Monika, Donatas, Pupas ir Džeta

“Pupas labai aktyvus, mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, mielai turistauja kartu palapinėje, saugo kaip savo namus, šildo mus naktį.”

Pirmoji mūsų šeimos gyventoja – katė Džeta. Įdomi jos vardo istorija: kačiukus katė atsivedė autoserviso teritorijoje, tad visa vada buvo pavadinta automobilių modelių vardais. Po kiek laiko jie atsidūrė pas “Lesės” globėjus, iš kur atkeliavo pas mus.

Maža buvo šiek tiek neklaužada kaip ir visi kačiukai, dabar jai jau devyneri, ji tikra namų šeimininkė, labai meili ir prieraiši katė, tačiau turinti savo principus, mėgsta auklėti neklaužadas. Labai mėgsta vištieną, maža nėrė į sultinio lėkštę, kad pagautų savo ”grobį“. Štai čia galima rasti jos mažytės nuotraukas, darytas prieš devynerius metus: 

https://www.15min.lt/ikrauk/galerija/katyte-dzeta-43107#galerija/43107/883806

Po ilgesnio nebuvimo namie grįžus ji net drebėdavo iš laimės, pagalvojome, kad jai liūdna dienas, kai mes darbe, leisti vienai, tad po metų mūsų šeimoje atsirado antras katinas. Jį pavadinome Šalmu. Taip jau nutiko, kad jo šeimininkai planavo išvažiuoti į užsienį ir vietos katinui kartu nebeliko, taip mes jį priglaudėme.

Džeta nebuvo labai patenkinta naujuoju “įnamiu“, daug teko konsultuotis su “Lesės” savanoriais, gan ilgai jie gyveno atskiruose kambariuose, prireikė meilės ir laiko, kol Šalmas apsiprato naujuose namuose, ir Džeta suprato, kad jis niekur nedings.

Šalmas buvo tikra namų siela, jo buvo pilna visur ir visada, labai aktyvus katinas, lakstydavo kaip patrakęs. O vardą tokį davėmė dėl to, kad tiko pagal charakterio savybes ir išvaizdą (atrodė kaip su šalmu ant galvos). Rytais kandžiodvo kojų pirštus, anksti keldavo, bet Džeta jį palaipsniui įpratino prie namų taisyklių, jie tapo draugais. Kartą taip dūkdamas jis užkrito už spintos taip, kad teko ją ardyti, o ir paieškos, kur jis galėjo dingti bute, užtruko pusdienį. Gaila, bet po daugelio metų gyvenimo Šalmas susirgo diabetu, mūsų kova buvo verta mūsų gražios draugystės. Po diagnozės jis kartu su mumis išgyveno dar porą metų.

Vėliau kuo toliau tuo dažniau susimąstydavome apie šunį, kadangi jau gyvenome name. Prasidėjo mūsų paieškos, kurios netruko ilgai, tikrai žinojome, kad puikų kompanioną rasime globos namuose. Taip mūsų šeimoje atsirado Pupas. Jį pamačius tiesiog nekilo abejonių. Pupas iš 7 šuniukų vados, pas mus jis atsirado kelių mėnesių amžiaus, buvo paskutinis likęs vadoje ir mums pasisekė, nes jo tiesiog neatvyko pasiimti. Jis iš gyvūnų globos draugijos “Kaimo grandinė“. Pupas turėjo būti nedidelio ūgio, bet užaugo didesnis, dėl to meilės tik daugiau! Labai draugiškas ir tolerantiškas tiek mažiesiems, tiek didesniems, tiek žmonėms, tiek gyvūnams, tiek vaikams. Jis labai švelnus ir atidus, be proto mėgsta dėmesį, antakiai tikros pupos. Vardas buvo išrinktas daug metų kartu gyvenusios Pupsės atminimui. Augdamas turėjo neproporcingai dideles ausis, toks jausmas, kad pirma užaugo ausys, o po to šuo.

Augdamas Pupas nepridarė didesnių nuostolių, tiesa, grindjuostės jam buvo užkliuvusios, teko keliose vietose pakeisti, mėgdavo graužti kėdžių kojas, bet kadangi jos metalinės, tai tas pomėgis greitai pasibaigė. Po kiekvieno pasivaikščiojimo parsinešdavo po pagaliuką, iki kitos dienos ryto ramu būdavo, kol jį susmulkindavo į skutelius.

Pupas labai aktyvus, mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, mielai turistauja kartu palapinėje, saugo kaip savo namus, šildo mus naktį. Gero elgesio jį išmokė katė, galima sakyti, labai stipriai prisidėjo prie jo auklėjimo gerąja prasme. Turbūt  Džeta ir papasakojo, kad reikia bijoti vandens, nes per lietų jis į lauką eiti nemėgsta, nėra linkęs maudytis nei balose, nei ežere. Su mažesniais gyvūnais elgiasi pagarbiai ir švelniai kaip su Džeta. Klauso komandų, iš kišenės išsitraukus skaniuką nieko nesakius sugeba jas padaryti visas, kurias moka.

Džeta ir Pupas mums pašildo lovą prieš miegą, tačiau vos užmigus iškeliauja savo reikalais iki ryto ir leidžia išsimiegoti, be reikalo netriukšmauja, mūsų nežadina. Nemėgsta anksti keltis, slepiasi tokiu atveju po kaldra. 

Ant sofos vienas irgi nepasėdėsi, iškart abu užima vietą šalia, mėgstamiausios jų laidos – apie gamtą, labai įdėmiai žiūri. Prie stalo valgant tikrai suskaičiuoja kiekvieną kąsnį ir labai apsidžiaugia, jei kas nors netyčiom atsiduria ant žemės.

Smagu su Pupu išeiti pasivaikščioti, tiesa, užtruko, kol galėjome nueiti toliau nuo namų, jis labai bijodavo juos palikti, tik nematydavo namų ir iškart norėdavo atgal. Nuo vaikystės supanta, kad pamačius automobilį reikia trauktis gerokai į šalikelę. Smagu, kad Pupas neleidžia mums daug laiko būti ant sofos, mūsų gyvenimas ir ilgesni pasivaikščiojimai mums visiems į naudą, tikrai daugiau laiko įpratome leisti gryname ore. O jau kiek laimės, kai prasideda mėlynių sezonas miške, kadangi baltos kojos, tai grįžta mėlynomis letenomis. 

Kažkokių keistų sugebėjimų jis turi, išeini, atrodo, kartais be nuotaikos ir nekokiu oru pasivaikščioti, o grįžti su šypsena veide. Kiek jis laimės randa miške, o pagaliukų kiek, tik per jį turbūt pažįstame visus kaimynus aplink, nemanau, kad visi mūsų vardus žino, bet tikrai yra glostę Pupą. 

Mažas netikėtai sudalyvavo reklamos filmavime,nors tai nebuvo scenarijaus dalis: https://vilmers.com/wp-content/uploads/2021/06/VILMERS_original_HD_1080p-2.mp4   0:38

Foto Rasa šileikienė

Karolina, Nala, Drogo ir Boni
Lina ir Soja