Živilė ir Nerytė

Išgirdusi Nerytės istoriją neišsigandau – žinojau, kad negaliu jos išgydyti, tačiau galiu suteikti ramią ir orią senatvę.”

 

Nerytė – katė, mėgstanti savo senjorės dienas leisti ant šeimininkės lovos, žvalgydamasi pro langą, degustuodama konservus bei triaukšdama katėms skirtus sausiukus, kurie jai skaniausi valgant iš dekoratyvinės lėkštutės. Meilus Nerytės būdas, filosofiškas žvilgsnis ir blizgantis kailis neišduoda klastingos ligos – prieš ketvertą metų į „Lesės“ gyvūnų prieglaudą patekusiai katei buvo diagnozuotas FIV – žmonių ŽIV arba imunodeficito viruso atitikmuo.

Dažniausiai FIV perduodamas per įkandimus ar įdrėskimus kačių kovų metu. Kiek mažesnė tikimybė, kad šį virusą infekuota katė-mama perduos savo vaikams gimdymo metu. Gerai prižiūrima FIV infekuota katė gali išgyventi daugybę metų nepasireiškiant ligos simptomams. Tiesa, šeimininkams svarbu žinoti, kad tokios katės imuninė sistema yra silpnesnė, todėl ją reikėtų saugoti nuo peršalimo, maitinti kokybišku maistu ir reguliariai lankytis pas veterinarą. Jei katė nėra agresyvi, ji gali gyventi drauge su kitomis katėmis, na, o žmonėms FIV virusas yra visiškai nepavojingas.

Kaip ir žmonių, taip ir kačių atveju vaistų nuo imunodeficito viruso nėra, tačiau puikiai veikia namų aplinka – tai liudija ir Nerytės istorija. „Lesės“ savanoriai pasakoja, kad Nerytė buvo rasta prie upės, kur greičiausiai buvo kažkieno išmesta. Galbūt nereikalinga ji tapo dėl savo ligos, nors FIV – toli gražu ne nuosprendis. Patekusi į „Lesės“ globą Nerytė kantriai laukė savo žmogaus, kol kartą prieglaudoje pasirodžiau aš. Dėl globojamų gyvūnų pertekliaus narvai prieglaudoje nebetilpo, tad vienas jų buvo laikinai įkurdintas vonioje. Jame pamačiau nuostabaus grožio ir meilumo katę. Iškart nusmelkė mintis – kodėl ji čia? Išgirdusi Nerytės istoriją neišsigandau – žinojau, kad negaliu jos išgydyti, tačiau galiu suteikti ramią ir orią senatvę.

Dar po savaitės Nerytė apsigyveno mūsų namuose. Ji ištvėrė auglių pieno liaukose operaciją, sterilizaciją bei sėkmingai persirgo gripu. Kai ant Nerytės odos pasirodė keletą savaičių neišnykęs išbėrimas, nutarėme atlikti kraujo tyrimą dėl alergenų aplinkoje ir maiste. Paaiškėjo, kad Nerytė alergiška daugumai kasdienių produktų – kviečiams, ryžiams, bulvėms, pienui, kalakutui, tunui ir lašišai, taip pat erkėms ir blusoms. Nors tyrimas kainavo nemažai, investuoti buvo verta, nes dabar Nerytė gali valgyti tai, kas jai tinka, patinka ir nekenkia.

Nerytė puikiai adaptavosi naujuose namuose, tačiau gyvenimo prie upės ir prieglaudoje nepamiršo. Ji nuolat rodo dėkingumą ir prieraišumą savo naujajai šeimai, o vonios kambario kaip išgalėdama vengia. Tai vienintelė vieta namuose, į kurią Nerytė nekelia kojos, ir stengiasi, kad ten neitų ir kiti šeimos nariai – juos ji įspėja garsiai miaukdama. Drauge su Neryte linkime nepabijoti į namus įsileisti meilės ir šilumos, kurią gali suteikti mažas beglobis – nesvarbu, sveikas ar sergantis.

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Foto Gintarė Urbaitė

 

Agnė, Jonukas ir Murka
Alisa ir Jūratė