Karolina, Nala, Drogo ir Boni

“Esu pasiruošusi padaryti viską dėl savo draugo, kad tik kuo ilgiau galėčiau atsibusti nuo jo murkimo ir švelnaus žadinimo rytais.”

Visi trys augintiniai priglaustinukai, visi mišrūnai, kuriems reikėjo pagalbos, ir dabar jau nežinau, ar jiems, ar mums labiau pasisekė, kad atsirado mūsų namuose.

Dar studijuojant, prieš beveik 9 metus, atsirado pirmas augintinis – Boni. Tuo metu apie prieglaudas žinojau mažai ir pasiskambinus kelioms gavau atsakymą, kad kačiukų neturi. Pradėjau stebėti įvairias gyvūnų grupes, skelbimų portalus ir užkliuvo akis už mažų kačiukų, kuriuos priklydusi katė atsivedė gerokai už Vilniaus ir dabar gyvena visa šeima tvartelyje, o žmonės skubiai ieško jiems namų. Tą pačią dieną nuvykome ten ir be jokių klausimų delno dydžio rėkiantis kačiukas buvo įduotas man į rankas. Viską prisiminus galiu pripažinti, kad sprendimas įsipareigoti naujam augintiniui neturint nei nuolatinio būsto, nei stabilių finansų tikriausiai nebuvo pats protingiausias, bet… Kai jau atvyko į namus, ji tapo MANO kate ir daugiau niekada nesiskyrėme. Nors tikrai ne viskas buvo lengva, teko ir pavargti: sudėtingas charakteris, agresija, keitėsi būstai ir augintinis tikrai nepalengvino paieškų, o kur dar po poros metų Boni atsiradusi stipri alergija, dėl kurios lankėme ne vieną veterinarą, kol radome problemos sprendimą. Bet įveikėme viską ir dabar ji tikra mūsų namų puošmena. Ponia taip ir liko su stipriu charakteriu, neliečiama ir neglostoma be jos sutikimo ir myli tik du savo išsirinkus žmones, kiti šeimos nariai ir draugai žino, kad jos geriau neliesti ir nerizikuoti, jei nori turėti sveikas rankas.

Dar beieškodama Boni pradėjau sekti daug prieglaudų ir gyvūnų grupių, pradėjau matyti ir suprasti, kokia liūdna situacija yra su beglobiais gyvūnais mūsų šalyje. Kai Boni buvo beveik 2 metai, atsirado pirmieji mano globotiniai. Vėliau antri, treti, ketvirti, penkti ir tada tiesiog pamečiau skaičių, nes kelerius metus jie taip ir nesibaigė. Aš prižiūrėjau, tvarkiau ir auginau, o Boni visus griežtai auklėjo. Nebuvo ji didelė mažylių gerbėja, kol neatsirado Drogo.

Prieš 3 metus sulaukiau buvusios „SOS gyvūnų“ savanorės skambučio, kad yra priglausta laukinė katė kartu su 5 kačiukais, tik vieno kačiuko ji neprižiūri, globėja vis įdeda į guolį su visais, o mama katė išneša mažylį ir palieka vieną. Galiausiai buvo nuspręsta, kad mažyliui reikia pagalbos, o kadangi jau turėjau daug patirties auginant tokio mažumo kačiukus, tai sergantis, būdamas apie 2 savaičių amžiaus ir sverdamas 180 g Drogo atvyko į namus, kaip dar vienas laikinas globotinis. Porą savaičių teko pavargti maitinant kas kelias valandas dieną ir naktį, leidžiant antibiotikus, šildant ir masažuojant, bet viską atpirko jo meilumas. Tikrai nepasakysiu kodėl, bet kartu su manimi šį mažą tigrą pamilo ir Boni, prausdavo ir švelniai žaisdavo su juo, nors prieš tai buvusius globotinius tik griežtai auklėdavo. Kaip ir visiems laikiniems globotiniams atėjo laikas ieškoti ir Drogo namų, bet užteko vos vieno skelbimo, vieno skambučio ir supratau, kad negalėsiu jau niekam jo atiduoti, kad jis privalo likti čia. Ir taip atsirado antras augintis – Drogo. O pats Drogo yra visiška Boni priešingybė. Mėgsta dėmesį, paglostymus, nori būti nešiojamas ant rankų, myli visus žmones ir gyvūnus. Kadangi nuo mažens jam teko keliauti visur kartu su manimi, kol dar buvo maitinamas, tai priprato, ir net paaugęs mėgavosi kelionėmis. Eidavome su juo pasivaikščioti, važiuodavome į gamtą, išmoko kelias komandas ir dauguma, kas pažįsta Drogo, juokiasi, kad čia labiau šuniukas nei katinas. Teko dar ir jam garbė padirbėti aukle prižiūrint laikinus globotinius. Tik paskutinis mėnesis pakeitė jo gyvenimą. Jam sunegalavus nuvykome į kliniką, kur nustatė leukemijos virusą. Prognozės buvo labai blogos, bet nebuvau pasiruošusi su juo atsisveikinti ir Drogo tikrai nebuvo pasiruošęs taip lengvai pasiduoti. Su vienos organizacijos pagalba pradėjome eksperimentinį gydymą ir Drogo toliau džiugina mus ir džiaugiasi gyvenimu. Sunku prognozuoti, kaip toliau seksis gydymas ir kiek jis užtruks, bet tikrai esu pasiruošusi padaryti viską dėl savo draugo, kad tik kuo ilgiau galėčiau atsibusti nuo jo murkimo ir švelnaus žadinimo rytais. 

Nalos istorija kiek panaši į Drogo. Prasidėjus karantinui, kai atsirado daugiau laisvo laiko, atsivežiau ją iš savo gimtojo kaimo į laikiną globą, kad būtų galima pasirūpinti kalytės sterilizacija. Karantinas užsitęsė, kartu su juo ir laikina globa, nes negalėjome kirsti savivaldybių ir grąžinti kalytės atgal į jos buvusius namus, nes pirminis susitarimas buvo toks. O šešis metus prie būdos ant grandinės praleidusi nedidukė kalytė puikiai adaptavosi namuose, tvarkinga, miela, labai protinga ir prieraiši, nuo pirmų dienų nebuvo problemų su ja. Na, tai kaip tokį tobulą šuniuką galima grąžinti vėl prie grandinės? Misija tikrai neįmanoma. Taigi taip netyčia namuose ir pasiliko gyventi Nala, kuri puikiai įsipaišė į jau turimų kačių kompaniją ir mūsų gyvenimus, dabar visur keliauja kartu. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Agnė ir Pučinis
Monika, Donatas, Pupas ir Džeta