“Jis taip pat turi baltą dėmelę ant sprando, kuria, sako, elfai jodinėja, o balta uodega buvo įmerkta į grietinėlę.”

Bučkis yra 2,5 metų amžiaus, į mūsų šeimą pateko būdamas maždaug 9 mėnesių iš „Lesės“ gyvūnų prieglaudos. Rastas valkataujantis gatvėje 2020 02 14  Vilniuje.

Mintis apie šunį šeimoje kirbėjo jau keletą metų, bet puikiai supratau, kad vaikų norai dar ne viskas – turime norėti ir mes – tėvai. Per keletą metų prisijaukinau mintį, kad mums (o gal man?) reikia šuns! Neslėpsiu – norėjau veislinio, nesišeriančio, tam tikros spalvos šuniuko. Bet dukra, savanoriavusi gyvūnų prieglaudoje, įtikino, kad gyvūnai iš prieglaudos nesiskiria nuo veislinių – jiems irgi reikia meilės, jie yra ir gražūs, ir meilūs.

Pamačiau Bučkio nuotrauką „Lesės“ Facebook paskyroje ir su dukra nuvykome susipažinti. Pamenu, sėdžiu mašinoje, matau dukros akis ir su siaubu žiūriu į šuns plaukuose paskendusias savo pirštines, apsivėlusius rūbus, bet širdyje suprantu, kad tai bus mūsų šuo. Bandžiau save raminti, kad kažkaip susitvarkysime, ir susitvarkėme! Dar prieglaudoje iššukavome kalną plaukų, o namuose atsirado siurblys robotas. Plaukų yra, bet tikrai ne tiek, kiek pirmą kartą susitikus. Keliauti ir ilsėtis su šunimi yra labai paprasta – priima ir poilsio namai, lankėmės ir gyvūnų paplūdimiuose, netgi gyvūnų kavinėje su specialiu meniu!

Iš „Lesės“ (pagal prieglaudos taisykles) pas mus Bučkis atkeliavo po 1,5 mėn. – tiek laiko užtruko atlikti visas reikiamas medicinines procedūras, apsiprasti su mintimi ir susipažinti su šuniuku. Visi mūsų šeimos nariai turėjo patvirtinti, kad neprieštarauja Bučkio atėjimui į mūsų šeimą. Vėliausiai su šuniuku susipažino tėtis. Labai prajuokino tai, kad Bučkis, matyt, jautė, kad šis susitikimas yra labai svarbus, todėl tik pamatęs tėtį, griuvo aukštielninkas leisdamas kasyti pilvuką! Nieko sau – užpavydėjau, nes aš lankiau šuniuką jau keletą savaičių, o jis nelabai leidosi, kad net prie jo kojų liesčiausi (jau apie pilvuką nekalbu). Protingas tas Bučkis! Jis meilus, mus labai mylintis ir saugantis šuo. Noriai mokosi komandų. Ir jis kalba! Bet tik su mūsų šeima ir ne tik Kūčių naktį.

Jis neveislinis, bet dažnai sulaukiu klausimo – kokia jo veislė? Nustemba, kad prieglaudoje buvo toks gražus šuniukas. DNR tyrimų nedarėme, bet manau, kad jo giminaitis buvo Valų korgis pembrukas – tai atsispindi princiškame charakteryje, elgesyje ir karališkoje išvaizdoje. Jis taip pat turi baltą dėmelę ant sprando, kuria, sako, elfai jodinėja, o balta uodega buvo įmerkta į grietinėlę. Bet tik mūsų Bučkis turi baltą širdelę  ant kaktos!

Ir jeigu jūs galvojate, kad Bučkiui labai pasisekė – klystate! Tai mums pasisekė, kad Bučkis atkeliavo į mūsų šeimą!

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė