“Ji išmokė mane sustoti, kiekvieną rytą pasivaikščioti ir atrasti daug džiaugsmo mažiausiuose dalykuose.”

Mano istorija su gyvūnais prasidėjo dar vaikystėje. Visada labai juos mylėjau, dar pradinėse klasėse būdami, su broliu Kalėdoms gavome triušę (su tėvų palaiminimu, žinoma) ir nuo tada namuose beveik visada gyveno smulkūs gyvūnėliai. Paauglystėje labai norėjau šuns (katės, žinojau, kad mama namo parvesti neleis), tačiau leidimo nebuvo. Tad labai tvirtai žinojau, jog vos tik persikraustysiu gyventi savarankiškai, namuose atsiras šuo arba katė.

Taiga (katė) namuose atsirado pirmoji. Maždaug po pusantro mėnesio nuo išsikraustymo. Ilgai svarsčiau, auginti katę ar šunį, tačiau šuniui tuo metu nesijaučiau pasiruošusi, visgi studijavau ir dirbau. Niekada nekilo minties pirkti gyvūno, tad priėmusi sprendimą keliavau į prieglaudas. Taigą radau “SOS gyvūnų” namelyje, “Akropolyje”. Tik įėjus į kambarėlį ji išvertė man pilvuką ir žinojau, kad kartu važiuosime namo. Ji labai rami katė, daiktų (beveik) nevarto, mėgsta miegoti ant pilvo ir visiškai nemoka murkti (skleidžia tokį keistą garsą bandydama).

Dėl Taigos vėliau pradėjau globoti katinus su “SOS gyvūnais”. Susipažinau su jos globėja, tada sužinojau daugiau ir apie jos istoriją (rasta po balkonais, ilgai sirgo grybeliu, tad ir namų ieškoti galėjo tik būdama jau paaugliukė). Tik ji labiau džiaugiasi, kai globotiniai išvažiuoja iš namų, o ne kai į juos atvažiuoja. 

O noras auginti šunį taip niekur ir nedingo. Vis tikrindavau prieglaudų puslapius, skelbimus. Ir nepraėjus nei metams viename skelbime pamačiau 5 šunyčius. Nors prieš tai mačiau labai daug šuniukų, būtent šie niekaip neišėjo iš galvos. Ir nors visi sakė, jog neimk šuns, gailėsies, susitariau nuvažiuoti susipažinti. Šuneliams buvo 2 mėnesiai, jų mama prie grandinės, o šeimininkai sakė, imk ir važiuok, nes mama jų jau nebenori. Tėvas “gražus kaimynas”. Nei sekundės nesigailėjau parsivežusi Tundrą namo. Nors pirmas savaites ir  jaučiausi kaip vieniša mama (tuomet globojau dar 4 kačiukus). 

Dėl Tundros mano gyvenime atsirado draugas (negalėjo dalyvauti fotosesijoje), ji pakeitė ir mano gyvenimo ritmą. Žinojau, jog atsiradus šuniui turėsiu prie jo prisitaikyti, mažiau visur bėgti, skubėti, taip ir įvyko. Ji išmokė mane sustoti, kiekvieną rytą pasivaikščioti ir atrasti daug džiaugsmo mažiausiuose dalykuose.

Neįsivaizduoju, kaip atrodytų mano gyvenimas be šių dviejų merginų, tačiau manau, kad jis būtų daug liūdnesnis. 

Foto Živilė Stavarytė