“Ernis labai imlus naujoms komandoms, noriai mokosi, o po varžybų mėgaujasi laimėtais skaniais prizais.”

Ernis į mano gyvenimą įsiliejo labai sklandžiai ir suplanuotai. Ieškojau jau suaugusio, nedidelio, mažai besišeriančio šuns. Pamačiusi skelbimą apie Marijampolėje naujų šeimininkų ieškantį jauną šunelį, susisiekiau su tuomet dar Reilo vardą turėjusio kudliaus globėja, kuri jį apibūdino kaip „tobulą“ šunį. Tad prieš pat Rasų šventę su vyru nuvykome į Suvalkiją ir grįžome trise.

Prie naujo vardo Ernis priprato taip pat greitai kaip ir prie naujų namų. Nors buvau morališkai pasiruošusi įvairiems incidentams, nei baldai, nei batai, nei kaimynų ausys kentėti nuo naujo gyventojo neturėjo.

Dar prieš įsigydama šunį buvau apsisprendusi su juo lankyti dresūros užsiėmimus, nes norėjau pati išmokti, kaip teisingai mokyti bazinių komandų ir tvarkytis su potencialiomis jau patirtomis šuns psichologinėmis traumomis. Tuomet nė nenutuokiau, kad tai bus pirmasis žingsnelis link gyvenimo aistra tapusio hobio. Nuo pirmų kartu leidžiamų dienų kasdien mokiau ir vis dar mokau Ernį gražiai elgtis mieste, nereaguoti į dirgiklius (dviratininkus, bėgikus, vaikus), didesnius šunis. 

Pamačiau jog tiek man, tiek Erniui naujų komandų mokymosi procesas teikia malonumą ir naudą (sustiprėjo mūsų ryšys ir pasitikėjimas vienas kitu, Ernis gerokai ramiau reaguoja į daugelį situacijų, kurios anksčiau jį išprovokuodavo, o man dresūra yra lyg tam tikra meditacijos forma, kai bent trumpam pamirštu viską, kas nesusiję su tuo metu atliekamu pratimu). Norėdama tęsti jau pradėtą veiklą nutariau išbandyti mūsų kaip komandos jėgas pirmiausia Paklusnumo ralio (Rally obedience) sporte, o įgijus daugiau žinių apie dresūrą ir paklusnumo (Obedience) varžybose. Ir Erniui puikiai sekasi! Jis labai imlus naujoms komandoms, noriai mokosi, o po varžybų mėgaujasi laimėtais skaniais prizais.

Šeimos laisvalaikį irgi stengiamės leisti kartu. Kiekvieną savaitgalį einame į žygius Vilniaus apylinkėse, esame dalyvavę ir masiniuose žygiuose pajūryje bei kitose Lietuvos vietose. Kadangi Erniui kelionės automobiliu – tikra šventė, jei tik įmanoma, važiuojame kartu. Esame drauge atostogavę ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje.

Nebuvo nė dienos, kad būčiau pasigailėjusi savo sprendimo priglausti suaugusį neveislinį šunį. Tikiuosi, kad mūsų istorija padrąsins tuos, kurie labai nori keturkojo draugo, tačiau nedrįsta suteikti namų šunims, kuriems gyvenimas nepagailėjo pipiriukų.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė