“Mau dabar yra tikras šeimos narys. Mėgsta valgyti, knarkti, riaugėti, kartais pavadovauti ir šunims, ir žmonėms.”

Maždaug prieš 8 metus draugas rado Mau neaiškiomis aplinkybėmis, nežinome, ar šuo buvo išmestas, ar pasiklydęs. Draugas jį priglaudė, vadino Ruoniu, bet ilgai jis jo auginti negalėjo, todėl bandė visiems pažįstamiems įsiūlyti. Aš net minties neturėjau imti dar vieno augintinio, nes tuo metu dirbau, mokiausi ir turėjau kokias 6 žiurkes. Bet vis neramino mintis apie šuniuką, kur ji dėsis, kas su juo bus. Galiausiai pasikviečiau draugę ir nuvažiavau pasiimti jo laikinai pagloboti. Bet atsitiko taip, kad po 2 savaičių niekam jo nenorėjau atiduoti. Taip ir liko jis pas mane, kartu esame jau 8 metus.

Kai Mau buvo mažas, buvo tikras velnias, sugraužęs nemažai daiktų, labai mėgdavo valgyti kremus (paskui, žinoma, pasekmės nebūdavo labai dailios). Bet po kiek laiko susibendravome, šuo pajuto, kad esu jo šeimininkė, kad jis pagaliau turi namus, po truputį pradėjo klausyti. Mau dabar yra tikras šeimos narys. Mėgsta valgyti, knarkti, riaugėti, kartais pavadovauti ir šunims, ir žmonėms, tačiau visada jaučia ribas. Būname, gyvename, keliaujame visur kartu po Lietuvą ir po užsienį. Nors dabar jis jau pagyvenęs, kartais vis tiek nueiname pasižmonėti į kokią kavinę ar koncertą.

Nei vienos minutės nesigailėjau jį pasilikusi. Kartais net pagalvoju, kad ne aš jam daugiau daviau, o jis man: išmokau būti pareigingesnė, džiaugtis anksčiau nepastebėtais dalykais (parkeliu šalia namų, ankstyvu rytu ar pirmu sniegu) ir gavau daug meilės!

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Vilija Graužinytė