius, labiausiai globoja savo sesę Emiliją, jeigu ši pradeda verkti, Mažulė kaukia kartu su ja. Mažulė mėgsta dūkti kieme su vaikais, kai yra mėtomas kaulas, jį atneša, bėga lenktynių. Kai šeimos nariai grįžta namo, Mažulė laukia prie durų ir beprotiškai džiaugiasi, kad net kartais iš didelio džiaugsmo puola šeimos narius ir penkias minutes šokinėja, dūksta, atrodo, kad šuniui iš džiaugsmo pasimaišė protas. Ji yra tėčio numylėtinė, jis vis nuperka kokių nors skanių graužalų, pvz. triušio ausų ar kokio kito gėrio. Mažulė lankė šunų mokyklą, moka sėsti, tarnauti, gulti, būti mamos kūdikiu. Kai mama pasako žodžius, kas yra mano kūdikis, šuniukas bėga ir šoka mamai ant rankų, tada meilinasi be galo, be krašto.  Tačiau gražiai eiti ir šeimininkų netampyti dar Mažulei reikia pasimokyti.

Po pusantrų metų nuo Mažulės atsiradimo mama užsimanė dar vieno šeimos nario – katino. Jį buvo nusižiūrėjusi iš “Tautmilės prieglaudos”. Tėtis ilgai nesutiko, bet, kad mama būtų laiminga, nusileido ir taip pas mus atsirado dar vienas šeimos narys, katinas Bonifacijus. Bonifacijus pas mus pateko trijų mėnesių amžiaus.  Bonifacijaus vardas taip patiko visiems, kad palikome tokį, kokį katinas buvo gavęs prieglaudoje. Mažulė draugiškai priėmė katiną Bonifacijų, tačiau jam vadovauja. Bonifacijus yra mielas katinas, tačiau meilę rodo tik rytais ir ne daugiau negu 3 minutes.  Bonifacijus mėgsta žaisti su vaikais, o ypač patinka išdykauti su Mažule, kartais rytais surengia kelis kovos raundus. Per dieneles Bonifacijus apkeliauja ir pamiega visuose namų kampuose. Labiausiai draugauja su sūnumi Jokūbu. Nemėgstamiausias užsiėmimas – karpytis nagus, kai vyksta ši nemaloni procedūra, gąsdina šeimininkus šnypšdamas ir leisdamas keistus garsus. Bonifacijus mėgsta dūkti, kai sumiega visi šeimos nariai, laksto po kambarius ir išdykauja. Naktimis aplanko visus šeimos narius, pasimeilina ir eina miegoti ant mamos darbo kėdės. Abu augintiniušeria dukrytė Emilija, todėl rytais abu prisistato prie maitintojos durų ir laukia, kada ji išeis.

Augintinius labai mylime, tačiau gyvūnai į namus atsinešė ir rūpestėlių. Mažulę operavome du kartus, nes buvo išvirtę akių vokai.  Mažulė yra sterilizuota, o katinas kastruotas. Gyvūnai į buitį atneša daug netvarkos, pilna plaukų, reikia vedžioti, šukuoti, valyti kraiko dėžę, kas metus skiepyti. O kur dar apgadinti baldai, užuolaidos, durys. Kas planuoja paimti gyvūnus iš prieglaudos, turi gerai apgalvoti, nes jeigu paimi gyvūną, esi už jį atsakingas. Mažulė ir katinas tapo mūsų šeimos nariais, už juos jaučiame didelę atsakomybę ir labai juos mylime. Visus buities nesklandumus nuvaiko nesuvaidinta, nuoširdi gyvūnų meilė. Nuo šiol esame šeši šeimos nariai: trys mergaitės ir trys berniukai. 

Foto Rasa Šileikienė

“Dabar Luna su Bona yra mūsų gyvenimo geriausios terapeutės ir draugės.”

Gyvenime šias šunytes geriausiai galima apibūdinti kaip In ir Jang. Luna šviesaus kailio, apgalvoja visus veiksmus, eina per gatvę tik įsitikinusi, kad saugu, net prieš valgydama skaniuką jį gerai apuosto. O Bona tamsaus kailio, labai aktyvi, jai viskas įdomu ir kai pamato ką nors sužadinančio smalsumą, lekia į tą pusę kaip žaibas.

Nors gyvenime jos skirtingos, atsiradimo pas mus istorijos yra ganėtinai panašios, abiejų gyvenimo pradžia buvo nelengva. Luna buvo surasta Salininkų miške. Jos judesiai buvo apriboti skuduro / maišo. Geros moters dėka ji buvo paimta ir priglausta ir pas tą pačią moterį mes susipažinome su Luna. Bonos esame antri šeimininkai, nes iš pirmųjų namų Bona buvo paimta dėl blogų laikymo sąlygų ir elgesio su ja. Po Bonos pasiėmimo kurį laiką mokėmės nebebijoti pasaulio (žolės, stulpų, didesnių garsų ir t. t.), bet šiuo metu Bona jau mėgaujasi savo gyvenimu kiekvieną dieną.

Dabar Luna su Bona yra mūsų gyvenimo geriausios terapeutės ir draugės. Jos visada šalia, jaučia emocijas, stengiasi pralinksminti, jei buvo bloga diena. Joms patinka keliauti ir tyrinėti naujas vietas. Kol kas Luna tolimiausios kelionės metu aplankė Veneciją, bet jai tai tikrai ne riba ir bus dar daug smagių ir tolimų kelionių.

Kad šunys šeimininkus pažadina anksti, mūsų atveju tėra tik mitas. Luna su Bona mėgaujasi galimybe pasnausti esant kiekvienai progai, o jei šeštadienį po sunkios savaitės nori miegoti iki pietų, jos visada bus už miegą ir atsikels tik tada, kai pats išlipsi iš lovos.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

“Jau nesuskaičiuojamą daugybę šypsenų Kuna atnešė vaikams, suaugusiems ir senjorams.”

Kunos istorija yra pasakojimas apie atkaklumą, meilę ir didžiulį potencialą, kuris slypi prieglaudų šunyse. Per savo kelionę nuo pamiršto šuniuko iki sertifikuoto terapinio šuns, Kuna gali tapti įkvėpimu kitiems apsvarstyti šunų pasiėmimą iš prieglaudos, suteikiant jiems antrą gyvenimo šansą.

2019 metais Kuna atsidūrė prieglaudoje kartu su dar keturiais šuniukais iš tos pačios vados. Nepaisant to, kad ji liko paskutinis šuniukas prieglaudoje, Kunos viltis išliko stipri. Praėjus šešiems mėnesiams prieglaudoje, 2020 metų pavasarį, ji patraukė mano dėmesį, kuomet ieškojau ištikimo draugo.

Nuo pat pirmų akimirkų Kunai skyriau ypač daug laiko, tai mums leido greitai atrasti stiprų ryšį. Ji iškart atsiskleidė kaip itin lengvai dresuojamas šuo, nors prieglaudoje nebuvo įpratusi net prie vardo. Vienintelis sunkumas buvo agresyvi reakcija į kitus šunis, tačiau kantrybė ir pastangos mums padėjo šią kliūtį sumažinti, nors su tuo dirbame ir iki šiol.

Kunos prisirišimą prie žmogaus, norą švelniai bendrauti bei inicijuojamas veiklas pastebėjo mano pusseserė, kuri tuo metu studijuodama Kaune susidūrė su terapiniais šunimis. Pradėjau ieškoti, kas Vilniuje pagelbėtų norint pasiruošti šiai veiklai, ir kibome į mokslus „Šunų universitete“. Treniravomės dukart per savaitę tam, kad kaip komanda tobulintume savo įgūdžius, reikalingus terapinio šuns egzaminui.

Pusantrų metų ruošėmės ir lavinome reikalingas savybes. Kuna tapo socializuotu, mokančiu teisingai reaguoti į aplinką šunimi. O kur dar visa galybė įvairiausių triukų! Po sunkaus darbo, 2022 metų liepos mėnesį, Kuna oficialiai tapo sertifikuotu terpiniu šunimi.

Išlaikiusi egzaminą Kuna pradėjo savanorystę, dalindamasi savo meile ir rūpesčiu su tais, kuriems to labiausiai reikia. Nuo mokyklų ir darželių, iki ligoninių ir įvairių įstaigų, Kunos buvimas šalia teikia džiaugsmą ir ramybę daugeliui žmonių. Susitikimai ne tik atneša gerą emociją, su Lietuvos kinologų draugijos mokymų centru Kuna keliauja į edukacijas, kur vaikai mokomi saugiai bendrauti su šunimis.

Jau nesuskaičiuojamą daugybę šypsenų Kuna atnešė vaikams, suaugusiems ir senjorams. Jos istorija yra puikus pavyzdys, kaip turint kantrybės ir įdedant darbo, nepriklausomai nuo šuns praeities, gali atsiskleisti didžiulis potencialas. Tikimės, kad įkvėpsime žmones nebijoti gelbėti šunis, kuriems labiausiai reikia šilumos ir meilės. Pėdutė po pėdutės link tuščių prieglaudų!

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

“Šuns atsiradimas gyvenimą apvertė 180 laipsnių, tačiau viskas pasisuko labai smagia linkme.”

Atsimenu tą dieną, lyg būtų buvę vakar. Naršydama „Facebook“ pamačiau „SOS gyvūnų“ įrašą. Jame buvo pasakojama apie naują šuniukų vadą prieglaudoje. Šį šuniukų būrį pavadino „Stranger Things“.  Toks pavadinimas turėjo priežastį. Šuniukų atsiradimo istorija labai „keista“. Nesterilizuota kalytė kaime atsivedė šuniukų. Kaip čia taip galėjo būti? Įkvėpti keistos istorijos ir nuostabių šuniukų, prieglaudos darbuotojai nusprendė juos pavadinti „Stranger Things“ serialo herojų vardais. 

Ir tada pirmą kartą pamačiau Gru, tuo metu jo vardas buvo Steve. Neapsakomas jausmas buvo, kad čia tikrai tikrai mano šuo. Steve buvo mano mėgstamiausias herojus iš „Stranger Things“ serialo, o viena draugė jau buvo priglaudusi Gru brolį. Žinojau, kad Gru tapus mano šeimos nariu, jis tikrai susitiks su vienu iš savo brolių, kartu augs ir džiaugsis šunišku gyvenimu. 

Gyvendama su tėvais augau su šuniu, išsikrausčiusi iš jų namų žinojau, kad šunį kada nors turėsiu. Tačiau tokio žingsnio artimoje ateityje dar nebuvau suplanavusi. Nežinau kodėl, bet gal vadovaudamasi ženklais, užpildžiau paraišką dėl susitikimo su šuniukais ir jau kitą dieną su kolege keliavome aplankyti “SOS gyvūnų” ir susipažinti „Stranger Things“ šuniukais. 

Mums atvykus, šuniukai buvo lauko garde, visi iš karto pribėgo prie mūsų, norėjo meilės ir dėmesio. Tik ne Gru… Jis stovėjo kitame gardo gale ir žiūrėjo į duris. Atsimenu, iškart su kolege pradėjome juoktis ir praminėme jį Moliūgėliu. Taip kaip Elas iš „Vedęs ir turi vaikų” vadino savo dukrą Kelę. 

Po pirmo susitikimo iškart žinojau, kad tikrai Gru vieta mano namuose, tačiau supratau, kad negalima spontaniškai imti ir pasiimti gyvūno.  Sprendimas turi būti apgalvotas. Todėl paprašiau jį pasaugoti, palaukti keletą dienų, kol galutinai susigulės ši mintis.

Mano didžiausias patarimas visiems, planuojantiems į namus priimti gyvūną, pirmiausia įvertinti visas sąlygas. Ar tikrai galėsite finansiškai jį išlaikyti? Juk geras maistas, skanėstai, veterinaro paslaugos kainuoja tikrai nemažai. Šuniui  reikia skirti nemažai laiko, vedžioti, treniruoti, žaisti. Jei susirgsite, negalėsite pasirūpinti gyvūnu, kas tada? Tik atsakę į šiuos klausimus priimkite sprendimą. Mano šeimai prireikė savaitės ir lemiamą žodį tarė tėtis, kad ir kas benutiktų, mes šunimi pasirūpinsime. Taip mažylis Gru, būdamas daugmaž dviejų su puse mėnesio, atsirado mūsų šeimoje. 

Dabar juokinga prisiminti, kaip pirmomis dienomis, jis net bijojo vaikščioti, kur padėsi jį, ten ir sėdės, kol vėl paimsi ant rankų. Sunku buvo ant lovos ar sofos užšokti ar laiptais į trečią aukštą pakilti. Tuomet po truputį drąsinosi, drąsinosi, augo ir dabar jau yra tikras namų šeimininkas, kuris kaip stirna po visus namus straksi! 

Gru ne šiaip gražus šuo, kuris sėdi namie ir juos saugo, Gru turi darbą. Nuo pat pirmų dienų Gru keliauja su manimi į „Brazzi studio“. Čia jis turi savo darbo vietą, kur dažniausiai tiesiog miega, savo spintelę su žaislais ir skanėstais. Jau ir savų draugų čia susirado, vandens pudelį Yoko ir mopsą Kepalą. Jei daugeliui atrodo, kad šuo stabdo nuo kažkokių veiklų – taip tikrai nėra. Su Gru keliaujame visur –  kavines, restoranus, prekybos centrus, parodas ir net grožio salonus.  Nuostabu, kiek daug vietų Lietuvoje jau yra draugiškos gyvūnams. Dažnai keliaujame į pajūrį, neseniai lankėmės Rygoje. Kiekvieną kartą būna streso dėl nakvojimo viešbučiuose, kaip jis reaguos, ar bus ramus, ar naktimis nelos, bet viskas visuomet būna labai gerai, jis puikiai adaptuojasi. 

Pastebėjau, kad po Gru atsiradimo mano laisvalaikis tapo pilnesnis ir įdomesnis, mažiau laiko praleidžiu namuose, o daugiau lauke, gryname ore. Gru dievina būti lauke, tad dažnai einame į žygius, jau išbandėme ir miegą palapinėje, turistavimą. Nekantraujame pradėti mūsų antrąją vasarą kartu, planuojame kartu su Gru keliauti automobiliu po Europą, aplankyti 8 šalis, daug žygių nueiti, daug įdomių nuotykių patirti. Jo atsiradimas mano gyvenime parodė, kiek daug laimės gali suteikti toks mažas padarėlis… Atsimenu, anksčiau draugės, susilaukusios vaikų, sakydavo: „pamatysi, susilauksi vaikų, suprasi, kas yra tikroji laimė”. Man panašiai su Gru. Jo atsiradimas mano gyvenime padovanojo begalinę laimę ir pilnatvę.  Būna tikrai sunkių momentų – kai lyja, lauke šalta, esi pavargusi po darbų, atrodo, viskas nusibodo ir nieko nebenori, bet vis tiek randi jėgų keltis ir kažką veikti vien dėl jo. Kai matai, kaip jam tai yra svarbu ir smagu leisti laiką kartu, dingsta visas nuovargis ir bloga nuotaika. 

Man kartais atrodo, kad man jo reikėjo labiau, nei jam manęs. Ir jei manęs kas nors paklaustų, ar jaučiuosi laiminga, tai tikrai taip, esu be galo laiminga. Ir už tą laimę turiu dėkoti Gru. Manau, kiekvienas, turintis gyvūną, supras šį jausmą. Gru paskatino ir pradėti savo verslą. Susipažinusios su Gabija, „Dogs of Vilnius” įkūrėja, pradėjome kartu kurti šunų augintojų drabužių liniją, netrukus pristatysime ir kosmetikos liniją bei skaniukus. Ateities planuose yra ir kavinė šunims, ir kirpykla, ir dar daug daug įdomių dalykų! 

Šuns atsiradimas gyvenimą apvertė 180 laipsnių, tačiau viskas pasisuko labai smagia linkme. Labai laukiame vasaros ir visų gražių akimirkų drauge.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 „Pirmoji nuojauta, kad čia mūsų šuo, neapgavo.“

Turėti šunį buvo sena svajonė ir, pamačius Maikio nuotrauką prieglaudos soc.tinklo paskyroje, nuojauta labai aiškiai pasakė: „Tai mūsų šuo!“. Žiūrėdami į nuotraukas suprasite, kad tai tikrai išskirtinis ir akį traukiantis šuo su barzdele ir vešliais antakiais, bet ne tai buvo svarbiausia – širdis jautė, kad jis gali tapti mūsų šeimos dalimi.

Susisiekus su prieglauda buvome įspėti, kad Maikis jau kelis mėnesius gyvena lauko voljere, o iki tol gyveno Kėdainiuose grandine prirakintas prie būdos – nemylimas, neprižiūrimas ir net nemaitinamas… Jog jis nėra meilus šuo ir reikės idėti daug darbo, kad jį prisijaukintume, tačiau nusprendėme nuvykti susipažinti. Taip 2020 metų gruodžio 5-tos dienos ryte buvome pakeliui iš Vilniaus į Kauną. Ir atvykus iš tiesų Maikis nepasitiko mūsų draugiškai ir neišreiškė noro bendrauti, tačiau ir vėl jautėme, kad Maikis, pasikeitus jo gyvenimo aplinkybėms, gali tapti puikiu namų šunimi. Prisiėmėme visas galimas rizikas ir nusprendėme, kad Maikis vyksta su mumis namo į Vilnių. Džiaugiamės, kad prieglaudos darbuotojos pasitikėjo mumis ir su geriausiais linkėjimais išlydėjo mus, padėdamos Maikį įlaipintį į automobilį, nes patys jo dar nebuvome net paglostę, tačiau jau kelionės metu, dar automobilyje iš pikčiurnos jis tapo mielas šunelis ir prisiglaudęs ėmė laižyti rankas! Toks jo elgesys net sugraudino – prieš akimirką buvęs piktas, laukinis šuo tarsi suprato, kad jo laukia naujas gyvenimas ir išreiškė savo dėkingumą.

Grįžus namo laukė nauji išukiai. Maikis – visą savo 2 metų gyvenimą lauke praleidęs šuo. Tad gyvevimas Vilniaus mieste, daugiabutyje, buvo tikras iššūkis! Maikį gasdino viskas: laiptinės durys, laiptai, liftas, baldai, buitinė technika, automobiliai, praeiviai, kartais net medžiai ar krūmai! Tačiau visas baimes jam padėjo įveikti labai greitai įgytas pasitikėjimas mumis, kas be galo stebino. Akivaizdžiai neprižiūrėtas, nemylėtas ir skriaustas šuo sugeba vėl pasitikėti žmogumi – tad jau pirmąją savaitę pavyko atsikratyti daugybės baimių ir po truputį tapti miesto šunimi. Žinodami, kad Maikis niekada nebuvo namų šuo, tikėjomės ir jo išdaigų namuose, tačiau jis iki šiol nieko nesugadino ir net neapkramtė.

Po apsipratimo naujame miestiečio kailyje, sekė komandų mokymąsis, privačios ir „online“ dresūros pamokėlės, kurių metu pamatėme, kad Maikis imlus ir mokslams. Geba susikoncentruoti ir greitai išmokti naujas komandas, žinoma, jei motyvuojama skanukais. Jam patiko viskas, ką veikdavome visi kartu: ir ilgi pasivaikščiojimai gamtoje, ir gulinėjimas ant sofos. Buvo labai smagu stebėti, kaip jis po truputį išsilaisvina ir nusimeta visas „praeities grandines“ ir tampa laimingu, mylimu ir mylinčiu šunimi.

Šiuo metu Maikis mūsų šeimos narys jau daugiau nei 2 metus, per juos visi kartu įveikėme nemažai baimių ir iššukių, kartu kraustėmės, atostogavome, mokėmės, keliavome. Be galo džiaugiamės turėdami tokį šeimos narį – geresnio šuns mums negalime nei įsivaizduoti. Pirmoji nuojauta, kad čia mūsų šuo, neapgavo. Maikis visiems įrodė, kad ir 2 metus lauke prie būdos gyvenęs, nemylimas ir neprižiūrėtas kiemo sargas gali būti puikus ir mylintis šeimos šuo!

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 „Planuose yra dar aplankyti kartu daug vietų, plaukti baidarėm, nakvoti palapinėse, eiti į paieškos mokymus, skristi lėktuvu, keliauti.“

Turime nuostabia šeimos narę Mają iš „Tautmilės globa“, bet pradėkim viską nuo pradžių. Nuo kūdikystės buvau apsupta gyvūnų, taip pat vyro šeimoje gyvūnai atsirado dar vaikystėje. Kai tapome šeima ir atsikraustėme gyventi į būtą, žinojau, kad dviese gyvensime neilgai… Vyras vis dvejojo ir sakė, kad na, ne dabar. Po dviejų mėnesių sulaukiau skambučio su prašymu paimti į globą kačiukų šeimyną, rastą išmestą į šiukšlių konteinerį. Sutikau vyrui nežinant. Grįžęs rado pas mus vos vienos dienos mažylius. Tarė: „Neleisk tau pasiimti vieno kačiuko, tai paimi visus 5“. Na, ne penkis, o keturis. Prasidėjo intensyvus mėnuo maitinimų kas 2-3 valandas, pilvuku masažai, mišinukų buteliukai. Abudu taip įsitraukėm į kačiukų auginimą, taip stipriai juos pamilome, tačiau du kačiukai taip ir neužaugo į didelius katinius, dėl to smarkiai išgyvenome. Likusiems dviem stengėmės atstoti mamą, kurią labai anksti prarado. Tuo metu buvo daug nemiegota, bet tai buvo nuostabus laikas. Kačiukai augo, buvo nuostabūs, atėjo laikas jiems ieškoti naujų namų, nes sau pasilikt negalėjome. Padovanojau juos savo draugės šeimai, jie nebuvo išskirti ir matome jų puikų gyvenimą.

Po to, kai kačiukai išvažiavo, namuose tapo tuščia – neapsakomai blogas jausmas. Jau nebesakiau garsiai, kad gal visgi mums reikia kompanijos. Viena dieną Marius tiesiog pasakė, kad mums reikia šuns. Labai apsidžiaugiau, prasidėjo paieškos, žinojau, kad tai turi būti meilė iš pirmo žvilgsnio. Stebėjau prieglaudų skelbimus, klausiau pažįstamų, važiavome į prieglaudas, bet vis nieko. Buvo daug šaunių šunų, bet… Po dviejų mėnesių nesėkmingų paieškų, buvau kiek nusivylusi, vėlų sekmadienio vakarą garsiai tariau, kad turbūt kol kas gyvensime dviese. Vyras paguodė, kad tikrai rasime, kantrybės. Po pusvalandžio, naujas skelbimas „Tautmilės globa“ prieglaudelėje. Majos nuotrauka buvo pirmoji tarp broliukų, širdis suvirpėjo… Ta meilė iš pirmo žvilgsnio. Nepaisant to, kad jau vėlus vakaras, susisiekiu, prašau leidimo, ją pasiimti. Kita diena darbe buvo labai ilga. Oras tragiškas: sninga, pūga. Majai kraitelį spėjau surinkti visai nedideli, bet dabar Maja turi tuziną žaislų ir visko, ko tik reikia. Važiavom pas globėją, ir štai, mes ją turėjome. Nuostabi, žaisminga kruopa ėjo drąsiai savo pirmus žingsnius naujuose namuose. 

Mają greitai augo, dabar, po metų, žiūrime nuotraukas ir negalime patikėti, kad jį buvo tokia maža, taip neseniai. Toks jausmas, kad turime ją visą gyvenimą. Maja nuo mažens stebino savo sugebėjimais. Majytė važiavo su mumis visur kartu, visa šeima ją labai pamilo. Nuo mažens važiuoja su manimi į darbą. Aštuonių mėnesių turėjo pirmą savo ilgą kelionę į kalnus, sekėsi puikiai, nei minutei nepasigailėjome, kad pasiėmėme ją kartu. Tą vasarą praleidom aktyviai, buvom prie jūros. Maja labai mėgsta maudytis. Nuo rudens nusprendėme lankyti dresūrą, kurią baigėme labai gerai, moka nemažai komandų ir triukų. Laikui bėgant pastebėjome, kad Maja yra jautri garsams, ties tuo dirbame, kad jaustųsi komfortiškai. Taip pat lankėme rally obedience sportą, planuojame prie jo sugrįžti ir, gal kada, Maja dalyvaus varžybose. Planuose yra dar aplankyti kartu daug vietų, plaukti baidarėm, nakvoti palapinėse, eiti į paieškos mokymus, skristi lėktuvu, keliauti. Kas dieną Maja mus džiugina savo buvimu, jeigu paliekama ją pas tėvus, labai ilgimės ir ji mūsų irgi.

Kai planavome paimti šuniuką galvojau, kad reikės anksti keltis, daug vaikščioti, bet Maja pritapo prie mūsų gyvenimo būdo. Mėgsta ilgiau pamiegoti, jeigu oras blogas, į lauką užtenka išeiti tik „reikalų“ atlikti. Visada norėjau paneigti stereotipą, kad mažas šuniukas – tai ant visų aplinkui skardžiai lojantis, nelabai paklusnus šuo. Mums su Maja tai pavyko. Čia pirmas šuo mūsų gyvenime, kuris taip mėgsta žaislus. Turi jų daug ir periodiškai žaidžia su visais. Mėgsta kitus gyvūnus, turi kieme keletą keturkojų draugų, su kuriais dūksta. Dar neradome nei vieno šuniuko, kuris pagautu Mają, nes ši yra labai greita. 

Ateityje, galimai, įsigysime dar gyvūnų, bet Maja visam liks pirmasis mūsų vaikas. Esame tikri, kad ir mūsų busimiems vaikams bus geriausia draugė. Priešaky dar daug laimingų, prasmingų metų. Dėkojame „Tautmilės globa“ prieglaudai, kuri daugelį metų gelbėja gyvūnus ir suteikia galimybę tapti nuostabių keturkojų šeimininkais. Mes tuo tarpų prižadame suteikti geriausią gyvenimą.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 „Jo dėka dabar turiu mielą, judrų, paklusnų ir visus mylintį katiną-šunį, kurio energijos pliūpsniai ne vieną verčia sudvejoti faktu, jog jam jau tuoj sukaks gražus, 10 metų jubiliejus.“

Mano ir Penktadienio istorija prasidėjo visiškai neplanuotai ir ne pačiu finansiškai stabiliausiu mano gyvenimo laikotarpiu. Visą gyvenimą svajojau apie šuniuką. Didelį, veislinį, kokį niūfaundlendo ar senbernaro veislės būtinai, mažų mažiausiai, berno zenenhudo veislės. Kad jausčiausi saugi vakare eidama gatve. Nusipirkčiau trivietę lovą, kurioje dviese laisvai tilptume. „Kada nors, kai turėsiu savo namus“, – sakiau sau. Iki tol glosčiau kiekvieną gatvėje sutiktą šuniuką, vedžiodavau kaimynės šuniuką ir toliau svajojau. Ne kartą savanoriavau prieglaudose, bandydama užpildyti tą tuštumą, kurią laikiau tam vieninteliam šlapianosiui. Dar lig šiol pamenu tą vasarą, kuomet dirbau parke, ir, lengvai tariant, erzindavau visus šuniukų šeimininkus su savo „Laba diena, gal galiu paglostyti šuniuką?”, o erzindavau, nes matydavau laikui bėgant, jog šeimininkai keičia kasdienius pasivaikščiojimo maršrutus, apeinant vietą, kurioje dirbau. Ir dabar, būdama pati šeimininke, puikiai juos suprantu.

Panašiai susipažinau ir su Penktadieniu. Vieną dieną netoli parko, kuriame dirbau, vyko renginys, kuriame reklamavosi ir prieglaudėlė „Šiaulių letenėlė“. Poilsiui nuo renginio, savanorė vedė tris šunelius pasivaikščioti parku, o tarp jų buvo ir Penktadienis. Aš, pamačiusi „naujas ir nematytas aukas“, priėjau su savo legendiniu „Laba diena, gal galiu paglostyti šuniukus?“. Atsakas buvo teigiamas, tik buvau perspėta dėl „to“, nes gali būti piktas ir kąsti. Beglostant du geraširdžius spėjome padiskutuoti apie šunelius, iš kur jie, kuo vardu ir kokio amžiaus. Geraširdžiai buvo labai mieli šuneliai, bet sportinis interesas labai traukė prie „to“. Bekalbant su savanore prisėdau ant žemės ir sukryžiavau kojas, tuo pat metu, nejučiomis, pas mane atėjo ir tarp kojų įsirangė JIS. Iš pradžių net nesupratau, kodėl savanorė išsitraukė telefoną ir paklausė, ar galiu mane nufotografuoti. Iki tol, kol nepradėjo sakyti, jog šis šunelis prisileidžia TIK prieglaudos direktorę ir dar porą žmonių. Jaučiausi lyg išrinktoji. Savanorės ištarti žodžiai: „Viskas, čia jūsų šuo, jus pasirinko“, atrodo, sudaužė visas ideologijas ir mano širdį į šipulius. Jutau ryšį, tačiau buvau jauna, 20ties metų mergina, su ne per labiausiai aiškia ateities vizija, o ir gyvenau bendrabutyje. Dar pajuokavome, kad aš grįšiu jo, ir atsisveikinę nusukom savais reikalais. Visą dieną galvojau apie jį. Juokaudama sakiau kolegai, kad ten mano šuo ir aš jį imsiu, o jo atsakas rimtu veidu, kad gerai, imk, tikrai nepadėjo su logiško sprendimo priėmimu.

Praėjus porai dienų tiesiog susiradau butą, kuriame galėjau turėti šunį, per dieną išsikrausčiau, po dar poros dienų jau važiavau į prieglaudą susitikti ir pavedžioti Penktadienio. Tą dieną sąskaitoje turėjau lygiai 160 eurų ir dvyliką dienų iki algos. Kas yra labai mažai, norint paruošti gerą pagrindą ir pradžią šuniukui ir dar pačiai išgyventi. Bet tą dieną išvykau drebančia iš laimės širdimi ir šuneliu glėbyje. Paatvirausiu, tai – pats geriausias, impulsyvus ir niekaip su logika nesusijęs sprendimas mano gyvenime. Iškart nuvykome į veterinarijos kliniką, persiregistravau šuniuką savo vardu, patikrino sveikatą, paskiepijo. Liko mažiau nei 100 eurų. Su šita suma važiavome į statybos prekių parduotuvę (kainos ir kokybės santykis labiausiai atliepė tuometinę mano finansinę padėtį), godžiai rinkau krepšelin visas reikiamas priemones šuniui ir skaičiavau ar užteks bei tikinau save, kad grikiai yra labai skanu.

Grįžus laukė pirmoji naktis ir didieji išbandymai. Po pirmosios nakties jaučiausi pasidavusi ir nusivylusi – šuo lojo dėl menkiausio garso, likau nemiegojusi, ryte skambinau į prieglaudą su mintimi, kad gal vis gi ne man. Šioje vietoje didelis ačiū už pagalbą ir spyrį į sėdimąją prieglaudėlės direktorei. Ji nupiešė realybę, kuria remdamiesi, abu išgyvenome šį nelengvą adaptacinį laikotarpį. Nesupraskite klaidingai, Penktadienis – nuostabus šuo, per visą gyvenimą nesugadino nei vieno daikto ir nei karto nepridarė namuose reikaliukų. Liko tik smagiausias iššūkis – reaktyvumas ir agresija vyrams, vaikams, dviračiams, motociklams ir kitiems dideliems garsams. Kažką lyg ir minėjo savanorė pirmo susitikimo metu, jog galimai šuniukas buvo tampomas motociklu su grandine ant kaklo, faktiškai šios istorijos pagrįsti negaliu, tačiau prakirstas antakis, lūpytė, liežuvis ir įskelta iltis sako, jog gyvenimas tikrai nelepino. Gavusi atlyginimą pasiryžau apsilankyti pas dresūros trenerį. Ten gavau liūdną „diagnozę“ – senas (tuo metu Penktadieniui buvo 5 metai), agresyvus ir nemokytinas. Panašų atsakymą gavau ir dar vienoje vietoje. Po antro karto pasidaviau ir nusprendžiau tiesiog bandyti vengti erzinančių objektų, kas laikui bėgant paaiškėjo, kad gyvenant miesto centre, neįmanoma. Tačiau su laiku pradėjau pažinti jo kūno kalbą ir laiku suvaldyti padėti.

Baigusi bakalauro studijas išsikrausčiau studijuoti magistro į Kauną, be abejo, kartu su Penktadieniu. Apsilankius vienoje kirpyklų nukailinimo procedūrai, gavome rekomendaciją apsilankyti dresūros mokykloje „Plieninė iltis“. Palinksėjau galva, susimokėjau ir išėjau. Gi senas, agresyvus ir nemokytinas šuo. Antrą kartą apsilankius ir vėl gavusi lengvą spaudimą, kad jam reikia ten, susiradau kontaktus, pasiskambinau ir nuvykau. Dresūrą pralankėme ten pusantrų metų. Iki tol, kol “agresyvus, senas ir nemokytinas šuo” išsilaikė BH VT egzaminą. Esu ir iki gyvenimo galo liksiu dėkinga „Plieninei iltis“ ir treneriui Skirmantui. Jo dėka dabar turiu mielą, judrų, paklusnų ir visus mylintį katiną-šunį, kurio energijos pliūpsniai ne vieną verčia sudvejoti faktu, jog jam jau tuoj sukaks gražus, 10 metų jubiliejus. Su juo, karjeros vedama, dabar sėkmingai įsikūriau Vilniuje ir šiuo metu trokštu tik vieno, kad mano „išsvajotas niūfaundlendas“ gyventų dar kelias dešimtis metų. Troškimas nelogiškas, bet ir nelogiškas sprendimas pasiimti šunį prieš penkis metus, dabar man yra be galo realus ir logiškas. Linkiu visiems atrasti po savo Penktadienį!

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

 „Robin į mūsų šeimą atnešė labai daug gerų emocijų ir pamokų. O svarbiausia ji kasdien mus mokina, ką reiškia besąlygišką ir visiška meilė.“

Robin pas mus atkeliavo, atrodo, pačiu laiku. Mes vis pasvarstydavome, kad jau norėtume augintinio, kad jau subrendome ir galimybės leistų,  tačiau kalbos ir likdavo kalbomis, kol vieną dieną netyčia nepamačiau „SOS gyvūnai“ puslapyje Robin ir jos brolių bei sesių istorijos. Bežiūrėdama nuotraukas Robin iškart krito į širdį, tačiau nuo pat vaikystės mano šeimoje turėjome tik patinus, tad kažkaip savaimė kilo daug klausimų, o kaip būtų su kalytė, juk su patinais jau viskas kaip ir aišku. Tuomet nusprendžiau, kad pildysiu anketą atrankai ir nurodysiu du šuniukus, patiną ir Robin, o tada žiūrėsime jau vietoje, žinoma, jei pereisime atranką.

Likimas pats sudėliojo taip, kaip ir turėjo būti – kitą dieną sulaukiau skambučio ir paaiškėjo, kad patinas jau buvo paimtas. Taip Robin atsidūrė pas mus. Dabar jau kitaip ir nebeįsivaizduojame. Kai priglaudėme, Robin buvo vos 3 mėnesių. Tačiau žinojome, su kokiais iššūkiais gali tekti susidurti, kiek visko reikės išmokyti, buvome tam pasiruošę. Aš pati galėjau skirti pakankamai daug laiko dresavimui, todėl didelių problemų pridaryti ji tiesiog neturėjo jėgų arba laiko. Žinoma, buvo ir iššūkių, ir nuovargio pirmomis savaitėmis,  tačiau buvo verta. O smulkūs nusikaltimai, tokie kaip sugriaužtos ausinės, ar vaiko lėlės  buvo greitai pamiršti. Dabar Robin beveik 9 mėnesiai ir vis dar turime daug ko išmokti patys ir išmokyti ją. Ji labai imli ir protinga, tad vis reikia galvoti didesnius iššūkius. Jei kokią dieną skiri mažiau laiko, tai tikrai duoda apie tai žinoti kokia išdaiga. Kartais susitinkame su dresuotojais, aptariame, kur toliau judėti. Dabar toks laikas, kai galime formuoti jos elgesį tam tikrose situacijose, tai tą ir darome, kad vėliau galėtume ramiai kartu keliauti, pasitikėti ir patirti dar daugiau nuostabių akimirkų kartu.

Robin į mūsų šeimą atnešė labai daug gerų emocijų ir pamokų. O svarbiausia ji kasdien mus mokina, ką reiškia besąlygišką ir visiška meilė.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

“Labiausiai mane džiugina jo meilumas, nors ir stengiasi pasirodyti, koks jis nepriklausomas, išdidus katinas, namų šeimininkas, bet visada mane pasitinka grįžtančią namo, šoka į glėbį ir glaustosi kelias minutes. “ 

2021 m., sekmadienį, per tėvo dieną sodyboje radome pasimetusį mažylį. Vienui vienas, vos atmerkęs vieną akytę jis garsiai kniaukė ir žiūrėdamas į mane iš visų jėgų prašėsi pagalbos. Nors save labiau laikiau šunų mėgėja ir planavau būtent šuniuką auginti ateityje, tačiau tai buvo gyvūnėlis, kuriam reikėjo pagalbos ir negalėjau jo tiesiog palikti vieno. Galvojome, kad gal pats iškrito, gal katė paliko, gal pasimetė, neaišku, kas nutiko mažyliui, bet palikti vieno tokio bejėgio širdis neleido. Nusprendžiau pasiimti ir parsivežti į Vilnių su mintimi, kad paauginsiu iki kokių 2-3 mėnesių ir tada padovanosiu kažkam. Mažyliui vardo nedaviau, nes galvojau, nereikia prisirišti… Ką gi, pasirodo, ir be vardo vis tiek sugebėjau.

Jau būdama netoli Vilniaus sulaukiau skambučio su žinia, kad rado dar tris kačiukus, ramiai miegančius. Vadinasi, šis turbūt pasimetė, nuklydo kažkaip. Maniau, kad kadangi jau esu netoli namų, o ir neaišku, ar katė mama ateina tų kačiukų pažiūrėti, nusprendžiau neapsisukti ir paauginti  savaitę, o savaitgalį grįžti į sodybą ir, jei kačiukai toje pačioje vietoje, tiesiog grąžinti mamai (kalbėjau su veterinare, sakė, yra tikimybė, kad priimtų, nors ir kvapas kačiuko jau susimaišęs su žmonių). Taigi iškart nuvažiavau į “Kiką” ir ten gavau informacijos apie tokio mažylio priežiūrą, kadangi apie kates nelabai ką žinojau, juolab, apie daugiausia 10 dienų gyvenantį mažylį.

Kitą dieną apsilankiau pas veterinarę, kuri išvalė mažyliui akytes, parodė, kaip reikia maitinti, kaip masažuoti pilvuką ir padėti jam išsituštinti. Juk tokio amžiaus kačiukas visiškai priklausomas nuo mamos. Po tokių dviejų intensyvios priežiūros dienų ir naktų – kai keliesi kas tris valandas pamaitinti pieno mišinėliu iš buteliuko, po to pamasažuoti jam pilvuką, kad lengviau viskas virškintųsi, padėti  išsituštinti,  o tada šalia padėti į medžiagą įsuktą šilto vandens buteliuką, kad galvotų, jog kažkas šalia jo visada yra – atsirado tas rūpestis, atsakomybės jausmas ir prisirišimas prie šio mažylio. Tačiau tuo metu supratau, kad  neturiu tiek laiko, juolab, kad nuo kitos savaites jau turėjau grįžti dirbti iš biuro ir gyvenau nuomojamame bute, kurio savininkė minėjo, jog nenorėtų, kad auginčiau katiną. Vien pagalvojus, kad turėsiu su juo išsiskirti, riedėjo ašaros. Pasidalinau istorija savo Facebook paskyroje, kur klausiau žmonių, ką daryti, kaip pasielgti, kad gyvūnas augtų sveikas, mylimas ir patirtų kuo mažiau streso.

Įvairiausių sprendimų sugalvojome, tačiau dauguma žmonių sakė: katinėlis pasirinko tave, augink pati.  Manau, nuo akimirkos, kai jį pasiėmiau, pasamonėje jau žinojau, kad nei po savaitės, nei po trijų mėnesių niekam niekada jo neatiduosiu, čia tiesiog reikėjo to laiko man, kol apsipratau su mintimi, jog auginsiu katiną ir dabar reikia surinkti kuo daugiau žinių apie šiuos gyvūnėlius ir išspręsti, kurgi mes gyvensime? Mano istoriją perskaitė tiek buto savininkė, tiek vadovė ir visi suprato bei palaikė. Kurį laiką dar dirbau nuotoliu iš nuomojamo buto. Laikui bėgant katinėlis tapo vis savarankiškesnis, stipresnis ir be galo mylintis draugas. Mačiau, kaip jis būdamas toks mažuliukas tiek daug pakėlė, išgyveno ir iš visų jėgų kabinosi į gyvenimą bei greitai visko mokėsi. Būtent dėl to jis ir buvo pavadintas Titanu (viena stipriausių cheminių medžiagų, tačiau labai lengva).

Titanas yra tiesiog nuostabus kelionių ir pasivaikščiojimų draugas. Kol kas be vienos vazos sudaužymo jokių šunybių neprikrėtęs. Labai smalsus pasaulio tyrinėtojas, nors šiek tiek  ir bailiukas. Dažnai susiradęs saugią vietą, pasislėpęs sodyboje ant laiptų, praeinančius namiškius “pasveikina” netikėtai iškišdamas letenėlę, taip išgąsdidamas ir kartu kviesdamas žaisti.

Labiausiai mane džiugina jo meilumas, nors ir stengiasi pasirodyti, koks jis nepriklausomas, išdidus katinas, namų šeimininkas, bet visada mane pasitinka grįžtančią namo, šoka į glėbį ir glaustosi kelias minutes.  O po to visada tikisi būti išvestas pasivaikščioti į lauką. 

Na, o  nors ir miegoti iš pradžių nueina į savo mėgstamas vietas, vėliau vis tiek atsigula prie pat manęs ir, jei neapsikabina mano rankos, tai bent turi kažkaip letenėlėmis liesti mano rankas. Taip juk saugiau ir ramiau sapnuoti.

Prieš Titanui atsirandant mano gyvenime kelis kartus vos nenuvažiavau į Klaipėdoje esančią prieglaudą pasiimti šuniuko. Nepasiėmiau, nes galvojau, kad negaliu vadovautis emocijomis, tai yra labai atsakingas ir rimtas įsipareigojimas. Maniau: jei tikrai esi pasiryžusi, pagyvenk su šia mintimi ir jei praėjus dienai, dviem ar savaitei dar taip pat galvosi, imk. Tačiau jau kitą dieną tuos gražuolius pasiimdavo žmonės. Manau, niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Dabar suprantu, kad taip, kaip Titanui tada reikėjo manęs – lygiai taip pat jo reikėjo ir man. 

Mes kartu daug ko vienas kitą išmokome, palaikome ir jau beveik 2 metus kuriame labai stiprų ryšį.

Rasa Šileikienė

“Tiesiog netikėtai pamatėme “SOS gyvūnų” įkeltą nuotrauką su Šešėliu ir abu įsimylėjome.”

Tiek aš, tiek vyras abu negalime įsivaizduoti gyvenimo be gyvūnų. Aš jau ilgą laiką auginau katę, kai persikraustėme į savo būstą pasiėmėme dar vieną. O prasidėjus karui Ukrainoje nusprendėme priglausti ir iš ten išgelbėtą šunį. Keletą kartų pildėme anketas, tačiau žinių nesulaukėme. Bet tapo akivaizdu, kad esame pasiruošę turėti šunį, tad kodėl nepasiėmus iš prieglaudos. Tikslingai neieškojome, nežiūrinėjome nuotraukų, kad išsirinktume “geriausią”. Kaip ir su kačių atsiradimu – tiesiog netikėtai pamatėme “SOS gyvūnų” įkeltą nuotrauką su Šešėliu ir abu įsimylėjome. Atrankos procesas buvo rimtas ir galime tik pasidžiaugti, kaip atsakingai prieglaudų darbuotojai tikrina būsimus šeimininkus. Tačiau mūsų didelei laimei pasirodėme pakankamai atsakingi ir Šešėlis nuo 2022-ųjų balandžio gyvena su mumis.

Žinoma, draugystė su katėmis taip ir neįvyko. Todėl norint užlipti į antrą aukštą tenka atidaryti vaikiškus vartelius. Pirmame aukšte gyvena Šešėlis, antrame – karaliauja katės. Kartais apsimaino skardesniu “au au” ar grasinančiu “pshshhshshs”, tačiau atrodo, kad koegzistuoti pavyksta. Visgi pradžioje ne viskas atrodė lengva ir saulėta – jau pirmais mėnesiais susidūrėme su Šešėlio skrandžio problemomis, didžiuliu prisirišimu prie mūsų ir stipriu nerimu atsiskiriant. Teko paaukoti keletą ne vietoje paliktų (ant aukščiausios spintelės, bet kai labai nori pažiūrėti pro langą, juk niekas nėra per aukštai) knygų, krepšelių, kartono dėžių ir popierių. Rankos skaudėdavo nuo šuns tempimo miške, kelyje. Tačiau nepasidavėme ir aktyviai bendravome su dresuotoja, vėliau pradėjome lankyti ir grupines šunų treniruotes.

Mes abu su vyru tikime, kad Šešėlis mūsų gyvenimą praturtina, o ne apsunkina – net jei kartais tai smarkiai kainuoja ar būna ne taip patogu. Tačiau nebegalėtume įsivaizduoti stovyklavimo, pasivaikščiojimų, kelionių be mylimo Šešėlio.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

“Kai išsiaiškinome lytį, Reksas tapo Rekse, prie vardo Reksė gavo ir Peksės pavardę.”

Mūsų šeimos istorija prasidėjo prieš beveik 8 metus, kai į sodybą atklydo nedidelio ūgio, perkaręs šuniukas. Šunelis buvo labai išsigandęs, išdrįso prisiartinti tik prie šešiametės dukters, matėsi, kad yra labai alkanas ir ištroškęs. Šunelį pašėrėme, kuo turėjome, jis kiek apsiprato, prisileido ir kitus šeimos narius ir niekur nesitraukė tą ir kitą dieną. Paklausinėję kaime, kieno tai gali būti šuniukas ir nieko nesužinoję, nusprendėme parsivežti jį namo. Paskambinau vyrui atsiklausti, jis nelabai tam pritarė, bet aš ir vaikai buvome jau apsisprendę.

Vardą Reksas sugalvojo vaikai. Kai išsiaiškinome lytį, Reksas tapo Rekse, prie vardo Reksė gavo ir Peksės pavardę. Reksė yra labai linksmas ir atsidavęs savo šeimai šuniukas, mokantis kelias komandas, aršiai saugantis namus ir mėgstantis keliauti nesvarbu kur, bet svarbu su savo mama ir šeima. Taip pat labai mėgsta paglostukus, kiša snukutį po ranka ar paliečia letenėle, kad glostytum ir, gink Dieve, nenustotum. Kaip katė mėgsta užšokti ant kelių ypač tada, kai vyksta įvairūs online susitikimai, ir prašo savo meilės porcijos vaidendamasi kitoje ekrano pusėje esantiems žmonėms.

Mes šeimoje juokaujame, jei vyktų kaulijimo čempionatas, Reksė užimtų pirmą vietą, nes tikrai išmano, kaip tą daryti. Jei į ją niekas nekreipia dėmesio ir nieko neduoda, ji tada tarnauja ant dviejų kojyčių, kitaip sakant, daro “sūrio katiną” (čia naujadaras iš žodžio surikata). Dar mes ją pravardžiuojame Rumba, nes surenka viską nuo žemės, jei kam nors bevalgant iškrinta koks trupinys. Kiti Reksės keistumai: labai bijo vandens, labai mėgsta žalias bulves, uogas, žalią žuvį (kol dar buvo neišauklėta, buvo pasivogusi sužvejotą karšį iš kibiro ir nusitempusi po mašina), mėgsta muziką (grojant gitara visada prisistato ir tada palaimingai šnarpščia).

Mes nežinome, kada Reksė gimė, kiek tiksliai jai metų, nes, kaip mano darbe juokaujama, įvaikinome ją iš langelio, todėl galime švęsti jos gimtadienį, kada norime ir kiek norime kartų į metus. Reksė su visomis savo keistenybėmis ir ypatumais per tiek metų kartu tapo tikru šeimos nariu, kuris dalyvauja visose šeimos veiklose: keliant vaikus į mokyklą, ruošiant pusryčius, pusryčiaujant, dirbant ir poilsiaujant.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė 

“Liūdna tik dėl vieno: kad nesusitikome anksčiau.”

Sagutė pas mane atsirado planuotai ir lauktai. Prieš paimdama Sagutę iš prieglaudos, turėjau kitą kalytę, Lotą, kurią teko užmigdyti dėl ligos. Lotą užmigdėme gruodžio mėnesį prieš šventes, todėl tais metais šventės buvo kiek kitokios. Leidau sau liūdėti, bet tuo pat metu labai norėjau suteikti namus kitam gyvūnui, todėl, atėjus Naujiems metams, pradėjau žiūrėti prieglaudose esančių gyvūnų nuotraukas. Ukmergės “Klajūno” tinklapyje pamačiau mažos, išsigandusios kalytės akis, kurios buvo kaip tikros sagutės. Žinau tik tiek, kad kalytė buvo paimta iš asocialaus žmogaus su savo delno dydžio vaikučiu ir jais norėta atsikratyti. Gera moteris juos išgelbėjo (beje, Sagutė su savo šuneliu į prieglaudą buvo atvežta prieš Kalėdas, panašiu metu, kai mes užmigdėme Lotą). Dažnai mintyse dėkoju tam žmogui, kuris neliko abejingas ir išgelbėjo dvi gyvybes.

Sagutės vaikelį iš prieglaudos paėmė kiek anksčiau kiti žmonės, todėl važiavau susipažinti su mama. Važiuodama į prieglaudą nesitikėjau pamatyti tokio mažumo kalytės. Pasitiko apie 5 kg katino dydžio, meilus, vietoje nenustygstantis vijurkas. Nusprendžiau, kad man reikia jos, ir tą pačią dieną parsivežiau namo į Vilnių. Vardo ilgai negalvojau, iš karto prilipo: mažutė kaip sagutė. Taip ir liko Sagutė (prieglaudoje buvo pavadinta Santa, kuris, man atrodė, visai netiko). Amžius jos nežinomas. Ėmiau kaip 4-5 metų šunį, bet gydytojas  nustatė širdies problemų, kurios atsiranda šiek tiek vyresniame amžiuje. Bet mums amžius nesvarbus. Sagutė jaučiasi jauna ir dabar jau, manau, tikrai laiminga. 

Panašu, kad mano Sagutė matė ne tik bado ir šalčio, bet ir lazdos per uodegą, nes bijo staigių judesių, netikėtų garsų, mojavimo su pavadėliu, todėl stengiamės išvengti netikėtumų. Nepaisant to, kas buvo praeityje, Sagutė labai myli žmones ir džiaugiasi gyvenimu. Labai mėgsta maistą, skaniukus, būtinai turi prisiglausti prie žmogaus. Mėgsta vaikščioti lauke ir bendrauti su dideliais šunimis, mažų prisibijo. 2023 m. vasario 5 dieną sukanka lygiai metai, kaip mes kartu, o man atrodo, kad mes visą gyvenimą kartu.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 „per šiuos metus ji daug kartų mus nustebino savo gebėjimu išmokti naujų triukų, įpročių, prisitaikyti prie pokyčių“

Susipažinkite su Kösem! Mūsų namuose ji apsigyveno kai jai buvo treji. Katytė buvo priglausta laikinų globėjų, kuriems pagailo vėlyvą rudenį besiblaškančių kačiukų, ir, drauge su savo broliu, augo bendro naudojimo patalpose. Dėl savo baikštaus charakterio ir pomėgio slapstytis, buvo pavadinta Šešėle. Tiesa, mes buvome antrasis bandymas katytei surasti šeimininkus – ji buvo gražinta dėl neįtikusio charakterio.

Priglaudus katytę, jau per pirmas savaites pastebėjome, kad ji virsta tikra primadona, tad išrinkome naują, karališką vardą. Liūdna, bet vis dar tenka girdėti įvairiausių nusistatymų apie vyresnius gyvūnus: „jau susiformavę, turės bjaurių įpročių, nepakeisi“, „geriau jauną imti, išsiauklėsit patys“. Tiek aš, tiek vyras, augome kačių apsuptyje, todėl puikiai žinome, kad katė – asmenybė, o metai ar veislė, dažniausiu atveju, nėra svarbiausi. Tinkama aplinka, priežiūra, dėmesys ir kantrybė gali labai stipriai pakeisti gyvūną. Prieš imdami katytę buvome įspėti, kad ji itin baili, tad buvome labai nustebę, kai po kelių savaičių Kösem ženkliai pasikeitė. Neslėpsime, pirmos savaitės buvo sunkios – katytė slėpėsi, kniaukė, reikėjo daug kantrybės ir pastangų, kad ją prisijaukintumėme. Įsidrąsinusi Kösem nušvito kitomis spalvomis. Pasirodo, ji labai meili, be galo mėgsta glostymą, yra labai žaisminga (vakare rengia įvairius „Parkour“ šou) ir tvarkinga, naudoja (beveik) visus jai pirktus daiktus ir žaislus.

Kösem jau šešeri, per šiuos metus ji daug kartų mus nustebino savo gebėjimu išmokti naujų triukų, įpročių, prisitaikyti prie pokyčių. Esame labai dėkingi, žmonėms, kurie nelieka abejingi ir priglaudžia likimo nuskriaustus gyvūnus, nes tik jų dėka radome tokią ištikimą šeimos narę. O taip norime padrąsinti į savo namus priimti beglobius, vyresnius augintinius ir suteikti jiems šansą mylėti ir būti mylimais!

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 „12 pilnų meilės metų kartu. Kelionės, žygiai visada kartu. Rudis apkeliavo su mumis visą Lietuvą, ne kartą plėtė šunišką „uoslinį“ intelektą užsienyje.“

Nuo mažens man visi, turintys šunis, atrodė laimingi žmonės. Tėvai draudė bute laikyti šunį. Visada galvojau: „palaukit, užaugsiu…“. Jaunystė, meilė, šeima, o brangusis dėl šunio sąlygas iškėlė. Maždaug kaip ragana pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ – turėsim namą, vaikus, bus apginti diplomai, o tada šuo. Varčiau interneto svetaines, kuriose reklamuojami beglobiai, nubraukdavau vieną kitą ašarą, paaukodavau kokiam vargšui ciuciui… Vieną dieną, po daug metų prisiminiau sąlygas – viskas yra: namas, vaikai, diplomai, o kur mano šuo?

Tuo metu „Grinda“ dar naikino šunų „perteklių“, o aš matau skelbimą, kuriame „rytoj bus sunaikinti“ sąrašas, o į mane žvelgia rudos akys (dėkui tuometiniam nežinomam fotografui savanoriui). Po 2 valandų šuo buvo svetainėje po stalu. Po mano skambučio, liūdnų akių šunelį iš nuotraukos į mūsų namus atvežė graži, jaunų savanorių porelė. Sėdim, geriam arbatą, šuva jau uostinėja namų kampus. Vaikai krykščia iš laimės ir vis bando šuniuką pakalbinti, pamyluoti. Grįžta iš darbo tėvas. Jaukiai geriame arbatą su savanoriais, po stalu laimingi tupi visi trys: du mūsų sūnūs ir šunėkas. „Na gi, bet tu – Rudis“, – tik tiek tepasakė mano brangiausiasis, dovanodamas judriam „pustaksiui“ vardą… O kas jam beliko, tik kažkada duoto pažado laikytis.

Rudis kantriai augino mūsų vaikus. Leido jiems su savimi daryti beveik viską, ką jie sugalvodavo. Kantriai teko vaikus mokyti, ginti šunį, nes šis jiems nerodė jokios agresijos (šiaip geras sargas, mėgstantis paloti ant artėjančių prie tvoros praeivių ar kaimynų).

Kartą girdžiu antrame aukšte tylus Ruduko inkštimą. Bėgu žiūrėti. Vaikų kambary scena – keturmetis laiko šunį, o šešiametis jį kutena, kiek pajėgdamas. Net subariau Rudį: „gi, šunie, dantis turi, bent pagąsdink niekadėjus“. Stabilią šuns psichiką liudija ir tai, kad jis visiškai nebijodamas laidomų petardų, nuo vartų vaikė Kalėdiniu laikotarpiu siautėjančius paauglius.

Vakaras, vaikų prausimosi prieš miegą ritualas antrame namo aukšte. Tėčio namie nėra. Mus už vonios durų, kaip įprastai, saugo Rudis. Tą vakarą jis pradėjo inkšti, brazdinti duris. Apibariau. Rudis dar labiau nerimavo, net sustaugė porą kartų. Atidarau vonios duris, šuo stovi ties laiptais ir žiūri inkšdamas žemyn, atsuka žvilgsnį į mane tarsi klausdama, kaip tu žioplas žmogau nesupranti. Nori į lauką, ką nors suėdė, galvoju ir leidžiuosi tamsoje gerai pažįstamais laiptais, šuns į kiemą išleisti. Ant paskutinio laipto Rudis sustoja kaip įbestas ir ima loti. „Visai iškvaišo šunėkas“ – galvoju piktai. Ir staiga pati išgirstu šniokštimą, tamsoje pamatau telkšant vandenį. Trūkus vamzdžiui, pirmo aukšto tualete jau mirko visos prieškambario plytelės, katilinė, vanduo jau buvo pasiekęs ir patį medinio parketo pakraštį. Skubiai užsukau vandenį, puoliau gelbėti parketo. Vaikai išsigandusiomis akutėmis spokso iš antro aukšto, pro laiptų plyšį. Ten, prie jų užlipo ir prigludo Rudis. Ačiū šuniui, išgelbėjusiam tada dar naujus mūsų namus nuo grėsusio rimto remonto.

12 pilnų meilės metų kartu. Kelionės, žygiai visada kartu. Rudis apkeliavo su mumis visą Lietuvą, ne kartą plėtė šunišką „uoslinį“ intelektą užsienyje. Šiuo metu Rudis yra senolis, nežinome, kiek jam tiksliai metų, bet veterinarai sako 15-16 (priglaudus buvo 3-4). Tikimės dar daug meilės dienų mums visiems.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 „Jis iškart išsiskyrė iš būrio kačių ir pirmas atžygiavo pasisveikinti: glaustėsi tarp kojų, ant rankų gulėjo ramiai kaip avinėlis ir be galo garsiai murkė, tarsi bandydamas pasakyti, kad tai aš tas, kurio ieškote.“

Tas lapkričio šeštadienis, kai su šeima sugalvojome į savo šeimą priimti dar vieną kačiuką, niekuo neišsiskyrė iš kitų, lietingų rudens dienų. Su sese savanoriavom gyvūnėlių prieglaudoje ir, prieš išvažiojant ten darbuotis, su tėvais netikėtai užsimezgė pokalbis apie tai, kad namuose būtų vietos dar vienam gyventojui. Nieko nereikėjo įkalbinėti ir visi priėmėme sprendimą iš „Tautmilės prieglaudėlės“ pasiimti kačiuką. Iš pradžių važiavom tik mudvi su sese, tačiau, nesugebėjusios, išsirinkti grįžome namo, pasiėmėme kartu mamą ir keliavome atgal į prieglaudą. Darbuotojai mums aprodė visas pagrindinio kačių kambario gyventojas, bet užmegzti abipusio ryšio su nei viena iš jų nepavyko, tada perėjome į mažesnę patalpą, kur, tik įėjus, mus pasitiko juodas kaip anglis, skvarbiausių akių savininkas, tuomet dar vadintas Rampiu. Jis iškart išsiskyrė iš būrio kačių ir pirmas atžygiavo pasisveikinti: glaustėsi tarp kojų, ant rankų gulėjo ramiai kaip avinėlis ir be galo garsiai murkė, tarsi bandydamas pasakyti, kad tai aš tas, kurio ieškote. Atrodo prireikė vos poros akimirkų pajusti ryšį su mažu padarėliu ir, ilgai negalvojusios, nuspendėme, kad tai bus tas katinas, kuris šiandien su mumis važiuos namo. Taip ir nutiko.

Atvykęs namo katinėlis buvo smalsus, išuostinėjo visas pakampes, buvo išmaudytas (šia procedūra ne itin mėgavosi), pasisotino ir pradėjo pažindintis su mūsų senbuve kate Čiučiundra. Tokį vardą ji turi ne veltui. Pirmo susitikimo metu, senoji katė buvo priešiškai nusitekusi (šnypštė, šiaušėsi, žodžiu, nebuvo patenkinta naujuoju kompanionu). Dėl tokios reakcijos abu kurį laiką gyveno atskiruose kambariuose, kol įtampa šiek tiek atslūgo (na, sakyti, kad dabar jie yra geriausi draugai, būtų melas, nes gyvena butą pasiskirstę į teritorijas ir, kol vienas pas kitą neina, viskas būna daugmaž ramu).

Vardą mažyliui rinkom gana ilgai. Pirmas variantas buvo Lekteris (vienas iš pagrindinių personažų „Avinėlių  tylėjime“). Tačiau, praėjus maždaug savaitei ir geriau pažinus naująjį gyventoją, supratome, kad tokiam lipšniam, naiviam ir nuolatos murkiančiam katinėliui netinka serijinio žudiko vardas, todėl bendru šeimos sprendimu perkrikštijome ir davėm tiesiog tobulai jį atitinkantį vardą – Čiarlis.

Dabar Čiarlis jau šiek tiek daugiau nei metai yra mūsų šeimos dalis. Per šį laiko tarpą jis spėjo apsiprasti ne tik naujuose namuose, bet ir pavasaroti kaime, kur laisvas galėjo slampinėti pievose, kur gaudė ne peles kaip Čiučiundra, o drugelius, žiogus bei pienių pūkelius (dėl to ir gavo pravardę „botanikas“). Trumpai tariant, Čiarliukas nuobodžiai tikrai negyvena ir labai tikimės, kad jis taip pat džiaugiasi turėdamas mus, kaip mes džiaugiamės turėdami jį.

 Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 „Cepelinas nuolat nori būti paimamas ant rankų, nuolat ieško progos atsigulti ant kelių ar krūtinės.“

Cepelinas mūsų namuose atsidaro mano merginos Ignės dėka. Mes abu mylim gyvūnus, tačiau ji labiausiai norėjo turėti namuose augintinį, nes užaugo augindama šuniuką ir jai trūko namų gyvūnėlio. Pasitarėm, kad su mūsų gyvenimo būdu, katiną auginti būtų lengviau. Aš pats augdamas pas senelius visada matydavau auginamus kačiukus ir tikrai žinojau, kad jokia veislė gyvūno meilumui neturi reikšmės, todėl sutarėm, kad rinksimės neveislinį katiną arba per skelbimus, arba iš prieglaudos. Ignė surado Facebook grupėje įdėta skelbimą, kad paaugusiam katinėliui, vardu Cepelinas, apie 10 mėnesių amžiaus, ieško namų. Galvodami apie tai, kad paaugusiems kačiukams namus rasti sunkiau, nutarėm, kad rinksimės jį.

Cepelinas buvo mažoje prieglaudėlėje Prienuose. Įėjus vidus, pamatėm daugybę benamių kačiukų: įvairiausio amžiaus ir charakterių. Pirmiausia pastebėjom tuos, kurie patys lipo mums ant pečių, murkė neglostomi, glaustėsi prie kojų ir visaip kitaip prašė dėmesio, kad būtų paglostyti. Tada pamatėme, kad kiti kačiukai į mus žiūri įtariai, laikosi saugaus atstumo, vertina saugumą, tačiau nesislepia. Galiausiai supratome, kad patalpoje yra dar didelė dalis katinėlių, kurie apskritai pasislėpė vos pradarius duris ir iš tamsių savo kampelių, įsitempę stebėjo, kas vyksta. Cepelinas buvo būtent toks. Jis slėpėsi, susisukęs į kamuoliuką savo namelyje ir bijojo būti liečiamas. Prieglaudos šeimininkei jį paėmus ant rankų, jis taip bijojo, kad pradėjo purkšti ir gūžtis. Ji mums papasakojo, kad Cepelinas buvo rastas kaime su savo mama ir sese. Jo mama ir sesė jau buvo radusios namus ir nebegyveno prieglaudoje, o jis buvo likęs paskutinis iš savo šeimos. Tai labai sujaudino ir nepaisant to, kad auginti drąsų katiną, kuris, vos tave pamatęs, pats lipą ant tavęs ir rodo meilę, būtų lengviau, sprendimo keisti nenorėjom. Esu matęs youtube‘ėje , kaip su daug darbo pavyksta socializuoti ir labiausiai sulaukėjusius kačiukus.

Parsivežėm Cepeliną į Vilnių ir paleidom mūsų namuose. Maistas, vanduo, kraiko dėžutė – viskas jau laukė paruošta. Išleidus jį iš nešiojamo namelio namuose, jis atsargiai apžiūrėjo butą ir, prisispaudęs prie grindų, nusliūkino į tamsų vonios kambarį ir pasislėpė po spintele. Nenorėdami jam kelti streso, nenaudojom jokios prievartos jį iš ten ištraukti. Tiesiog palikome šalia maisto ir vandens. Jis po spintele praleido parą beveik nekrutėdamas, todėl labai susirūpinome ir nusprendėme, kad reikia kažką daryti ir parodyti, kad jam nėra jokios grėsmės. Kalbinome jį, glostėme, nupirkome aparatą, skleidžiantį katės motinos feromonus, kad jis tik jaustųsi jaukiau. Keisčiausia buvo tai, kad jis pradėjo valgyti ir gerti tik tada, kai jį glostai. Atrodo, kad tik jį liečiant, jis jautėsi saugus valgyti. Pamažu pradėjo murkti, laižyti savo kailį, o tai reiškė, kad jis jautėsi jau truputį saugiau. Kiek tik leido galimybės, su Igne stengėmės dirbti iš namų, kad tik jis nebūtų vienas. Arba ji, arba aš susirietę įsitaisydavom su kompiuteriu vonios kambaryje ir dirbdavom palaikydami Cepelinui kompaniją.

Pamažu viskas peraugo į kitų kambarių šniukštinėjimą, lipimą ant baldų ir noro bendrauti. Socializacija užtruko apie 6 savaites ir jis tapo pačiu meilausiu katinu. Stereotipiškai, dažnas įsivaizduoja katinus kaip vienišius, kurie nemėgsta būti liečiami, tačiau ne mūsų atveju. Cepelinas nuolat nori būti paimamas ant rankų, nuolat ieško progos atsigulti ant kelių ar krūtinės. Jis tapo beprotiškai meilus, norintis visada leisti laiką kartu. Keisčiausia jo savybė yra nuolatinis kniaukimas. Ignė jį vadina kalbančiu katinu, nes tylus jis būna dažniausiai tik tada, kai miega. Taip jis prašo būti paimtas ant rankų, kad su juo pažaistum ar tiesiog pabūtum kartu. Kartais net jaučiamės kalti, kai esame pavargę nuo darbų, o grįžus namo ir norint ramybės, reikia klausytis nenustojamo kniaukimo, nes jis būna labai mūsų pasiilgęs, tačiau kiekvieną kartą, kai būnam išvykę ilgesnį laiką, labai jo pasiilgstam ir nei už ką nenorėtume jo prarasti. Labai jį mylim ir nesigailim, kad išsirinkome būtent Cepeliną.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 „Patikėkit, jie visi yra saviti ir fantastiški, nusipelnę laimingo gyvenimo, o kas svarbiausia, gali laimingais padaryti ir jus!“

Noriu papasakoti mūsų neeilinę istoriją priglaudžiant du mieliausius senjorus šuniukus.

Visuomet su vyru auginome šunis, nuo pat vaikystės. Taigi abu be galo mylėjome šunis ir kai susipažinome, svajojome kartu turėti augintinį. Iš pradžių gyvenome JAV, vėliau grįžę į Lietuvą glaudėmės pas tėvus ir galų gale, praėjus mėnesiui po to, kai nusipirkome savo bendrą būstą, supratome, kad jau atėjo laikas ir šuniui. Visas pagrindines Lietuvos prieglaudas sekiau socialiniuose tinkluose jau nuo labai seniai, dažnai aptardavome ten esančius šunis, taip pat rėmėme pinigais. Ir štai galų gale, 2020 metų birželio mėnesį, visai netikėtai, mano akis užkliuvo už ,,Linksmųjų pėdučių“ įrašo su 8 metų amžiaus Džimiu. Nors iš pradžių pagalvojome, kad jau senas šuo, visgi jis atrodė fantastiškai mielas, o labiausiai užkabino jo prisistatymo tekstas: pirmuoju asmeniu, su stipriu žemaitišku akcentu (Džimis rastas Telšiuose). Nors visada svajojom apie didelį šunį, bet Džimis mums iškart krito į širdį ir, paskambinusi prieglaudos vadovei, išgirdau, kad jo fantastinis charakteris. Tuo metu Džimukas buvo nusitraukęs vienos kojos raumenis, tai sėdėjo uždarytas narve, kol sugis. Mes sutikome kelias savaites jo palaukti. Tuomet važiavome 300 km iki Klaipėdos, kur susipažinome su išsigandusiu, miniatiūriniu (kaip tada atrodė) Džimuku. Prieglaudos vadovė buvo visiškai fantastiška, susipažinome su kitais šunimis ir grįžome su Džimiu namo. Vardas buvo duotas prieglaudoje ir nutarėme jo nekeisti, kadangi tobulai jam tiko. Taip prasidėjo mūsų pažintis ir draugystė su šiuo neeiliniu šuniu.

Po pusmečio, 2021 metų sausį nusprendėme, jog reikia antro šuns, kad Džimiui ir mums būtų smagiau. Jau seniai žinojome, kad didžiausi bėduliai gyvena „Grindoje‘‘. Buvom ten nusižiūrėję vieną šunelį, bet nutarėme paimti Džimuką ir pažiūrėti, su kuo jis geriausiai sutars. Ir tai buvo puikus sprendimas, nes mūsų išsirinktas šuo buvo keliais metais jaunesnis, didesnis, šokinėjo ir visaip erzino Džimį, kuris šiaip jau yra toks gana santūrus ir ramus šunelis. Paklausėm darbuotojo ar turi kokį ramų, kiek vyresnį šunį, kuris puikiai sutaria su kitais šunimis. Ir taip mums buvo pasiūlyta 8 metų Bruknė (tuo metu vadinosi Kora). Juokinga prisiminti, tačiau tuo metu mums ji buvo visai negraži, storuliukė ant plonų kojyčių, pilnai žilo snukučio šunytė. Visgi matėm, kad ji iškart pakankamai neblogai sutaria su Džimiu, taigi galų gale ją ir pasiėmėm, vedami ne simpatijos, o gryno praktiškumo. Bruknė buvo gana traumuota ir baili šunytė, pirmomis dienomis labai išsigandusi. Kiek vėliau sužinojome, kad jai būna epilepsijos priepuoliai, o dabar ji kasdien geria vaistus ir labai lengvi priepuoliai pasikartoja itin retai. Ir ką jūs galvojate? Po kelių savaičių Bruknė sulieknėjo, pralinksmėjo ir pamatėm, kokia ji yra miela iš tikrųjų. Iš pradžių šiek tiek apsipykdavo, vėliau abu šunys rimtai susidraugavo, o dabar, sakyčiau, yra beveik neišskiriami – kartu miega, gali kartu valgyti ir labai retai kada besusipliekia.

Džimis yra toks pagyvenęs inteligentas, lėtesnis, ramesnis. Jis vertina savo asmeninę erdvę ir mėgsta miegoti vienas savo lovytėje. Tačiau tuo pačiu yra labai mielas ir juokingas, itin draugiškas visiems lauke sutiktiems vaikams (kurie jį dažnai nori paglostyti). Balsą rodo retai, mėgsta glaustytis ir nesupranta, kaip reikia žaisti su žaisliukais. Džimuko klausa visai suprastėjusi, rega irgi ne per geriausia, tačiau tai jo mielumo nė kiek nesumažina. Bruknė priešingai, tikra aktyvistė, namie elgiasi kaip angelas – visada prisiglaudusi, meili, visur sekioja iš paskos. Mėgsta parodyti, jei ne vietoj palieki dešrą arba priėjimą prie šiukšliadėžės. Lauke ji yra visiška medžiotoja: puola uodus, muses, kates, paukščius ir viską, kas tik juda. Svetimus žmones aploja, jai prireikia daugiau laiko, kad priprastų prie atėjusių į svečius vyrų. Pamišusi dėl žaislų, kurių turi labai daug, bet turi mėgstamiausią kamuoliuką, kurį matote nuotraukose. Prieš tai mums buvusi nesimpatiška Bruknė, dabar yra pati mieliausia, miega su mumis vienoje lovoje ir už jokius pinigus niekam jos neatiduotume! Įdomu, kad ji rusų kalbą supranta geriau nei lietuvių. Abiem užtenka energijos 10 km ilgio pasivaikščiojimams pažintiniais takais, kuriuos mes labai mėgstame. Iš pažiūros šunys atrodo labai skirtingi, nors yra vienmečiai, tačiau net ir būdami visiškai skirtingų temperamentų, sutaria puikiai.

Kartu esame jau daugiau nei du metus ir negalim atsidžiaugti savo augintiniais. Patarimas visiems būsimiems šeimininkams – nebijokite vyresnių šunų! Per visą šį laiką jie nėra sugraužę nė vieno daikto, nieko nesugadino, palaukia, net jei retkarčiais darbe labai ilgai užsibūnam. Mūsų gyvenimo grafikas nei kiek nepasikeitė, nes šunys išmoko prisitaikyti prie mūsų, jų nereikėjo mokyti daryti reikalus lauke, nes iškart abu tai jau mokėjo. Labai patogu, visai nebūtina papildomai apsikrauti kažkokiais rūpesčiais. O svarbiausia – labai stipriai matosi ir jaučiasi jų dėkingumas ir meilė, brandus suvokimas, kad jie ištraukė laimingą bilietą ir iki pat paskutinės savo dienos laiką leis ant sofučių, sotūs ir apsupti meilės. Kartu jie padarė laimingais ir mus. Žinoma, liūdna pagalvoti, kas bus, kai jie išeis ir jei išeis anksčiau, nei mes įsivaizduojame. Tačiau esame tvirtai nutarę į jų vietą paimti kitus senjorus (ar bent jau suaugusius šunis) ir nenustoti daryti gerus darbus to nusipelniusiems šunims. Patikėkit, jie visi yra saviti ir fantastiški, nusipelnę laimingo gyvenimo, o kas svarbiausia, gali laimingais padaryti ir jus!

Foto Rasa Šileikienė

 „Mažas ir mielas šuniukas didelio vilko kailyje.“

Tik sutikus Tanką buvo aišku, jos vardas jai labai tinka (nors iš tiesų, jis kilęs nuo Tanios). Mažas ir mielas šuniukas didelio vilko kailyje, todėl ir griauna viską, kas pasitaiko, kaip tikras tankas, o gėlės namuose nuo uodegos jau gavusios kaip reikiant.

Dabar jau ji ir Taniuša, bet pradžia tikrai nebuvo lengva. Dar vasarį prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje, supratau, kad padėti reikia ne tik žmonėms. Užpildžiau anketą priimti globoti šuniuką. Galvojau nedidelį, kad tilptų vilnietiškame bute. Gal ir vyresnį, kuriam reikia namų, bet kaip aš, jis mėgtų pagulinėt. Bet po poros mėnesiu gavau skambuti – Tanka ieško globėjos, nors didelė ir aktyvi, bet labai nori namų.

Pirma naktis drauge buvo sunkiausia sofai – skylė ir po namus išmėtytas sinteponas. Į svetainę sunešti visi batai, surastos užkritusios kojinės. Pirmą mėnesį – du šeimininkės peršalimai, nes baimės tiek daug, kad saugiausia balkone. Per beveik pusmetį buvo visko: pabėgimų, kojos lūžių, paaukotų batų, žaislų, nugraužti bent trys laidai,  vegetarų namų šaldytuve – lentyna dešrai. Tačiau tuo pačiu ir daug meilės, švelnumo ir bandymų susirangyti ant kelių (priminsiu, 20+ kg.), o „seneliai“, kurių taip bijojo, dabar geriausi draugai – juk į mišką nuveža, ausytę moka gerai pakasyti, o jų šaldytuve visada mėsytės yra.

Baimės dar nenugalėtos, visos traumos neišspręstos, bet žingsnių į priekį jau daug nužygiuota. Pirmaisiais mėnesiais mintys apie paleidimą nuo pavadžio gąsdino. Dabar irgi neramu, bet miškuose lakstantis vilkiukas toli nebėga ir visada sugrįžta. Išmoko ir per perėja tvarkingai pereiti, ir kitų šuniukų nebijoti, moka ir prie lifto palaukti. Tik katės nėra draugės ir balandžiai lauke tik ir prašosi būti pavaikyti. Na, dar žmonių prisibijo, bet tik kol kas, tikimės.

Prieš Tanka mano namuose gyveno laputė Hiputė – senučiukas ligų maišelis, prastai matanti, bet norinti bent jau paskutines dienas praleisti šiltai ir pilnu pilvuku. Hipė mane išmokė kantrybės. Tanka jos moko toliau: kantrybės jos traumoms, kantrybės, kai kažkas nepavyksta, kantrybės vis dar gyvam jos poreikiui nešioti batus.

Foto Elena Mituzė

„…su jais būtas tapo tikrais jaukiais namais, kur visada mūsų laukia keturios mylimiausios uodegytės.“

Mūsų gyvūnų istorija prasidėjo nuo karantino pradžios 2020 metais. Kovo mėnesį apsigyvenome kartu su draugu ir po kelių savaičių pastebėjome lauke, šalia namų, pasislėpusį katinėlį. Ilgai negalvodami nusprendėme pasiimti jį namo. Neprireikė nei narvelių, nei daug skanukų –  katinėlis buvo labai meilus. Nors buvo labai išsigandęs, šiek tiek pabuvus prie jo jis apsiprato ir leidosi paimti ant rankų. Taip ir parsinešėm namo katinėlį, kuris, po ilgų mūsų apsvarstymų, tapo Oreo. Oreo užteko kelių dienų, kad įsidrąsinti ir apsiprasti namuose. Jau po savaitės tapo labai aktyviu, žaismingu ir šnekiu katinu, kuris vietoj “miau” visada sakydavo “makau”, todėl gavo pravardę Makauskis. Oreo buvo mūsų antidepresantu visą pavasarį, kol rašėm bakalauro darbus, ir nusprendėm minėti jo gimtadienį tą dieną, kai gavom diplomus.

Tą pačią vasarą kieme pradėjom pastebėti lakstančius 3 mažus kačiukus su jų mama. Tikriausiai apie porą mėnesių svarstėme kaip pasielgti, kol spalio vidury nepradėjo šalti orai ir kačiukų mamos prie jų nebepastebėdavome. Nusprendėme mažiukus pagauti ir pabandyti surasti jiems šeimininkus. Iš Naminukų prieglaudos pasiskolinome gaudymo narvelį ir, dar tą patį vakarą, pagavome mažiausią iš 3: juodą katytę  Milką. Kitą dieną namo parsinešėm ir kitus du, Marsę ir Beilį. Oreo labai gražiai ir draugiškai priėmė katinukus namo, nors vis dėl to, keleto dienų prireikė geriau susipažinti ir nebebijoti. Geriausiai Oreo sutarė su Milka, todėl galvojome ją pasilikti jam į kompaniją. Per draugus pakankamai greitai suradome šeimininkus Marsei, kuri dabar gyvena su savo nauju kambarioku katinuku. Beiliui surasti naujus namus ilgą laiką nesisekė. Per tą laiką, kol ieškojom, labai prie jo prisirišom, todėl nusprendėme palikti sau abu – ir Milką, ir Beilį.

Katinėliai labai patenkinti gyvenimu kartu: mėgsta miegoti visi krūvelėje, žaisti gaudynes, vogti maistą vieni iš kitų. Oreo, kaip vyresnysis brolis, visada užleidžia savo maistelį mažiukams, labai jais rūpinasi, prausia ir yra tikras autoritetas Milkai ir Beiliui. Jie, tuo tarpu, visur jį sekioja ir dažnai kartoja jo veiksmus. Milka savo charakteriu yra tikra princesė. Jai visada reikia daug dėmesio ir glostymų, ją ne taip domina žaidimai, kiek tiesiog buvimas šalia ar ant kelių, meilės rodymas. Beilis primena mažą pliušinį meškiuką ir yra tikra energijos bomba. Visur lakstantis, daug žaidžiantis su bet kuo, ką ras namuose: žaisliukai, gumytės, ausų krapštukai ir kiti maži daikčiukai. Jis labai mėgsta kompaniją, praktiškai niekada nemiega vienas, visada stengiasi prie kažko prisiglausti. Labai juokinga Beilio savybė – jis absoliučiai visada, nesvarbu kur gulėtų, nukabina letenytes, todėl gavo pravardę Leteniuškinas.

Po metų gyvenimo su trimis katinais, persikėlėme į naujus namus. Vietos yra daug, šalia turime didelį parką, po karantino pasiliko galimybę dirbti iš namų, todėl su laiku pradėjome galvoti – o gal pasiimti dar šuniuką? Kelis mėnesius kartas nuo karto apie tai pakalbėdavome, bet atrodo labai rimtai neimdavome į galvą. Vieną balandžio dieną užmačiau skelbimą iš Lesės prieglaudos, kurioje anksčiau savanoriavau, apie surastus 6 mažus šuniukus. Nusprendėme juos aplankyti, susipažinti, pavedžioti. Tuo pačiu dėl smalsumo pasiteiravome, ko reiktų, kad galėtume pasiimti šuniuką namo. Iš viso šešetuko mums užkliuvo vienas šuniukas, kuris vienintelis buvo rudas/ryžas tarp juodai baltų brolių ir sesių. Prieglaudos darbuotoja mus iš karto perspėjo, kad jis yra šešeto “atamanas”, bet be ilgų apsvarstymų, iš karto po pasivaikščiojimo, šuniuką rezervavome. Prieš pasiimant šuniuką namo, jį reikia 3-4 kartus aplankyti prieglaudoje, kad jis priprastų prie mūsų. Iš labai didelio noro, tuos 4 kartus aplankėme jį per 4 dienas. Ir po pirmo susipažinimo trečiadienį, šeštadienį jau keliavome su juo namo. Pavadinome jį Bruno.

Gavęs visus skiepus, maždaug 3 mėnesių amžiaus, Bruno pradėjo eiti į dresūros mokyklą. Joje sekėsi labai gerai ir pabaigus pradinukų kursą, iki šiol tęsiame pažengusių kursus, kur mokomės triukų, fitneso pratimų ir tobuliname paklusnumo komandas.

Su katinais Bruno susipažino ir apsiprato labai greitai ir sklandžiai, jie jį labai draugiškai priėmė į savo juodai baltą šeimą. Bruno labai patinka keliauti, aplankyti naujas vietas ir visada labai džiaugiasi, kai reikia kažkur važiuoti su mašina. Dabar Bruno yra jau 8 mėnesių amžiaus, jis užaugo labai draugiškas, smalsus, aktyvus ir žaismingas šuniukas.

Keturių gyvūnų kompanija reikalauja nemažai laiko ir pastangų, kad visais pasirūpinti ir visiems skirti dėmesio, bet su jais būtas tapo tikrais jaukiais namais, kur visada mūsų laukia keturios mylimiausios uodegytės.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

„…galvojome, kad bus sunku susitvarkyti su jo energija, tačiau, matyt, pagaliau suradęs savo šeimą, šuo nusiramino ir savo energiją demonstruoja sekiodamas mums iš paskos ir laisvai bėgiodamas miške.“

Prieš pora metų palaidojom savo ilgametį šunį ir pradėjome dairytis naujo šeimos nario. Kadangi visi mūsų gyvūnai iki tol buvo priglausti, tai ir toliau šio sprendimo nekeitėme, ir gyvūnų prieglaudose ieškojome naujo šuniuko. Norėjome šiek tiek didesnio šuns, tad kai Marijampolės gyvūnų mylėtojų asociacijos narių skelbimuose pamatėme visišką margutį, su dukra nuvažiavome aplankyti. Grįžome su nauju šeimos nariu, mišrūnu Čedu.

Čedas yra labai gražus šuo ir visiškai neatrodo kaip mišrūnas, tiesa sakant, nuolat iš aplinkinių sulaukiam klausimų, kokia jo veislė. Čedas yra nepaprastai geras, mielas ir energingas šuo. Pradžioje galvojome, kad bus sunku susitvarkyti su jo energija, tačiau, matyt, pagaliau suradęs savo šeimą, šuo nusiramino ir savo energiją demonstruoja sekiodamas mums iš paskos ir laisvai bėgiodamas miške.

Tai nepaprastai gero charakterio šuo: per pusantrų metų, kuomet jis gyvena pas mus, nesusidūrėme su jokia jo charakterio savybe, kuri mums nepatiktų. Mano dukros jį dievina, o jis dievina mus visus. Ramiai pabūna namuose, kai mūsų nėra, ir labai džiaugiasi, kai sugrįžtam. Nors Čedas atrodo didelis ir grėsmingas, tačiau, iš tiesų, bijo visų nepažįstamų, o ant siuntų tarnybų darbuotojų paloja už durų, o paskui slepiasi kuo toliau. Pirmus kelis mėnesius galvojome, kad jis nemoka loti! Esam įsitikinę, kad praeis pora metų ir pradės kalbėti žmogaus kalba – labai jau išraiškingais garsais reiškia savo norus. Vandens telkinius apeina iš tolo, nes bijo vandens, ir dar pagarbiau apeina ratu mūsų katiną, kuris taip ir siekia bet kokiu būdu Čedą paerzinti.

Puikus draugas, pasivaikščiojimų kompanionas ir šiaip iš paskos „zyliojantis“ sutvėrimas, prižiūrintis, kad niekas niekur namuose neišeitų ir neįeitų be jo žinios. Labai mylim ir džiaugiamės Čedu ir visiems pasakojame, kad patys geriausi draugai – iš prieglaudos.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

„Katinukai, kaip ir žmonės, yra įvairiausių charakterių. Bet visiems jiems reikia saugumo, priežiūros, sotumo ir pagarbos.“

Vieną lietingą dieną bėgau pro aukštas tvoras, slepiančias šiukšlyną. Pasigirdo tylus katinukų miaukimas, bet vietoj katinukų, mačiau tik dėžę. Perlipus per tvoras ir ją atidarius, radau mirštančius, mažus, skausmo ir bado iškankintus varguolius. Veterinarai, be milijono ligų, nustatė dar ir kačių marą. Vienas po kito mažiukai mirė. Liko vienas, stipriausias. Nugalėjęs marą, stuburo traumą ir visas kitas ligas, Pinčiukas man padovanojo pačią gražiausią ir ištikimiausią draugystę 12-ai metų.

Po Pinčiuko mirties norėjau kažką prasmingo atlikti jo atminimui ir paėmiau laikinai globai bedalių šeimą iš Tautmilės prieglaudėlės. Katytė mama buvo agresyvi laukinukė, kuri mane sudraskė ir išdaužė viską bute vos atkeliavusi. Mažučiai buvo meiliausi padarai pasaulyje, kuriuos iki kraujo (manojo) gynė mama. Bandžiau rasti jiems namus, nes manieji turėjo būti laikini.

Matilda (mama katė) iš agresyvaus laukinio padaro per pusmetį patapo sofos karaliene, kuriai privaloma glostyti vis storėjantį pilvelį. Iš nusususio kailio suvešėjo triušio minkštumo kailiukas. Ji išmoko murkti. Prieglaudėlės atstovai nusprendė, kad atgal į lauką jos nebereikia grąžinti. O sodybėlėje vietos nebėra, todėl ji keliautų į prieglaudos narvą.

Iš trijų mažučių namus rado tik pati meiliausia ir gražiausia katytė. Du berniukai „chuliganai“ Čipas ir Keksas, kuriems vienas kito draugija daug mielesnė nei žmogaus, mano akimis, neturėjo būti išskirti. Jie kartu ir miega, ir dūksta, ir vienas kitą prausia. Tada prisijungia Matilda ir trijulė siaučia, po to visi miega apsikabinę. Pamaniau, kad juos išskirti būtų nusikaltimas. Todėl laikina globa tapo nuolatine.

Katinukai, kaip ir žmonės, yra įvairiausių charakterių. Bet visiems jiems reikia saugumo, priežiūros, sotumo ir pagarbos. Dabar, matydama juos visus kartu, manau, kad vienam augti katinukui yra labai vieniša. Katinukai yra bendraujantys ir socialūs padarai.

Jeigu nusprendėte auginti katinuką, geriau auginkite du. Priežiūros tiek pat, o katinukai bus nuolatiniame pilnaverčiame bendravime. O jeigu svarstote du – galite pagalvoti ir apie tris – mano atveju, pasiteisino. Dabar namai pilni laimingų globotinių, kurie turi tiek reikalų ir yra taip užsiėmę, kad neturi kada lipti ant kelių ar gerintis žmogui.

Yra didelis džiaugsmas matyti kaip sveiksta bedalis išmestukas, kaip įgauna pasitikėjimą žmogumi nuo jo nukentėjęs varguolis, kaip gražėja kailis, pilnėja kadaise nuo bado sulysęs pilvelis. Kai katinuko akys ima šypsotis ir jis išsitiesęs prašo dar ir dar glostyti letenytę. O po pusės metų laukinis išsigandęs padaras pirmą kartą gyvenime ima murkti.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 „Pagaliau namuose apsigyvenus dviems šunims, supratau, jog geresnės Kalėdinės dovanos gyvenimas ir negalėjo man duoti.“

Nuo vaikystės labai mylėjau gyvūnus, ypatingai šunis. Kadangi vaikystėje neturėjome galimybės auginti šuniuko, o vėliau nors ir turėjome vieną, gyvenantį lauke, svajonė turėti kambarinį šuniuką taip ir neišsipildė. Suaugusi ilgą laiką dėl įvairių gyvenimo aplinkybių taip pat negalėjau auginti šuns, bet žinojau, jog kai ateis laikas, būtinai auginsiu du šunelius. Pastebėjau, jog šeimininkui išvykus, vienas šuo labai liūdėdavo, todėl norėjosi auginti du, kad jiems nebūtų liūdna man nesant namie.

Planuose buvo įsigyti du veislinius šunis, eiti į parodas, o vėliau, galbūt, įkurti savo veislyną. Tačiau kaip sakoma, tu planuoji, o gyvenimas savaip pakoreguoja tavo planus. 

Praėjusiais 2021 metais, kažkur lapkričio mėnesį, jau buvau susitarusi su veislynu pasiimti mažąją Korytę vasario viduryje. Su nekantrumu laukiau tos dienos. Ir štai tada, po gero mėnesio, gruodžio 14 vakare, naršydama Facebook paskyroje pamačiau gyvūnų prieglaudos Nuaras skelbimą, jog Kaišiadorių rajone rastas pasiklydęs, išsigandęs ir prastos sveikatos būklės spanielio mišrūnas, ieškantis laikinos globos. Sustingau, įsmeigusi akis žiūrėjau į tą šuniuką, o mintyse kirbėjo tik viena mintis: Karolina, tai ženklas, gyvenimas tau siunčia dovaną, tu turi paimti šį šunelį, bent laikinai. Prieš įsigydama Korą, kavalieriaus karaliaus Karolio spanielį, labai norėjau turėti rusų spanielį, tačiau eilės buvo per ilgos laukti, o veislynas Lietuvoje tik vienas.

Šunelis iš prieglaudos nuotraukoje atrodė labai panašus į rusų spanielį, todėl aš net nedvejodama, nesvarsčiusi nei dienos, po kelių minučių nuo skelbimo įdėjimo, parašiau Nuarui, jog galiu jį priglausti. Jau kitą dieną, po darbų skubėjau į prieglaudą su maišu skanėstų ir žaislų vargšeliui paklydėliui. Širdyje spurdėjo drugeliai, nors ir buvo neramu, koks bus tas pirmasis mūsų susitikimas. Neneigsiu, vaizdas, kurį pamačiau atvykusi, nebuvo toks gražus, kaip nuotraukose. Tačiau tai manęs visai neatgrasė nuo sprendimo priglausti šunelį.

Iš tikrųjų prieš tai nieko nežinojau, kaip viskas vyksta laikinai priglaudus šunį – kaip su juo elgtis, kiek laiko gali užtrukti, kol atsiras šeimininkai. Ir jau besirašant dokumentus, man paklausus, kokia tikimybė, jog šeimininkai atsiras, darbuotoja pasakė, jog 95% atvejų šeimininkai taip ir nepasirodo. Tuo metu galvoje mintys dūzgė kaip bičių avilys. Galvojau, ką dabar darysiu, ką aš čia apskritai darau, juk jau laukiu atkeliaujančio mažo šuniuko. Neneigsiu, apėmė baimė, tačiau tuo pat metu ir įsitikinimas, jog aš įveiksiu visus sunkumus, taip pat džiaugsmas, jog galėsiu suteikti šiltus namus, meilę šuneliui, kurio kažkam nebereikia.

Svajonė palaipsniui per keletą metų turėti du šunis sukrito į keletą mėnesių, kurie buvo išbandymas ir didžiausia mokykla man. Nes auginti šunį iš prieglaudos ne tas pats, kas auginti šuniuką nuo mažens. Apie šunelį prieglauda neturėjo jokios informacijos, bet išvaizda ir bendra sveikatos būklė kalbėjo pati už save. Šunelis buvo labai neprižiūrėtas ir matęs smurto.

Pagaliau namuose apsigyvenus dviems šunims, supratau, jog geresnės Kalėdinės dovanos gyvenimas ir negalėjo man duoti. Maksas, taip jį pavadinau, kadangi šunelis buvo be vardo, pasirodė esąs pats geriausias vyresnysis brolis mažajai padaužai. Aplinkui esant kitiems šunis, jis garsiai pergyvena ir saugo tiek mane, tiek ir savo sesutę nuo visų šunų. Maksas yra tikrai protingas, ramus šeimos šuo. Su juo išėjus pasivaikščioti beveik nebūna jokių problemų: jokių pavadėlio tampymų, vaikščiojimo išilgai šaligatvio, namuose nieko negraužia, nedergia, tik žinoma, kaip ir daugumu šunų, sutaria ne su visais šunimis. Tačiau myli dėmesį ir vaikus!

Ir jeigu dabar galėčiau atsukti laiką, viską daryčiau lygiai taip pat, nes tos spindinčios akys ir trepsėjimas prie durų, kai tu grįžti namo, tie rytiniai šokiai su muzika kartu yra tai, dėl ko verta stengtis suprasti gyvūną, jo elgesį bei mylėti jį tokį koks jis yra.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

„Jiems irgi reikėtų suteikti šansą turėti šeimą, kur būtų lepinami ir mylimi.“

Turime net 4 augintinius! 3 katinai ir šuo. Ot derinys, ar ne?

O istorija labai paprasta, tikriausiai kaip ir daugumos kitų. Katinai buvo paimti iš labai nuostabios prieglaudos, VšĮ Naminukai. Su draugu nusprendėme, jog norime priglausti vieną katinuką, pagyvinti savo namus, kadangi be gyvūnų tikrai labai tylu ir liūdna. Nuvažiavome į prieglaudą rinktis, kurį katiną parsivešime namo, bet taip jau gavosi, kad grįžome net su dviem broliais. Pagalvojome, kad nenorime jų išskirti ir pasiimsime abu kartu. O išdaigų tikrai sulaukėme visokių: labiausiai kentėjo draugo batų raišteliai bei kiti laidai. Kai juos pasiėmėm, jiems buvo maždaug 6 mėnesiai. Maži, nuostabūs, išskirtinės išvaizdos katinai.

Po kiek mažiau nei pusės metų, Facebook platformoje pamačiau vieno katino skelbimą iš tos pačios prieglaudos. Jis man iš karto krito į akį ir buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Įkalbėjau draugą pasiimti ir jį, taip atsirado ir trečiasis katinas namie. Na, o šuo pas mus atsirado prieš metus, paėmėm jį iš paprastų žmonių per skelbimus. Atrodo jau metus su mumis gyvena, bet katinus iki šiol gainioja ir dar nėra kartu draugiškai sugulę miegoti, nors nuo pats mažens su jais augęs.

Bet labiausiai norėčiau išskirti tą trečiąjį katiną, kurį pamačiau per Facebook skelbimą. Kodėl gi jis man krito į akis? Kodėl iškart pamilau jį? Nes jis kitoks. Toks, kurio žmonės nenori imti. Kur žmonėms paskambinus pasidomėti, darbuotojams yra atsakoma, kad dar pagalvos dėl jo, bet taip ir neperskambina. Žmonės pamato gražų snukutį per nuotraukas, nepasigilinę į situaciją, koks iš tikro jis yra ir tik skambučio metu sužino. O aš iš karto pastebėjau. Pastebėjau, kad jis neturi vienos priekinės kojytės. Pastebėjau ir jo gražų snukutį. Paskambinus pasidomėti, mane iš karto informavo, kad jis neturi priekinės kojos, atsakiau jog

žinau, dėl to ir noriu jį paimti. Dabar su mumis jau gyvena du metus, o pasiėmėm jį irgi maždaug 6 mėnesių, mūsų nuostabusis trikojis Kutis. Iš pradžių pažintis su broliais buvo nekokia, jo nepriėmė, visą laiką ant jo šnypštė, puolė. Atėjo diena, kai teko juos visus palikti vienam kambaryje keletui valandų. Grįžus namo pastebėjom, kad visi jau draugiškai žaidžia, bendrauja. Galiausiai priėmė į savo ratą ir dabar visi trys patys geriausi draugai. Aš net sakyčiau, kad ir su trimis kojomis, bet pats nagliausias, didžiausias išdaigų krėtėjas ar žaidynių pradžios iniciatorius. Po namus laksto kaip su keturiomis kojom. Visada nuėjus miegoti ateina ir įsitaiso šalia ant pagalvės, priglaudžia savo kaktą prie veido ir miega. Na, nuostabus katinas ir tikrai nesigailiu, kad mes jį pasiėmėm.

Šiuo pasakojimu aš labai norėčiau paskatinti ir kitus žmones pasiimti tokį augintinį, kokį turime mes.

Nesvarbu ar jis nemato, ar negirdi, ar neturi kojytės, ar dar turi kokią kitą problemą, jis vis tiek lieka toks pats augintis, šeimos narys. Būtent tokie gyvūnai, „kitokie“, sunkiai randa namus ir leidžia savo dienas prieglaudose, nes niekas į juos nežiūri. Jiems irgi reikėtų suteikti šansą turėti šeimą, kur būtų lepinami ir mylimi.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

“Galiu drąsiai teigti, kad Hardas išaugo į tvirtą, rimtą, nors ir turintį baimių, tačiau be galo draugišką, žaismingą ir hiperaktyvų šunį, todėl ir sugalvojome tokį vardą – kaip kietasis diskas, kartais veikia, kartais stringa.” 

Hardas yra paimtas iš „SOS gyvūnų“ prieglaudos „Akropolio” namelio. Deja, pačiai neteko dalyvauti susipažinimo procese su Hardu (tuo metu jis buvo Alfas) ir net nežinojau, kad sulauksiu tokios staigmenos. Visad žiūrinėjau dovanojamų gyvūnų nuotraukas ir žavėjausi jų istorijomis, taip norėjosi (norisi ir iki šiol) priglausti juos visus! Ir taip „prisišnekėjau“, kadangi buvusiam draugui pasakiau, jog norėčiau šuniuko. Žinoma, per daug vilčių nedėjau, nes puikiai supratau, kokia tai atsakomybė, visgi vienas šuo ir du priglausti katinai gyvena sodyboje pas tėvus, tad gyvūnijos tikrai netrūksta.

Tuo metu poilsiavau užsienyje pas sesę ir puikiai pamenu, kai kalbėdamas telefonu draugas pasakė: „Kai grįši, turėsiu tau kai ką prisipažinti.” Nemeluosiu, nieko gero negalvojau. Sugrįžus mane pasitiko draugas, parvažiavome namo, o juose – mažas, juodas, baltomis didelėmis letenėlėmis ir baltu uodegos galiuku, nedrąsus kamuoliukas. Tokios staigmenos tikrai nesitikėjau! 

Šis mažas kamuoliukas dar neturėjo nė metų, buvo labai baikštus, ypač bijojo vyrų, tad draugo neprisileido gan ilgai, o su manimi nuo pat pirmos dienos jautėsi saugus. Tikrai ilgai kovojome su jo baimėmis, manėmė, kad iš jų išaugs, vedėme į dresūrą, tačiau iki šiol baimės yra likusios. Žinoma, daug mažesnės, pradžioje bijojo net menkiausio krūptelėjimo, vėjo papūsto maišelio ar pan. Dabar  aš labai juo didžiuojuosi. Ir nemeluosiu, toks baikštus augintinis tikrai reikalauja didelės atsakomybės, ištvermės ir darbo. Buvo ir sunkių momentų, kai galvodavau, kam reikėjo paimti tokį baikštų šunį, tačiau gerosios jo savybės ir noras pažinti pasaulį atsiskleidė laikui bėgant. Galiu drąsiai teigti, kad Hardas išaugo į tvirtą, rimtą, nors ir turintį baimių, tačiau be galo draugišką, žaismingą ir hiperaktyvų šunį, todėl ir sugalvojome tokį vardą – kaip kietasis diskas, kartais veikia, kartais stringa. 

Hardas savo dideliais šuoliais gali perskristi visus namus, nejuokauju, šis ilgakojis galėtų dalyvauti šuolio į aukštį varžybose. Kalbant apie iškrėstus pokštus, na, tai natūralu, kad likęs vienas badu nemirdavo, o ir veiklos susirasdavo – sukramtytos šlepetės, išknistas šiukšlių maišas, paliktos balutės ir kitos dovanėlės, bet svarbiausi baldai sveiki ir turime kur kartu prisėsti. 

Kaip ir minėjau, sodyboje turime šunį ir dvi kates, tad kai Hardas atvyksta į sodybą, gyvenimas atgyja! Katinai iškart slepiasi, nes jau žino, kad atvyko jų draugas vaikytojas, o su šuniu (Cane Corso veislė) sutaria puikiai. Nors ji ir vyresnė ir jau tapusi damute, tačiau visgi Hardui pavyksta kartas nuo karto ją išjudinti, o tada jau atsargiai, kad nepasipainiotų po kojomis tokie dičkiai (ne kartą jau yra pargriovę ir mus). Taigi Hardas yra tikras gamtos vaikas, jam tik duok lakstyti, išeina, kada nori, grįžta, kada nori – savarankiškas vyrukas. Ir iš tikrųjų, nebebaisu paleisti jį. Būdamas dar vos kelis mėnesius pas mus išsigando užsikabinusio pavadėlio ir ištrūko. Gerą parą laiko jo ieškojome, kol sulaukėme skambučio, kad mūsų paklydėlis blaškosi miške, kitoje kelio pusėje nuo namų – matyt, ieškojo kelio namo. Šis įvykis ilgą laiką kėlė baimę paleisti Hardą nuo pavadėlio, bet galiausiai išmokome pasitikėti. 

Kalbant apie Hardo įpročius, na, jam tik duok valgyti – niekad negana, tačiau tuo tikrai nepiktnaudžiaujame. Jam labai patinka duotis po namus, nešiotis visus žaislus ir vis dar neišku, ar būna taip, kad jis pavargų. Labai mėgsta įsitaisyti ant fotelio šalia šeimininkės arba, jeigu tik gauna leidimą, iškart šoka į lovą, o toks milžinas tikrai užima daug vietos, tad neretai tenka ir pašalti.

Nepaisant visų sunkumų, su kuriais susidūrėme per trejus metus ir iki šiol dar susiduriame, Hardas yra be galo mylimas šeimos narys. Be jo dienos būtų liūdnesnės, jis visada tave išklausys, pralinksmins, sunervins, apsimes, kad „čia ne aš taip padariau“ po iškrėsto pokšto, tačiau tos gerumo pilnos akys neleidžia ilgai ant jo pykti. Visgi džiaugiuosi tokia staigmena, o labiausiai džiaugiuosi, kad jį išgelbėjo, nes kas žino, koks būtų buvęs jo likimas, juk ne kiekvienas pasiryžtų auginti baikštų šunį, su juo užsiimti. O dabar jis yra gerose, mylinčiose rankose ir apsaugotas nuo viso blogio, kurį jam jaunam teko ištverti. Mudu su Hardu esame labai geri bičiuliai. O namai pripildyti laimės, gyvumo. Esu dėkinga draugui, kad išgelbėjo Hardą iš prieglaudos niūrumos.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

“Luna yra mano sielos augintinis, ji mane supranta, ji jaučia kaip aš jaučiuosi, ji mato kiekvieną mano veiksmą.”

Luna mano gyvenime atsidaro ir tikėtai, ir netikėtai. Po mano augintinio Elvio mirties atsirado tuštuma, bet vis nesiryžau imti naujo šuniuko. Ir nusprendžiau tapti laikinąja šuniukų globėja “Tautmilės prieglaudoje”. Iki Lunos atsiradimo buvau priėmusi ir atidavusi jau kelis šunis į naujų šeimininkų rankas. Ir vieną dieną gavau skambutį iš prieglaudos su klausimu, ar galėčiau priimti juodą, pasimetusią ir labai išsigandusią šunytę laikinai pagloboti, kol atsiras tikrieji šeimininkai. Laikas ėjo, o šeimininkai neatsirado. Ir tada vėl gavau žinutę: kadangi šeimininkai neatsirado, reikia ieškoti naujų. Aš nė akimirkos neabejojau ir pasakiau, kad ji jau rado savo šeimininkę ir lieka pas mane. 

Luna yra mano sielos augintinis, ji mane supranta, ji jaučia kaip aš jaučiuosi, ji mato kiekvieną mano veiksmą. Luna, kaip aš pati sakau (ir daugelis, kurie ją pažįsta), yra tikras nuostabaus šuns etalonas. Ji yra energinga ir žaisminga, bet labai paklusni (jai nereikia kartoti to paties kelis kartus), ji myli vaikus ir kitus gyvūnus, bet nelenda, jei to žmogus nenori. Ji nevagia maisto nuo stalo ar iš rankų, nors yra labai šokli ir iš sėdėjimo pozicijos gali pašokti į 1,5 metro aukštį. Jai patinka apsikabinimai, niurkymai ir miegoti kartu lovoje (pačiame kamputyje, kad tik man nesutrukdytų miego). Ji ne žadina rytais, o tik prisiglaudžia šalia, išverčia pilvuką ir miega kartu toliau. Namie ji rami, o kieme tikras vijurkas – žaidžia, dūksta, laksto ratais ir verčia mane kartu pajudėti ilgus kilometrus parke.

Lunos atsiradimas mano gyvenime buvo vienas geriausių įvykių, kuris galėjo įvykti. Mes jau 3 metus kartu ir dienos su ja tampa vis nuostabesnės ir nuostabesnės.

Foto Rasa Šileikienė

“Grįžus po darbo visada turiu atsitūpti, jis man padeda letenėles ir snukutį ant pečių, atsidūsta.”

Nuo pat vaikystės tėtis įskiepijo meilę šunims. Ne bet kokiems, o dideliems. Gero šuns turi būti daug, sakė. Tačiau kai prieš 6 metus nusprendžiau įsigyti šunį, supratau, kad didelio auginti negalėsiu. Savo būsto neturėjau, o ir minčių iškeliauti pagyventi į užsienį buvo. Iškart galvojau, kaip aš jį transportuosiu, jei reikės persikelti kitur, arba ieškant naujo nuomojamo būsto. 

Tad nusprendžiau pakeisti prioritetus ir pradėjau kasdien žvalgytis puslapyje gyvunugloba.lt, kur begalė nuostabių šeimininkų netekusių gyvūnų. 

Pučinio nuotrauką pastebėjau iškart, nes kailiuko raštas buvo kiek panašus į borderkolio, letenukės ne tokios ir smulkios, o tie taškučiai ant nosies visiškai pavergė. Vos kelios nuotraukos šungaudžio rankose – tiek užteko suprasti, kad ten mano šuo. 

Jo istorijos nežinau, tik tiek, kad prieglaudoje praleido 1 savaitę, kol pasiėmiau. Kartais pagalvoju, kad buvo kokios močiutės šuo, nes labai jau ramus ir meilus. Mėgsta glaustytis. Grįžusi po darbo visada turiu atsitūpti, jis man padeda letenėles ir snukutį ant pečių, atsidūsta. Taip pabūname pusę minutės apsikabinę ir tada jau Pučinis patenkintas bėga link kamuoliuko. Svečius visus meile irgi apdalina. Ar tai būtų draugas, ar koks meistras, prisėdęs ant sofos užpildyti popierių. 

Tačiau ir bailiukas didelis. Nukrenta šakutė nuo stalo, lekia į kitą kambarį. Vaikų irgi prisivengia dėl jų vikrumo, būna net aploja kokį lakstantį aplink. Apie baimę lietui, griaustiniui ir fejerverkams jau net nekalbu. Bėga slėptis arba prisiglausti ir kiša snukutį kur už nugaros, nes gi dangus griūva. 

Per visus 6 metus nė karto nepagalvojau, kad šuo man našta, kad trukdo ką nors nuveikti. Žinoma, imdama iš prieglaudos buvau pasiruošusi, kad šuniukas turės traumų, kažko bijos, gal bus agresyvus, nes juk paėmiau jau suaugusį. Bet buvau pasiruošusi padirbėti, kad galėčiau drąsiai vestis ir vežtis, kur reikia. Dabar imu kartu visur, kur tik galiu – į miestą, barus, vežuosi atostogoms, kiekvieną vasarą su draugais plaukiame baidarėmis ir jis plaukia kartu. O jei turiu vykti viena, visada randu, kas galėtų laikinai prižiūrėti. Net šunų viešbučiu dar neteko pasinaudoti, nors buvo laikotarpių, kai darbo reikalais keliauti tekdavo nemažai.

Labai rekomenduoju pasiimti šunį ar kitą gyvūną iš prieglaudos. Ten jų yra tokių ypatingų, savitų, su įvairiais charakteriais, kad ir traumomis. Tačiau tuo jie ir yra ypatingi, nes galiausiai parodo didelį dėkingumą, kai jaučia, kad yra žmogus, kuris juo rūpinasi, padeda tas traumas įveikti ir yra šalia, kai reikia.

Foto Rasa Šileikienė

“Esu pasiruošusi padaryti viską dėl savo draugo, kad tik kuo ilgiau galėčiau atsibusti nuo jo murkimo ir švelnaus žadinimo rytais.”

Visi trys augintiniai priglaustinukai, visi mišrūnai, kuriems reikėjo pagalbos, ir dabar jau nežinau, ar jiems, ar mums labiau pasisekė, kad atsirado mūsų namuose.

Dar studijuojant, prieš beveik 9 metus, atsirado pirmas augintinis – Boni. Tuo metu apie prieglaudas žinojau mažai ir pasiskambinus kelioms gavau atsakymą, kad kačiukų neturi. Pradėjau stebėti įvairias gyvūnų grupes, skelbimų portalus ir užkliuvo akis už mažų kačiukų, kuriuos priklydusi katė atsivedė gerokai už Vilniaus ir dabar gyvena visa šeima tvartelyje, o žmonės skubiai ieško jiems namų. Tą pačią dieną nuvykome ten ir be jokių klausimų delno dydžio rėkiantis kačiukas buvo įduotas man į rankas. Viską prisiminus galiu pripažinti, kad sprendimas įsipareigoti naujam augintiniui neturint nei nuolatinio būsto, nei stabilių finansų tikriausiai nebuvo pats protingiausias, bet… Kai jau atvyko į namus, ji tapo MANO kate ir daugiau niekada nesiskyrėme. Nors tikrai ne viskas buvo lengva, teko ir pavargti: sudėtingas charakteris, agresija, keitėsi būstai ir augintinis tikrai nepalengvino paieškų, o kur dar po poros metų Boni atsiradusi stipri alergija, dėl kurios lankėme ne vieną veterinarą, kol radome problemos sprendimą. Bet įveikėme viską ir dabar ji tikra mūsų namų puošmena. Ponia taip ir liko su stipriu charakteriu, neliečiama ir neglostoma be jos sutikimo ir myli tik du savo išsirinkus žmones, kiti šeimos nariai ir draugai žino, kad jos geriau neliesti ir nerizikuoti, jei nori turėti sveikas rankas.

Dar beieškodama Boni pradėjau sekti daug prieglaudų ir gyvūnų grupių, pradėjau matyti ir suprasti, kokia liūdna situacija yra su beglobiais gyvūnais mūsų šalyje. Kai Boni buvo beveik 2 metai, atsirado pirmieji mano globotiniai. Vėliau antri, treti, ketvirti, penkti ir tada tiesiog pamečiau skaičių, nes kelerius metus jie taip ir nesibaigė. Aš prižiūrėjau, tvarkiau ir auginau, o Boni visus griežtai auklėjo. Nebuvo ji didelė mažylių gerbėja, kol neatsirado Drogo.

Prieš 3 metus sulaukiau buvusios „SOS gyvūnų“ savanorės skambučio, kad yra priglausta laukinė katė kartu su 5 kačiukais, tik vieno kačiuko ji neprižiūri, globėja vis įdeda į guolį su visais, o mama katė išneša mažylį ir palieka vieną. Galiausiai buvo nuspręsta, kad mažyliui reikia pagalbos, o kadangi jau turėjau daug patirties auginant tokio mažumo kačiukus, tai sergantis, būdamas apie 2 savaičių amžiaus ir sverdamas 180 g Drogo atvyko į namus, kaip dar vienas laikinas globotinis. Porą savaičių teko pavargti maitinant kas kelias valandas dieną ir naktį, leidžiant antibiotikus, šildant ir masažuojant, bet viską atpirko jo meilumas. Tikrai nepasakysiu kodėl, bet kartu su manimi šį mažą tigrą pamilo ir Boni, prausdavo ir švelniai žaisdavo su juo, nors prieš tai buvusius globotinius tik griežtai auklėdavo. Kaip ir visiems laikiniems globotiniams atėjo laikas ieškoti ir Drogo namų, bet užteko vos vieno skelbimo, vieno skambučio ir supratau, kad negalėsiu jau niekam jo atiduoti, kad jis privalo likti čia. Ir taip atsirado antras augintis – Drogo. O pats Drogo yra visiška Boni priešingybė. Mėgsta dėmesį, paglostymus, nori būti nešiojamas ant rankų, myli visus žmones ir gyvūnus. Kadangi nuo mažens jam teko keliauti visur kartu su manimi, kol dar buvo maitinamas, tai priprato, ir net paaugęs mėgavosi kelionėmis. Eidavome su juo pasivaikščioti, važiuodavome į gamtą, išmoko kelias komandas ir dauguma, kas pažįsta Drogo, juokiasi, kad čia labiau šuniukas nei katinas. Teko dar ir jam garbė padirbėti aukle prižiūrint laikinus globotinius. Tik paskutinis mėnesis pakeitė jo gyvenimą. Jam sunegalavus nuvykome į kliniką, kur nustatė leukemijos virusą. Prognozės buvo labai blogos, bet nebuvau pasiruošusi su juo atsisveikinti ir Drogo tikrai nebuvo pasiruošęs taip lengvai pasiduoti. Su vienos organizacijos pagalba pradėjome eksperimentinį gydymą ir Drogo toliau džiugina mus ir džiaugiasi gyvenimu. Sunku prognozuoti, kaip toliau seksis gydymas ir kiek jis užtruks, bet tikrai esu pasiruošusi padaryti viską dėl savo draugo, kad tik kuo ilgiau galėčiau atsibusti nuo jo murkimo ir švelnaus žadinimo rytais. 

Nalos istorija kiek panaši į Drogo. Prasidėjus karantinui, kai atsirado daugiau laisvo laiko, atsivežiau ją iš savo gimtojo kaimo į laikiną globą, kad būtų galima pasirūpinti kalytės sterilizacija. Karantinas užsitęsė, kartu su juo ir laikina globa, nes negalėjome kirsti savivaldybių ir grąžinti kalytės atgal į jos buvusius namus, nes pirminis susitarimas buvo toks. O šešis metus prie būdos ant grandinės praleidusi nedidukė kalytė puikiai adaptavosi namuose, tvarkinga, miela, labai protinga ir prieraiši, nuo pirmų dienų nebuvo problemų su ja. Na, tai kaip tokį tobulą šuniuką galima grąžinti vėl prie grandinės? Misija tikrai neįmanoma. Taigi taip netyčia namuose ir pasiliko gyventi Nala, kuri puikiai įsipaišė į jau turimų kačių kompaniją ir mūsų gyvenimus, dabar visur keliauja kartu. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

“Pupas labai aktyvus, mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, mielai turistauja kartu palapinėje, saugo kaip savo namus, šildo mus naktį.”

Pirmoji mūsų šeimos gyventoja – katė Džeta. Įdomi jos vardo istorija: kačiukus katė atsivedė autoserviso teritorijoje, tad visa vada buvo pavadinta automobilių modelių vardais. Po kiek laiko jie atsidūrė pas “Lesės” globėjus, iš kur atkeliavo pas mus.

Maža buvo šiek tiek neklaužada kaip ir visi kačiukai, dabar jai jau devyneri, ji tikra namų šeimininkė, labai meili ir prieraiši katė, tačiau turinti savo principus, mėgsta auklėti neklaužadas. Labai mėgsta vištieną, maža nėrė į sultinio lėkštę, kad pagautų savo ”grobį“. Štai čia galima rasti jos mažytės nuotraukas, darytas prieš devynerius metus: 

Po ilgesnio nebuvimo namie grįžus ji net drebėdavo iš laimės, pagalvojome, kad jai liūdna dienas, kai mes darbe, leisti vienai, tad po metų mūsų šeimoje atsirado antras katinas. Jį pavadinome Šalmu. Taip jau nutiko, kad jo šeimininkai planavo išvažiuoti į užsienį ir vietos katinui kartu nebeliko, taip mes jį priglaudėme.

Džeta nebuvo labai patenkinta naujuoju “įnamiu“, daug teko konsultuotis su “Lesės” savanoriais, gan ilgai jie gyveno atskiruose kambariuose, prireikė meilės ir laiko, kol Šalmas apsiprato naujuose namuose, ir Džeta suprato, kad jis niekur nedings.

Šalmas buvo tikra namų siela, jo buvo pilna visur ir visada, labai aktyvus katinas, lakstydavo kaip patrakęs. O vardą tokį davėmė dėl to, kad tiko pagal charakterio savybes ir išvaizdą (atrodė kaip su šalmu ant galvos). Rytais kandžiodvo kojų pirštus, anksti keldavo, bet Džeta jį palaipsniui įpratino prie namų taisyklių, jie tapo draugais. Kartą taip dūkdamas jis užkrito už spintos taip, kad teko ją ardyti, o ir paieškos, kur jis galėjo dingti bute, užtruko pusdienį. Gaila, bet po daugelio metų gyvenimo Šalmas susirgo diabetu, mūsų kova buvo verta mūsų gražios draugystės. Po diagnozės jis kartu su mumis išgyveno dar porą metų.

Vėliau kuo toliau tuo dažniau susimąstydavome apie šunį, kadangi jau gyvenome name. Prasidėjo mūsų paieškos, kurios netruko ilgai, tikrai žinojome, kad puikų kompanioną rasime globos namuose. Taip mūsų šeimoje atsirado Pupas. Jį pamačius tiesiog nekilo abejonių. Pupas iš 7 šuniukų vados, pas mus jis atsirado kelių mėnesių amžiaus, buvo paskutinis likęs vadoje ir mums pasisekė, nes jo tiesiog neatvyko pasiimti. Jis iš gyvūnų globos draugijos “Kaimo grandinė“. Pupas turėjo būti nedidelio ūgio, bet užaugo didesnis, dėl to meilės tik daugiau! Labai draugiškas ir tolerantiškas tiek mažiesiems, tiek didesniems, tiek žmonėms, tiek gyvūnams, tiek vaikams. Jis labai švelnus ir atidus, be proto mėgsta dėmesį, antakiai tikros pupos. Vardas buvo išrinktas daug metų kartu gyvenusios Pupsės atminimui. Augdamas turėjo neproporcingai dideles ausis, toks jausmas, kad pirma užaugo ausys, o po to šuo.

Augdamas Pupas nepridarė didesnių nuostolių, tiesa, grindjuostės jam buvo užkliuvusios, teko keliose vietose pakeisti, mėgdavo graužti kėdžių kojas, bet kadangi jos metalinės, tai tas pomėgis greitai pasibaigė. Po kiekvieno pasivaikščiojimo parsinešdavo po pagaliuką, iki kitos dienos ryto ramu būdavo, kol jį susmulkindavo į skutelius.

Pupas labai aktyvus, mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, mielai turistauja kartu palapinėje, saugo kaip savo namus, šildo mus naktį. Gero elgesio jį išmokė katė, galima sakyti, labai stipriai prisidėjo prie jo auklėjimo gerąja prasme. Turbūt  Džeta ir papasakojo, kad reikia bijoti vandens, nes per lietų jis į lauką eiti nemėgsta, nėra linkęs maudytis nei balose, nei ežere. Su mažesniais gyvūnais elgiasi pagarbiai ir švelniai kaip su Džeta. Klauso komandų, iš kišenės išsitraukus skaniuką nieko nesakius sugeba jas padaryti visas, kurias moka.

Džeta ir Pupas mums pašildo lovą prieš miegą, tačiau vos užmigus iškeliauja savo reikalais iki ryto ir leidžia išsimiegoti, be reikalo netriukšmauja, mūsų nežadina. Nemėgsta anksti keltis, slepiasi tokiu atveju po kaldra. 

Ant sofos vienas irgi nepasėdėsi, iškart abu užima vietą šalia, mėgstamiausios jų laidos – apie gamtą, labai įdėmiai žiūri. Prie stalo valgant tikrai suskaičiuoja kiekvieną kąsnį ir labai apsidžiaugia, jei kas nors netyčiom atsiduria ant žemės.

Smagu su Pupu išeiti pasivaikščioti, tiesa, užtruko, kol galėjome nueiti toliau nuo namų, jis labai bijodavo juos palikti, tik nematydavo namų ir iškart norėdavo atgal. Nuo vaikystės supanta, kad pamačius automobilį reikia trauktis gerokai į šalikelę. Smagu, kad Pupas neleidžia mums daug laiko būti ant sofos, mūsų gyvenimas ir ilgesni pasivaikščiojimai mums visiems į naudą, tikrai daugiau laiko įpratome leisti gryname ore. O jau kiek laimės, kai prasideda mėlynių sezonas miške, kadangi baltos kojos, tai grįžta mėlynomis letenomis. 

Kažkokių keistų sugebėjimų jis turi, išeini, atrodo, kartais be nuotaikos ir nekokiu oru pasivaikščioti, o grįžti su šypsena veide. Kiek jis laimės randa miške, o pagaliukų kiek, tik per jį turbūt pažįstame visus kaimynus aplink, nemanau, kad visi mūsų vardus žino, bet tikrai yra glostę Pupą. 

Mažas netikėtai sudalyvavo reklamos filmavime,nors tai nebuvo scenarijaus dalis: https://vilmers.com/wp-content/uploads/2021/06/VILMERS_original_HD_1080p-2.mp4   0:38

Foto Rasa šileikienė

“Jis taip pat turi baltą dėmelę ant sprando, kuria, sako, elfai jodinėja, o balta uodega buvo įmerkta į grietinėlę.”

Bučkis yra 2,5 metų amžiaus, į mūsų šeimą pateko būdamas maždaug 9 mėnesių iš „Lesės“ gyvūnų prieglaudos. Rastas valkataujantis gatvėje 2020 02 14  Vilniuje.

Mintis apie šunį šeimoje kirbėjo jau keletą metų, bet puikiai supratau, kad vaikų norai dar ne viskas – turime norėti ir mes – tėvai. Per keletą metų prisijaukinau mintį, kad mums (o gal man?) reikia šuns! Neslėpsiu – norėjau veislinio, nesišeriančio, tam tikros spalvos šuniuko. Bet dukra, savanoriavusi gyvūnų prieglaudoje, įtikino, kad gyvūnai iš prieglaudos nesiskiria nuo veislinių – jiems irgi reikia meilės, jie yra ir gražūs, ir meilūs.

Pamačiau Bučkio nuotrauką „Lesės“ Facebook paskyroje ir su dukra nuvykome susipažinti. Pamenu, sėdžiu mašinoje, matau dukros akis ir su siaubu žiūriu į šuns plaukuose paskendusias savo pirštines, apsivėlusius rūbus, bet širdyje suprantu, kad tai bus mūsų šuo. Bandžiau save raminti, kad kažkaip susitvarkysime, ir susitvarkėme! Dar prieglaudoje iššukavome kalną plaukų, o namuose atsirado siurblys robotas. Plaukų yra, bet tikrai ne tiek, kiek pirmą kartą susitikus. Keliauti ir ilsėtis su šunimi yra labai paprasta – priima ir poilsio namai, lankėmės ir gyvūnų paplūdimiuose, netgi gyvūnų kavinėje su specialiu meniu!

Iš „Lesės“ (pagal prieglaudos taisykles) pas mus Bučkis atkeliavo po 1,5 mėn. – tiek laiko užtruko atlikti visas reikiamas medicinines procedūras, apsiprasti su mintimi ir susipažinti su šuniuku. Visi mūsų šeimos nariai turėjo patvirtinti, kad neprieštarauja Bučkio atėjimui į mūsų šeimą. Vėliausiai su šuniuku susipažino tėtis. Labai prajuokino tai, kad Bučkis, matyt, jautė, kad šis susitikimas yra labai svarbus, todėl tik pamatęs tėtį, griuvo aukštielninkas leisdamas kasyti pilvuką! Nieko sau – užpavydėjau, nes aš lankiau šuniuką jau keletą savaičių, o jis nelabai leidosi, kad net prie jo kojų liesčiausi (jau apie pilvuką nekalbu). Protingas tas Bučkis! Jis meilus, mus labai mylintis ir saugantis šuo. Noriai mokosi komandų. Ir jis kalba! Bet tik su mūsų šeima ir ne tik Kūčių naktį.

Jis neveislinis, bet dažnai sulaukiu klausimo – kokia jo veislė? Nustemba, kad prieglaudoje buvo toks gražus šuniukas. DNR tyrimų nedarėme, bet manau, kad jo giminaitis buvo Valų korgis pembrukas – tai atsispindi princiškame charakteryje, elgesyje ir karališkoje išvaizdoje. Jis taip pat turi baltą dėmelę ant sprando, kuria, sako, elfai jodinėja, o balta uodega buvo įmerkta į grietinėlę. Bet tik mūsų Bučkis turi baltą širdelę  ant kaktos!

Ir jeigu jūs galvojate, kad Bučkiui labai pasisekė – klystate! Tai mums pasisekė, kad Bučkis atkeliavo į mūsų šeimą!

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

“Kai ašaros džiaugsmo ar liūdesio, kai šalta ar karšta – visada šalia viena kitos.” 

Vieni augintinius turi, nes jaučiasi vieniši. Kiti – nes jaučia didžiulį poreikį rūpintis kitais. Treti – nes madinga. Ir taip galima tęsti ir tęsti. Kodėl mes su Aura kartu? Ogi todėl, kad toks likimas.

Prieš kiek daugiau nei 6 metus mirė mūsų (mano tėvukų) šeimos kalytė. Mamai tai buvo labai sunku. Po kurio laiko ji nuvažiavo į prieglaudą „Mažas draugas“ ir parsivežė į namus Mają. Pamenu, skambina ji man ir sako: “Evute, mes turime naują šuniuką, bet žinok, mačiau tavo šunį! Laksto kaip vijurkas, visus šunis varinėja po pievą! Tu važiuok greičiau jos pasiimti!“. Tuo metu buvau studentė, nuomojausi butą, bet visada žinojau, kad turėsiu šunį. Jau po savaitės nuvažiavau pasisveikinti su savo Aura. Tarp kitko, tą pačią dieną ji turėjo išvykti į Skandinaviją, nes „Mažas draugas“ vykdo nuostabų projektą ir suranda šuneliams šeimininkus už Lietuvos ribų. Na, neišvažiavo ji. Netapo emigrante. Tapo vilniete.

Po kelių mėnesių, sugraužus vieną kėdę, dalį miegamojo spintelės ir balkono slenkstį, Aurai prasidėjo keisti dalykai: pradėjo labai stipriai kasytis, plikti kailis, nuo kasymosi atsivėrė žaizdos, jos šlapiavo. Susipažinau su nuostabiais veterinarais, jie labai stengėsi padėti, bet iš esmės niekas nesikeitė. Aš tuo metu studijavau mediciną ir pati sukau galvą, skaičiau, kas galėtų jai būti. Bet iš vietos mes nejudėjome. Pamenu, buvo gruodis. Sėdžiu grįžusi iš paskaitų apsikabinusi Aurą ir taip nuoširdžiai verkiu – matau, kad ji kankinasi, aš negaliu niekuo padėti, buvo toks beviltiškas pojūtis… Vienu metu Auros gydymo išlaidos buvo 2-3 kartus didesnės negu išlaidos mano pačios maistui. Bet nepasidavėme, galiausiai gydytojai rado priežastį ir dabar viskas gerai! 

Ar aš apie tai pagalvojau, prieš pasiimdama ją į savo namus? Kad ji susirgs ir kad galbūt neturėsiu, iš ko ją gydyti? Patikėkite, tikrai ne. Aš iš esmės galvojau tik apie teigiamus dalykus. Bet po šito sunkaus starto ir nepasidavimo puikiai suvokiau – Aura yra mano šuo, o aš – jos žmogus. Tai taip ir gyvename jau beveik 6 metus, kai ašaros džiaugsmo ar liūdesio, kai šalta ar karšta – visada šalia viena kitos. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė