Elvyra ir Saga

“Pasivaikščiojimuose, kai ji eidama priekyje ir užsiimdama savo reikalais vis atsisuka pasitikrinti, ar aš vis dar esu, man tiesiog ištirpsta širdis – nejaugi aš to nusipelniau?”

Niekada nepamiršiu vienos dienos. Buvo Kalėdos, sėdėjome prie šventinio stalo su šeima, o man tuo metu rūpėjo ne silkė ir balta mišrainė, ne eglutė ir dovanėlės, o tai, kad kažkur kitame Lietuvos gale, mažoje kaimo trobelytėje manęs laukia šuniukas. Mano šuniukas. Rytojaus dieną pamelavau mamai, kad važiuojame tiesiai namo, o iš tikrųjų darėme 400 kilometrų lanką, nes pakeliui reikėjo bananų duonos kepalą išmainyti į ilgiausiai sapnuotą padarėlį. Pulke didžiaausių netyčiukų maniškė buvo pati mažiausia, silpniausia Sagutė. Paskutinįkart atsigėrusi mamos pieno, sėdo į mašiną su nepažįstamomis žmogystomis ir visą kelią be miego ir su šalta nosimi, užkišta man už alkūnės, pirmąkart atvažiavo namo. 

Jai buvo baisu, man buvo baisu, nes užantyje laikiau savo svajonę, jau tokią apčiuopiamą ir dar visur sisiojančią. Bet kiek džiaugsmo kėlė tas mažas juodas šuniukas su kasdien vis labiau besistojančiomis ausimis, kokios nuostabios buvo visos jos snukelio išraiškos ir kaip stebino tas gilus mažo šuns miegas išsidūkus, kai per sapną šuoliuojama ir urzgiama ant nežinia ko.

Saga kantriai mane pažindino su visu savo šunišku pasauliu, kol aš bandžiau ją supažindinti su savuoju, kuris jai, atvykėlei iš ramaus kaimo, buvo toks svetimas. Pradžioje buvo bijoma visko – kiemo, žmonių, eismo srauto, troleibusų, šaligatvių ir visko, kas juda, skleidžia garsus. Bet Saga mokėsi taip pat greitai, kaip ir augo, ir greitai tapo rimtu miesto šunimi. Aišku, jautrumo ir baimių buvo per akis, iš mano nežinojimo daromų klaidų irgi pakako, teko susipažinti su sąvokomis socialinė agresija ir reaktyvus šuo. Teko rimtai domėtis dresūros rūšimis ir bandyti taikyti jas mūsų pasivaikščiojimuose. Teko džiaugtis mažais žingsniais į priekį ir vėl nusivilti, kai, atrodo, grįžome, kur buvome, o gal net pajudėjome atgal, bet sunkiais momentais vis prisimindavau, kad šuo padaro maksimaliai tiek, kiek gali, su ta informacija, kurią iš tavęs gauna. Sagos dresavime supratau, kad jei noriu šuns, einančio su manimi per ugnį ir vandenį, turiu jai būti vedlė, paskui kurią būtų verta per tą ugnį ir vandenį eiti. Tokia būti mokausi iki šiol, kasdien. O pasivaikščiojimuose, kai ji eidama priekyje ir užsiimdama savo reikalais vis atsisuka pasitikrinti, ar aš vis dar esu, man tiesiog ištirpsta širdis – nejaugi aš to nusipelniau?

Ir sunku patikėti, kad nuo tos Kalėdų dienos praėjo daugiau nei ketveri metai ir kad jau tiek laiko ji su manimi. Mano nuolatinė palydovė, mokytoja ir didžiausia atrama, tobula su visomis savo baimėmis ir išdaigomis (ir galybe plaukų ant kilimo ir lovoje), ta, kuri visada myli taip, kad man nelieka nieko kito, kaip bent jau stengtis būti tos visos meilės verta. O užvis svarbiausia, kad sužinojau, kaip svarbu svajoti ir nebijoti pildyti savo svajonių, nes jos kartais suteikia tiek laimės ir prasmės, kiek, atrodo, net nedrįstum norėti.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Agnė, Adomas ir Fargo
Rasa ir Čipas