“Iki pat dabar negaliu atsakyti į klausimą, kam labiau pasisekė: jam ar mums, nes Rubis neišpasakyto gerumo ir meilumo šuo, į mūsų „gaują“ įnešęs labai daug smagumo ir šypsenų.” 

Svarstyti apie dar vieną augintinį (namuose jau karaliavo katinas Leo) pradėjau, kai gydytojai kuriam laikui man uždraudė visas aktyvias veiklas ir leista buvo tik vaikščioti. O vaikščioti vienai buvo gan nuobodu, bet reikėjo… Tad ir kilo mintis apie šunį, kuris, nori nenori, išvestų mane pasivaikščioti. Ir turiu prisipažinti, kad pradžioje atverčiau puslapius apie veislinius šuniukus. O bet tačiau, man reikėjo ne šiaip šuniuko, o draugo, kuris man padėtų, tad galiausiai nusprendžiau paieškoti tokio šuniuko, kuriam taip pat reikia pagalbos, šiuo atveju – namų ir jį mylinčios šeimos. Prieglaudėlių internetinius puslapius varčiau apie 2 mėnesius, kol akys užkliuvo už žavių ausų ir rudų akių. Tai buvo Rublis, 2 metų patinėlis. Aprašymas papirko: be galo draugiškas, sutaria su vaikais ir kitais gyvūnais, neloja, tinka auginti bute. Tad jau kitą dieną skambinau į Klaipėdos “Nuarą” dėl susitikimo ir iš Vilniaus važiavau su juo susipažinti, o kai pamačiau – tąpat akimirką supratau, kad jis važiuos su manimi ir kad tai Mano Šuo. Taigi 2020-12-10 iš Klaipėdos išvyko Rublis, o į Vilnių atvyko jau Rubis. Bet pirmas dienas jo vardas taip maišėsi, tardavome tai Rubis, tai Rudis, kad galiausiai gavo šuniškai aristokratišką vardą: Rubis Rudis Rubliauskas. 

Turiu pripažinti, pirmi mėnesiai buvo sunkūs. Jis bijojo visko, dėl visko gūžėsi ir dėl visko būdavo balutė… Jei bent kažkiek pakeldavau balsą – balutė. Liepdavau eiti į vietą – balutė. Jei grįžusi netyčia pasisveikindavau su juo ne taip – balutė. Bijojo net ant sofos užlipti, o kai šiaip ne taip prikalbinome – balutė iš baimės ir čia. Su mašina važiuoti – didžiausias stresas ir kitos bėdos, kol galiausiai atradome, kad saugiausiai jis jaučiasi ant priekinės sėdynės, tad visų kitų dažnai tenka atsiprašyti dėl ten esančių šuns plaukų. Ir dėl kiekvienos balutės ir jo susigūžimo skaudėjo širdį, nes buvo sunku suvokti, kaip kažkas galėjo taip stipriai traumuoti šunį… O dukrytės iki pat dabar vis nusistebi, kaip kažkas galėjo išmesti tokį gerą šunį. O Rubis ne tik geras, bet ir labai protingas šuo, greitai perprato namų taisykles, kas galima bei ko negalima, sugebėjo susidraugauti net su katinu Leo. 

Mokėmės ir augome mes abu, tiksliau, visi penki: aš, dukrytės, katinas ir jis. Pirmus pusę metų visur sekiodavo mane, tad dažnai vadindavau savo Uodegėle su uodegėle ir džiaugiausi matydama, kaip jis pradėjo jaustis saugiau ir saugiau bei pradėjo pasilikti kitame kambaryje jau be manęs šalia. O ir vardų turi begalę: Meilė, Meiliukas, Rubčikas Galubčikas, Spurgiukas (nes dažnai susisuka į spurgytę, kai miega), Patrakėlis, Nenuorama, Gėris, Ausius, Nosius ir t. t. Balučių taip pat mažėjo su kiekvienu mėnesiu ir iš nedrąsaus šuns po truputį tapo žaismingu, aktyviu, smalsiu ir savo teritoriją bei „gaują“ ginančiu šeimos nariu ir tikru Sofos Karaliumi. Be reikalo namie neloja iki pat dabar, tačiau kiekvienas svečias namuose bus sutiktas garsiai. Ir savo pareigą išvesti mane pasivaikščioti jis atlieka be galo atsakingai. 

Rubis dažnai patraukia kitų žvilgsnius ir vis sulaukiame klausimo, kokios veislės tai šuo, tad dėl jo žavių, juodų ūsų juokais praminėme „Čilės usūriniu šuniu“, nors į tikrąjį usūrinį šunį jis visai nepanašus. 

Iki pat dabar negaliu atsakyti į klausimą, kam labiau pasisekė: jam ar mums, nes Rubis neišpasakyto gerumo ir meilumo šuo, į mūsų „gaują“ įnešęs labai daug smagumo ir šypsenų. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė