01
2018
“Kai rašydama šį tekstą susigraudinau ir skruostu pradėjo riedėti ašaros, Lotta pakilo nuo sofos ir atėjo laižyti man rankų.”
Kiek save prisimenu, man visada rūpėjo ne tik savo pačios gerovė. Visada troškau ir trokštu tobulesnės visuomenės ir nepaliaujamai svajoju apie Lietuvą, kurioje gera gyventi visiems. Manau, kad beglobių gyvūnų skaičius mūsų šalyje ir faktas, kad mūsų beglobiams kartais randami namai Skandinavijoje, nes ten jų tiesiog nėra, yra vienas iš skaitliukų, rodančių, kaip mums toli iki humaniškos, gyvybę gerbiančios valstybės.
Kai man buvo kokie 13 metų, aš savo klasėje įsteigiau „Gyvūnėlių mylėtojų klubą“. Gerai prisimenu, kaip į sąsiuvinį surašiau visų, kurie panoro įstoti į šį klubą, vardus ir pavardes. Mes diskutavome, iš savo kuklių kišenpinigių kaupėme pinigus, pirkome maistą, žaislus ir keliavome į gyvūnų globos namus. Buvome ten du ar tris kartus, gavome net padėkos raštą, kurį vis dar saugau. Aš manau, kad pasaulis laikosi dėl žmonių, kurie tiki ir nori kurti, kurie net suvokdami bet kokio savo indėlio į geresnę visuomenę menkumą, mato jame prasmę. Todėl esu tikra, kad ta mergaitė, kuri daugiau nei prieš dešimt metų įsteigė gyvūnų mylėtojų klubą, vis dar gyvena ir visada gyvens manyje.
Kad be galo trokštu šuns, supratau jau gana seniai. Tik gal šiek tiek labiau dar norėjau pakeliauti. Todėl pastaruosius šešerius metus skyriau pasaulio naršymui, kol atėjo toks metas, kai gyvenimas svetur pradėjo varginti ir noras sugrįžti į Lietuvą buvo stipresnis už viską.
Praėjusią vasarą leidau Aliaskoje, žinodama, kad rugsėjo mėnesį jau būsiu Vilniuje ir pirmas dalykas, kurį padarysiu grįžusi, – įsigysiu šunį. Turbūt supratote, kad dvejonės pirkti ar imti iš prieglaudos, man nelabai buvo. Tiesa, yra viena šunų veislė, kuriai ypač simpatizuoju, tačiau šuo nėra tam, kad pasipuikuotum ar patenkintum savo ego – šuo turėjo tapti geriausiu mano draugu.
Facebook’e užsiprenumeravau visų prieglaudų skelbimus ir kasdien, dar būdama už kelių tūkstančių kilometrų, varčiau gyvūnėlių nuotraukas ir aprašymus. Begalė mielų, protingų, ypatingo grožio šunelių, tačiau tik pamačiusi savo būsimą šunį, aš supratau, kad tai ji. Nežinau kodėl ir niekada nesuprasiu, kaip iš nuotraukos aš pajutau, jog tai mano šuo. Rašiau el. laiškus, skambinau į VšĮ „Penkta koja“, prašydama, kad pasaugotų tą šuniuką, nes aš tikrai atvažiuosiu vos tik grįžusi.
Mano lėktuvas po dviejų parų skrydžių ir laukimų oro uostuose Vilniuje nusileido 12 val. nakties. Aš užmiršau, kaip noriu miego, ir 4 val. ryto jau išėjau iš namų pasivaikščioti ir priverčiau brolį keltis ir vežti mane į Kauną, kad būtume ten vos tik prieglaudai atsidarius. Dabar net susigraudinu prisiminusi tas pirmas akimirkas kartu, kelionę į Vilnių, tas žvitrias akytes, tas pirmas maudynes ir kaip abi nuvargusios užmigome ant sofos: ji padėjo galvą man ant krūtinės ir pažvelgė tokiu žvilgsniu, kuriame sutilpo viskas, ką žmogui pasakyti prireiktų tūkstančio žodžių.
Lotta gavo tokį vardą Astridos Lindgren knygos “Lota iš pramuštgalvių gatvės” garbei. Ji yra mano mylimiausia padauža pasaulyje. Ji vikri, žaisminga, energinga, myli visus mano draugus, svečius, šeimos narius, o ypač mano penkiametę sesę. Ji tikras energijos užtaisas: nuvaiko net pačius didžiausius ir greičiausius šunis. „Penktos kojos“ aprašyme ji buvo apibūdinta kaip „tobula viskuo“. Ir tai visiška tiesa, nes tobulesnio šuns neįsivaizduoju! Nepaisant viso žaismingo pasiutimo, kai būname namuose tik dviese, ji šilkinis, jaukus, ramus šuniukas. Kai rašydama šį tekstą susigraudinau ir skruostu pradėjo riedėti ašaros, ji pakilo nuo sofos ir atėjo laižyti man rankų. Aš kartais į ją kreipiuosi „šventas gėri“, nes tikrai nematau savo šunyje nė menkiausios pykčio užuomazgos ar agresijos. Mes dvi geriausios draugės, kurios viską, kas įmanoma, daro kartu. Lotta man padėjo išgyventi sunkias netektis, ji visada buvo šalia, ji džiaugiasi ir išbūna skaudžias akimirkas kartu. Ji yra mano akių šviesa.
Foto Vilija Graužinytė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė