“Dabar Čilis yra mylimas, sotus, nuglostytas ir nukasytas, laimingas šuo.” 

Čilio tėvai, seneliai ir kiti protėviai tikriausiai buvo laukiniai šunys. Neaišku, kaip ir kada jie pradėjo lakstyti po Vilniaus apylinkes, bet laukinių šunų gaujų, pasirodo, vis dar yra net šiame mieste. Taip Čilis ir gimė. Miške. Ir augo tarp laukinių šunų. Ir instinktus jis turi laukinio šuns. Bet vos trijų mėnesių amžiaus Čilis buvo pagautas šungaudžių. Kiek pamena patys šungaudžiai, šuo buvo traukiamas iš po automobilio, nes paniškai bijojo žmonių ir bandė slėptis. Pagautas buvo uždarytas į šunų globos namus. Tačiau ir toliau paniškai visko bijojo. Taip jis tris mėnesius ir praleido prieglaudos narve. 

Tada Čilio nuotrauką internete pamačiau aš. Mažas, susigūžęs žvėrelis narvo kampe. Nuvykus susipažinti, šuo nuo streso drebėjo, neprisileido žmogaus nei su skanukais, nei su dešra. Tiesiog spaudėsi viename kampe ir drebėjo iš baimės. Ir kaip buvo galima tokį išsigandusį, bejėgį šunį palikti toliau kankintis? Po trijų dienų Čilis jau buvo pas mus. Turėjo namus ir šeimininkus.

Socializacija buvo ilga. Ilgą laiką nebuvo galima su šunimi net prie gatvės prieiti – prasidėdavo panikos priepuoliai, vos pamačius žmogų ar automobilį. Bet po truputį kasdien Čilis vis labiau priprato prie namų, prie žmonių, prie mūsų. Ir dabar jis yra mylimas, sotus, nuglostytas ir nukasytas, laimingas šuo. O mūsų širdys yra pilnos meilės šitam, kažkada laukiniam, Vilniaus šuniui. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė