“Tas, kuris buvo nereikalingas niekam, bus labai reikalingas man.”

Trolio istorijai apibūdinti turbūt geriausiai tiktų šie žodžiai: mano namų karalius.

Visada buvau prisiekusi gyvūnų mylėtoja, o ypatingą meilę šunims tikriausiai esu paveldėjusi iš tėčio – tokio paties išprotėjusio gyvūnų mylėtojo kaip ir aš. Vaikystėje su tėvais auginome šunį, kurį buvome priglaudę iš gatvės. Dar ir šiandien pamenu, jog kartais ledų porcijos buvo perkamos ne trys, o keturios  – viena tuometiniam mūsų augintiniui, kaip tikram šeimos nariui.

Praėjus kažkuriam laikui supratau, jog mano gyvenime vėl trūksta geriausio draugo. Niekada negalvojau, jog galėčiau pirkti šuniuką, kai yra atiduotų ar likimo valiai paliktų gyvūnų, visada buvau tikra, jog mano augintinis bus priglaustas. Tas, kuris buvo nereikalingas niekam, bus labai reikalingas man.

Sakoma, jog priglausti ar išgelbėti augintiniai yra daug prieraišesni. Įsitikinau tuo pati – mano Trolis visur visada seka man iš paskos, puikiai žino mano dienotvarkę ir visada prieštarauja nors trumpam likdamas vienas namuose.

Pasiimti Trolį sugalvojau tikrai spontaniškai, bet niekada nekeisčiau šio sprendimo. Atsikėlusi vieną dieną pagalvojau: šiandien vėl susipažinsiu su geriausiu draugu. Prieglaudos narvelyje pamačiau penkis mažus juodus gumulėlius, vienas iš jų miegojo ir iš karto pagalvojau: šitas tinginys bus mano, tik toli gražu jis tikrai neliko tinginiu…

Pamenu, Trolis tilpo į delną – toks mažas juodas pūkų kamuoliukas, kuris negalėjo net prasimerkti. Veterinarijos klinikoje  sužinojau, jog jam vos kelios savaitės. Parsivežus šuniuką namo, geram mėnesiui miegamasis su visais čiužiniais ir pagalvėmis persikėlė ant žemės, nes vienas jis inkšdavo ir negalėdavo užmigti, reikalavo, jog visada kažkas būtų šalia.

Taip po truputį mes augome ir užaugome į 22 kg stiprų ir energingą šunį. Trolis man davė labai daug, išugdė manyje kantrybę, atsakomybę ir kasdien suteikia labai daug džiaugsmo. Nėra geresnio jausmo, kai grįžti namo ir matai tas pilnas džiaugsmo ir išsiilgusias augintinio akis. Dabar mano namai be Trolio nebūtų namais, ne veltui sakoma, jog šuo yra vienintelis sutvėrimas pasaulyje, kuris tave myli labiau už save.

Prisipažinsiu, tikrai esu išlepinusi Trolį, gal abu esame panašūs tuo, jog nesuprantame žodžio “ne”. Mėgstamiausias mano šuns skanumynas yra šviežios morkos, net neprisimenu, kada ir kaip jis spėjo jas pamėgti, bet „Troli, nori morkos?“ yra auksiniai žodžiai. Trolis yra be galo aktyvus šuo, nors, galima sakyti, jau brandaus amžiaus. Su žaislais niekada nepavargsta, be galo mėgsta vandenį, vasarą neįmanoma išvaryti iš ežero, o jei plaukioji kartu, jis būtinai turi tave aplenkti. Labai mėgsta kopijuoti žmones: jei kažkas šoks nuo liepto, šoks ir jis, jei ramiai gulės – jis taip pat.

Niekada nekeisčiau sprendimo pasiimti auginti Trolį. Taip, tai yra didžiulė atsakomybė – jis reikalauja daug laiko bei pastangų, bet atiduoda atgal dar daugiau meilės ir džiaugsmo.

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė