“Avytė gavo vardą per kelias minutes, abejonių nebuvo, mielesnio šuns nebuvau mačiusi.” 

Mūsų istorija yra apie džiaugsmą, ištikusį netikėtai. Aš visada turėdavau gyvenime kokį nors kailiniuotą draugą ir po supertriušio Čarlio jau kurį laiką kažko trūko. Labai norėjau keturkojo, bet nenorėjo mano draugas Simas. Tada atėjo karantinas ir kiti vargai. Teko kraustytis ten, kur man nejauku. Todėl Simas (beveik) nusileido ir sutiko, kad jeigu atsikraustysiu į jo namus, galėsime turėti šuniuką.

Visus gyvūniukų dovanojimo skelbimus ir prieglaudų gyventojus žinojau mintinai, kasdien žiūrinėdavau, bet, pamaniau, tie, kurie gražiai atrodo nuotraukose, tikrai nesunkiai ras namus. Nusprendžiau tiesiog važiuoti kur toliau nuo miestų (ta proga ir palikti Vilniaus savivaldybę pirmą kartą per kelis mėnesius) ir pažiūrėti, ką gyvenimas pasiūlys. Žinojau, kad mažo ir viską graužiančio Simui, kuris ir taip nedega noru, neužkrausiu, todėl dairiausi nedidelio ūgio, jauno, bet smalsus. 

Alytaus “Nuaro” savanoris tiesiog į glėbį įdavė ramią ir baikščią garbanytę. Esu be galo dėkinga už jo ryžtą ir žinau, kad ten patekusiems labai sekasi. Laikiau rankose ir galvojau, aš jos net svorio nejaučiu, tarsi jos nebūtų. Kaip man reikės pamilti? Bet jau buvau apsisprendusi, kad bus, kaip turi būti, ir išvykome namo.

Avytė gavo vardą per kelias minutes, abejonių nebuvo. Mielesnio šuns nebuvau mačiusi. O tada ji pradėjo augti. Prieglaudoje ji buvo atsidūrusi visai neseniai, prieš porą savaičių, ir jokių ženklų dar matytis negalėjo. Gal ir pabėgo iš buvusių šeimininkų dėl rujos šauksmo. Veterinarai irgi nieko neįtarė, net kai man pačiai kilo nuojauta. Bet kai pabuvus mėnesį pas mus jau pilvelis pradėjo raitytis ir žagsėti, supratome, kad čia bus NUOTYKIS.

Kai kas nors iš mano aplinkos sako, kad nori šuniuko, ramaus ir mažo, judraus ir didelio, kalytės ar patinėlio, aš sakau, nebijokite, jus pačius susiras, ir tikrai ne tai, ką įsivaizduojate. Tai va, aš esu įrodymas.

Gimdymą priėmėme patys. Nuo pirmų dienų nusprendžiau dalintis mažylių gyvenimu su pasauliu, filmavau juos ir kėliau į Facebook. Sąmoningai taip apsisprendžiau, pavargusi nuo viso purvo, kurį žmonės tuo metu liejo šioje platformoje. Daugelis stebėjo visą jų gyvenimą kaip serialą. Šuniukai yra sveiki, užaugę ir netrukus keliaus į tikruosius namus. Pirmenybę teikiu draugams ir artimiesiems, nes jau dabar žinau, kad pasiilgsiu. Visi turi vardus ir labai skirtingus charakterius. Vyšnia – žavuolė, kamuoliukų gaudymo meistrė, džiaugsmo kamuolėlis; Sula – žvairiukė, žaviai keistos išvaizdos, katiniško būdo, visada turinti savo reikalų, visur įlendanti; Begemotas – stipruolis pirmūnas, visko išmokstantis pirmas, stambiausias ir vikriausias, bet toks ramus, kad visi, paėmę ant rankų, nurimsta; Rugis – vienintelis šviesaus kailio, visada išsiskiriantis, viską darantis priešingai nei kiti, labai mylintis žmones, nuolat reikalaujantis dėmesio ir turintis, dėl ko pasiskųsti; Pipiras – karšto būdo, pats smulkiausias, kilmingos išvaizdos grafas, turi baltas pirštines, kojinytes ir kaklaraištį, o viduje slepia demoniukus, kurie kartais prasiveržia lauk.

Esu labai dėkinga prieglaudai, žinau, kad jie daro sunkų ir gerą darbą. Jei kas paskaitęs sugalvos, kad reikia juos smerkti, tai smerksite ir mane, ir visus, norinčius padėti bejėgiams. Ir ačiū Simui, kad peržengia visas savo ribas dėl mūsų su Avyte. 

Foto Živilė Stavarytė