„Kasdien dėkoju likimui, kad šunelis atklydo būtent į mūsų kiemą.“

Kam nors paprašius papasakoti mūsų su Lordžiu istoriją, man vis norisi sugrįžti į vaikystę. Nuo mažens šeimoje buvo ugdoma meilė gyvūnams, namuose nuolatos būdavo pilna gyvybės: žiurkėnai, jūrų kiaulytės, triušiukai, katinai bei šuniukai. Vos prieš tris metus praradome labai mylimą šeimos narę – kalytę Niką. Be jos namai buvo pernelyg tušti ir nebe tokie jaukūs, negalėjome susitaikyti su tuo, jog jos nebėra. Praėjus kuriam laikui, vis tik nusprendėme, jog reikia naujo šeimos nario. Ėmėme svarstyti tarp didelio ir mažo šuns, galiausiai, atsižvelgdami į sąlygas, nutarėme įsigyti mažą šuniuką. Nors giliai širdyje visuomet svajojau turėti didelį šunį… Ir čia, grįžtant prie mūsų istorijos, man nusišypsojo likimas.

Vieną praėjusios žiemos dieną į mūsų kiemą atbėgo didelio ūgio, į laiką panašus šunelis. Kadangi atrodė neagresyvus ir labai išalkęs, mes jam išnešėme pavalgyti. Kai šunelis pasisotino, ėmė reikalauti dėmesio: vizgino savo riestą uodegą, intensyviai prašėsi būti glostomas, tačiau labiausiai mane pakerėjo jo nepaprastai meilus akių žvilgsnis. Negalėjome palikti priklydėlio likimo valiai ir leisti jam lakstyti tokiame šaltyje, tad įleidome jį į kaimynų malkinę ir ėmėme juo rūpintis lyg savo augintiniu. Patalpinome skelbimus į įvairius internetinius skelbimų portalus, skambinome pažįstamiems medžiotojams (nes buvo panašu, kad tai medžioklinis šuo). Keletas jų buvo atvykę apžiūrėti, tačiau išgirsdavome, jog tai nei jų, nei pažįstamų šuo. Neatradę tikrųjų šuns šeimininkų, ėmėme atsakingai ieškoti naujų namų, kuriuose būtų dideliam šuniui tinkamos sąlygos. Tačiau ir vėl susidūrėme su tuo, jog visiems jis pasirodydavo gražus ir meilus, bet sustabdydavo tai, kad jau nebejaunas šuo (anot veterinaro, apie 5 – 6 metus). Svarstėme, ką tokiu atveju daryti. Praėjo keletas savaičių, visi šeimos nariai prie šuniuko priprato, visi su juo puikiai susibendravo. Bandėme atspėti šuniuko vardą, tačiau neradę atitikmens, į kurį sureaguotų, išrinkome jam naują vardą – Lordis. Labai norėjome paklydėlį pasilikti sau, tačiau suvokėme, kad šuniui reikalingos tinkamos sąlygos, kurių neturime galimybės suteikti. Bandėme parsivesti jį į kambarį, tačiau mūsų namuose gyvenantis šunelis naujojo gyventojo nepripažino ir, nepaisydamas savo mažo ūgio, aršiai naujoką puolė. Taigi nuvedėme Lordį prieglaudą, kurioje pati savanoriavau (su ta mintimi, kad ten lankysiuosi dažnai ir galėsiu jam skirti daugiau dėmesio, kol atsiras žmonės, kurie jį pasiims į tikruosius namus). Tačiau ten Lordis išbuvo vos porą dienų. Vos tik palikau šunelį prieglaudoje, širdyje pajutau didžiulį skaudulį, ėmė kankinti kaltės jausmas, visas tas dienas akyse nuolatos kaupėsi ir skruostais riedėjo ašaros. Galvoje (apie nieką kitą daugiau negalėjau pagalvoti) vis sukosi tos pačios mintys: negaliu aš šitaip su juo pasielgti, juk jis ir taip nuskriaustas šunelis, kažkam tiek metų atitarnavęs tapo nebereikalingu, tapo atstumtu ir išmestu žmogaus, kurį jis mylėjo, bet vis tiek mumis jau ėmė pasitikėti. Pasikalbėjusi su tėvais, juos įtikinau pasiimti šunelį ir bandyti sukurti jam reikiamas sąlygas, juk svarbiausia – suteikiama meilė. Nubėgau į prieglaudą ir įėjusi į voljerą, pažvelgusi į Lordžio akis, sustingau. Pirmą kartą pamačiau, kaip šuneliui nuriedėjo ašara… Taip, tikra ašara. Tą akimirką supratau, kad tai jis pasirinko mus, kad tai MANO IŠSVAJOTASIS ŠUO. Nuo to laiko tarp mūsų užsimezgė nepaprastai stiprus ryšys. Greitai Lordžiui buvo pastatytas voljeras, įrengta šilta būda. Kadangi šunelis negyvena kambaryje, stengiamės skirti jam kuo daugiau dėmesio su juo bendraudami. Mes su Lordžiu dažnai keliaujame kartu, labai mėgstame važiuoti mašina ir išbandyti visus naujus maršrutus, apžiūrėti naujas apylinkes. Mėgstame aktyviai leisti laiką, ilgus pasivaikščiojimus, kartu bėgiojame, kartu maudomės, kartu važiuojame dviračiu. Labai smagu, jog Lordis – protingas šuo, greitai mokosi. Jau galime parodyti keletą pagrindinių komandų: sėdėk, gulėk, balsas, duok labas. Esame draugiški visiems sutiktiems žmonėms, tik kažkodėl ne su visais sutiktais šuniukais sutariame. Labai mėgstame dėmesį ir paglostymus. Mokame šypsotis. Nors esame kartu dar tik metus, tačiau jau net nebeįsivaizduočiau gyvenimo be šio, savo paties geriausio, ištikimiausio ir mylimiausio DRAUGO. Kasdien dėkoju likimui, kad šunelis atklydo būtent į mūsų kiemą. Tai likimo dovana man.

Kiekvieną tvirtai apsisprendusį įsigyti naują šeimos narį skatinčiau pirmiausiai aplankyti prieglaudas ir susipažinti su ten patekusiais gyvūnais. Net neabejoju, jog rasite jums skirtą draugą. Galbūt, jeigu nuspręsite pasiimti jau vyresnį augintinį su jau susiformavusiu charakteriu, susidursite su tam tikrais sunkumais, kol priprasite vienas prie kito ir pažinsite vienas kitą, juk norint pažinti naujus žmones taip pat reikia laiko. Galbūt prireiks šiek tiek kantrybės, tačiau parodžius daug dėmesio, šilumos, rūpesčio, ir meilės naujam augintiniui, tikrai pajusite, kaip jis atsidėkoja tuo pačiu ir kokį begalinį džiaugsmą suteikia jūsų namams. Iš tiesų išgelbėti gyvūnai, gavę dar vieną galimybę ir pajutę jiems skiriamą meilę, yra patys dėkingiausi ir tai labai jaučiasi iš jų. Išgelbėkite gyvybę ir turėsite patį ištikimiausią ir geriausią draugą.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografavo Enrika Andrulytė