“Keliaujame ir keliausime kartu – ir į kitą Europos pusę, ir į kitą kontinentą. Ši kelionė – dar tik pradžia.”

Su Kiru  iš Lietuvos į Olandiją vykome mikroautobusu lapkričio pabaigoje. Kartu važiavo ir keli keleiviai. Vairuotojai šunį leido vežtis salone, tad kelionė buvo rami, o Kiras buvo puikus keleivis – ramiai miegojo ir netriukšmavo. Kelionė truko apie 20 valandų, abu pavargome ir atvykę ilgai miegojome. O sunkumų, iš tiesų, beveik nebuvo. Kelionė buvo rami, be streso, su stabtelėjimais ir kojų mankštomis lauke, jokių vaistų nenaudojome. Artimieji neprieštaravo, nes Kiras yra visiškai mano šuo. Nuo mažų dienų dažnai su manim važinėdavo mašinoje, tad puikiai joje elgiasi – miega arba žiūri pro langą. Aišku, kaip ir į bet kokią kelionę, pasiėmėme vandens, dubenėlį, maisto, skanėstų, sausgyslinį kaulą ir vieną naują žaisliuką. Jokių ypatingų dokumentų nereikėjo – mikročipo, ES gyvūno paso ir skiepų, bet nuo dienos, kai buvo paskiepytas, reikėjo dar palaukti 21 dieną. Prieš išvykimą apsilankėme pas veterinarijos gydytoją, kuris patvirtino, jog šuo sveikas ir gali keliauti. Dvidešimt pirmąją ir išvykome.  Problemų buvo kur kas mažiau, nei tikėjausi. Būstu jau buvo pasirūpinęs mano vaikinas.

Buvome pavargę ir pilni įspūdžių, ypač Kiras! Tačiau apsiprasti naujoje aplinkoje sekėsi kiek sunkiau. Adaptacijos periodas buvo gana sudėtingas. Pirmąjį mėnesį paniškai bijojo visko: žmonių, kitų šunų, triukšmo (gatvės pilnos mašinų, dviračių, tramvajų), gąsdino net stiprus vėjas ar plazdantis maišelis. Dėl streso šuo labai greitai sulyso. Šuniui netekus svorio, teko pakoreguoti mitybą: du maitinimus pakeitė trys, įtraukėme daugiau natūralaus maisto. Taip pat teko pakeisti pagrindinį pašarą, čia pasirinkimas šiek tiek kitoks. Tačiau daug vedžiojame, stengiamės socializuoti, netoli namų yra šunų parkas, kur galima paleisti keturkojus palakstyti. Po mėnesio išeiti pasivaikščioti jau buvo šiek tiek lengviau, o dabar, praėjus trims, jau visai ramu. Kiras jau žino kelius, kuriais vaikštome, pažįsta parkus, susirado kitų lojančių draugų. O dabar rytais jau mus žadina ir kviečia eiti į parką. Ima priprasti prie klimato, triukšmo ir aplinkos. Manau, kad viską padariau teisingai veždamasi Kirą kartu. Gal tik maloniau būtų keliauti savu automobiliu. Planuojame dar daug keliauti, ir, žinoma, kartu vežtis Kirą. Planai tolimi – norime patyrinėti Šiaurės ir Pietų Ameriką, ten pakeliauti nameliu ant ratų.

Supratau, jog Europoje palankios sąlygos keliauti su augintiniu, apribojimų mažai. Čia dažnai tenka pamatyti žmones su šunimis parduotuvėse, o kai kuriose parduotuvėlėse dirbantys žmonės į darbą atsiveda savo augintinius. Tačiau yra parkų, kuriuose draudžiama šunis paleisti nuo pavadėlio, o paleidus gresia bauda. Tam yra parkai su specialiais ženklais. Daug kur yra dėžutės su nemokamais maišeliais, tai yra gera paskata žmonėms surinkti, ką jų šunelis pridaro. Tik buvome šiek tiek nustebę, kaip kai kurie vietiniai gyventojai bijo šunų! Kiras yra visiškai draugiškas šuo, kuris ramiai eina šalia manęs. Daug suaugusių ir vaikų dideliu ratu mus apeina, nors šuo į juos net nežiūri. Ypač baiminasi musulmonai (dėl religinių įsitikinimų) – dažnai net pereina į kitą gatvės pusę arba pradeda eiti judria gatve vietoj tako, vaikus vedasi gatve, kurioje važiuoja dviračiai, automobiliai ir tramvajai. Labai stipriai jaučiasi šie kultūriniai skirtumai, nes gyvenant Kaune ar Vilniuje Kiras sulaukdavo daugybės teigiamo dėmesio, visi kalbindavo, ateidavo paklausti, kas čia per šuo, paglostyti, kai kurie net fotografuodavo.  Čia to nėra, čia jie šunų bijo ir vaikus moko, kad šuo – monstras, šito niekaip negaliu suprasti, nes pati visą gyvenimą augau su gyvūnais.

Esame patys laimingiausi! Pradėjusi galvoti apie išvykimą, net neturėjau minties Kirui ieškoti kitų namų. Juk jis – mano šuo, mano draugas, mano atsakomybė. Keliaujame ir keliausime kartu – ir į kitą Europos pusę, ir į kitą kontinentą. Ši kelionė – dar tik pradžia.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė