Vilnius

Monika, Donatas, Pupas ir Džeta

“Pupas labai aktyvus, mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, mielai turistauja kartu palapinėje, saugo kaip savo namus, šildo mus naktį.”

Pirmoji mūsų šeimos gyventoja – katė Džeta. Įdomi jos vardo istorija: kačiukus katė atsivedė autoserviso teritorijoje, tad visa vada buvo pavadinta automobilių modelių vardais. Po kiek laiko jie atsidūrė pas “Lesės” globėjus, iš kur atkeliavo pas mus.

Maža buvo šiek tiek neklaužada kaip ir visi kačiukai, dabar jai jau devyneri, ji tikra namų šeimininkė, labai meili ir prieraiši katė, tačiau turinti savo principus, mėgsta auklėti neklaužadas. Labai mėgsta vištieną, maža nėrė į sultinio lėkštę, kad pagautų savo ”grobį“. Štai čia galima rasti jos mažytės nuotraukas, darytas prieš devynerius metus: 

https://www.15min.lt/ikrauk/galerija/katyte-dzeta-43107#galerija/43107/883806

Po ilgesnio nebuvimo namie grįžus ji net drebėdavo iš laimės, pagalvojome, kad jai liūdna dienas, kai mes darbe, leisti vienai, tad po metų mūsų šeimoje atsirado antras katinas. Jį pavadinome Šalmu. Taip jau nutiko, kad jo šeimininkai planavo išvažiuoti į užsienį ir vietos katinui kartu nebeliko, taip mes jį priglaudėme.

Džeta nebuvo labai patenkinta naujuoju “įnamiu“, daug teko konsultuotis su “Lesės” savanoriais, gan ilgai jie gyveno atskiruose kambariuose, prireikė meilės ir laiko, kol Šalmas apsiprato naujuose namuose, ir Džeta suprato, kad jis niekur nedings.

Šalmas buvo tikra namų siela, jo buvo pilna visur ir visada, labai aktyvus katinas, lakstydavo kaip patrakęs. O vardą tokį davėmė dėl to, kad tiko pagal charakterio savybes ir išvaizdą (atrodė kaip su šalmu ant galvos). Rytais kandžiodvo kojų pirštus, anksti keldavo, bet Džeta jį palaipsniui įpratino prie namų taisyklių, jie tapo draugais. Kartą taip dūkdamas jis užkrito už spintos taip, kad teko ją ardyti, o ir paieškos, kur jis galėjo dingti bute, užtruko pusdienį. Gaila, bet po daugelio metų gyvenimo Šalmas susirgo diabetu, mūsų kova buvo verta mūsų gražios draugystės. Po diagnozės jis kartu su mumis išgyveno dar porą metų.

Vėliau kuo toliau tuo dažniau susimąstydavome apie šunį, kadangi jau gyvenome name. Prasidėjo mūsų paieškos, kurios netruko ilgai, tikrai žinojome, kad puikų kompanioną rasime globos namuose. Taip mūsų šeimoje atsirado Pupas. Jį pamačius tiesiog nekilo abejonių. Pupas iš 7 šuniukų vados, pas mus jis atsirado kelių mėnesių amžiaus, buvo paskutinis likęs vadoje ir mums pasisekė, nes jo tiesiog neatvyko pasiimti. Jis iš gyvūnų globos draugijos “Kaimo grandinė“. Pupas turėjo būti nedidelio ūgio, bet užaugo didesnis, dėl to meilės tik daugiau! Labai draugiškas ir tolerantiškas tiek mažiesiems, tiek didesniems, tiek žmonėms, tiek gyvūnams, tiek vaikams. Jis labai švelnus ir atidus, be proto mėgsta dėmesį, antakiai tikros pupos. Vardas buvo išrinktas daug metų kartu gyvenusios Pupsės atminimui. Augdamas turėjo neproporcingai dideles ausis, toks jausmas, kad pirma užaugo ausys, o po to šuo.

Augdamas Pupas nepridarė didesnių nuostolių, tiesa, grindjuostės jam buvo užkliuvusios, teko keliose vietose pakeisti, mėgdavo graužti kėdžių kojas, bet kadangi jos metalinės, tai tas pomėgis greitai pasibaigė. Po kiekvieno pasivaikščiojimo parsinešdavo po pagaliuką, iki kitos dienos ryto ramu būdavo, kol jį susmulkindavo į skutelius.

Pupas labai aktyvus, mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, mielai turistauja kartu palapinėje, saugo kaip savo namus, šildo mus naktį. Gero elgesio jį išmokė katė, galima sakyti, labai stipriai prisidėjo prie jo auklėjimo gerąja prasme. Turbūt  Džeta ir papasakojo, kad reikia bijoti vandens, nes per lietų jis į lauką eiti nemėgsta, nėra linkęs maudytis nei balose, nei ežere. Su mažesniais gyvūnais elgiasi pagarbiai ir švelniai kaip su Džeta. Klauso komandų, iš kišenės išsitraukus skaniuką nieko nesakius sugeba jas padaryti visas, kurias moka.

Džeta ir Pupas mums pašildo lovą prieš miegą, tačiau vos užmigus iškeliauja savo reikalais iki ryto ir leidžia išsimiegoti, be reikalo netriukšmauja, mūsų nežadina. Nemėgsta anksti keltis, slepiasi tokiu atveju po kaldra. 

Ant sofos vienas irgi nepasėdėsi, iškart abu užima vietą šalia, mėgstamiausios jų laidos – apie gamtą, labai įdėmiai žiūri. Prie stalo valgant tikrai suskaičiuoja kiekvieną kąsnį ir labai apsidžiaugia, jei kas nors netyčiom atsiduria ant žemės.

Smagu su Pupu išeiti pasivaikščioti, tiesa, užtruko, kol galėjome nueiti toliau nuo namų, jis labai bijodavo juos palikti, tik nematydavo namų ir iškart norėdavo atgal. Nuo vaikystės supanta, kad pamačius automobilį reikia trauktis gerokai į šalikelę. Smagu, kad Pupas neleidžia mums daug laiko būti ant sofos, mūsų gyvenimas ir ilgesni pasivaikščiojimai mums visiems į naudą, tikrai daugiau laiko įpratome leisti gryname ore. O jau kiek laimės, kai prasideda mėlynių sezonas miške, kadangi baltos kojos, tai grįžta mėlynomis letenomis. 

Kažkokių keistų sugebėjimų jis turi, išeini, atrodo, kartais be nuotaikos ir nekokiu oru pasivaikščioti, o grįžti su šypsena veide. Kiek jis laimės randa miške, o pagaliukų kiek, tik per jį turbūt pažįstame visus kaimynus aplink, nemanau, kad visi mūsų vardus žino, bet tikrai yra glostę Pupą. 

Mažas netikėtai sudalyvavo reklamos filmavime,nors tai nebuvo scenarijaus dalis: https://vilmers.com/wp-content/uploads/2021/06/VILMERS_original_HD_1080p-2.mp4   0:38

Foto Rasa šileikienė

David, Gleb, Pliuška ir Odi

“Kiekvienas jų vaikystėje išgyveno sunkius laikus, todėl dar labiau vertina šeimos meilę.”

Dukra labai norėjo šuns, bet mudu su vyru ilgai priešinomės, nes persikėlėme gyventi į Lietuvą iš Ukrainos ir gyvenome nuomojamame bute. Tai nebuvo palankios sąlygos laikyti šunį. Nuo vaikystės visuomet turėjau augintinių ir supratau, kokia tai atsakomybė. Dukra nedavė ramybės ir vis prašė bet kokio šuns, veislė, dydis ir spalva jai neturėjo reikšmės. Slapčia nuo jos naršiau Facebook po Vilniaus gyvūnų prieglaudų svetaines ir vieną dieną pamačiau sutrikusį ir išsigandusį šuniuką, kuris akivaizdžiai per ilgai užsisėdėjo belaukdamas šeimininkų. Šuniukas buvo netoli nuo mūsų esančioje „Lesės“ prieglaudoje, tad nuėjau pažiūrėti, o vakare mes jau turėjome Odį. 

Na, o „paplotėlis“ Pliuška – tebuvo laiko klausimas. Kartą atvėrus širdį benamiams šunims, sunku sustoti. Kadangi atvykome iš Ukrainos, Pliušką paėmėme iš Kijevo statybvietės. Laikui bėgant šunys susidraugavo, Pliuška užaugo dvigubai didesnė už Odį. Kiekvienas jų vaikystėje išgyveno sunkius laikus, todėl dar labiau vertina šeimos meilę. Šunys labai meilūs ir nemėgsta su mumis skirtis. 

Iš esmės šunys – kaip maži vaikai. Juos reikia prižiūrėti, auklėti, skirti jiems laiko ir pinigų. Bet jeigu juos myli iš visos širdies ir priimi kaip savo šeimos narį, tuomet visi šie rūpesčiai nėra našta. Niekada nesigailėjome savo sprendimo. Šunys – artimiausi žmogui gyvūnai, ne kartą įrodę savo ištikimybę. Nebuvo tokios dienos, kad Odis ir Pliuška nepalydėtų kurio iš mūsų išeinančio iš namų. Jie, kaip du sargybiniai, stovi balkone ir lydi įdėmiu žvilgsniu. O kai grįžtame, džiaugiasi taip, tarsi būtume nesimatę visą amžinybę.

Šunys – tai didžiulis pasaulis, mišrūnai – ypatingas pasaulis! Po pažinties su jais pradėjau kitaip žiūrėti į mišrūnus, tarsi tik dabar būčiau juos pamačiusi. Dabar kiekvienas pilkas Brisius ar Sargis atrodo man mielesnis ir gražesnis už madingus korgius ir jorkus. Labai norėčiau, kad žmonės greičiau pakeistų požiūrį į mišrūnus, benamius šunis, kad nebeliktų prirakintų grandinėmis šunų. Kad žmonės žvelgtų į juos atsakingai ir gailestingai. Kad kiekvienas norintis auginti šunį paimtų jį iš gatvės, iš prieglaudos ar iš savanorių!’

Foto Elena Mituzė

Gaudrė, Adrianas ir Marronas

“Iš pradžių amžinai pabrukta jo uodega vis dažniau pradėjo vizgėti ir dabar ji beveik niekada nebenusileidžia.

Marroną radome prieš porą metų, keliaudami kemperiu po Europą, gamtos parke buvusiose geležies rūdos kasyklose netoli Kordobos, Ispanijoje. Taigi jis yra tikras mūsų Andalūzijos šuo. Jis slankiojo tuščioje stovėjimo aikštelėje, laukdamas kokio kąsnio, bet kartu buvo ir labai baikštus. Visas sudžiūvęs, išsikišusiais šonkauliais, apdraskytu veidu, bet labai raumeningas ir gražios, rudos spalvos, beveik kaip geležies rūdos prisisunkusios balos, iš kurių jam teko lakti vandenį.

Tuo metu buvo gruodžio mėnesis, labai vėjuota ir lietinga. Marronas dienomis mus ištikimai sekiojo, o naktimis, susisukęs ant žolės po mūsų langais, mirkdavo lietuje. Tačiau, nepaisant bjauraus oro, vis tiek užtruko beveik keturias dienas jį prisivilioti į sausą ir šiltą vidų ir dar nemažai mėnesių priversti jį pasitikėti mumis ir kitais žmonėmis. Iš pradžių amžinai pabrukta jo uodega vis dažniau pradėjo vizgėti ir dabar ji beveik niekada nebenusileidžia.

Marrono vardą sugalvojome kaip ispanišką Rudžio atitikmenį, nes marrón ispaniškai reiškia rudas. Taip ir nežinome jo tikslaus amžiaus. Pirmuosius 1-2 metus atrodė, kad jis tik jaunėja. Spėjame, kad jam yra apie 3-4 metai.

Jis yra tikras medžiotojas ir būnant lauke jo įsišaknijusius instinktus sunku pažaboti. Paleidus miškuose paprastai už kelių minučių pasigirsta už kokio pusės kilometro, besivaikantis stirnų kvapus. Ir, žinoma, mėgsta maskuoti savo paties kvapus mūsų ne taip mėgstamais visokių išmatų ir dvėselienų kvapais. Namuose jis lygiai taip pat žino, ko nori, ir turi savo standartus – kiekvieną vakarą pasirenka likti savarankiškai miegoti ant sofos, o vidury nakties atkakliai įsiprašo pas mus po antklode. Darbo dienomis jis nemėgsta keltis anksti ir man atsikėlus dažniausiai įsitaiso mano pašildytoje vietoje. Tačiau savaitgaliais su daug priekaištų būname jo primygtinai išprašomi iš lovos.

Taip pat Marronas griežtai neleidžia jokio jausmų rodymo tarp mūsų su draugu – būname iškart labai griežtai aploti. Galbūt būsime truputį jį išlepinę…

Foto Rasa Šileikienė

Laurynas, Živilė ir Plutas

“Pasiimti akląjį Plutą namo buvo vienas geriausių mūsų šeimos sprendimų.” 

Gal Pluto ir neįsimylėjome iš pirmo lyžtelėjimo, kai bandė pasiekti ranką snukiu per prieglaudos tvoros tarpą, bet į širdį tikrai įkrito. Tada su visa šeima atvažiavome naujo šuns. Širdies žaizdos po ankstesnio šuns mirties dar neužgijusios, bet keturkojo šeimos nario labai trūko.

Žinojome, ko važiuojame į prieglaudą. Nenorėjome jauno, mielo šuniuko. Norėjome patyrusio, daug mačiusio (kaip ironiškai tai skamba) prieglaudos gyventojo, kuris jau beveik nebeturėtų šansų iškeliauti į namus. Kitaip tariant, įstrigėlio.

Plutas buvo vienas jų – aklas 10 metų šuo, net šešerius metus gyvenantis prieglaudos voljere. Jis buvo toks mielas, kad abejonių beveik nebuvo. Na, gerai – buvo dvi abejonės. Kaip jis priims mūsų dvi kates. Prieglauda pasiūlė parsivežti Plutą savaitei ir pasižiūrėti, ar mūsų visa šeima susiklijuos.

Pirmieji žingsniai nebuvo lengvi. Tai sakau ne perkeltine prasme – Plutas, įpratęs gyventi lauke, namuose kelis žingsnius ėjo visą valandą. Buvo daug streso ir baimės. Bet nieko tokio, ko neįveiktų skanėstai ir labai daug meilių kalbinimų.

Šiandien Plutas džiaugiasi gyvenimu, puikiai priima kartu gyvenančias kates ir sutaria su vaikais. Pasitikėjimas mumis auga žaibiškai. Lauke jis jau vaikšto be pavadėlio, lanko dresūros pamokas ir jose yra visus stebinantis pirmūnas, dievina dūkti ir kasdien bando atsigriebti už tuos šešerius metus, kai apkabinimus ir paglostymus tekdavo dalintis su keliasdešimt kitų šunų. Jis labai ištikimas, mielas, itin tvarkingas, protingas ir imlus šuo.

Pasiimti akląjį Plutą namo buvo vienas geriausių mūsų šeimos sprendimų. Tikime ir tikimės, kad daugiau žmonių išdrįs pasiimti vyresnio amžiaus gyvūną iš prieglaudos ir suteiks namus, kurių jis jau nesitiki turėti. 

Foto Živilė Stavarytė

Jurgita ir Bučkis

“Jis taip pat turi baltą dėmelę ant sprando, kuria, sako, elfai jodinėja, o balta uodega buvo įmerkta į grietinėlę.”

Bučkis yra 2,5 metų amžiaus, į mūsų šeimą pateko būdamas maždaug 9 mėnesių iš „Lesės“ gyvūnų prieglaudos. Rastas valkataujantis gatvėje 2020 02 14  Vilniuje.

Mintis apie šunį šeimoje kirbėjo jau keletą metų, bet puikiai supratau, kad vaikų norai dar ne viskas – turime norėti ir mes – tėvai. Per keletą metų prisijaukinau mintį, kad mums (o gal man?) reikia šuns! Neslėpsiu – norėjau veislinio, nesišeriančio, tam tikros spalvos šuniuko. Bet dukra, savanoriavusi gyvūnų prieglaudoje, įtikino, kad gyvūnai iš prieglaudos nesiskiria nuo veislinių – jiems irgi reikia meilės, jie yra ir gražūs, ir meilūs.

Pamačiau Bučkio nuotrauką „Lesės“ Facebook paskyroje ir su dukra nuvykome susipažinti. Pamenu, sėdžiu mašinoje, matau dukros akis ir su siaubu žiūriu į šuns plaukuose paskendusias savo pirštines, apsivėlusius rūbus, bet širdyje suprantu, kad tai bus mūsų šuo. Bandžiau save raminti, kad kažkaip susitvarkysime, ir susitvarkėme! Dar prieglaudoje iššukavome kalną plaukų, o namuose atsirado siurblys robotas. Plaukų yra, bet tikrai ne tiek, kiek pirmą kartą susitikus. Keliauti ir ilsėtis su šunimi yra labai paprasta – priima ir poilsio namai, lankėmės ir gyvūnų paplūdimiuose, netgi gyvūnų kavinėje su specialiu meniu!

Iš „Lesės“ (pagal prieglaudos taisykles) pas mus Bučkis atkeliavo po 1,5 mėn. – tiek laiko užtruko atlikti visas reikiamas medicinines procedūras, apsiprasti su mintimi ir susipažinti su šuniuku. Visi mūsų šeimos nariai turėjo patvirtinti, kad neprieštarauja Bučkio atėjimui į mūsų šeimą. Vėliausiai su šuniuku susipažino tėtis. Labai prajuokino tai, kad Bučkis, matyt, jautė, kad šis susitikimas yra labai svarbus, todėl tik pamatęs tėtį, griuvo aukštielninkas leisdamas kasyti pilvuką! Nieko sau – užpavydėjau, nes aš lankiau šuniuką jau keletą savaičių, o jis nelabai leidosi, kad net prie jo kojų liesčiausi (jau apie pilvuką nekalbu). Protingas tas Bučkis! Jis meilus, mus labai mylintis ir saugantis šuo. Noriai mokosi komandų. Ir jis kalba! Bet tik su mūsų šeima ir ne tik Kūčių naktį.

Jis neveislinis, bet dažnai sulaukiu klausimo – kokia jo veislė? Nustemba, kad prieglaudoje buvo toks gražus šuniukas. DNR tyrimų nedarėme, bet manau, kad jo giminaitis buvo Valų korgis pembrukas – tai atsispindi princiškame charakteryje, elgesyje ir karališkoje išvaizdoje. Jis taip pat turi baltą dėmelę ant sprando, kuria, sako, elfai jodinėja, o balta uodega buvo įmerkta į grietinėlę. Bet tik mūsų Bučkis turi baltą širdelę  ant kaktos!

Ir jeigu jūs galvojate, kad Bučkiui labai pasisekė – klystate! Tai mums pasisekė, kad Bučkis atkeliavo į mūsų šeimą!

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Evelina ir Aura

“Kai ašaros džiaugsmo ar liūdesio, kai šalta ar karšta – visada šalia viena kitos.” 

Vieni augintinius turi, nes jaučiasi vieniši. Kiti – nes jaučia didžiulį poreikį rūpintis kitais. Treti – nes madinga. Ir taip galima tęsti ir tęsti. Kodėl mes su Aura kartu? Ogi todėl, kad toks likimas.

Prieš kiek daugiau nei 6 metus mirė mūsų (mano tėvukų) šeimos kalytė. Mamai tai buvo labai sunku. Po kurio laiko ji nuvažiavo į prieglaudą „Mažas draugas“ ir parsivežė į namus Mają. Pamenu, skambina ji man ir sako: “Evute, mes turime naują šuniuką, bet žinok, mačiau tavo šunį! Laksto kaip vijurkas, visus šunis varinėja po pievą! Tu važiuok greičiau jos pasiimti!“. Tuo metu buvau studentė, nuomojausi butą, bet visada žinojau, kad turėsiu šunį. Jau po savaitės nuvažiavau pasisveikinti su savo Aura. Tarp kitko, tą pačią dieną ji turėjo išvykti į Skandinaviją, nes „Mažas draugas“ vykdo nuostabų projektą ir suranda šuneliams šeimininkus už Lietuvos ribų. Na, neišvažiavo ji. Netapo emigrante. Tapo vilniete.

Po kelių mėnesių, sugraužus vieną kėdę, dalį miegamojo spintelės ir balkono slenkstį, Aurai prasidėjo keisti dalykai: pradėjo labai stipriai kasytis, plikti kailis, nuo kasymosi atsivėrė žaizdos, jos šlapiavo. Susipažinau su nuostabiais veterinarais, jie labai stengėsi padėti, bet iš esmės niekas nesikeitė. Aš tuo metu studijavau mediciną ir pati sukau galvą, skaičiau, kas galėtų jai būti. Bet iš vietos mes nejudėjome. Pamenu, buvo gruodis. Sėdžiu grįžusi iš paskaitų apsikabinusi Aurą ir taip nuoširdžiai verkiu – matau, kad ji kankinasi, aš negaliu niekuo padėti, buvo toks beviltiškas pojūtis… Vienu metu Auros gydymo išlaidos buvo 2-3 kartus didesnės negu išlaidos mano pačios maistui. Bet nepasidavėme, galiausiai gydytojai rado priežastį ir dabar viskas gerai! 

Ar aš apie tai pagalvojau, prieš pasiimdama ją į savo namus? Kad ji susirgs ir kad galbūt neturėsiu, iš ko ją gydyti? Patikėkite, tikrai ne. Aš iš esmės galvojau tik apie teigiamus dalykus. Bet po šito sunkaus starto ir nepasidavimo puikiai suvokiau – Aura yra mano šuo, o aš – jos žmogus. Tai taip ir gyvename jau beveik 6 metus, kai ašaros džiaugsmo ar liūdesio, kai šalta ar karšta – visada šalia viena kitos. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Tomas ir Jara

“Ji be galo emocionali ir džiaugsminga, reikšdama emocijas sukasi tarsi viesulas, todėl net to nejausdama sugeba išvartyti stiklines, padėtas ant kavos staliuko.”

Jarą gana netikėtai atradau prieš beveik dvejus metus. Tuo metu svarsčiau įsigyti ilgaplaukį kolį, tačiau veislynas tuo metu neplanavo naujos vados ir šuniuko įsigyti nepavyko. Mano planai, pačiam kiek netikėtai, apsivertė aukštyn kojomis, kai vienas mano draugas tuo metu svarstė priglausti šunį iš prieglaudos. Taigi kartu su juo vykome į „Penktos kojos“ prieglaudą, kur ir atradau Jarą – baikščią, sulysiusią, 5 metus skaičiuojančią labradoro mišrūnę. Prieglaudos darbuotojai perspėjo, kad Jara – probleminis šuo, su kuriuo reikės daug ir intensyviai dirbti. Net ir išgirdęs tokius atsiliepimus, su Jara užmezgiau nepaprastą ryšį – naktį po apsilankymo prieglaudoje ją sapnavau ir negalėjau nustoti galvoti – taip supratau, jog čia ženklas, kad Jara turi atsidurti pas mane. 

Ją priglaudžiau ne iš karto – reikėjo socializacijos. Tuo metu jau gyvenau Vilniuje ir intensyviai dirbau, todėl bent kartą per savaitę stengiausi nuvykti į prieglaudą šalia Kauno ir su Jara paleisti kaip įmanoma daugiau laiko. Pirmą kartą nuvykęs į prieglaudą jos pavedžioti ir iš arčiau pažinti šiek tiek išsigandau – vedžioti ją buvo milžiniškas iššūkis, labiausiai dėl jos itin stipriai išreikštų baimių. Atsirado abejonių – ar tai iš tiesų geras sprendimas? Tačiau nenuleidau rankų ir kiti apsilankymai buvo daug sėkmingesni, todėl, išsisklaidžius visoms abejonėms, ji atsidūrė pas mane. Jara jau turėjo savo vardą prieglaudoje – jo nusprendžiau nekeisti, pasirodė ne itin dažnas ir gana originalus. Čia prasidėjo Jaros istorija Vilniuje.

Jau pirmosiomis dienomis naujuose namuose Jara sėkmingai prisitaikė ir prie kambario, ir net prie daugiabučio lifto, tačiau vis dar bijojo miesto aplinkos. Todėl su ja teko daug dirbti –  vedžioti po įvairias miesto vietas, vestis į darbą, mokytis komandų, su skaniu maistu bandėme nereaguoti į baimę keliančius dirgiklius. Rezultatas mane patį maloniai stebina – Jara yra be galo protingas, paklusnus, prieraišus, draugiškas šuo, trykštantis teigiamomis emocijomis. Kartu ji – be galo rami, jeigu galėtų, tikriausiai pramiegotų kiaurą dieną. Todėl tiek jai pačiai, tiek sau negalėčiau sugalvoti geresnės sėkmės istorijos. 

Jara neturi jokių blogų įpročių, taip pat nekrečia ir jokių išdaigų. Visgi neretai tenka ją raminti – ji be galo emocionali ir džiaugsminga, reikšdama emocijas sukasi tarsi viesulas, todėl net to nejausdama sugeba išvartyti stiklines, padėtas ant kavos staliuko, ar nuvalyti apdulkėjusius gėlių lapus. Džiaugtis Jara gali ir kai kuo daugiau – namuose šiuo metu auginu dar vieną šunį – jau minėtą ilgaplaukį kolį, du šeškus ir šiek tiek egzotinių gyvūnų, tačiau Jara su visais namų gyventojais sutaria puikiai, o antrasis šuo yra puikus bičiulis, su kuriuo mielai dūksta tiek namuose, tiek lauke. 

Visgi norėčiau pasakyti, kad žmonės, galvojantys apie sprendimą priimti gyvūnėlį iš prieglaudos, turėtų jį labai rimtai apsvarstyti, nes ne visos istorijos gali būti Jaros istorijomis. Galiu tai pavadinti savotiška loterija – niekada nežinai, kokį bilietą ištrauksi, su kokia patirtimi ir traumomis šuniukas atkeliaus, kaip jis prisitaikys prie naujos aplinkos ir ar šuns elgesys, galiausiai, bus toks, kokios tikėjotės. Taip pat iš tiesų svarbu įdėti pakankamai finansų ir laiko į naują šeimos narį, esant poreikiui nepagailėti pinigų ir dresūrai – paruošto namams šuniuko, kuris neturi jokių traumų ir būtų socialus, nerasi jokioje prieglaudoje. Bet, jeigu įdėsite daug pastangų, gautas rezultatas turėtų itin nudžiuginti.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Greta ir Mikė

“Vykstame kartu į keliones, vaikštome miške, net šventėme jos gimtadienį.”

Kitė Mikė – katė, kuri turi du vardus. Pirmasis, Kitė, kilo tik ją pamačius, asocijavosi su fraze cute kitty. Antrasis, Mikė, atsirado jau susigyvenus ir namie pradėjus krėsti išdaigas. Iš tiesų ši katytė turi ir trečią vardą – Snieguolė, kuris primena, kaip ji pas mus atsirado. Ją pažįstama rado sušalusią ir leisgyvę pusnyje. Ieškojo jai namų arba prieglaudos, nes pati neturėjo galimybės laikyti. Kai aš ją pamačiau pirmą kartą, nebegalėjau pamiršti. Tuo metu svarsčiau apie gyvūną, bet, perfekcionistės suvokimu, tai turėjo būti karališkas pudelis už 2500 eur arba 1000 eur kainuojantis rusų mėlynasis. Pamenu, draugas man sako: tu ieškai brangaus, madingo gyvūno, bet čia pat šalia yra katytė, kuriai reikia pagalbos. 

Apsisprendžiau per vieną dieną ir iškėliau vieną sąlygą – jei katė pas mus neis į kraiko dėžutę, tokiu atveju reikės vežti į prieglaudą. Atvykusi į namus ji apsiprato per vieną valandą ir jau gulėjo ant mano kelių. Pastebėjome, jog ji keistai reaguoja akimis ir įtarėme, kad yra akla. Tik trečias veterinaras patvirtino, jog katytė nematys niekada, nes turi tinklainės atrofiją. Na, tai nėra baisiausias dalykas, Kitė puikiai orientuojasi. Patyrėme ir kitų sunkumų gydydami pūslės uždegimą, saugodami sofą, nagų kirpimo ceremonija ir dabar kartais primena karą. Bet Kitė visada tvarkingai ėjo į dėžutę, todėl nebuvo ir nėra kur trauktis. 

Dabar su draugu pakalbame, kad neįsivaizduojame gyvenimo be savo Kitės Mikės. Vykstame kartu į keliones, vaikštome miške, net šventėme jos gimtadienį, kurį, deja, dėl covid izoliacijos teko švęsti tik tryse. Planavome pajuokauti ir sukviesti visus tortui, kam yra tekę ją prižiūrėti, kol būname kur išvykę. Mano tėvai tik ir laukia, kada Kitė pas juos pasisvečiuos, o jei atvažiuoju pati viena, iš tėtės girdžiu nusivylimą – kodėl be Kitės? Ji visiška mūsų princesė.

Foto Živilė Stavarytė 

Natalija, Greta ir katinai

“Juos visus labai myliu ir be jų būtų liūdna.”

Labai myliu gyvūnus, taigi buvau savanorė gyvūnų prieglaudose. Koks nuostabus jausmas padėti! Nebijokite užeiti į prieglaudą ir padėti ten esantiems savanoriams. Nebijokite imti gyvūnų iš prieglaudų arba iš gatvės. Jie bus jums labai dėkingi!

Visi mano priglausti gyvūnai yra rasti gatvėje, pora iš prieglaudos. Tarp mano gyvūnų yra globotinių, kurie ieško naujų namų. Visada galvojau, kad jeigu pradėsiu gyventi viena, galėsiu padėti beglobiams. Nemaniau, kad jų bus tiek daug! Ne veltui prieglaudos perpildytos. 

Iš pradžių planavau turėti du katinus. Vienas buvo rastas lauke 3-4 mėnesių, jo padovanoti nepavyko, nes pati jį įsimylėjau. Labai seniai svajojau apie juodą katiną ir svajonė išsipildė. Visiškas juodukas gavo Sažiko vardą. Labai meilus, ramus, santūrus katinas, draugiškas su kitais. Nori būti šalia žmogaus, patinka paglostymai. Kartais su letena prašo paglostukų. Dabar jam yra 2,5 metukų. 

Karmelita, trispalvė katytė, paimta iš prieglaudos „Priglausk“, kai jai buvo 2 mėn. Pamačiusi jos nuotrauką tiesiog įsimylėjau. Tokia žavi mažytė pavergė mano širdį. Dabar jai 2 metukai. Išaugo labai graži katytė. Meili murkiukė, draugiška, mėgsta miegoti šalia žmogaus ant pagalvės, bučiuotis. Žaidžia ir retkarčiais išdykauja. 

Trečias gyvūnas, kuris atsirado mano namuose, buvo rastas gatvėje, tai rainius, vėliau gavęs Alfiro vardą. Katinas suaugęs, 2-3 metukų, tikriausiai išmestas. Atsirado rūsyje, gera moteris jį maitino. Buvo sukūdęs ir nelaimingas, labai verkė. Iš gailesčio buvo parneštas į namus. Gerai, kad tai buvo gegužės mėnuo, šilta, bet vis tiek turėjo problemų su sveikata: kalicivirozė, struvitai šlapimo pūslėje. Vet. gydytoja pasakė, kad problemos su šlapimo pūsle gali pasikartoti ir ateityje. Specialus maistukas, vaistai padėjo nuslopinti ligą. Alfiras greitai susidraugavo su Sažiku ir Karmelita, puikiai supratau, kad padovanoti jį bus sunku, nes šeimininkai turi būti labai atsakingi, jog reikalui esant, galėtų jį gydyti. Todėl teko jį pamilti ir įleisti į savo šeimą. 

Po mėnesio man atnešė mažą baltai juodą kačiuką, gal kokių 2 mėnesių. Toks simpatiškas berniukas buvo rastas lauke, prie kelio, po mašina. Paprašė manęs jį priglausti, nes radusi mergina neturėjo kur jo padėti. Įdomiausia buvo stebėti, kaip Sažikas su Alfiru pradėjo tą mažiuką prižiūrėti, prausti, žaisti, miegoti kartu. Vėliau prie jo auklėjimo prisijungė ir Karmelita. Katinas gavo Timofėjaus vardą ir dabar virš metų gyvena su mumis.

Juos visus labai myliu ir be jų būtų liūdna. Kiti gyvenantys katinai yra mano globotiniai, kuriems ieškau namų. 

Žuža buvo pagauta Grigiškėse pagal PSP programą. Jos kačiukai buvo perimti „Naminukų“ prieglaudos, o mamytė po sterilizacijos buvo atvežta porai dienų palaikyti pas mane. Žužai 3-4 m., gyvena mano namuose metus laiko, nes negalėjau paleisti jos į buvusią teritoriją. Atvežta po sterilizacijos buvo baili, puolė į depresiją, žiūrėjo į vieną tašką ir net nevalgė. Teko įdėti laiko ir pastangų ir dabar Žužą galima glostyti. Ji tapo meilia katyte, letena prašančia dėmesio. O kokia ji pamaiva! Nekreipti dėmesį į Žužą yra draudžiama. 

Kitas globotinis, atsiradęs kartu su Žuža, yra rainas, senas katinas Lusjenas. Mes jį vadiname Liusiku. Katinas rastas lauke, jam yra virš 10 metų. Liusikas yra labai draugiškas, meilybių meilybė! Dėl garbaus amžiaus jis tikrai neras naujų namų, todėl gyvens mano namuose  tiek, kiek jam skirta. Nepaisant to, kad katinas senas, jis mėgsta žaisti, šokinėja ir net užsikaria ant spintos. 

Perla taip pat mano globotinė. Ji, kaip ir Liusikas, yra sena, jai virš 10 metų. Buvo bandymų ją padovanoti, bet veltui. Kas norės katės, kuri neaišku, kiek laiko dar gyvens? Perla yra meili katytė, mėgsta žaisti ir dūkti, bet daug laiko praleidžia ir miegodama. Nuostabi katė pagyvenusiems žmonėms. 

Kitos globotinės vardas yra Vasilisa. Jai 5 metukai, ilgaplaukė, juoda gražuolė. Mano globoje gyvena 9 mėnesius. Gyvendama rūsyje labai prašėsi namo. Pagailo vargšelės, teko priglausti. Pirmosiomis dienomis Vasilisa stresavo, verkė, slėpėsi, bet laikui bėgant priprato. Dabar ji yra labai meili ir rami katytė. Gali pažaisti, jeigu pati nori, ateina gauti paglostymų, murkia, glaudžiasi, bučiuojasi, laižo rankas ir taip išreiškia savo dėkingumą. Buvo padovanota, bet praėjus 1,5 savaitės pabėgo pro atvirą langą. Viskas baigėsi laimingai, po 3 dienų ją radome. Ji yra dovanojama labai atsakingiems žmonės.

Globoje yra dvi paauglės, kurios atsirado šią vasarą. Abidvi beveik vienodo amžiaus. Viena katytė, visiškai juoda Zara, yra rezervuota, o kita, balta katytė Malvina, vis dar laukia savo žmogaus. Malvinai maždaug 7 mėnesiai, žaisminga, meili, sterilizuota ir paskiepyta. Kai buvo rasta, labai sirgo, ilgai gydėme antibiotikais. Paskui prasidėjo neurologinės problemos, trūko ausies būgnelis. Vėl ilgas ir sunkus gydymas. Šiuo metu katytė pasveiko, paaugo, tačiau po ligos liko patologija – pakreipta galvytė. Reikia būtinai stebėti sveikatą, nes problemos su ausytėmis gali pasikartoti. Vargu, ar kas norės sergančios katės, todėl didelė tikimybė, kad katytė pasiliks visam laikui mano namuose. 

Lora, pagauta pagal PSP programą, turėjo būti paleista po poros dienų po sterilizacijos. Ji yra Malvinos mama. Kaip visada, pagailo ją paleisti. Nusprendžiau pabandyti surasti naujus namus. Kol kas ji nedovanojama, nes jai reikia adaptuotis ir socializuotis. 

Turiu dar vieną jauną, išskirtinės išvaizdos globotinį, katiną vardu Adolfikas. Nors gamta pasistengė nupiešti jam ūsus, tačiau dėl nepalankių aplinkybių Adolfikas tapo benamiu. Rastas jis buvo visiškai nelaimingas ir sergantis, nieko nevalgė, puolė į depresiją, labai verkė. Teko jį gydyti ir net duoti raminamuosius. Po mėnesio katinukas atsigavo, pradėjo reaguoti į aplinką, net žaisti. Dabar, kai jis sveikas, ieškome jam naujų namų, kuriuose Adolfikas būtų mylimas, ir svarbiausia, kad niekas jo daugiau neišduotų. Jam 2 metukai, skiepytas ir kastruotas. Labai draugiškas žmonėms, myli vaikus, tačiau su kitais gyvūnais nesutaria. 

Paskutinis mano globotinis yra katinas Marselis. Jo istorija niekuo neišsiskiria iš kitų nelaimingų gyvūnų. Tikriausiai jis turėjo šeimą, o po to tapo nereikalingas ir atsidūrė lauke. Buvo sunku pagauti, šnypštė ir draskėsi, galvojome, kad visiškas laikinukas. Atrodė jis baisiai: pūliuojančios akys, liesas, apšiuręs. Klinikoje buvo kastruotas, pagydytas ir atiduotas atgal, kad galėtume paleisti į lauką. Labai jo pagailo. Jo toks žvilgsnis, kad širdis neleido paleisti, ypač dabar, kai šalta. Buvo nuspręsta duoti jam galimybę tapti draugišku katinu. Po poros savaičių buvo pastebėta, jog Marselis yra draugiškas, leidžiasi glostomas, murkia. Praėjo dar laiko ir Marselis pradėjo žaisti. Visiškai naminis katinas, draugiškas murkiukas, kuris ieško naujų namų. Jam yra 4-5 metukai. Labai juokingas, nes muša nepažįstamus daiktus ir ant jų šnypščia. 

Kačių karalystėje turiu dar šunį, tai kalytė vardu Greta. Greta buvo paimta 2012 metais, gyvūnų sanitarinėje tarnyboje „Grinda“, kai gyvūnai dar buvo migdomi. Tada jai buvo 1-2 metukai. Garbanota, minkšta šunytė gyvena mūsų namuose 10 metų. Gretą labai mylime ir norime, kad ji dar pagyventų. Jau tris metus serga cukriniu diabetu, todėl dukart per dieną leidžiamas insulinas. Greičiausiai ji yra akla, bet gerai orientuojasi aplinkoje. Atėjus vasarai, jos garbanas kerpame, todėl dauguma žmonių galvoja, kad ji yra veislinė kalytė. Iki šiol mėgsta žaisti ir pasivaikščioti. 

Gyvūnų daug, reikia laiko ir pastangų jais visais rūpintis, tačiau man tai patinka. Jie visi yra dėkingi, suteikia geros, pozityvios energijos. Labai geri antidepresantai nuo liūdesio, vienatvės.  Todėl jeigu jums liūdna, niūru, nėra nuotaikos, priglauskite gyvūną ir jūsų gyvenimas taps laimingesnis. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Agota ir Oli

“Kartu keliaujame į gamtą, parkus, žaidimų aikšteles, kavines, restoranus, pas draugus, kartais ir darbe apsilanko.”

Vos dviejų mėnesių Oli kartu su trimis sesėmis buvo rasta šaltame tvarte ant vištų mėšlo. Valgyti, žinoma, gavo tikrai nepakankamai, o apie dėmesį pasvajoti negalėjo. Labai ačiū „Lesės” komandai, kad surado ir išgelbėjo mano, dabar jau geriausią, draugę!

Jau kelis metus brandinau mintį priglausti šuniuką. Socialinėje erdvėje pamačiusi mielą uodegytę puldavau dalintis su draugais, bet jaučiausi dar nepasiruošusi rūpintis mažuoju draugu. Ir tuo dabar džiaugiuosi, nes frazė „reikia išlaukti”, man be proto pasiteisino.

Artėjant vasarai noras priglausti augintinį pakilo lyg niekada anksčiau. Atsidariusi „Lesės” tinklapį pamačiau Oli nuotrauką. Pamačiau ir pasakiau: „Ji! Mano!”. Nedvejodama puoliau pildyt anketą ir kasdien laukiau skambučio. Laukti teko apie savaitę ir jau buvo minčių, kad Oli galbūt pasirinko kitus šeimininkus. Dairiausi į kitus šuniukus, bet draugai ir šeima neleis sumeluoti, visiems kartojau, kad noriu būtent JOS!

Pirmojo susitikimo metu Oli mane pasitiko bučiniais ir apkabinimu – letenomis ant pečių. Geras ženklas! Privalomus keturis apsilankymus susiplanavau taip, kad kuo greičiau galėčiau Oli supažindinti su namų šiluma ir besąlygiška meile. Taigi trys dienos po pirmos pažinties ir ji jau namuose, susisukusi guolyje!

Pradžia tikrai nebuvo lengva – namų taisyklės, pasilikimas vienai, taip pat išaiškėjo, kad serga pūslės uždegimu, todėl greitai teko susipažinti su veterinaru, paragauti antibiotikų ir išbandyti echoskopą. Bet dabar viskas gerai, o šuns gerumas – neišpasakytas. Balsą parodo itin retai, pakankamai ramaus charakterio, visiems be proto draugiška, nors kartais ir užsispyrimo ragiukus parodo. Bet kam gi nebūna!

Kartu keliaujame į gamtą, parkus, žaidimų aikšteles, kavines, restoranus, pas draugus, kartais ir darbe apsilanko. Žodžiu, šauni kompanionė visur ir visada!

Labai džiaugiuosi, kad nepadariau skuboto sprendimo, išlaukiau ir sulaukiau savo šuniškos nosytės!

Foto Elena Mituzė

Eglė ir Luna

“Luna, atrodo, greitai prie mūsų prisirišo ir priprato – vaikai tapo jos gauja, vyras dresuotoju ir žaidimų draugu.” 

Kurį laiką vis svarstydami apie augintinį galvojome, kad neturėsime jam laiko – ypač pačioje pradžioje, jaukintis, pratintis. O tada ištiko karantinas – nusprendėme, kad visiems sėdint namie – tai puikus laikas jį išnaudoti prasmingai ir skirti jį naujam šeimos nariui priimti. 

Pradėjome dairytis šunelio Vilniaus prieglaudose. Net nesvarstėme pirkti per skelbimus, turguose ar kažkur pakampėse, kur galimai šuneliai yra iš žiauromis sąlygomis veikiančių daugyklų.  Veislynai taip pat atkrito dėl daugelio priežasčių – kaina, mūsų nesidomėjimas ir reikšmės nesuteikimas šunų veislėmis, noras padaryti gerą darbą. 

Vilniaus prieglaudose ne itin sekėsi – arba šuneliai buvo su specialiais poreikiais (nerimavome, kaip sutars su vaikais), arba prieglauda keistai tempė laiką, nepateikdama jokio atsakymo, nors jau lankėme nusižiūrėtą šuniuką keletą savaičių. Tuomet bevartant nuotraukas kitų prieglaudų internetiniuose puslapiuose, akis užkliuvo už “Klajūno” prieglaudoje esančios mielutės, mažutės šunytės, kuri net atrodė per maža būti palikta. Su prieglaudos vadove, bendravome telefonu, el. paštu. Sužinojome, kad, tuomet dar pavadintą Dolče, ją rado tiesiog aplinkiniuose miškuose sniege, visiškai vieną. Kas galėjo sausio pusnyse palikti kelių mėnesių gal net nesulaukusį šuniuką? Belaukdami susitikimo ir vaikščiodami mėnesienoje sugalvojome ir savą vardą – bus Luna.  Vis dar buvo karantinas ir judėjimo apribojimai – jaudinomės, kaip nuvažiuosime iki prieglaudos kitame rajone, bet viskas pavyko puikiai. Mažieji keturkojai klajūniukai mus pasitiko šokinėdami, besidžiaugdami, kramtydami kelnių kraštus ir painiodami batų raištelius. Tik mūsų išrinktoji ramiai ir baikštokai kramsnojo kažką guolyje. Išsivežėme ją nedrąsią ir  liūdinčią, važiuojančią į nežinią. Bet namuose jos laukė dvi nenuoramos, sienomis lipančios, laukiančios, nesulaukiančios dukros! Pačioje pradžioje nemažai jėgų kainavo ne tik šuniuko, bet ir savų vaikų auklėjimas – kad neužčiūčiuotų, neužnešiotų, duotų kvėpuoti iš tos laimės ir meilės, mokėtų nustatyti ribas.

Luna, atrodo, greitai prie mūsų prisirišo ir priprato – vaikai tapo jos gauja, vyras dresuotoju ir žaidimų draugu. Balučių ir palučių namuose palaipsniui mažėjo, kol ir visai nebeliko, Luna išmoko eiti su pavadėliu, pagrindinių komandų, miegoti šeimininkų lovoje, žadinti ryte jaukiai įsikuisdama lovoje, kantriai laukti, kol po pasivaikščiojimo bus nuvalytos kojos. Mes išmokome ir pripratome, kad turime naują šeimos narį, su kuriuo ir gyvename, ir atostogaujame kartu: keliaujame, plaukiame baidarėmis, lipame į kalnus, einame į žygius, pasivaikščiojimus, net važiuojame dviračiu ir bėgiojame kartu!

Grįžus visiems į darbus / mokyklas, patyrėme sunkesnį laikotarpį – supratome, kad Luna patiria atsiskyrimo nerimą, kuris pasireiškia daiktų nešiojimu, graužimu ir naikinimu. Teko atsisveikinti su kilimo kraštais, kompiuterio pele, pavadėliu, padėklais ir padėkliukais, žvakėmis ir t. t. Galbūt taip atsitiko, nes tai buvo „karantino šuo“, su kuriuo ilgą laiką visi buvome namuose, o gal ir nepaisant to būtų taip atsitikę. Nors buvo nelengva, bet po daugelio rekomendacijų ir patarimų labai pasiteisino įsigyti narvą. Net nesitikėjome, kad Luna taip greitai prie jo pripras ir taip gerai jame jausis. Šis sprendimas leido išlaikyti gerus mūsų ir Lunos santykius ir atrodo, net ji pati tapo ramesnė. Mums grįžtant namo nebijo pasižiūrėti mums į akis, o mes nustojome nerimauti – ką gi šį kartą rasime suniokotą?

Praėjo metai ir, nepaisant iškilusių sunkumų ir rūpesčių, jaučiamės praturtėję nauju šeimos nariu. Dėl Lunos net tapome dar socialesni – jau nebeatrodo keista pusvalandį kalbėtis su pirmą kartą gatvėje sutiktu žmogumi, žinoma, tik jei jis irgi turi šunį. 

Foto Živilė Stavarytė

Matas ir Fibi

“Nuolat kalbamės, atrodo, per du metus net spėjau išmokti kačių kalbą, kartais būna, kad iki absurdiškumo užsimiauksime namuose.”

Mano ir katės Fibi istorija prasidėjo netikėtai. Visada maniau, kad mano katinėlis bus smėlio spalvos berniukas – būtent tokį pamačiau vienos prieglaudos puslapyje. Gaila, bet gyvai susipažinti mums nebuvo galimybės. Su prieglauda sutaręs visus niuansus turėjau gan ilgai prašyti susitikimo laiko, kol galų gale gavau atsakymą, kad mano laukiamas katinėlis neišgyveno… Iš karto man to nepranešė, nes bijojo ir buvo liūdna tai padaryti. Pamaniau, kad tai ženklas, jog dar ne laikas turėti kompaniją namuose, BET…

Tik gavęs atsakymą iš prieglaudos, liūdesiu pasidalinau darbe ir kolegė iškart atsiuntė man daugybę kačiukų, kuriuos dovanojo jos draugė, nuotraukų. Iš pradžių į tai žiūrėjau skeptiškai – gal ne be reikalo negavau to katinėlio, kurio taip laukiau. Ir vėl tas lemtingas BET… Pamatęs vieną nuotrauką tiesiog suspurdau ir supratau – ta pilka katytė, vienintelė tokia vadoje, turi gyventi su manimi!

Nuvykęs pamačiau mažoje dėžutėje kniaukiančius gal 6 kačiukus, kurie laukė savo šeimininkų. Katinėliai buvo labai jauni, mažiau nei mėnesio laiko, tačiau jau buvo dovanojami. Žinojau, kad per anksti, bet taip pat žinojau, kad jei ne man, tai Fibi atiteks kažkam kitam. Taigi pasiėmiau dar visišką kūdikį ir tikėjau, kad bus sunku. Bet jau antrą dieną mes supratome, kas yra dėžutė ir kad gamtiniai reikalai turi likti tam skirtoje vietoje. Pirmosiomis savaitėmis teko nemažai laiko praleisti ant grindų, nes lova buvo per aukštai, o įspūdžių tiek, kad spėk sugaudyti.

Nors namuose buvo pilna įvairiausių žaislų, labiausiai Fibi mėgo žaisti su daržovėmis ir namų grindjuostėmis – teko ne kartą priminti, kad jos nėra draskyklė. Bet praėjus paauglystei jos jau nebuvo tokios įdomios. Dabar daug įdomiau yra žaisti gaudynių, tykoti ir netikėtai užpulti visus vaikščiojančius po namus ir kartais paskanauti uždraustus gėlių lapus.

Labiausiai džiuginanti Fibi savybė yra svetingumas. Kiekvienas atėjęs į svečius yra pasitinkamas prisiglaudimu. Ko jau ko, bet dėmesio paprašyti ji moka puikiai. Jei tik įnirtingai su kažkuo diskutuojame, tai iš po kėdės ar lovos pilka letenėlė vis pakibins. Ji nėra meili, bet visada žaismingai ir labai švelniai paprašys su ja pažaisti, retai kada išleis nagus ar įkąs. Dažniausiai prisilies letenėlėmis ir lengvai grybštels dantukais (instinktai yra instinktai).

Nors viename bute gyvename dviese, šeimininko meilė skiriama tik man. Prieš gaudama maisto visada jo paprašo pasimyluodama į koją, o kai grįžtu iš ilgesnės kelionės, visada sulaukiu pasakojimų apie jos dieną. Nuolat kalbamės, atrodo, per du metus net spėjau išmokti kačių kalbą, kartais būna, kad iki absurdiškumo užsimiauksime namuose.

Tai tokia mūsų istorija: pradžioje atrodė taip sunku, kad susimąsčiau, ar ne per anksti, bet dabar suprantu, kad be jos nebegalėčiau gyventi.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Jovita ir Klevas

„Tai mano vienas geriausių sprendimų gyvenime – leisti jam pasirinkti mane.“

Kuomet nuo mažens šeimoje augi su gyvūnais, esi mokomas gerbti ir mylėti mažesnį ir silpnesnį už save, natūralu, kad palikus tėvų namus pradedi jausti tuštumą. Taip nutiko ir man. Studijuojant ir neturint savo „kampo“ sunku svajoti apie gyvūnėlį. Per visus 6 metus, kuomet laukiau to nuostabaus momento, mano širdies tuštumą bandė pildyti tik žuvelės. 

Netikėtumų vedina su drauge aplankiau „SOS gyvūnų“ prieglaudėlę. Nusprendus pavedžioti šuniukus man tiesiog buvo į rankas paduotas pavadėlis su ką tik kieme prisegtu šunimi – Klevu. Tik išėjus pro vartelius jau pamiršau jo vardą. Apsilankymai dažnėjo, pamilau daug šuniukų ir dar labiau kirbėjo mintis, kad JAU. Jau galiu pradėti paieškas ir esu pasiruošusi. Kadangi namuose jau turėjau šuniuką iš prieglaudos, nebuvo visiškai jokios baimės ir svarstymų vėl priimti tokį pat sprendimą.

Svajojau apie visiškai kitokį šunį nei Klevas. Galvoje buvau nusipiešusi visiškai kitokį vaizdinį. Neskubėjau, rinkausi, sakiau sau, kai pamatysiu, pajausiu, kad tai mano. Jis jau buvo mane pasirinkęs, tik aš taip greitai to nepajutau. Supratau tik tuomet, kai prieglaudai parašiau keletą tekstų apie dovanojamus šuniukus, su kuriais daugiausiai laiko praleisdavau. Tarp jų buvo ir Klevukas. Visą savo gyvenimą (nežinomas tikrasis amžius, bet pagal spėjimus, jis pakliuvo į prieglaudą maždaug 4 metų) gyvenęs lauke prie būdos, mirus šeimininkui patekęs į karantinavimo tarnybą ir „SOS gyvūnų“ dėka gavęs antrą šansą gyventi. Visais skelbimais asmeniškai dalinausi ir savo socialiniuose tinkluose, bet Klevo skelbimu – ne. Jau tada pasąmonėje tvirtai jaučiau, kad jis kažkuo sužavėjo mane.

Laikui bėgant ir širdis pradėjo kirbėti žiūrint Klevuko nuotraukas. Praėjusiais metais žiema buvo tokia šalta, tad tiesiog sausį, per savo gimimo dieną paskambinau į prieglaudėlę ir pasakiau, jog noriu, kad Klevukas turėtų namus. Nei sekundės nesvarsčiau, kas bus, kaip jis adaptuosis gyventi bute, apskritai jis gi nežinojo, kas yra šilti namai. Visiškai nebijojau imdama vyresnio amžiaus šunį (Klevukui buvo beveik 5 metai). Dėl nieko nesijaudinau, užteko žinoti jo charakterį, kurį pažinau prieglaudoje. 

Leidau jam pasirinkti mane, mano namus ir mano širdį. Nuoširdesnio, ramesnio šuniuko dar niekada nemačiau. Jau nuo pirmos minutės jis suprato, kas yra namai, kad tai jo rami ir saugi erdvė. Iki šiol jis nesugadino nei vieno daikto, skiria veiklas lauke ir namie. Be proto tvarkingas. Jautrus, greičiausiai buvo muštas, nes vis dar bijo staigių judesių. Draugai jį glostydami jaučia ramybę – terapinis šuniukas. Jūs matytumėte, koks jis pasitempęs, kuomet esame viešoje vietoje. Lyg mažas vyrukas ramiai sėdi kavinėje ant kėdės prie staliuko. Miega šiltoje lovoje, pasidėjęs galvytę ant pagalvės. Dėl visų jo bruožų ir elgsenos juokaujame, kad ankstesniame gyvenime jis buvo žmogus. Negalvokite, kad jis tiesiog senas, tik miegą ir ramų gyvenimą mėgstantis šuo. Jis be proto mėgsta leisti laiką lauke su kitais šuniukais, žaidimai gali trukti kelias valandas, o miške pamačius triušį įsijungia toks greitis, kad tik spėk gaudyti. 

Klevas – šuo, kuris visiškai pakeitė mano gyvenimą, į namus įnešė ramybės, šilumos ir meilės. Džiaugiuosi, kad jis pasirinko būtent mane, tapo mano šauniausiu gyvenimo kompanionu. Jau metai laiko mes kartu ir galiu drąsiai sakyti, kad jis buvo tas, kuris turėjo užpildyti tuštumą, kurią jaučiau ilgą laiką. Tai mano vienas geriausių sprendimų gyvenime – leisti jam pasirinkti mane.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Agnė, Adomas ir Fargo

“Šiandien stebėdami jo krečiamas išdaigas galime drąsiai sakyti, kad gyvenimo su lengvesnio charakterio šuniuku nebeįsivaizduojame.”

Sako, kad viskas gyvenime įvyksta būtent taip, kaip ir turi įvykti. Taip mūsų gyvenime atsirado Fargo. 

Apie svajonę turėti šunį garsiai pasidalinau su artimaisiais beveik prieš 4 metus. Buvau raginama gerai pagalvoti, palaukti, įsivertinti galimybes ir laiką. Kaip žmonės sako, turi palaukti kelerius metus prieš žengdamas tokį žingsnį, kad būtum tikras, jog po kelių mėnesių tavo svajonės nepasikeis. Tad kantriai laukiau. Po dvejų metų ši svajonė stiprėjo su kiekviena diena. Kai mano gyvenime atsirado antra pusė, pirmiausia jo paklausiau, ar galiu auginti šunį? Mano didžiam džiaugsmui, jis sutiko. Ir dabar jau beveik metus laiko Fargo yra mūsų gyvenime. 

Šunį rinkomės atsakingai. Domėjomės veislėmis, jų charakterio ypatumais, bandėme išsirinkti tobulą šeimos draugą. Nepavykus prieiti bendro sprendimo dėl veislės nusprendėme, kad mūsų kelias bus kitoks – gal kiek sunkesnis, gal su daugiau iššūkių, tačiau tikrai ne mažiau įdomus. Po ilgų paieškų suteikėme namus tam, kam jų labai reikėjo. 

2021 metų kovą apsilankėme “Beglobio” prieglaudoje. Ten mus pasitiko nuostabi moteris Loreta. Ji nieko neslėpdama papasakojo istoriją apie Naujojoje Vilnioje rastą ir į prieglaudą atvežtą padūkusį aštuonių mėnesių šuniuką, kuriam jau teko “pasimatuoti” namus, tačiau buvo grąžintas atgal… Jis buvo nuostabus. Išskirtinės energijos ir nuostabiai protingų akių šuo. Įsimylėjome iškart. Tad po savaitės, susipirkę visą reikiamą amuniciją startui, parsivežėme Fargo namo. 

Reikia pripažinti, kad jis buvo ne toks drąsus, kaip tikėjomės. Daug baimės, streso ir dar daugiau nepasitikėjimo. Fargo mėgo būti vienas ir savarankiškas, nemėgdavo pasiglaustymų ir švelnumo. Todėl mums teliko kantriai sėdėti šalia jo ant grindų tikintis, kad vieną dieną jis išdrįs ir leisis būti mylimas. 

Po keturių mėnesių kantraus darbo, nemiegotų naktų, ašarų, įkandimų ir tylios vienatvės jis išdrįso. Išdrįso ateiti ir pats prisiglausti. Tai buvo geriausia diena per visą laiką, kai Fargo buvo namie. Nuo tos dienos supratome, kad šitas mažas padarėlis nugyvens su mumis visas gražiausias savo dienas. 

Meluotume, jei sakytume, kad buvo lengva. Meluotume, jei sakytume, kad ir dabar nebūna sunkių dienų. Tačiau tai, kiek gauname atgal, atperka viską. Sprendimas pasiimti iš prieglaudos gyvūną ir suteikti jam antrą, geresnį gyvenimą, pripildo širdis dideliu džiaugsmu. Ir taip, šiandien stebėdami jo krečiamas išdaigas galime drąsiai sakyti, kad gyvenimo su lengvesnio charakterio šuniuku nebeįsivaizduojame. O ką tada reikėtų veikti? 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Elvyra ir Saga

“Pasivaikščiojimuose, kai ji eidama priekyje ir užsiimdama savo reikalais vis atsisuka pasitikrinti, ar aš vis dar esu, man tiesiog ištirpsta širdis – nejaugi aš to nusipelniau?”

Niekada nepamiršiu vienos dienos. Buvo Kalėdos, sėdėjome prie šventinio stalo su šeima, o man tuo metu rūpėjo ne silkė ir balta mišrainė, ne eglutė ir dovanėlės, o tai, kad kažkur kitame Lietuvos gale, mažoje kaimo trobelytėje manęs laukia šuniukas. Mano šuniukas. Rytojaus dieną pamelavau mamai, kad važiuojame tiesiai namo, o iš tikrųjų darėme 400 kilometrų lanką, nes pakeliui reikėjo bananų duonos kepalą išmainyti į ilgiausiai sapnuotą padarėlį. Pulke didžiaausių netyčiukų maniškė buvo pati mažiausia, silpniausia Sagutė. Paskutinįkart atsigėrusi mamos pieno, sėdo į mašiną su nepažįstamomis žmogystomis ir visą kelią be miego ir su šalta nosimi, užkišta man už alkūnės, pirmąkart atvažiavo namo. 

Jai buvo baisu, man buvo baisu, nes užantyje laikiau savo svajonę, jau tokią apčiuopiamą ir dar visur sisiojančią. Bet kiek džiaugsmo kėlė tas mažas juodas šuniukas su kasdien vis labiau besistojančiomis ausimis, kokios nuostabios buvo visos jos snukelio išraiškos ir kaip stebino tas gilus mažo šuns miegas išsidūkus, kai per sapną šuoliuojama ir urzgiama ant nežinia ko.

Saga kantriai mane pažindino su visu savo šunišku pasauliu, kol aš bandžiau ją supažindinti su savuoju, kuris jai, atvykėlei iš ramaus kaimo, buvo toks svetimas. Pradžioje buvo bijoma visko – kiemo, žmonių, eismo srauto, troleibusų, šaligatvių ir visko, kas juda, skleidžia garsus. Bet Saga mokėsi taip pat greitai, kaip ir augo, ir greitai tapo rimtu miesto šunimi. Aišku, jautrumo ir baimių buvo per akis, iš mano nežinojimo daromų klaidų irgi pakako, teko susipažinti su sąvokomis socialinė agresija ir reaktyvus šuo. Teko rimtai domėtis dresūros rūšimis ir bandyti taikyti jas mūsų pasivaikščiojimuose. Teko džiaugtis mažais žingsniais į priekį ir vėl nusivilti, kai, atrodo, grįžome, kur buvome, o gal net pajudėjome atgal, bet sunkiais momentais vis prisimindavau, kad šuo padaro maksimaliai tiek, kiek gali, su ta informacija, kurią iš tavęs gauna. Sagos dresavime supratau, kad jei noriu šuns, einančio su manimi per ugnį ir vandenį, turiu jai būti vedlė, paskui kurią būtų verta per tą ugnį ir vandenį eiti. Tokia būti mokausi iki šiol, kasdien. O pasivaikščiojimuose, kai ji eidama priekyje ir užsiimdama savo reikalais vis atsisuka pasitikrinti, ar aš vis dar esu, man tiesiog ištirpsta širdis – nejaugi aš to nusipelniau?

Ir sunku patikėti, kad nuo tos Kalėdų dienos praėjo daugiau nei ketveri metai ir kad jau tiek laiko ji su manimi. Mano nuolatinė palydovė, mokytoja ir didžiausia atrama, tobula su visomis savo baimėmis ir išdaigomis (ir galybe plaukų ant kilimo ir lovoje), ta, kuri visada myli taip, kad man nelieka nieko kito, kaip bent jau stengtis būti tos visos meilės verta. O užvis svarbiausia, kad sužinojau, kaip svarbu svajoti ir nebijoti pildyti savo svajonių, nes jos kartais suteikia tiek laimės ir prasmės, kiek, atrodo, net nedrįstum norėti.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Jurgita ir Berry

„Ji tiesiog nereali: labai švelni, protinga, kartais rami ir santūri, o kartais patrakusiai žaisminga ir juokinga.” 

Aš visada nepaprastai mylėjau gyvūnus ir jau seniai svajojau apie šunelį, bet gyvenimas taip klostėsi, kad vis negalėdavau „įsivaikinti“ dėl vienų ar kitų priežasčių. Ir štai, atėjo ta diena, kai pajaučiau, kad turiu labai daug besąlygiškos meilės, laiko ir noriu juo dalintis su šuneliu. Veislė, spalva, ūgis? Visa tai man nerūpėjo, norėjau tiesiog mielo šunelio, su kuriuo dalintumėmės meile. 

Turėjau pažįstamą, kuri dirbo „SOS gyvūnų“ prieglaudoje, todėl parašiau jai žinutę, kad noriu šunelio. Ji atsiuntė kelis variantus ir viename iš jų buvo liūdna Berry (tuomet vadinta Senjoritos vardu) istorija, kurioje pasakojama, kad ją paliko šventinę dieną pririštą prie prieglaudos tvoros, šlubuojančią ir vienišą. Vidumi pajaučiau, kad mes viena kitai skirtos.

Taigi nuvažiavau su ja susipažinti ir buvau nustebinta, kokia ji meili ir draugiška. Svarstymų neturėjau, sakiau, kad kitą kartą noriu atvažiuoti jos pasiimti. Kaip sakiau, taip ir padariau, ir tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime. Kai atsivežiau ją į namus, ji buvo išsigandusi ir nesuprato, kas vyksta. Atrodė, ir žaisliukų nebuvo mačiusi, ir šiltų namų. Bet prireikė poros dienos ir ji jau buvo visiškai įpratusi ir besišypsanti. Kadangi aš labai tikiu, kad mumis rūpinasi Visata, todėl tikiu, kad mes susitikome ne šiaip sau, o ir gavau ženklą iš aukščiau – ji ant krūtinės turi baltą kryžių, kuris parodo, kad ji atėjo ir manimi pasirūpinti.

Kokia ji? Ji tiesiog nereali: labai švelni, protinga, kartais rami ir santūri, o kartais patrakusiai žaisminga ir juokinga. Jau spėjo visi kaimynai ir draugai ją pamilti, nes ji visada pasitinka su šypsena, gera nuotaika ir vizgančia uodega. Visada žavi savo mokėjimu džiaugtis šia akimirka ir didžiuliu dėkingumu už rūpestį ir švelnumą.

Kaip ji dabar gyvena? Šiltai ir jaukiai, miega su šeimininke. Turi daug žaislų, sveikatos draudimą, daug kaimynų draugų ir svarbiausia – amžiną meilę. Mes išgelbėjome viena kitą nuo netekties skausmo – aš netekau nuo sunkios ligos mirusios savo brangios mamos, o Berry paliko pririštą prie prieglaudos būdos.

P. S. Ką ji nori perduoti skaitytojams? Kad yra labai laiminga, labiausiai mėgsta, kai šeimininkė klausia: „Ar nori valgyti ir ar einam į lauką?“. Labai nemėgsta fejerverkų ir siurblio roboto, bet gyvenime juk reikia visokių emocijų.

Foto Živilė Stavarytė

Maja ir Ozis

“Mums visiems kartu yra labai gera ir smagu.”

Mūsų šeimos nariai – Maja (2 metai) ir Ozis (1,5 metų). Abu paimti iš prieglaudų VšĮ “Kaimo grandinė” ir VšĮ “Vyšnių sodas”. Pirma į šeimą atėjo Maja, vėliau Ozis. Buvo nuostabu matyti, kaip jie iškart susidraugavo.

Mums visiems kartu yra labai gera ir smagu. Atrodo, kad jie abu kartu su mūsų šeimyna jau daug reinkarnacijų.

Foto Živilė Stavarytė

Edita, Vakarė, Aušrinė ir Rubis

“Iki pat dabar negaliu atsakyti į klausimą, kam labiau pasisekė: jam ar mums, nes Rubis neišpasakyto gerumo ir meilumo šuo, į mūsų „gaują“ įnešęs labai daug smagumo ir šypsenų.” 

Svarstyti apie dar vieną augintinį (namuose jau karaliavo katinas Leo) pradėjau, kai gydytojai kuriam laikui man uždraudė visas aktyvias veiklas ir leista buvo tik vaikščioti. O vaikščioti vienai buvo gan nuobodu, bet reikėjo… Tad ir kilo mintis apie šunį, kuris, nori nenori, išvestų mane pasivaikščioti. Ir turiu prisipažinti, kad pradžioje atverčiau puslapius apie veislinius šuniukus. O bet tačiau, man reikėjo ne šiaip šuniuko, o draugo, kuris man padėtų, tad galiausiai nusprendžiau paieškoti tokio šuniuko, kuriam taip pat reikia pagalbos, šiuo atveju – namų ir jį mylinčios šeimos. Prieglaudėlių internetinius puslapius varčiau apie 2 mėnesius, kol akys užkliuvo už žavių ausų ir rudų akių. Tai buvo Rublis, 2 metų patinėlis. Aprašymas papirko: be galo draugiškas, sutaria su vaikais ir kitais gyvūnais, neloja, tinka auginti bute. Tad jau kitą dieną skambinau į Klaipėdos “Nuarą” dėl susitikimo ir iš Vilniaus važiavau su juo susipažinti, o kai pamačiau – tąpat akimirką supratau, kad jis važiuos su manimi ir kad tai Mano Šuo. Taigi 2020-12-10 iš Klaipėdos išvyko Rublis, o į Vilnių atvyko jau Rubis. Bet pirmas dienas jo vardas taip maišėsi, tardavome tai Rubis, tai Rudis, kad galiausiai gavo šuniškai aristokratišką vardą: Rubis Rudis Rubliauskas. 

Turiu pripažinti, pirmi mėnesiai buvo sunkūs. Jis bijojo visko, dėl visko gūžėsi ir dėl visko būdavo balutė… Jei bent kažkiek pakeldavau balsą – balutė. Liepdavau eiti į vietą – balutė. Jei grįžusi netyčia pasisveikindavau su juo ne taip – balutė. Bijojo net ant sofos užlipti, o kai šiaip ne taip prikalbinome – balutė iš baimės ir čia. Su mašina važiuoti – didžiausias stresas ir kitos bėdos, kol galiausiai atradome, kad saugiausiai jis jaučiasi ant priekinės sėdynės, tad visų kitų dažnai tenka atsiprašyti dėl ten esančių šuns plaukų. Ir dėl kiekvienos balutės ir jo susigūžimo skaudėjo širdį, nes buvo sunku suvokti, kaip kažkas galėjo taip stipriai traumuoti šunį… O dukrytės iki pat dabar vis nusistebi, kaip kažkas galėjo išmesti tokį gerą šunį. O Rubis ne tik geras, bet ir labai protingas šuo, greitai perprato namų taisykles, kas galima bei ko negalima, sugebėjo susidraugauti net su katinu Leo. 

Mokėmės ir augome mes abu, tiksliau, visi penki: aš, dukrytės, katinas ir jis. Pirmus pusę metų visur sekiodavo mane, tad dažnai vadindavau savo Uodegėle su uodegėle ir džiaugiausi matydama, kaip jis pradėjo jaustis saugiau ir saugiau bei pradėjo pasilikti kitame kambaryje jau be manęs šalia. O ir vardų turi begalę: Meilė, Meiliukas, Rubčikas Galubčikas, Spurgiukas (nes dažnai susisuka į spurgytę, kai miega), Patrakėlis, Nenuorama, Gėris, Ausius, Nosius ir t. t. Balučių taip pat mažėjo su kiekvienu mėnesiu ir iš nedrąsaus šuns po truputį tapo žaismingu, aktyviu, smalsiu ir savo teritoriją bei „gaują“ ginančiu šeimos nariu ir tikru Sofos Karaliumi. Be reikalo namie neloja iki pat dabar, tačiau kiekvienas svečias namuose bus sutiktas garsiai. Ir savo pareigą išvesti mane pasivaikščioti jis atlieka be galo atsakingai. 

Rubis dažnai patraukia kitų žvilgsnius ir vis sulaukiame klausimo, kokios veislės tai šuo, tad dėl jo žavių, juodų ūsų juokais praminėme „Čilės usūriniu šuniu“, nors į tikrąjį usūrinį šunį jis visai nepanašus. 

Iki pat dabar negaliu atsakyti į klausimą, kam labiau pasisekė: jam ar mums, nes Rubis neišpasakyto gerumo ir meilumo šuo, į mūsų „gaują“ įnešęs labai daug smagumo ir šypsenų. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Agnė ir Cinamonas

“Turėdama šalia vijurką, kuris džiaugiasi ir sniegu, ir balomis, ir pagaliukais, ir net ir su akmenimis sugeba pažaisti, diena iš dienos prisimenu ir pati pasimokyti džiaugtis mažais dalykais.”

Cinamoną priglaudžiau prieš šiek tiek daugiau nei pusantrų metų, likus kelioms savaitėms iki pirmojo karantino, dar 2020 metais. Tada jam buvo 4 mėnesiai, dar visiškas pyplys, o dabar neseniai jau atšventė savo antrąjį gimtadienį.

Visą gyvenimą labai mylėjau gyvūnus, ypač šunis, bet sakiau, kad ne ne, šuns tai dar tikrai neimsiu – tiek rūpesčių, įsipareigojimų, o dar ir rytais keltis, kad ir kaip norėčiau, šuo tikrai dar ne man. Ir žinoma, visi žmonės, kurie tikrai nesiruošia imti gyvūno, seka visas įmanomas prieglaudas socialiniuose tinkluose, kad kiekvieną dieną permąstytų savo sprendimą, pamatę ir vėl kažkieno paliktą ir niekam nereikalingą šuniuką. Taigi vieną dieną “Penkta koja” įkėlė Cinamono nuotrauką ir nieko nebegalėjau padaryti, pajaučiau, kad čia gali būti mano šuniukas, nors ir labai abejojau ir vis bandžiau save atkalbėti. Kitą dieną nuvažiavau į prieglaudą ir paprašiau Cinamoną pavedžioti. Cinamonas tuo tarpu buvo uždarytas aptvare su gal dešimčia kitų mažylių, kurie visi lojo, šokinėjo ant vartų, grūdosi vieni per kitus. O Cinamonas buvo ramesnis, laikėsi antroje eilėje ir per kitus nelipo, žiūrėjo, kas čia vyksta. Ir aš galvoju, kaip dabar “Penktos kojos” savanorė išsives būtent Cinamoną? Ji atidarė vartelius, rankomis, kiek sugebėjo, uždengė tarpą, kad niekas neiššoktų, o Cinamonas greitai pranėrė savanorei pro kojas ir išlėkė iš aptvaro, pergudravęs visus kitus. 

Pasivaikščiojome abudu ir negaliu sakyti, kad buvau rami ir 100% užtikrinta, kad tikrai reikia vežtis jį namo, visgi buvo labai daug nerimo dėl būsimos atsakomybės, bet supratau, kad turbūt ne be reikalo aš įsižiūrėjau šį šuniuką. Ir jei šį kartą iš prieglaudos išvažiuosiu viena, kitą kartą galiu į prieglaudą išvis nepasiryžti atvažiuoti. Taigi tą pačią dieną, po pirmo mūsų pasimatymo, užpildžiau dokumentus ir išvažiavome su Cinamonu namo. Buvo tikrai baisu! Labai gąsdino visa ta atsakomybė, o ir save keikiau, nes nesupratau, kodėl man šuns prisireikė būtent dabar, tuo metu turėjau daug darbų ir veiklos, atrodo, tikrai netinkamas metas. O po poros savaičių prasidėjus karantinui supratau, kad geresnio laiko ir negalėjo būti. Gal veiklos viduje ir buvo uždraustos, bet pasivaikščiojimų lauke ir žygių miškuose niekas neuždraudė, tad kitiems besiskundžiant bloga nuotaika neišlendant iš namų, mes mėgavomės visomis šuniškomis pramogomis lauke. 

Na, o jei bendrai apie Cinamoną, tai nerealus šuo, neišpasakyto mielumo, prie svetimų glaustytis neskuba, bet prie savų visada prisiglaudžia, ateina paglostymų, neša visus žaislus. Labai žaismingas ir visiškas gamtos vaikas – nepriklausomai nuo metų laiko ras, su kuo pažaisti ir kuo pasidžiaugti. Kiekvieną dieną primena, kiek daug aplink mus yra mažų dalykų, kuriais galima džiaugtis. Mėgstamiausias žaislas – pagaliukas, ir sakydama “pagaliukas”, turiu omenyje ir pagaliukus, ir 2 metrų ilgio šakas, kurias jis vos patįsia. Bet čia ne problema, ne jo charakteriui kažkokiai šakai nusileisti, visas išdidžiai nešasi kartu ir visus pakeliui sutiktus žmones pralinksmina. Maudosi visur ir visada, į ežerus, tvenkinius ir upes įšoka vos atidarius automobilio duris. Labai mėgsta sniegą ir gniūžtes, nardo po pusnis ir vis dar bando išsiaiškinti, kur pradingsta tie sniego kamuoliukai juos įmetus į pusnį. Net šalnomis džiaugiasi lakstydamas ir nosimi braukdamas per žolę. Tas gyvenimo džiaugsmas labai užkrečiamas ir praktiškai kiekvienas pasivaikščiojimas kažkuo pakelia nuotaiką ne tik man, bet ir kitiems praeiviams. Turėdama šalia vijurką, kuris džiaugiasi ir sniegu, ir balomis, ir pagaliukais, ir net ir su akmenimis sugeba pažaisti, diena iš dienos prisimenu ir pati pasimokyti džiaugtis mažais dalykais. Visur einame kartu, turbūt niekam iš draugų ir pažįstamų net nebekyla klausimas, ar pasiimsiu kartu Cinamoną. Kartu plaukiame baidarėmis, lakstome miškais, važiuojame prie jūros ir einame į barus. O ilgainiui net ir laisvalaikio praleidimo būdai pasikeitė į aktyvesnius, daugiau gamtoje, taigi visi pokyčiai priglaudus šunį – tik į gera.

Pati prieš pasiimdama Cinamoną galvojau ir apie veislinius šuns – sakiau, kad mano šuo bus retriveris arba labradoras, bet dabar tikrai nekeisčiau savo pasirinkimo ir negaliu pagalvoti, kad kažkas galėtų būti geresnis draugas nei Cinamonas. Žinoma, kiekvienas šuo skirtingas, bet negaliu įsivaizduoti, kad veislinis šuo rodytų tiek meilės ir tokį prieraišumą, kaip kad priglaustas ir išgelbėtas šuo. Labai skaudu pagalvoti, kad mes laukiame eilėse ir mokame didelius pinigus, kad galėtume įsigyti geriausią šeimos draugą, kai tuo tarpu šimtai tikrai niekuo ne blogesnių gyvūnų kiekvieną dieną prieglaudose laukia žmonių, kuriems galėtų atiduoti visą savo meilę ir gerumą. O ir dėl grožio ir mielumo – yra neįtikėtina, kokių įvairiausių mišrūnų būna, kurių ne vienas man asmeniškai daug mielesnis ir ypatingesnis už bet kurį veislinį. Maniškis, žinoma, pats gražiausias ir jau užimtas, bet tikrai prieglaudose šimtai ypatingų gyvūnų, labai laukiančių savo būsimų šeimininkų. Galbūt priglausdami gyvūną galvojame, kad čia mes darome gerą darbą, bet iš tikrųjų didžiausią naudą mes patys ir gauname, kadangi tas geras darbas grįžta su kaupu, mūsų rūpestis ir meilė globotiniui mums patiems sugrįžta penkiagubai.

Na, o pabaigai, jei kažkam dar nenusibodo skaityti, viena istorija, kurioje mes galus suvedėme tik po kurio laiko. Dar prieš priglaudžiant Cinamoną, man sesė lauktuvių parvežė knygutę su mergaite ir šuniuku ir pasakė, kad čia aš ir mano svajonių šuo. Sakė, rinko šuniuką, kad būtų panašiausias į retriverį, kokio kažkada ir norėjau. Tada pasidėjau tą knygutę į lentyną ir pamiršau, o maždaug po pusės metų, kai jau auginau Cinamoną, sesė ištraukė tą knygutę ir parodė man. Ir ką jūs manote, koks šuniukas pavaizduotas ant tos knygutės? Cinamoninės spalvos, didelėmis, stačiomis ausytėmis, trumpomis kojytėmis, ir ilga, stačia uodega. Negaliu ginčytis – tikrai mano svajonių šuo.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Jūratė, Algirdas ir Čilis

“Dabar Čilis yra mylimas, sotus, nuglostytas ir nukasytas, laimingas šuo.” 

Čilio tėvai, seneliai ir kiti protėviai tikriausiai buvo laukiniai šunys. Neaišku, kaip ir kada jie pradėjo lakstyti po Vilniaus apylinkes, bet laukinių šunų gaujų, pasirodo, vis dar yra net šiame mieste. Taip Čilis ir gimė. Miške. Ir augo tarp laukinių šunų. Ir instinktus jis turi laukinio šuns. Bet vos trijų mėnesių amžiaus Čilis buvo pagautas šungaudžių. Kiek pamena patys šungaudžiai, šuo buvo traukiamas iš po automobilio, nes paniškai bijojo žmonių ir bandė slėptis. Pagautas buvo uždarytas į šunų globos namus. Tačiau ir toliau paniškai visko bijojo. Taip jis tris mėnesius ir praleido prieglaudos narve. 

Tada Čilio nuotrauką internete pamačiau aš. Mažas, susigūžęs žvėrelis narvo kampe. Nuvykus susipažinti, šuo nuo streso drebėjo, neprisileido žmogaus nei su skanukais, nei su dešra. Tiesiog spaudėsi viename kampe ir drebėjo iš baimės. Ir kaip buvo galima tokį išsigandusį, bejėgį šunį palikti toliau kankintis? Po trijų dienų Čilis jau buvo pas mus. Turėjo namus ir šeimininkus.

Socializacija buvo ilga. Ilgą laiką nebuvo galima su šunimi net prie gatvės prieiti – prasidėdavo panikos priepuoliai, vos pamačius žmogų ar automobilį. Bet po truputį kasdien Čilis vis labiau priprato prie namų, prie žmonių, prie mūsų. Ir dabar jis yra mylimas, sotus, nuglostytas ir nukasytas, laimingas šuo. O mūsų širdys yra pilnos meilės šitam, kažkada laukiniam, Vilniaus šuniui. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Rūta ir Ernis

“Ernis labai imlus naujoms komandoms, noriai mokosi, o po varžybų mėgaujasi laimėtais skaniais prizais.”

Ernis į mano gyvenimą įsiliejo labai sklandžiai ir suplanuotai. Ieškojau jau suaugusio, nedidelio, mažai besišeriančio šuns. Pamačiusi skelbimą apie Marijampolėje naujų šeimininkų ieškantį jauną šunelį, susisiekiau su tuomet dar Reilo vardą turėjusio kudliaus globėja, kuri jį apibūdino kaip „tobulą“ šunį. Tad prieš pat Rasų šventę su vyru nuvykome į Suvalkiją ir grįžome trise.

Prie naujo vardo Ernis priprato taip pat greitai kaip ir prie naujų namų. Nors buvau morališkai pasiruošusi įvairiems incidentams, nei baldai, nei batai, nei kaimynų ausys kentėti nuo naujo gyventojo neturėjo.

Dar prieš įsigydama šunį buvau apsisprendusi su juo lankyti dresūros užsiėmimus, nes norėjau pati išmokti, kaip teisingai mokyti bazinių komandų ir tvarkytis su potencialiomis jau patirtomis šuns psichologinėmis traumomis. Tuomet nė nenutuokiau, kad tai bus pirmasis žingsnelis link gyvenimo aistra tapusio hobio. Nuo pirmų kartu leidžiamų dienų kasdien mokiau ir vis dar mokau Ernį gražiai elgtis mieste, nereaguoti į dirgiklius (dviratininkus, bėgikus, vaikus), didesnius šunis. 

Pamačiau jog tiek man, tiek Erniui naujų komandų mokymosi procesas teikia malonumą ir naudą (sustiprėjo mūsų ryšys ir pasitikėjimas vienas kitu, Ernis gerokai ramiau reaguoja į daugelį situacijų, kurios anksčiau jį išprovokuodavo, o man dresūra yra lyg tam tikra meditacijos forma, kai bent trumpam pamirštu viską, kas nesusiję su tuo metu atliekamu pratimu). Norėdama tęsti jau pradėtą veiklą nutariau išbandyti mūsų kaip komandos jėgas pirmiausia Paklusnumo ralio (Rally obedience) sporte, o įgijus daugiau žinių apie dresūrą ir paklusnumo (Obedience) varžybose. Ir Erniui puikiai sekasi! Jis labai imlus naujoms komandoms, noriai mokosi, o po varžybų mėgaujasi laimėtais skaniais prizais.

Šeimos laisvalaikį irgi stengiamės leisti kartu. Kiekvieną savaitgalį einame į žygius Vilniaus apylinkėse, esame dalyvavę ir masiniuose žygiuose pajūryje bei kitose Lietuvos vietose. Kadangi Erniui kelionės automobiliu – tikra šventė, jei tik įmanoma, važiuojame kartu. Esame drauge atostogavę ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje.

Nebuvo nė dienos, kad būčiau pasigailėjusi savo sprendimo priglausti suaugusį neveislinį šunį. Tikiuosi, kad mūsų istorija padrąsins tuos, kurie labai nori keturkojo draugo, tačiau nedrįsta suteikti namų šunims, kuriems gyvenimas nepagailėjo pipiriukų.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Inga ir Katinukai

“Apie kiekvieną katinuką galėčiau pasakoti ir pasakoti, kokie jie skirtingi, kaip mokosi vienas iš kito, kaip mėgdžioja vieni kitus.”

Mano istorija su katinais prasidėjo su dukra nuvažiavus į “Panevėžio gyvūnų globos draugiją”. Dukra tą kartą pasakė: mamyt, imame patį negražiausią katinuką, kurio niekas neims. Taip pas mus atkeliavo Mėtutė ir aš pradėjau savanoriauti prieglaudoje. Kai persikėliau gyventi į Vilnių, draugystė su katinais nenutrūko. Susipažinau su “Beglobio” vadove ir tapau laikina globėja. Šiuo metu turiu 5 nuosavus katinus ir dažnai priglaudžiu kačiukus, kuriems reikia ypatingos priežiūros. Visi katinai atsirado iš mano laikinų globų. Sniegutį su sese ir broliu paėmėme iš “Grindos”. Jiems buvo apie 2 mėn. Brolį ir sesę padovanojome, o Sniegučio negalėjau. Lunytę pasilikome, nes vienintelė iš keturių kačiukų išgyveno kačių marą. Buvau priglaudusi šią šeimyną, kai jų mamą suvažinėjo. Ryžiukas ir Loreta buvo paimti iš gatvės, nes mergina šerdama gatvinukus katinus, pamatė, kad jiems reikia veterinaro pagalbos. Priglaudžiau su mintimi, kad išgydysiu ir pavasarį paleisiu atgal, kur buvo. Bet… Taip jie ir liko. Loreta buvo visiška laukinukė. Urgzdavo, šnypšdavo, draskydavosi. Užsidėdavau tokias storas storas pirštines ir eidavau jos glostyti. Po pusės metų dabar kartais jau galiu ją ir į rankas paimti. 

Mėtutė pas mus vyriausia, jai 4 metai. Ji tikra katė, individualistė, su niekuo nedraugauja, nes tik ji čia karalienė. Lunytei 2 metai, ji mūsų kalėdinis stebuklas, nes išgyveno kačių marą ir iš klinikos ją pasiėmėme Kūčių vakarą. Sniegučiui metai, jis be galo meilus ir kalbus katinas. Mėgsta medžioti, tad “mėsytės” dažnai parneša iš miško ir mums. Ryžiukui apie 3 metus. Jis truputį bailiukas, bet labai meilus, ypač rytais, lenda glostytis ir stumia kitus katinus. Atrodo, kad Ryžiukas suprastų, ką jam sakau. Toks jausmas, kad jis dėkingas už suteiktus namus. Gražuolė Loreta – šiaip paprasta, raina katytė, bet be galo graži, mažutė. Net fotografijose jos nėra, nes labiau mėgsta būti lauke. Apie kiekvieną katinuką galėčiau pasakoti ir pasakoti, kokie jie skirtingi, kaip mokosi vienas iš kito, kaip mėgdžioja vieni kitus. Visi gan draugiškai priima ir globojamus kačiukus. Ir pamoko juos, ir pažaidžia, ir sudrausmina, jei reikia. Mano patys nuostabiausi katinai pasaulyje. Jie mūsų šeimos nariai.

Foto Rasa Šileikienė

Eglė, Laimonas ir Fėja

“Fėją mums atvežė į namus, kuriuose ji iš karto pasijautė tarsi šeimininkė, pradėjo bėgioti visur uostinėdama, o tada pakrito ant kilimo ir pradėjo ant jo voliotis.”

Su vyru norėjome šuns, bet dar nebuvome iki galo apsisprendę, todėl porą kartų pabandėme savanorystę su „Dogspotu“ ir laikinai prižiūrėjome du mopsus. Po šios patirties nusprendėme pagaliau pasiryžti priglausti šunį iš prieglaudos, tačiau imti vyresnį, kad būtų ramesnis, jau išmokęs visus esminius dalykus apie gyvenimą. Netikėtai Facebook puslapyje „Kovinis piktukas“ pamatėme Stafordšyro bulterjero mišrūnę Fėją ir jos istoriją. Fėja buvo palikta užrakintame išnuomotame garaže be maisto ir vandens. Garažo savininkas, atėjęs nupjauti spynos dėl nesumokėtos garažo nuomos ir atidaręs duris, be galo nustebo dėl to, jog iš garažo išbėgo ir tolyn nuskuodė šuo. Neabejinga mergina, pamačiusi lakstantį palaidą šunį, Fėją pagavo ir perdavė „Koviniam piktukui“. Fėja buvo labai nukergta, tepaluota, praretėjusiais dantimis, nekarpytais nagais ir užpūliavusiomis ausimis.

Kai ausytės pagijo, buvo įkeltas Fėjos dovanojimo skelbimas. Tiesą sakant, į svečius pas „Kovinį piktuką“ ir Robertą važiavome dėl kito senjoro, tačiau atvykę supratome, kad su to šuns problemomis vargu, ar pajėgsime susitvarkyti. Susižavėję Fėjos aktyvumu (tuo metu jai buvo 13 metų) ir kantrumu (visiškai neprieštaravo ausų valymui), grįžę namo pasitarėme ir nusprendėm, kad ją priglausime. Fėją mums atvežė į namus, kuriuose ji iš karto pasijautė tarsi šeimininkė, pradėjo bėgioti visur uostinėdama, o tada pakrito ant kilimo ir pradėjo ant jo voliotis. Supratome, kad jai pas mus patinka.

Po kelių mėnesių Fėja netikėtai sunegalavo. Atlikti tyrimai parodė, kad jai piometra (infekcinis pūlingas gimdos uždegimas) ir, negana to, rastas auglys šalia gimdos. Buvo nutarta Fėją operuoti ir pašalinti gimdą su augliu. Taigi, tiek trumpai tepadraugavus su Fėja, jau iškilo grėsmė, kad galime jos netekti; juk narkozė ir tokia sudėtinga operacija 13 metų šuniui – ne juokas. Tačiau Fėja – kovotoja, operaciją ir gijimo procesą ištvėrė ir pasveiko. Visgi ji yra reguliari veterinarijos klinikos lankytoja – šlapimo takų uždegimai, inkstų uždegimai, nepajėgumas šlapintis (teko statyti kateterį), ausų uždegimai, sąnarių skausmai, šlubavimas, dantų skausmas, akių infekcijos ir taip toliau… Šiuo metu Fėja sąlyginai sveika, turi guzą kakle, kuris yra stebimas, bei yra labai saugoma jos nugara ir sąnariai, nes, kaip tikrai senjorei, vienas neteisingas žingsnis gali baigtis skausmais ir vaistų injekcijomis.

Tačiau, kaip 16 metų šuo, Fėja vis dar laikosi puikiai, noriai žaidžia kamuoliuku, nors ir pavargsta greitai. Taip pat mėgsta lauke daug uostinėtis, stebėti katinus. Fėja neturi nieko prieš kitus šunis, tačiau ir draugauti su visais nenori – atsirenka pagal savo kriterijus, kuris jai mielesnis širdžiai, o kitus, dažniausiai, po trumpo pasiuostymo tiesiog ignoruoja. Daug įdomesni už šunis jai – žmonės. Jei nebūtų pririšta su pavadėliu, ji prieitų pasisveikinti prie kiekvieno praeivio. Deja, nemažai praeivių, net kai Fėja su pavadėliu, stengiasi ją aplenkti, pasitraukti ar tiesiog išsigąsta, jei Fėja žengia kelis žingsnius labiau į praeivių pusę. Tai parodo, kad stereotipai apie šios veislės šunis vis dar gajūs ir žmonės tokių šunų bijo, net kai mato, kad šuo pražilęs ir lėtai vaikšto. Mums juokinga tokia žmonių reakcija, nes Fėja yra labai geranoriška, miela, draugiška, mėgsta prisiglausti ir būti šalia, o sulojusi per šiuos 3 metus kartu buvo gal tik apie 5 kartus.

Namuose Fėja turi ir pravardžių – Ponia (nes reikia nešioti laiptais aukštyn, žemyn), Gražuolė, Kotletukas, Lebeda, Fėjukas. Kartais, grįžę namo iš kažkur, kur buvome be Fėjos, sakome, kad Fėja įvykdė sukilimą, t. y. sujaukė kilimą koridoriuje. Tam parako ji dar turi. Labai džiaugiamės augindami Fėją ir tikimės, kad jai su mumis taip pat patinka.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Akvilina, Rudis ir FIbė

Šiandien Rudis ir Fibė neišskiriami, vienas kitą prausia, žaidžia gaudynių, kartu miega ir leidžia laiką.”

Viskas labai paprasta, aš negaliu be kačių ir tikiuosi, jog jos negali be manęs. Visi katinai nori šiltų namų ir mylinčio žmogaus. Taigi Rudis pas mus atkeliavo pirmasis. Jį pastebėjome skelbimuose ir, kuomet nuvykome jo apžiūrėti pas kačiuko laikiną globėją, atsidūrėme vieno kambario bute su dar bene dešimt kitų kačių. Tai buvo ne žmogaus namai, o kačių buveinė. Visur išdėlioti dubenėliai su maistu, kraiko dėžutės, aukštos draskyklės iki pat lubų. Pati šeimininkė priminė animacinę heroję iš “Simpsonų”. Tai buvo viena keisčiausių vietų, kokiose teko lankytis. Rudį ji ištraukė iš už šaldytuvo, tokį bailiuką didelėmis akimis ir pėdomis, lyg mažą tigriuką. Atkeliavęs į mūsų naujus namus apsiprato, greitai atgavo pasitikėjimą žmonėmis ir kas rytą šiltai įsitaiso ant mūsų lovos. 

Kadangi vieno katino namuose tikrai per mažai ir Rudžiui trūko žaidimų draugės, po neilgų paieškų pastebėjome senos močiutės pagalbos šauksmą, jog turi kačiukų ir mielai kam nors juos padovanotų. Močiutės labai pagailo, todėl dosniai atsilyginome ir parūpinome kačiukų mamytei maistelio. Fibytė buvo vos mėnesio amžiaus, tokia maža, bet labai drąsi ir smalsi. 

Šiandien Rudis ir Fibė neišskiriami, vienas kitą prausia, žaidžia gaudynių, kartu miega ir leidžia laiką. Jie kartu – tai didelis džiaugsmas namuose ir mūsų širdyse. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Karolina ir Avytė

“Avytė gavo vardą per kelias minutes, abejonių nebuvo, mielesnio šuns nebuvau mačiusi.” 

Mūsų istorija yra apie džiaugsmą, ištikusį netikėtai. Aš visada turėdavau gyvenime kokį nors kailiniuotą draugą ir po supertriušio Čarlio jau kurį laiką kažko trūko. Labai norėjau keturkojo, bet nenorėjo mano draugas Simas. Tada atėjo karantinas ir kiti vargai. Teko kraustytis ten, kur man nejauku. Todėl Simas (beveik) nusileido ir sutiko, kad jeigu atsikraustysiu į jo namus, galėsime turėti šuniuką.

Visus gyvūniukų dovanojimo skelbimus ir prieglaudų gyventojus žinojau mintinai, kasdien žiūrinėdavau, bet, pamaniau, tie, kurie gražiai atrodo nuotraukose, tikrai nesunkiai ras namus. Nusprendžiau tiesiog važiuoti kur toliau nuo miestų (ta proga ir palikti Vilniaus savivaldybę pirmą kartą per kelis mėnesius) ir pažiūrėti, ką gyvenimas pasiūlys. Žinojau, kad mažo ir viską graužiančio Simui, kuris ir taip nedega noru, neužkrausiu, todėl dairiausi nedidelio ūgio, jauno, bet smalsus. 

Alytaus “Nuaro” savanoris tiesiog į glėbį įdavė ramią ir baikščią garbanytę. Esu be galo dėkinga už jo ryžtą ir žinau, kad ten patekusiems labai sekasi. Laikiau rankose ir galvojau, aš jos net svorio nejaučiu, tarsi jos nebūtų. Kaip man reikės pamilti? Bet jau buvau apsisprendusi, kad bus, kaip turi būti, ir išvykome namo.

Avytė gavo vardą per kelias minutes, abejonių nebuvo. Mielesnio šuns nebuvau mačiusi. O tada ji pradėjo augti. Prieglaudoje ji buvo atsidūrusi visai neseniai, prieš porą savaičių, ir jokių ženklų dar matytis negalėjo. Gal ir pabėgo iš buvusių šeimininkų dėl rujos šauksmo. Veterinarai irgi nieko neįtarė, net kai man pačiai kilo nuojauta. Bet kai pabuvus mėnesį pas mus jau pilvelis pradėjo raitytis ir žagsėti, supratome, kad čia bus NUOTYKIS.

Kai kas nors iš mano aplinkos sako, kad nori šuniuko, ramaus ir mažo, judraus ir didelio, kalytės ar patinėlio, aš sakau, nebijokite, jus pačius susiras, ir tikrai ne tai, ką įsivaizduojate. Tai va, aš esu įrodymas.

Gimdymą priėmėme patys. Nuo pirmų dienų nusprendžiau dalintis mažylių gyvenimu su pasauliu, filmavau juos ir kėliau į Facebook. Sąmoningai taip apsisprendžiau, pavargusi nuo viso purvo, kurį žmonės tuo metu liejo šioje platformoje. Daugelis stebėjo visą jų gyvenimą kaip serialą. Šuniukai yra sveiki, užaugę ir netrukus keliaus į tikruosius namus. Pirmenybę teikiu draugams ir artimiesiems, nes jau dabar žinau, kad pasiilgsiu. Visi turi vardus ir labai skirtingus charakterius. Vyšnia – žavuolė, kamuoliukų gaudymo meistrė, džiaugsmo kamuolėlis; Sula – žvairiukė, žaviai keistos išvaizdos, katiniško būdo, visada turinti savo reikalų, visur įlendanti; Begemotas – stipruolis pirmūnas, visko išmokstantis pirmas, stambiausias ir vikriausias, bet toks ramus, kad visi, paėmę ant rankų, nurimsta; Rugis – vienintelis šviesaus kailio, visada išsiskiriantis, viską darantis priešingai nei kiti, labai mylintis žmones, nuolat reikalaujantis dėmesio ir turintis, dėl ko pasiskųsti; Pipiras – karšto būdo, pats smulkiausias, kilmingos išvaizdos grafas, turi baltas pirštines, kojinytes ir kaklaraištį, o viduje slepia demoniukus, kurie kartais prasiveržia lauk.

Esu labai dėkinga prieglaudai, žinau, kad jie daro sunkų ir gerą darbą. Jei kas paskaitęs sugalvos, kad reikia juos smerkti, tai smerksite ir mane, ir visus, norinčius padėti bejėgiams. Ir ačiū Simui, kad peržengia visas savo ribas dėl mūsų su Avyte. 

Foto Živilė Stavarytė

Lauryna, Gintas ir Gilė

“Gilė, iškrėtusi šunybę, visada nutaiso besigailinčio šuniuko snukutį, kuriam neatsilaikau, ir pykti net nepradedu.”

Mano vyras Gintaras seniai norėjo turėti šuniuką, nes nuo pat mažumės užaugo su gyvūnėliu namuose. Kiek kalbėdavome apie tai, tiek visuomet žinojome, kad augintinis mūsų namuose atsiras būtent iš prieglaudos, nes ten yra gausybė gyvybių, kurios laukia rūpesčio ir švelnumo bei yra paruošusios savo didžiules širdis meilei, nors gyvenimas jų ir nelepino. Ilgai brendome šiam sprendimui, kol galiausiai nusprendžiau jį nustebinti ir šuniuką padovanoti Kalėdų proga. Kadangi gyvename Vilniuje, o mano tėvai Šiauliuose, paprašiau jų padėti ir šuniuką priglausti iki švenčių, kad vyrui būtų kuo didesnė staigmena. Būtent todėl šuniuką rinkausi iš Šiaulių gyvūnų globos namų „Šiaulių letenėlė“ – kad mano tėvai galėtų nuvykti jo paimti ir pasirūpinti iki Kalėdų.

Gilę išsirinkau nuotoliniu būdu – iš nuotraukų. Kodėl būtent šis šuniukas? Tiesiog negalėjau atsilaikyti prieš tą mielą snukutį ir jaukias ausytes. Taip pat patraukė nuostabus ir gilus žvilgsnis, kuris persmelkia iki širdies. Atsilaikyti prieš jį sunku ir šiandien.

Gilės vardas jai buvo duotas prieglaudoje. Pamanėme, kad jis jai puikiai tinka, ir keisti net nenorėjome. Dabar ją vadiname Gile, Giliuke, Kliunkiu, Mažyle, Pipirėliu.

Susiskambinau su prieglauda, aptariau savo planą. Viską suderinau. Tėveliai paėmė Gilę, parsivežė pas save namo ir net užleido jai visą mano vaikystės kambarį dviems savaitėms. Ji tuomet tebuvo keturių mėnesių. Mažytė, bailutė, bet be proto meili ir prieraiši.

2018 m. Kūčių vakarienei nuvykę pas mano tėvus pirmą kartą susitikome su Gile. Iš karto įsimylėjome iki ausų! Ko gero, nesumeluosiu sakydama, kad jausmas buvo abipusis, nes ji mus lengvai prisileido.

Po švenčių keliavome į Vilnių – tikruosius namus, kur prasidėjo nuotykiai. Gilė iš tiesų yra ramus šuo, kuris daug miega, tačiau, kai ją apima siautulys, laikykis: laksto be sustojimo, visur šokinėja ir pameta galvą (kartais nesuspėjusi sustoti ar laiku pasukti, patenka į avariją – kur nors atsitrenkia).

Gilė yra visiškas žmogaus šuo. Ji mieliau laiką leidžia prisiglaudusi šalia ar gulėdama ant kelių, krūtinės, rankų, nugaros, bet kur, kur tik būtų prisiglaudusi prie žmogaus (ir dabar, man rašant šį tekstą, ji guli prigludusi prie mano šono). Be galo išsiilgsta mūsų (nors, atrodo, buvome išėję tik akimirkai) ir visuomet pasitinka bučiniais ir apkabinimais.

Miega kartu su mumis (nors Gilė ir nedidelė, bet su ja tenka pakovoti dėl vietos). Po nakties miego, atrodo, pasiilgsta mūsų labiausiai. Tad tik pajutusi, kad mes prabudome, nuo kojų atkeliauja ant krūtinės, letenėles pasideda ant pečių ir apdovanoja ilgais bučiniais bei džiaugsmingu rytiniu šokiu, kuomet ji vartosi lovoje ir kviečia žaisti.

Kai ji dar buvo mažytė, teko susidurti su nugraužtų laidų, apkandžiotų fotelių ranktūrių, padraskytų tapetų, net savo guolio sugraužimo situacijomis. Taip, be abejonės, kentėjo ir mūsų pamiršti batai, ar daržovės paliktos dėžėje ant žemės (kažkada grįžę radome bulvių ir svogūnų fiestą namie). Ko gero, labiausiai įstrigusi jos išdaiga – prisisiojo automobilyje, kai ją palikome 5 minutėms vieną. Jos žinutę aiškiai supratome ir automobilyje vienos niekada nebepaliekame. Iš tiesų Gilė, iškrėtusi šunybę, visada nutaiso besigailinčio šuniuko snukutį, kuriam neatsilaikau, ir pykti net nepradedu.

Su Gile kartu keliaujame. Ji labai mėgsta važiuoti automobiliu – valgo kiekvieną vaizdą, kuris greit keičiasi už lango. Mažylė jau pabuvojo visuose Lietuvos didmiesčiuose, aplankė gausybę pažintinių takų, vizitavo mano darbovietėje, matė Baltijos jūrą, kartu plaukė net baidarėmis. Ji tikra nuotykių ieškotoja.

Gilė taip pat yra tikra detektyvė, tad nosimi visada ieško istorijų, kurios paslėptos kvapuose. Taip pat lauke dievina žaidimą su paukščiais, kurie, deja, tuo pačiu atsako tikrai retai.

Beveik prieš trejus metus mūsų gyvenime atsiradus Gilei labiau atsipalaidavome, pradėjome paprasčiau ir atlaidžiau žiūrėti į daugelį dalykų. Ji į mūsų gyvenimą įnešė dar daugiau šilumos, meilės ir juoko. Net nebeatsimenu, koks gyvenimas buvo be jos. O ir nenoriu, nes dabar gyvenimas spalvotesnis bei labiau nenuspėjamas. O taip gyventi tik įdomiau!

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Domantas, Aurelija, Moka ir Zuikis

“Gavau daug įspėjimų, kad tai ne ta katė, kuri pasitiks prie durų, glaustysis ar bus rankinukė, bet tai nieko nekeitė, nes katė pasirinko mane, o aš turėjau ryžto ją prisimeilinti.” 

Abiejų priglaustųjų istorija užgimė dar mano vaikystėje, nes visada augome su gyvūnais (2 katinai, šuo ir žiurkėnas buvo mūsų kasdienybė). Vėliau išvažiavau mokytis į Olandiją ir man be proto trūko augintinio, todėl grįžusi į Lietuvą žinojau, kad pirmu taikymu esant galimybėms imsiu gyvūnėlį. Man pro akis dažnai prašmėžuodavo “Akropolio” “SOS gyvūnų” namelis. Todėl vieną gruodžio vakarą užėjau į tą namuką, labai daug meilių šuniukų ir kačiukų ten buvo, o kamputyje gulėjo juodas pūkų kamuoliukas žaliomis akimis. Ją palietus, ji pradėjo murkti ir žinojau, kad čia mano gyvūnas. Gavau daug įspėjimų, kad tai ne ta katė, kuri pasitiks prie durų, glaustysis ar bus rankinukė, bet tai nieko nekeitė, nes katė pasirinko mane, o aš turėjau ryžto ją prisimeilinti. Po 4 mėn. gyvenimo kartu ji pradėjo pasitikti mane prie durų, leistis glostoma ir murkti. 

Po metų gyvenimo kartu mūsų namuose atsirado ir laukinukas Zuikis. Zuikis – įvairaus gyvenimo matęs katinas, atsidūrė pas mane rastas gatvėje. Ilgą laiką gydytas nuo virusų ir ligų po kelių mėnesių tapo tikru naminiu katinu. Taip pat tik po kelių mėnesių gavo ir vardą, kadangi atsiliepdavo tik šaukiant Zuikeliu. Visgi čia katino istorija nesibaigė, po beveik metų kartu vieną vasaros rytą susivokiau, kad katino nėra namuose. Ilgai jis buvo ieškotas, kabinti skelbimai, kreiptasi į įvairias prieglaudas ir jokio rezultato. Kadangi gyvename 4 aukšte, centre, praradome viltį, kad jis gyvas. Tačiau po 3 mėnesių sulaukiau skambučio iš veterinarijos klinikos, kad buvo rastas katinas su registruotu čipu. Kai nuvažiavome pasiimti, jis buvo visai liesas (svėrė apie 2 kg), sulūžusia uodega, užpūliavusia akyte ir vilko gomuriu. Bet vėl išsigydėme visas ligas, pasidarėme 3 operacijas ir užaugome iki 5,5 kg. Nors keli laukiniai įpročiai yra likę, bet vėl grįžome prie naminio katino statuso. Dabar namuose atsiradus leliukui Zuikis tapo geriausiu „žaislu“ ir auklyte.

Foto  Greta Kniežaitė Novikovienė

Rasa ir katės

“Kai po truputį pradedi susipažinti, kai mažais žingsniukais gyvūnas įsileidžia tave į mažą, skriaustą širdelę, moko kantrybės, atjautos ir supratimo, supranti, kad augi, tampi žmogumi, mokaisi.”

Pikačiū atsirado jau anksčiau, mažulis padarėlis, ištrauktas iš plyšio laiptinės sienoje, užpūliavęs, pusplikis ir išpeštais ūsais (kažkas nuskriaudė). Apgyvendinti teko narve, kad nebūtų suvalgytas senbuvės, nes ji buvo nusiteikusi jį pribaigti. Išgijo ir užaugo tikras rainas šnekorius, kuris visą laiką šnekasi su visais ir kurio ilgos kaip stirnos kojos niekaip neišsitenka, kai bando susirangyti ant kelių. Su jo charakteriu bėdų nebuvo.

Vėliau labai liūdna ir skausminga netektis. Dėl ligos netekau septynerių metų geriausios savo draugės, savo mergytės Sirenos. Galvojau, daugiau kačių nebeturėsiu, per daug skausminga… Bet, matyt, ji mane daug ko išmokė ir, kai pasijutau tvirčiau, buvo labai tuščia namie, kažko trūko. Pradėjau dairytis prieglaudų puslapiuose, skaityti istorijas. Internete pamačiau skelbimą, kad viduržiemį katė jau mėnesį gyvena laiptinėje ir niekam jos nereikia. Suspaudė širdį ir taip iš Jonavos į Vilnių atvažiavo juodanosė Mokcha. Ačiū Rita Š., kuri beveik naktį susipakavo katę ir vežė ją neaišku kam.

Tuo metu jai buvo gal 4 o gal ir 6 metai, niekas nežino, tiesiog niekieno PSP programos katė kirpta ausimi. Kelis kartus turėjusi namus, bet būdavo vis išmetama. Po to supratau kodėl… Negalvojau, nei kiek metų, nei koks charakteris, tiesiog ji buvo panaši į mano į vaivorykštės šalį išėjusią draugę. Tik pamačiusi supratau, kad gyvens pas mane. Pirma pažintis buvo nekokia, teko plauti užpakalį po kelionės. O ir vėliau pražydo ponios charakteris. Pikta buvo kaip žiežula, jei bandydavai paliesti puldavo, jei madam guli, reikėdavo apeiti saugiu atstumu, nes bandydavo nužudyti kojas. Moterų nekentė atvirai. Išlindo bėda, kad būtinai reikėdavo mažą reikalą vonioje arba šalia vonios  padaryti… Taip per du metus padarėme tris vonios patobulinimo remontus. Ir kai po visų patobulinimų jai oficialiai buvo suteikta laisvė turėti TĄ savo kampą, ji ėmė ir nustojo! Po pusantrų metų bandymų mus nužudyti, ėmė ir įvyko persilaužimas, mergina man atnešė grobį – didelį kažkokio gyvio nago gabalą. Atnešė ir išspjovė prie kojų, pabimbino lapce, tarsi sakydama: va, išlaikei egzaminą, te apdovanojimą.

Taip mano nuostabai ir didžiam džiaugsmui, pradėjome draugauti, beje, tą dieną aš pagaliau nusprendžiau pasirašyti “įkatinimo” dokumentą, kitos mūsų Žvaigždės, pusantrų metų laikinoje globoje gyvenusios Šiaurės. (Man atrodo, jos viską žino ir supranta, kas vyksta namuose.) 

Taigi Šiaurė: ji atvyko pusantrų metų, suaugusi baikšti katė iš “Vyšnių sodo”. Pamačiau ją seniai, vis stebėdavau įvairias kačių istorijas ir ji vis šmėsčiojo “Vyšnių sodo” skelbimuose. Mažytė, nors jau suaugusi, bet pusmetinukės dydžio, ežero ar dangaus spalvos akimis, žiūrinčiomis kažkur… Be jokio supratimo, koks gyvenimas. Katė, kuri visko bijo, gyvena fotelyje ir niekas jos nenori, nes ji baikštukė, ji nemeili… Pavergė kažkas, supratau, kad aš galiu pakeisti jos gyvenimą, pamaniau, prijaukinsiu ir surasime namus. Oj, kad būčiau žinojusi! Parsivežiau vaiduoklį, kuris gyveno savaitę po spinta. Suaugusi, puslaukinė, bailė iki nagų galiukų. Dar su ligomis, sloga ir kitomis bėdomis… Paliesti leidosi tik po pusantro mėnesio, po pusmečio jau galėjau paglostyti, po metų ėmė lipti ant kelių, pradėjo meilintis, tik po pusantrų metų įvyko lūžis, bet toks, kokio nesitikėjau. Parodė savo tikrąjį veidelį ir pradėjo reikalauti, kad ją nešiočiau ir glostyčiau. Dar bailiukės ir ligotos niekas nenorėjo, nors ir domėjosi. Teko mazgei dantis rauti dėl autoimuninės ligos. Man buvo šokas, kaip gyvens, o jai nė motais. Atsigavo mažylė, atkuto, baigėsi ligos, ačiū “Vyšnių sodui” už operaciją. Susidraugavome ir atiduoti kažkam jau nelabai norėjosi, o ir kas norės, katė jau trejų metų. Taip pat ir šeimyna po tiek išgyvenimų priprato ir palaikė, kad liks su mumis (bet buvo daug diskusijų).

Dar turime šunelį Barį, tai jis palaiko tvarką namie ir išvaiko peštynes, pagalbininkas auklėjant kates.

Po pirmo pusmečio gyvenimo kartu buvome susitaikę, kad turėsime kates, kurios mus ignoruoja, bet jos visgi nusprendė kitaip. Nėra nuostabesnio jausmo, kai supranti ir matai, kad pavyko užgydyti skriausto ir nelaimingo gyvūno traumas. Kad jis patikėjo, kad jis atsipalaidavo ir gyvena savo malonumui. Visos pastangos nenuėjo veltui, sudraskytos rankos ir ne tik, barniai ir kartais neviltis, ligos, problemos, sugadinti daiktai virto minkšta pūkuota laime.

Nereikia bijoti suaugusio ir probleminio gyvūno, čia ne jo charakteris, čia pasekmė blogos pirmos pažinties su žmogumi. O charakteriai jų nuostabūs, vieni į kitus nepanašūs ir kai po truputį pradedi susipažinti, kai mažais žingsniukais gyvūnas įsileidžia tave į mažą, skriaustą širdelę, moko kantrybės, atjautos ir supratimo, supranti, kad augi, tampi žmogumi, mokaisi. Turėdami noro ir kantrybės galime pakeisti mažų pūkuočių gyvenimą, kartu keisdami ir  savo mąstymą, pasaulėžiūrą, santykius. Tampame geresni. Jie nėra pikti, kerštingi ar laukiniai, jie tik bijo, kad jų vėl nenuskriaustų.

Ir kaip sakau, ne gyvūnų šeimoje per daug, o namas didesnis reikalingas. Beje, būtent tai irgi davė didžiulį impulsą ne sėdėti vietoje, o imtis veiksmų ir planuoti namo statybas. Iš kačių mokomės, kad reikia daryti taip, kad gyventum, kaip nori TU, ir vis tiek tave mylės.

Gyvenime, kaip žmonės sako, tikrai nieko nėra nuoširdesnio nei katės murkimas.

 Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Giedrė, Taiga ir Tundra

“Ji išmokė mane sustoti, kiekvieną rytą pasivaikščioti ir atrasti daug džiaugsmo mažiausiuose dalykuose.”

Mano istorija su gyvūnais prasidėjo dar vaikystėje. Visada labai juos mylėjau, dar pradinėse klasėse būdami, su broliu Kalėdoms gavome triušę (su tėvų palaiminimu, žinoma) ir nuo tada namuose beveik visada gyveno smulkūs gyvūnėliai. Paauglystėje labai norėjau šuns (katės, žinojau, kad mama namo parvesti neleis), tačiau leidimo nebuvo. Tad labai tvirtai žinojau, jog vos tik persikraustysiu gyventi savarankiškai, namuose atsiras šuo arba katė.

Taiga (katė) namuose atsirado pirmoji. Maždaug po pusantro mėnesio nuo išsikraustymo. Ilgai svarsčiau, auginti katę ar šunį, tačiau šuniui tuo metu nesijaučiau pasiruošusi, visgi studijavau ir dirbau. Niekada nekilo minties pirkti gyvūno, tad priėmusi sprendimą keliavau į prieglaudas. Taigą radau “SOS gyvūnų” namelyje, “Akropolyje”. Tik įėjus į kambarėlį ji išvertė man pilvuką ir žinojau, kad kartu važiuosime namo. Ji labai rami katė, daiktų (beveik) nevarto, mėgsta miegoti ant pilvo ir visiškai nemoka murkti (skleidžia tokį keistą garsą bandydama).

Dėl Taigos vėliau pradėjau globoti katinus su “SOS gyvūnais”. Susipažinau su jos globėja, tada sužinojau daugiau ir apie jos istoriją (rasta po balkonais, ilgai sirgo grybeliu, tad ir namų ieškoti galėjo tik būdama jau paaugliukė). Tik ji labiau džiaugiasi, kai globotiniai išvažiuoja iš namų, o ne kai į juos atvažiuoja. 

O noras auginti šunį taip niekur ir nedingo. Vis tikrindavau prieglaudų puslapius, skelbimus. Ir nepraėjus nei metams viename skelbime pamačiau 5 šunyčius. Nors prieš tai mačiau labai daug šuniukų, būtent šie niekaip neišėjo iš galvos. Ir nors visi sakė, jog neimk šuns, gailėsies, susitariau nuvažiuoti susipažinti. Šuneliams buvo 2 mėnesiai, jų mama prie grandinės, o šeimininkai sakė, imk ir važiuok, nes mama jų jau nebenori. Tėvas “gražus kaimynas”. Nei sekundės nesigailėjau parsivežusi Tundrą namo. Nors pirmas savaites ir  jaučiausi kaip vieniša mama (tuomet globojau dar 4 kačiukus). 

Dėl Tundros mano gyvenime atsirado draugas (negalėjo dalyvauti fotosesijoje), ji pakeitė ir mano gyvenimo ritmą. Žinojau, jog atsiradus šuniui turėsiu prie jo prisitaikyti, mažiau visur bėgti, skubėti, taip ir įvyko. Ji išmokė mane sustoti, kiekvieną rytą pasivaikščioti ir atrasti daug džiaugsmo mažiausiuose dalykuose.

Neįsivaizduoju, kaip atrodytų mano gyvenimas be šių dviejų merginų, tačiau manau, kad jis būtų daug liūdnesnis. 

Foto Živilė Stavarytė

Jurgita, Irisas ir Runa

„Ryte gavęs gardaus pašteto, įsirangau prie Jurgos ir laukiu, kol atsikels, o kai atsikelia, ji nešioja mane ant rankų po visą butą, mes plaunamės kartu dantis, prausiamės, klojame patalus, pusryčiaujame.”

Sveiki, mano vardas Irisas, gimiaus Vilniuje, Linksmojoje gatvėje. Iš ten kažkokiu stebuklingu būdu atsidūriau prieglaudoje VšĮ „Naminukai” kartu su savo dar dviem sesėmis. Mus pagydė, sutvarkė, pavertė į mielus, gražius pūkuotukus, įdėjo skelbimus į socialinį tinklą Facebook, kad dovanojami trys gražūs, puikūs, nuostabūs katinukai. O mes tuo tarpu su sesėmis laukėme, kol atsiras tie laimingieji, kurie mus gaus. Viena dieną viena sesė iškeliavo į namus, kitą dieną kita, o aš vargšas taip ir likau tūnoti prieglaudoje vienas. Tetos iš prieglaudos ėmėsi dar aktyvesnių veiksmų ir dar kartelį paskelbė Facebook, buvau ir esu apsiblaususiomis akytėmis, viena greičiausiai nematau, tai nutiko po kačių gripo, kuris mus Linksmojoje gatvėje ir užpuolė. Po antro skelbimo girdžiu, kaip atsirakina prieglaudos durys, kažkokie keisti balsai, girdžiu dvi tetas. Viena sako: „Ar esate įsitikinusi, kad norite priglausti Irisą“,  kita atsako – „Taip, esu įsitikinusi, jeigu jau atvykau, tikrai esu įsitikinusi“. Aš tūnodamas dėžutėje galvoju: taip, varau į namus!

Supakuoja mane į dėžutę, nusineša į mašiną ir važiuojame, o aš vis miaukiu, nes juk baisu. Mano naujosios šeimininkės vardas Jurgita, ji mane vis pakalbina, sako: „Mažyli, nebijok, važiuojame į naujus namus“, lengva jai kalbėti, labai norisi tų naujų namų, bet nebijoti irgi neišeina. Ir štai, nauji namai, žvelgiu į tą spalvotą butą per dėžutės groteles, ogi atsėlina katė… O siaube, katė… Didelė katė! Už ką man tai? Mane išleidžia, aš šmurkšt į guolį ir nei krust. Beje, atsirandu namuose tada, kai šeimininkas komandiruotėje, tai šaunuolė ta mano Jurga, kol vyras grįžta iš komandiruotės, spėja apsiprasti su antro katino mintimi ir jau mane įsimyli. Tuo tarpu įsimyli ir visas socialinis tinklas Facebook, koks gražus katinas, koks meilutis, ir aš norėjau jį paimti, ir aš norėjau jį paimti.

Taigi prasideda mano gyvenimo kelionė Rygos gatvėje, Zigmantų šeimynoje. Jaučiuosi labai mylimas, prižiūrimas, visada lepinamas paštetu ir skanukais, nešiojamas ant rankų, glostomas, kaip inkstas taukuose. Bandau aš žaisti su senąja kate, bet jai jau turbūt nelabai kas rūpi, visgi išmokstu iš jos gerų dalykėlių. Kaip nueiti per orlaidę iki kraiko dėžutės, kada ir kaip pakelti Jurgą, kad įdėtų valgyti, kur reikia miegoti naktį (įsitaisyti lovoje tarp šeimininkų), kad sėdmaišis yra geriausia poilsio vieta, žino ne tik šeimininkai, bet ir aš. Gyvenimas slenka, vienu metu aš lieku vienas, namai mano, gal ir liūdna truputį, bet užtat viskas mano. Ryte gavęs gardaus pašteto, įsirangau prie Jurgos ir laukiu, kol atsikels, o kai atsikelia, ji nešioja mane ant rankų po visą butą, mes plaunamės kartu dantis, prausiamės, klojame patalus, pusryčiaujame, tada ji eina dirbti ir aš kartu su ja kažkur šalia įsirangau. Taigi mano toks gyvenimas – nuostabiai katiniškas.

Prabėgo trys mėnesiai vienatvės ir mano Jurga nusprendė, kad reikia man žmonos. Žmonos… Ką ji sau galvoja… Taigi vėl toje pačioje dėžutėje vieną dieną parkeliauja juodoji dama Runa iš prieglaudos VšĮ „Vyšnių sodas“. Baikšti kaip papūga, juoda kaip smala, įeina į namus, šmurkšt į kartoninę dėžę ir tūno ten visą dieną. Jau prabėgo beveik mėnesis, kai mes bandome pamilti vienas kitą, mokame jau kartu vienoje erdvėje mėgautis poilsiu, ėsti nebandydami vienas kitam kepštelti. Mano kompanionė vis drąsesnė ir dabar visų gudrybių mokau aš ją. Ir ji uoliai mokosi, guli mano guolyje, karstosi mano laipynėje, žaidžia su mano žaislais, Jurga net ją kartais panešioja. Pavydu, bet tikiu, kad susigyvensime. Štai, kaip mes atsiradome pas Zigmantus.

Foto Živilė Stavarytė

Brigita ir Kicingas

“Karantino metu jis praskaidrino mūsų šeimos dienas, krėtė išdaigas, kiekvieną dieną stebino savo smalsumu.”

Į mūsų šeimą Kicingas atkeliavo kaimyno automobiliu. Netyčia buvo atgabentas po automobilio kapotu. Tada paspruko ir kelias dienas klaidžiojo aplink namus, garsiai miaukė ir šaukėsi pagalbos. Viena kaimynė jį prisiviliojo dešros gabalėliais ir pagavo. Parašė į gyvenvietės grupę su klausimu, ar kas nors galėtų priglausti. Norinčių nebuvo, o artėjo šalta žiema, suspaudė širdį ir nusprendėme juo pasirūpinti. Pirmiausia su kačiuku apsilankėme pas veterinarą, nes jo akys ir nosis buvo paveiktos infekcijos.

Mėnesį girdėme vaistus, lašinome lašiukus ir slaugėme. Jis mums atsidėkojo su kaupu. Murkė, glaudėsi, žaidė ir džiaugėsi mūsų draugija. Karantino metu jis praskaidrino mūsų šeimos dienas, krėtė išdaigas, kiekvieną dieną stebino savo smalsumu, vis bandė susidraugauti su namuose jau gyvenančia kate. Dar dabar vis tikisi, kad pavyks, bet ji šiek tiek pasipūtusi, gal dėl to, kad veislinė. Labai džiaugiamės, kad Kicingas atsirado pas mus, nes mums jo tikrai reikėjo.

Foto Živilė Stavarytė

Enrika ir Vilsonas

“Ir štai jau antrus metus mūsų kasdiena užpildyta begaliniu džiaugsmu ir meile, „pokalbiais“ ir žaidimais ar tiesiog tinginiavimu įsitaisius ant sofos.”

Nepaprastai laiminga Vilsono, Kotrynos ir Enrikos istorija laimingai susiklostė dėl laimingų atsitiktinumų, susijungus dviems nelabai linksmoms istorijoms. Tad apie kiekvieną atskirai.

VILSONAS

2019 m. vasaros pabaigoje negeras žmogus atskyrė nuo mamos du mažylius dvynukus, brolį ir sesę, paleido vienus pievoje likimo valiai… Laimingas atsitiktinumas – netoli Salininkų turgavietės. Ten ir atklydo išgyvenimo instinkto vedami pamestinukai ir susirangė į kraštinėje eilėje prekiautojo padėtą kartoninę dėžę. Dar laimingesnis atsitiktinumas – dėžė priklausė turgavietėje laisvalaikiu prekiaujančiai nepataisomai kačių mylėtojai ir globėjai, išgelbėjusiai nenusakomą skaičių likimo nuskriaustų pūkuotukų. Kadangi moteriškės naminė katė į namus parneštų mažulių nepripažino, prasidėjo katukų kelionės iš vienų rankų į kitas, kol galų gale mažiai atsidūrė labdaringos “DiVet” klinikos Antakalnyje globoje. Rūpestingos daktarės patikrino sveikatą, išgydė supūliavusias akytes ir – svarbus momentas – į dokumentą įrašė gimimo datą, 2019 m. rugpjūčio 1 d. Tada išaušo nepaprastas 2019 d. rugsėjo 22 d. sekmadienis… Narvelį broliukui pakeitė šilti Kotrynos ir Enrikos namai. Vėliau sužinojome, kad tą pačią dieną į kliniką atvykę žmonės paėmė globon ir sesutę.

KOTRYNA IR ENRIKA

Su dukra Kotryna neapsakomai gedėjome 2019 m. rugpjūčio 9 d. netekusios 12 metų augintinio katino Ralfo… Rodės, jog daugiau niekada… Tačiau giliai jautėme, jog tiesiog laiko klausimas ir širdis pasakys, kada ateis metas naujam namų gyventojui. Apie mūsų netektį žinojo ir mano kolegė, ta pati nepataisoma kačių mylėtoja ir globėja. Kelis kartus siūlė tuo metu pas ją kaip tik atklydusius mažylius, siuntė jų nuotraukas, tačiau naujam augintiniui dar nebuvau pasiruošusi. Nors Facebook puslapiuose nesąmoningai sekiau “Naminukų” ir kitų globos įstaigų puslapius…

2019 m. rugsėjo 22 d., ankstų sekmadienio rytą, sklaidant pranešimus, žvilgsnį sukaustė “Naminukų” paskelbta nuotrauka, iš kurios į mane žvelgė nenusakomo grožio žydraakis mažylis. Net nepajutau, kaip akimirksniu surinkau “Naminukų” numerį. Pasirodo, “Naminukai” tarpininkaudami nuotrauką paskelbė kačiuko šeimininkės prašymu. Skambinu jų duotu telefono numeriu, o kitame laido gale išgirstu: „Labas, Enrika“.

Paaiškėjo, kad tai tie patys vasaros pabaigoje atklydę kačiukai (aš neatpažinau prieš kelias savaites man siųstos jų nuotraukos), kurie po ilgos, nesėkmingos globėjų paieškos atsidūrė “DiVet” veterinarijos klinikoje. Būtent mano nužiūrėtu kačiuku jau buvo susidomėta ir būtent tą sekmadienį jis galėjo būti paimtas… Ko gero tai buvo greičiausias kada nors priimtas sprendimas ir veiksmas – skambutis ir nuotrauka dukrai Kotrynai, su dukros drauge Laurinta nuvykimas į “DiVet”, visų reikalingų daiktų supirkimas ir štai – mažylis naujuose namuose!

MES VISI

Nuo to momento prasidėjo nuostabus, laimingas mūsų trijulės laikotarpis. Pirmas uždavinys – išrinkti vardą, kuris ypatingam gyventojui turėjo būti ypatingas (negalėjo būti eilinis ). Į paieškas įsijungė visi namiškiai, variantų tūkstančiai, tačiau nei vienas nebuvo tinkamas. Ir štai vieną dieną bingo – VILSONAS, tas pats Vilsonas iš filmo su Tomu Henksu „Prarastasis“. Simboliška, taiklu, solidu.

Ir štai jau antrus metus mūsų kasdiena užpildyta begaliniu džiaugsmu ir meile, „pokalbiais“ ir žaidimais ar tiesiog tinginiavimu įsitaisius ant sofos. Vilsonas užaugo didelis, visus katiniškus įpročius profesionaliai įvaldęs, nepaprasto grožio beveik 6 kg svorio katinas. Nors oficialiai nepripažinta (būtų įdomu išgirsti specialistų nuomonę), tačiau išvaizda ir charakteriu jis labai primena Jungtinėse Amerikos Valstijose 1993 m. išvestą Siamo ir dvispalvės Amerikos trumpaplaukės katės veislę – „Sniego letenėlės“ (ang. „Snowshoe“). Tačiau „garbingo titulo“ nebuvimas jokiu būdu nesumenkina pačios didžiausios prasmės – būti visateisiu namų teritorijos šeimininku. Ir iš akiračio nepaleisti šeimininkės, galbūt prisimenant vaikystės patirtį – baimę būti paliktam. Todėl kasdien tūkstančius kartų kartojame – tu mūsų brangiausias, mylimiausias ir pats geriausias KATINAS VILSONAS pasaulyje.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Irena ir Hardas

„Visada būsiu laiminga, kad Hardas yra su mumis.“

 

Niekada nemėgau šunų, mylėjau ir auginau kates. Netikėtai, mirus šeimininkui, mano gyvenime atsirado šunė –  5 metų amžiaus pekinukė Gaba. Pati nepastebėjau, kaip ją įsimylėjau ir nebegalėjau įsivaizduoti gyvenimo be jos: visur keliavome kartu, kaime plaukiodavome valtimi. Gaba nugyveno iki 11 metų ir iškeliavo dėl inkstų nepakankamumo. Tris dienas nesikėliau iš lovos, kai atėjusi dukra paklausė, ką reiškia „pupulis“. „O kas? Ką tu ten žiūri telefone?“ – paklausiau. Paėmiau į rankas jos telefoną ir išvydau skelbimus apie dovanojamus šuniukus. Iš karto į akis krito krūvelė juodų kaip angliukai „pupulių“. Šuniukų. „Augs vidutiniai“, skelbė tekstas. „Kokie vidutiniai, ar matai tėvelį? Didžiulis arklys!“– sušuko vyras, kai jau išprašėme su dukra nuvažiuoti pažiūrėti šuniukų. Taip, užaugo naminis arkliukas – juokaujame dabar visa šeima, ir „išsigandęs“ tuomet vyras irgi.

Vyrą įtikinėti teko ilgai, drebančiomis rankomis dukra rodė telefone rastą internete skelbimą tėčiui. „Kokie jie augs?“- griežtas klausimas iš tėčio. „Vidutiniai, augs vidutiniai.“ „Tai čia kokie?“ „Truputį didesni už Gabą,“- įsiterpiau.

Kitą dieną supirkome visas priemones būsimam šuniukui: nuo guolio iki žaisliukų, skanėstų. Jau ruošėmės išeiti iš namų, su dukra vis diskutavome, kokį vardą duosime. Vyras kaip tik rengėsi striukę, o ant jo džemperio puikavosi užrašas: BETTER. FASTER. HARDER.

„Hard,“ – sušukau, ir šeimyna tuojau pat pritarė. „Važiuojame pasiimti mūsų Hardo,“ – tariau, kai ėjome pro namų duris.

Šeimininkas atidaro tvarto vartus ir pro juos, kartu su ožkomis, atbėga juodi maži vilkiukai. „Mama, šitas.“ „Kodėl šitas, mes su tėčiu galvojome mergaitę…“ „Šitas. Jis mieliausias.“ Ir jau netrūkus su tuo „mieliausiu“, ramiausiu ir mažiausiu iš visų juoduliuku sėdžiu automobilyje ir vežu jį namo. Ateity visada jį vadinsiu mano Vilku, nors šitas Vilkiukas ant mano rankų dabar yra vos 6 savaičių amžiaus ir sveria ne daugiau 2 kg…

Namuose Hardą pasitiko persė ir kieminukai katinai. Ne, jie nedraugauja iki šiol.

Parsivežus namo savo Vilką tada dar nežinojau, kad ateity sakysiu, jog vaiką auginti man buvo žymiai paprasčiau negu mažą šuniuką. Bet tuo pačiu visada būsiu laiminga, kad Hardas yra su mumis.

Šiuo metu Hardui pusantrų metų. Miega iki pietų, kaip šeimininkė. Dievina žalią mėsą, ypač jautienos širdį, elgiasi kaip katinukas, o dūksta kaip arkliukas.

 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Kristina ir Lionia

Išsipildė mano ir vyro norai – turime katašunį.”

 

Nuoširdūs norai ir svajonės tikrai pildosi. Labai norėjau katino – draugo, kuris lauktų grįžtančios po darbų. O vyras norėjo šuns. Dabar turime Lionią.

 

Prieš 3 metus, šaltą žiemos dieną atklydo iki mūsų namelio murzinas, ne vienos kovos randais paženklintas, didelis, rainas katinas. Buvo labai alkanas ir peršalęs. Apsistojo jis mūsų terasoje, visada laukdavo, kai grįždavome iš darbų. Į terasą (kai mūsų nebūdavo) svetimas žmogus negalėdavo užeiti, nes jis urgzdavo ir šnypšdavo, o dar išvaizda jo…

Lionia išdidus, didelis katinas, bet mielas ir meilus. Labai mėgsta žmogaus draugiją ir dėmesį. Ką beveiktum, jis visada šalia.

 

Vieną dieną į mūsų kiemą atėjo didelis šuo ir užpuolė vyrą. Tai pirma reikėjo Lionią uždaryti namie, nes jis puolė šunį. Nesitikejau, kad jis taip elgsis, bet labai džiaugiuosi jo atsidavimu mūsų šeimai. Jis tikras draugas ir džiaugiuosi, kad pasirinko mus. Išsipildė mano ir vyro norai – turime katašunį.

 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Vincas, Matas, Jolanta ir Felpse

 

“Felpsė mėgsta susiriesti ir miegoti Vincui ant kelių ar pilvo, prisiglaudusi šalia galvos ar murkti palei ausį.”

 

 

Kažkada Vincas sakė:

-Aš gyvenime neturėsiu katės.

Bet nutiko taip, kad būtent Vincas ją ir atnešė į namus. O buvo viskas taip…

2016 m. pirmasis lapkričio šeštadienis, Kuršėnai, pirmasis sniegas. Vincas darbuojasi Kuršėnų miesto parke. Staiga jis išgirdo kažkokį garsą, panašų į miaukimo. Artėjant link kelio tas garsas vis stiprėjo ir netoli kelio, šlaito apačioje, po sniego kupstu kaip paukštelis lizdelyje buvo mažas, sušalęs kačiukas, kurio ausys ir barzda aplipusios sušalusiu sniegu. Kačiukas, pamatęs žmogų, pribėgo prie jo, kabindamasis į kelnes savo nagučiais lipo aukštyn, įveikė striukę ir atsisėdo ant peties. Tuo metu jis ieškojo šilumos… Deja, ant peties ilgai išsilaikyti nepavyko ir krito sniegą, tačiau ne bet kaip, o tikrąją ta žodžio prasme nėrė į pusnį, kaip geriausias plaukikas, todėl tuo metu gavo vardą Felpsas (plaukiko Michael Phelps garbei). Tačiau po kelių dienų supratome, kad tai visgi ne jis, o ji, todėl vardas tapo Felpsė.

Felpsė labai mėgsta žmones, jų nesibaido, džiaugiasi kiekvienu atėjusiu svečiu. Bet niekada jos akiratyje rekomenduojame nepalikti ausinių, telefono kroviklio ar kitų atvirų laidų, nes tai yra mėgstamiausias jos užkandis, ypač buvo pirmaisiais gyvenimo metais. Na, ir dabar kartas nuo karto, kai laiku nebūna pamaitinta. O valgyti jai patinka… Ypač mėgsta žuvis, o kai išgirsta atsidarant šaldiklio dureles ir krebždenant žuvies pakuotę, atsiranda virtuvėje per kelias sekundes. Kartais specialiai tenka krebždenti, jeigu būna pasislėpusi kažkur…

Nuo 2020 m. lapkričio 1 d. mūsų šeimą papildė naujas šeimos narys – Matas. Nors, kaip ir minėjome anksčiau, jai patinka žmonės, šį kartą viskas buvo kitaip… Deja, bet mėnesį Felpsė nenorėjo būti šalia mūsų, miegojo tik viename kamputyje ir ateidavo kartais pavalgyti. Tačiau viskas keičiasi į gera ir dabar su Matuku miega vienoje lovelėje, ateina dažniau pažindintis ir pauostyti vaikučio ir jau net jai patinka, kai vaikas ją minko savo mažomis rankutėmis. Tačiau dar vis tiek, kadangi Jolanta būna dažniau su vaiku, tai Felpsė mėgsta susiriesti ir miegoti Vincui ant kelių ar pilvo, prisiglaudusi šalia galvos ar murkti palei ausį. Tikimės, kad po kelių metų Felpsė su Matu taip pat bus geri draugai.

Felpsė mūsų šeimoje užimą tikrai svarbią dalį. Niekada negalvojome, kad gyvūnas mūsų namuose atsiras būtent taip.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Julija ir Majamis

“Ir nors kartais žmonėms atrodo, kad jie gelbėja gyvūnus, iš tikrųjų tai gyvūnai gelbėja mus.” 

 

Gyvūnai ateina į mūsų gyvenimą, kada jiems atrodo teisinga. Ir dažniausiai neklysta. Kai draugas atsiuntė man dviejų Kaišiadorių rajone rastų kačiukų nuotrauką su klausimu “Rado. Reikia?”,  aš per sekundę atsakiau: ta trispalviukė. Iš tikrųjų šalia savo juodojo gražuolio broliuko mažutė katytė atrodė dar mažesnė ir nelaimingesnė. Perduok, kad imame, ir kad jos vardas Majami, – tokią žinutę išsiunčiau. 

Žinoma, reikėjo ir gydymo, ir vitaminų, ir daug skanaus maistuko, o svarbiausia – daug meilės, kad katytė taptų tikra namine kate. Ir nors kartais žmonėms atrodo, kad jie gelbėja gyvūnus, iš tikrųjų tai gyvūnai gelbėja mus. Nuo vienatvės, slogios nuotaikos, tinginystės, galų gale. Dabar esu be galo laiminga turėdama tokią draugę, labai ją myliu kartu su visomis išdaigomis. Jautruolė, bailiukė taip ir liko miniatiūrinė katytė mylinčia širdele.

 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Viktorija, Sergėjus ir Skipas

“Mes labai jį mylime, gal jis ir nepalaižo mums veido, bet mes matome ir jaučiame, kad ir jis mus myli.”

 

Pradėsiu nuo to, jog vyras žadėjo, kad galėsime įsigyti augintinį. Mes iš karto buvome vieningai sutarę imti iš prieglaudos. Turėjau, aišku, palaukti, kiek pamenu, apie tris mėnesius. Tačiau buvau labai užsidegusi ir norėjau kuo greičiau, taigi vyrui teko nusileisti.

 

Tai buvo pirmoji mano kelionė į gyvūnų prieglaudą apskritai. Vykome į „Lesės“ prieglaudėlę. Pirmiausia mūsų vykimo vizitas turėjo būti skirtas apsižiūrėti, pasikalbėti su savanoriais. Norėjau jauno šuniuko, maniau, kad jaunas šuo lengviau pripras, pamils mus ir geriau su juo sutarsime. Veislės nebuvome numatę, gerai ir neveislinis. Tiesiog žinojome, kad būtinai imsime nedidelio ūgio augintinį, kad tilptų gyventi su mumis. Tai štai įžengėme mes į prieglaudą… Kur savanoriai mus priėmė tikrai labai šiltai. Pasakė, kad jaunų šuniukų neturi. Tai tiesiog paprašiau leisti apsižiūrėti, kadangi tai mano pirmas kartas, pirmas toks potyris. Aišku, tai nebuvo pramoga. Pamačius visus tuos šunis ištiko lengvas šokas, negalėjau patikėti, kad prieglauda pilna visokių šunyčių ir šunų. Ir svarbiausia, visi taip nori iškeliauti į tuos savo paskutinius, tikruosius namus…

 

Tuomet mano dėmesį atkreipė vienas šuo, šokinėjantis narve taip įdomiai ištiestomis letenomis, nesulenkdamas jų šokimo metu. Jis buvo nedidelio ūgio, gražus, akyse baimė ir jausmas toks, lyg įsijungusi gynybos funkcija. Mums leido jį išvesti pasivaikščioti į kiemą. Iki kiemo jį išlydėjo savanorė. Gerai pamenu, kad jis tuoj pat parodė savo charakterį, užsispyrė ir nė žingsnio nežengė su mumis. Teko parnešti jį atgal. Pasikalbėję su savanoriais, kaip vyksta gyvūno pasiėmimo procedūra, nusprendėme važiuoti namo.

Tas šuo buvo vardu Kipas, jam buvo apie 9-10 m. Vos pajudėjus namų link, negalėjau nurimti ir išprašiau vyro pasiimti šuniuką dabar, jei taip greit mums jį duos. Vyras vėl sutiko. Paskambinau tuoj pat į prieglaudą ir jie sutiko! Nežinau, kaip jie pasirenka žmones, kuriems dovanoja augintinius, bet mums atidavė iš karto, viską supasakojo, padovanojo pavadėlį su antkakliu ir pradžiai davė maistelio.

 

Tai mūsų sėkmės istorija, nes jis mums neša džiaugsmą. Dabar jau 4 metai, kaip jis mūsų šeimos narys. Ir pakeitėme jo vardą, pridėjome raidę S, jis dabar Skipas. Taip, be dantų, jautraus skrandžio, sunki jo jaunystė, bet mes jį mylime. Kas gi nesensta, kas nesuserga? Ar kai šitaip atsitinka, mes iš karto traukiamės? Mes labai jį mylime, gal jis ir nepalaižo mums veido, bet mes matome ir jaučiame, kad ir jis mus myli.

 

Šuo iš prieglaudos – tai geras darbas ne tik sau, bet ir visai Lietuvai.

 

Foto Živilė Stavarytė

Ingrida ir Zefyras

“Labai džiaugiuosi, kad Zefyriukas su manimi! Nerealus šuo. Paklusnus ir pakeliantis nuotaiką!”

 

Zefyriukas buvo rastas pririštas prie medžio netoli “Lesės” prieglaudos. Pasak jį palikusios moters, Zefyras labai nepaklusnus šuo, lauke nuolat tampo, per šunį net ir vyras ją paliko.

Iš “Lėses” Zefyras keliavo pas Šuniukų fėją (Skaistę). Kai įdėjo nuotrauką, kad ieško naujų namų, nedvejodama supratau, kad reikia važiuoti pas jį. Man atvažiavus jis buvo apvalus, pasyvus ir nieko nenorėjo girdėti. Skaistė net suabejojo, ar jis girdi… Antrą kartą kai atvažiavau pas Skaistę, Zefyras pats įšoko į mašiną – lekiame namo!

Kastravome, padarėme dokumentus, čipavome, išmaudėme, nes jo turbūt per tuos 10 metų niekas nemaudė! Dabar reguliariai vedu į šuniukų SPA, jam labai patinka, kai jį maudo, šukuoja. Su Zefyriuku turime lankytis pas veterinarą, nes yra bėdų su stuburu ir galinėmis kojomis. Bet kadangi mėgsta Zefyriukas bendrauti su žmonėmis, tai pas veterinarą eina vizgindamas uodegą.

 

Zefyriukui patinka eiti į svečius, patinka, ir kai pas mus svečiai užsuka. Atsigula šalia svečių ir kažką vis sako, dar truputis ir išmoks žmonių kalbą. Patinka ilgi pasivaikščiojimai gamtoje. Nesitampo, pakviestas visada ateina. Mėgsta mėlynes valgyti, maudytis ežere. Reziume… Labai džiaugiuosi, kad Zefyriukas su manimi! Nerealus šuo. Paklusnus ir pakeliantis nuotaiką!

 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 

Ieva, Nora, Kitas ir Piccolo

“Dabar mes esame Brėmeno muzikantai ir dainuojame keliaudami!”

 

O buvo taip…

Kitas

Nuo pat mažens esu beprotiška gyvūnų mylėtoja. Katės gyveno mūsų šeimoje visą laiką, nes gyvenimo be jų neįsivaizduoju. Jau suaugus teko 10 metų gyventi ne Lietuvoje, ten šalia buvo laukinukas Picius, taip pavadintas dėl savo kailiuko spalvos – buvo ugninis, rusvas su baltu – kaip pica.

Turėjo jis visokiausių meilių vardų – Piciušininkėlis, Ciūnis, Nūnis. Grįžus Lietuvon, Picius taip pat suleido savo nagučius į lietuvišką žemelę. Piciui buvo apie 15 metų, kai prieš kelis metus pavasarį jo netekome. Sunku rašyti, nes meilė jam niekur nedingo. Visą mėnesį slaugiau jį, maitinau švirkštu, virdavau jautienos ir vištienos sultinukus, kasdien vežiau jį pas veterinarus, lašinome vaistus. Dabar gailiuosi, kad nepasirodėme dar keliems gydytojams – gal jis dar būtų džiaugęsis gyvenimu. Skausmas jo netekus buvo toks beribis, kad man rodėsi, jog tuoj išprotėsiu – verkdavau naktimis iki isterijos ir grauždavau save, kad gal ne viską padariau dėl jo. Ir vis kartojau, kad daugiau jokio katino, nes tokio kaip Picius jau nebus, ir kad gyvūnai vis tiek gyvena trumpiau negu mes, o dar vienos netekties aš neištversiu…

Kol rudenį, spalio mėnesį, Facebooke akys užkliuvo už  “Beglobio” skelbimo – kelių mėnesių rusva katytė Nuna ieško naujų namų. Mane tarsi žaibas trenkė ir kitą dieną mes su vyru jau buvome pas merginą, kuri rūpinosi Nuna ir dar 2 katiniukais. Mes atvažiavome jau su transportavimo dėže, nes net nebuvo tokios minties, kad jei katytė mums nepatiks, mes jos neimsime, nes ieškosime gražesnės ar meilesnės. Nuna nebuvo tokia ryški kaip Picius ir buvo labai baikšti, mes jos net negalėjome pagauti. Ir tuomet aš pamačiau kitą katytę, ji buvo visiškai kitokia nei Picius – marga, balta su juodu, pilku, pūkuota uodega, irgi jaunutė, gal 3 mėnesių. Parodžiau per langą abi kates vyrui ir nutarėme, kad jei jau Nuna nepanaši į Picių, tai imame visiškai kitą katytę – jai juk irgi reikalingi namai. Mergina net nustebo, kad mes iškart imame Ameliją – toks buvo katytės vardas. Užpildėme dovanojimo sutartį, pasižadėjau Ameliją mylėti ir gerbti iki gyvenimo pabaigos ir laimingi su vyru grįžome namo. Sunku apsakyti tą jausmą, kai namuose vėl katytė, po tiek iškentėto skausmo… Jau patį pirmą vakarą Amelija sėdėjo man ant kelių ir leidosi glostoma. Kokia laimė! Glostydama Ameliją staiga nustėrau – rankos apčiuopė riešutėlius – puoliau skaityti, kaip atskirti jauną katytę nuo kačiuko, ir įsitikinau, kad vis tik tai berniukas! Kiek buvo juoko, galite patys įsivaizduoti. Beliko sugalvoti vardą. Pirmiausia, aišku, norėjau vėl pavadinti Piciumi, bet labai greitai supratau, kad reikia jį paleisti ir dabar jau rūpintis kitu katinu. Taip ir atėjo jo vardas – Kitas!

Mes savo gyvenimus susitvarkę taip, kad vasarą dirbame, o žiemą keliaujame po šiltus kraštus namelyje ant ratų. Besiruošdami kelionei, pradėjome svarstyti, kas kelionės metu rūpinsis Kitu. Kaimynai sutiko, nors patys irgi turi katinuką. Ir štai kitą dieną mes jau išvykstame, o širdį taip skauda, kad 3 mėnesius Kitas bus be mūsų, o mes be jo. Ir staiga jis ateina su lagaminėliu rankose ir sako – aš su jumis. Mes su vyru susižvalgėme ir pagalvojome – o kodėl gi ne? Kitą rytą Kitas išvyko į savo pirmą kelionę. Keliavome po Turkiją. Kadangi esame vėjo ir greičio mėgėjai, susiplanavome Marmaryje išlaikyti škiperio teises (kad galėtume, reikalui esant, ir jachta plaukti). Tai ką jūs manote? Kitas irgi dalyvavo mokymuose ir plaukė jachta! Iš viso Kitas yra buvęs Sicilijoje, Turkijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Kroatijoje, Albanijoje, Juodkalnijoje, neminint tranzito šalių – Lenkija, Vokietija ir t. t. Kai stojame ramioje vietoje, kur nėra mašinų, Kitas pats išeina į lauką ir pareina, kai išalksta arba išsigąsta. Štai tokia Amelijos iš “Beglobio” istorija.

Nora

Kaip be kačių, taip ir be šuns, mūsų gyvenimas dabar neįsivaizduojamas. Gyvename už miesto, tai reikalingas ir sargas, ir draugas, ir kelionių kompanionas. Taip vieną dieną mūsų kieme atsirado Akis – amerikiečių akita – gražuolis iš stuomens ir iš liemens, su savo nepalaužiamu charakteriu. Akis pirmas pradėjo keliauti namelyje ant ratų, Kito dar nebuvo, o Piciaus dėl jo garbingo amžiaus neimdavome. Akiui buvo apie 6 metus, kai vieną gražų pavasarį vos per 2 dienas pralaimėjome kovą su babezioze. Vėl širdis verkia, vėl netekome draugo. Be šuns negyvensime. Kelios dienos po visko aš pradėjau sukti galvą – kokio šuns ieškosime? Aišku, ne iš veislyno, su popieriukais, nes pilna gi tokių, kuriems mes reikalingi. Ir staiga man šovė į galvą mintis – Nora! Kaimyno Nora, auginama visai šalia mūsų, ji žaisdavo kartu su Akiu ir net gali būti, kad ji yra Akio dukrytė. Tačiau Nora lepinama nebuvo – gyveno betoniniame garažiukyje, pririšta prie grandinės žiemą, vasarą, kol nesterilizavo, gimdydavo ir po 17 šunyčių, kurie sušaldavo arba tiesiog numirdavo. Kaimynas labai greitai perleido teisę rūpintis Nora mums ir štai jau 4 metus ji vasarą dirba, kaip ir mes, o žiemą keliauja. Aplankytos šalys – žr. skiltyje Kitas.

 

Piccolo

Turim Kitą, turim Norą – ekipažas pilnas, gyvenimas nuostabus! Kol pernai liepos 5 dieną išgirdome garsų kniaukimą kažkur toli savo namų. Kniaukė garsiai, gailiai ir beviltiškai. Aplink visuomet yra kačių, kurios atsiveda kačiukų, bet pas mus jie neateina, kažkaip patys prasigyvena. Šį kartą viskas buvo kitaip. Liepos 6 d. ant namo stogo pamatėme du mažus kačiukus, juodą ir baltą. Aš nunešiau jiems skanukų, bet net bijojau pamatyti, nes o kas, jei jie be mamos? Dar vieno katuko tikrai neplanavome dėl kelionių kemperiu – jau ir taip 2 plaukuotieji keliauja. Jei ne kelionės, aš juos visus priglausčiau, nes – skaitykite pradžią. Liepos 7 dienos rytą ant lauko sofos mus pasitinka purvinai baltas rėkiantis kamuoliukas. Mes su vyru daug nekalbėjome – jis padėjo šalia indelį sausiukų, aš – savo vilnonį megztinį… Jeigu pas mus atėjo balta laimė – telieka ją priimti. Taip į mūsų komandą įsiliejo Piccolo! Jis tesvėre 384 g… Dabar mes esame Brėmeno muzikantai ir dainuojame keliaudami! Piccolo stažas – jau 2 kelionės, į Siciliją ir Portugaliją – Ispaniją, iš kurios ką tik visi sėkmingai grįžome!

Jeigu šiomis istorijomis padėsime nors vienai plaukuotai sielai – ko daugiau galėsiu norėti?

 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 

 

 

 

Rūta, Gediminas, Runa ir Čioko

“Tas pirmą kartą matytas išsigandęs, kuklutis, ramutis šuniukas namuose atsiskleidė kaip tikras siautalas, kramtalas ir energijos bomba.”

 

Neplanavome savo bute turėti šunų, tačiau viskas pasikeitė, kai su bendradarbiais nuvykome į “Tautmilės prieglaudėlę” pavedžioti šuniukų ir paaukoti jiems maisto ir kitų gėrybių. Ten sutikau tokį kuklutį, išsigandusį, vos kelias dienas prieglaudoje viešintį Čioko ir nebegalėjau jo pamiršti. Visą savaitę sapnavau jį ir vis susigraudindavau, kol su vyru nusprendėme jį priglausti. Vyras labiau mėgo kates, bet kai šuniukas jį pasitiko pirmą kartą visas strikinėdamas iš džiaugsmo ir laižydamas rankas, lyg pažinotų jau senų seniausiai, iš karto pavergė ir jo širdį. Tas pirmą kartą matytas išsigandęs, kuklutis, ramutis šuniukas namuose atsiskleidė kaip tikras siautalas, kramtalas ir energijos bomba. Tad neilgai truko, kol supratome, kad jam reikia draugo, su kuriuo galėtų išsidūkti ir išsilakstyti. Ir lyg tyčia Facebooke mus pasiekė skelbimas apie kaime klajojančią, išbadėjusią, besilaukiančią gražuolę kalytę Runą.

Ją laikinai priglaudusi moteris padėjo jai atsivesti ir užauginti 6 šunelius. Mes su Čioko ją lankėme, kol šuneliai užaugo ir rado naujus namus, ir galiausiai priglaudėme Runą į savo šeimą. Prireikė nemažai laiko ir dresuotojų pagalbos, kol vargšelė įveikė palikimo baimę, kai mes būdavome darbe. Iš pradžių net tualete negalėjau užsidaryti, nes ji išsigąsdavo, kad dingau. Tačiau galiausiai suprato, kad mes niekur nedingsime ir kad jai nebereikės keisti namų, ir tapo tikra namų karaliene bei valdytoja – visi gultukai ir žaisliukai priklauso jai. O šuniukų auginimo patirtis jai labai padėjo išmokyti gerų manierų net išdykėlį Čioko, kuris jos labiau klauso nei mūsų.

 

Foto Živilė Stavarytė