Maira, Tairida ir Egidijus

„Dabar mes neabejotinai daugiau šypsomės ir juokiamės!“

 

Be gyvūno man sunku įsivaizduoti tikrus, jaukius namus. Manau, namuose, kuriuose nėra augintinio, trūksta gyvybės ir džiugesio. Galbūt taip yra todėl, kad nuo pat vaikystės tėvai skiepijo meilę bei rūpestį mažesniems. Iš pradžių auginome kanarėles, vėliau jūrų kiaulytes, paskui buvo šuo bei katinas.

Studijų metu apsigyvenusi Vilniuje, dažnai svarstydavau apie tai, jog norėčiau auginti šunį, tačiau galimybės vis to neleisdavo padaryti. Po trejų metų susiklostė palankios sąlygos pasiimti gyvūną laikinai globai iš prieglaudos. Šiai idėjai pritarė ir draugas. Dėl naujo „nuomininko“ džiugiai sutiko ir kartu bute gyvenantys draugai. Mūsų pirmasis, laikinai globai priglaustas šunelis poros dienų bėgyje surado savo naujuosius, tikruosius šeimininkus. Taip netikėtai greitai namai ir vėl ištuštėjo.

Pažintis su Maira prasidėjo nuo skambučio:  Tautmilės prieglaudos savanorė paklausė, ar negalėtumėme paimti kokio šuns laikinai globai, nes prieglaudoje ir vėl trūksta vietos. Ilgai nesvarstę nuvykome į gyvūnų globos namus. Savanorės mums parodė kelis šuniukus, tarp jų buvo ir mūsų mažytė – dviejų mėnesių Maira, tuo metu turėjusi Širdelės vardą. Šunytė ramiai įsitaisiusi gulėjo savanorės glėbyje. Man priėjus jos paglostyti, ji nedrąsiai palaižė pirštukus. Pajutome, kad būtent šita mažylė ir keliaus su mumis.

Gyvenimas man ir Egidijui su Maira, paėmus ją tik laikinai globai, tapo toks įprastas ir spalvingas, vis sunkiau buvo įsileisti mintį, kad ją gali tekti kažkada atiduoti. Todėl tylintis telefonas man buvo geriausia žinia, reiškianti, jog Maira galbūt liks su mumis visam laikui. Tad laikina Širdelės – Mairos globa užaugo į mūsų tvirtą, džiaugsmo ir meilės kupiną ryšį ir šunytė iš prieglaudos tapo visateisiu šeimos nariu. Maira yra puiki mokytoja – ji mus išmokė kantrybės bei atlaidumo ir, žinoma, dabar mes neabejotinai daugiau šypsomės ir juokiamės!

Gyvenant kartu su šuniuku teko ir vis dar tenka kažką sužinoti, pastebėti ir ieškoti kompromiso. Maira nuo pat pirmųjų dienų labai bijojo vandens ir visų su juo susijusių procedūrų – kojyčių plovimas tapdavo nemažu išbandymu. Pirmais mėnesiais išvedus į lauką, šunytė sutikusi nepažįstamą žmogų bailiai susigūždavo, o namie elgdavosi atsargiai, tarsi bijodama padaryti ką nors netaip.

Maira yra neabejotinai nuostabus šuo – ji protinga, greitai išmoksta naujas komandas („sėdėt“, „gulėt“, „apsiverst“, „duoti labas“ „apsisukt“ ir kt.), draugiška, supratinga, komunikabili, mėgstanti ilgus pilvuko kasymus, žaidimus, pasivaikščiojimus bei sėdėjimus šeimininkų draugijoje.

Savo džiaugsmą Maira dainingai išreiškia mums sugrįžus namo. Kartais peržengus namų slenkstį tenka rasti ir Mairos įvestą tvarką – daiktai būna sudėlioti jai patinkančiose vietose. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas iš mūsų suranda savąjį keturkojį, su kuriuo sieja ypatingas ryšys, todėl džiaugiamės, galėdami pasidalinti istorija, nes mes savąjį jau radome!

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Goda ir Gilė
Veterinarijos klinikos vedėjas Babaušis