Panevėžys

“Maksę kartais vadiname „katašuniu“ – visuomet pavalgiusi prausiasi kaip katinas, kruopščiai nuvalydama letenėle abu skruostukus, ir glaustosi ji kaip katinas, tik nemurkia.”

Mano šunytė, apie kurią noriu papasakoti, atsirado namuose visai netikėtai. Iki jos prieš 13 metų nuo gatvės esu paėmusi kitą šunytę, todėl antros kalytės įsigyti tikrai neplanavau. Maksę radau prieš 5 metus savo gatvėje. Gyvename individualių namų rajone, senamiestyje, todėl kartas nuo karto pasitaiko atvejų, kuomet šunelius išmeta neatsakingi miestelėnai, tikėdamiesi, kad mes paimsime. Buvo karšta vasaros diena. Eidama gatve pamačiau dvi nedrąsias akutes, įdėmiai sekančias mane iš po automobilio. Išsigandau – didžiulis karštis, šuo gali dehidratuoti ar pakliūti po ratais. Paėmiau ją ir apėjau gretimas gatves – bene kas ieško. Tačiau niekas neatsiliepė. Parsinešiau šį žvitrų šuniuką namo ir paskambinau vietinei gyvūnų globos organizacijai. Tačiau susiklostė taip, kad tądien nė vienas jų darbuotojas neturėjo laiko atvykti pasiimti gyvūno, o antrąją dieną – išvis nekėlė ragelio. Tiek to, galvoju. Tik baugoka – ar priims mano senbuvė kalytė Ara atėjūnę? Netikėta, bet priėmė. Tačiau iš pradžių Maksė buvo be galo baikšti – vos pakėlus ranką glostyti, gūždavosi, vengdavo kontakto. Iš to nusprendėme, kad šuo augęs ne itin palankiomis sąlygomis – patyręs nemažai fizinio smurto. Kadangi mūsų kiemas pakankamai nedidelis su senu namuku ir kiek „pavargusia“ tvora, Maksė vis rasdavo plyšį po tvora prasikasti duobeles ir pabėgti. Tačiau toli nebėgdavo – smalsiai žiūrėdavo pro vartelių pakraštį, ar mes jos ieškosime, ar pasigesime? Tada supratome – pas mus ši gudri mažylė lieka.

Iki šiol nežinau Maksės amžiaus. Pagal gydytojo vertinimus, kalytė jau sena, turėjusi vaikučių, turi nemažai sveikatos problemų. Jau penkti metai, kaip abi mano šunytės gyvena kartu. Maksė – tikras energijos kamuolys, greita, nesibodi aploti net keliskart už save didesnius šunis. Ara lėtesnė, kartas nuo karto mažąją „pastato į vietą“, jei ši pernelyg jai nusibosta. Mažoji visur stengiasi užimti didžiosios vietą lovoje, prie maisto dubens ar kovodama dėl šeimininkų dėmesio. Tačiau kai viena, suserga, kita „slaugo“. Abi tapo sesutėmis.

Maksę kartais vadiname „katašuniu“ – visuomet pavalgiusi prausiasi kaip katinas, kruopščiai nuvalydama letenėle abu skruostukus, ir glaustosi ji kaip katinas, tik nemurkia. Kai einame pasivaikščioti, savo nesustojančiu lojimu prižadina visų gatvių šunis. Labai drąsi – kuomet jai leidžiamos injekcijos ar atliekamos kitokios nemalonios medicininės procedūros, Maksė neišleidžia nė garso, stovi drąsiai kaip karys. Už tai sulaukia daug pagyrimų.

Maksė labai mėgsta virtas kalakutų uodegėles ir pilvuko kasymą. Naktimis įsitaiso mano pažastyje, nesibodėdama kartais garsiai užknarkti ar pagadinti orą. Tuo tarpu Ara visu savo 10 kg svoriu gulasi man ant kojų. Ryte pabundu įskaudusiu petimi ir pavargusiomis kojomis.

Maksė ir Ara labai mėgsta mus žadinti. Abiejų maniera vienoda, atsisėda šalia šeimininko veido ir akylai žiūri. Ir iš tiesų tenka nubusti ir keltis. Tik pakilusi, Maksė lekia į virtuvę pas tėtį, užšoka ant kėdės ir laukia kasrytinių “glostukų“ – tai rytinės privalomosios glostymo procedūros. Be to, nesvarbu, ar aš išeinu iš namų 10 minučių ar visai darbo dienai, Maksė mane garsiai išbara savo lojimu. Suprask – kur buvai, kam palikai, begėde! Labai mėgsta vieną žemaitišką polkutę „Opa opa!“ – šokame kartu. Maksę vadiname visaip – žąsiuku (nes mėgsta sekioti paskui šeimininką), kukuliu, čebureku (nes nedidukė ir rudo atspalvio), kiškučiu, žvirbleliu.

Esu labai laiminga ir dėkinga Dievui už Maksę ir Arą. Sako, kad gatvėje gyvenę ir žmonių nemeilę patyrę augintiniai supratingesni, ištikimesni, jautresni. Nežinau, bet savo šunų nekeisčiau į jokius milijonus.

Maksytė, kaip minėjau, turi rimtų sveikatos problemų. Neseniai jai išoperavo didelį pieno liaukų auglį. Taip pat nustatytas širdutės nepakankamumas, todėl plaučiuose kaupiasi skysčiai ir ji ima kosėti bei dusti. Nuolat reikalingi vaistai. Be to, turi bėdų su dantukais. Tačiau gydytojai bijo juos tvarkyti, nes širdis gali narkozės neatlaikyti. O vežti į Kauną pas šunų kardiologą neturime lėšų ir galimybių. Todėl džiaugiamės kiekviena kartu praleista diena, lepiname (abi mūsų damos kiek priaugo svorio). Nevadiname jų augintinėmis, jos – visateisės šeimos narės. Kaip ir mano akvariumo žuvelės, lauko paukštukai, sandėliuke žiemojantis boružiukas ir visa mano žaliuojančių augalų oranžerija. Gyvybė šventa!

Foto Laura Kiuraitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

„Dabar mes su Vėtra priimame į savo namus  vis naujus globotinius, kuriems dovanojame namų šilumą bei savo meilę.“

Po skaudžios netekties, kai teko atsisveikinti su beveik dešimtmečiu savo šeimos nariu prancūziuku Storkiu, išvydau VšĮ Dogspoto organizacijos postą Facebook. Nors po dviejų parų verkimo maniau, kad ašarų nebeliko, bet jos vėl sruvo upeliais. Praėjo pusantrų metų, o aš vis dar pamenu Stičo istoriją. Tuomet supratau, kad šuns pirkti tikrai negalėsiu ir įsitraukiau į Dogspoto veiklą. Vėtra (baltukė) pirmoji mano globotinė. Jai pasisekė –  jos vados buvo per mažos, kad būtų pelninga ją išnaudoti. Vėtros atsikratė jaunos, dar neturinčios nei dvejų metų.

Parsivežiau ją iš Šiaulių žvarbų vėjuotą 2018 metų sausio vienuoliktosios vakarą. Visą kelią jausmai maišėsi kaip žvarbus žiemos oras. Nuo neapykantos žmogui už baimę jos akyse, iki euforijos, kad ji saugi. Nuolat glosčiau ir žadėjau, kad aš jos niekada neišduosiu. Tik pusiaukelėje ji manimi patikėjo ir nustojo drebėti. Jau virš metų laiko mes drauge ir neįsivaizduoju savo dienos be jos. Vėtra vis dar bijo svetimų žmonių ir staigių judesių. Nepripažįsta kitų keturkojų lauke, jų vengia, tačiau atvykus naujam globotiniui į mūsų namus visada jį priima ir juo rūpinasi.

Miša (juodukas) senjoras mūsų globotinis, kuris vis dar laukia savo žmogaus. Nereikalaujantis per daug dėmesio, tiesiog mylintis ir labai protingas. Kai  Vėtra pradeda siautėti su katinu Juodžiu, niekada netrukdo ir net nekreipia dėmesio, tačiau išgirdęs bent menkiausią damos cyptelėjimą, imasi teisėjo pozicijos ir nutraukia žaidimus. Tai tarytum auklė dviem padykusiems trimečiams, po kurių siautėjimų ir gėlės lipa nuo palangių.

VŠĮ ,,Dogspotas“ – nuostabi organizacija, kuri pasitikėjo manimi ir padovanojo man Vėtrą. Dabar mes su Vėtra priimame į savo namus  vis naujus globotinius, kuriems dovanojame namų šilumą bei savo meilę. Negaliu atsidžiaugti, kokia ji nuostabi ir supratinga savo likimo draugams.

Foto Laura Kiuraitė

“Džekis nėra meilės ir jaukumo įsikūnijimas, labiau gal tikras laukinukas, kuris šiltai ir jaukiai gyvena namuose ir bijo net į balkoną išeiti.”

Mūsų Džekis, kuris šiuo metu yra apie 2 metų amžiaus, pas mus pateko vos kelių savaičių. Mūsų susitikimas su juo tikrai nebuvo planuotas, namuose kalbėjome, kad jau laikas įsigyti gyvūną, bet vyras visada sakė, kad jau ko ko, bet katino tai tikrai namuose nebus, nes pats yra labiau „šuns žmogus“. Bet vieną dieną grįžęs iš darbo (o dirba jis veterinarijos gydytoju ūkyje) pradėjo pasakoti apie mėšle įstrigusį kačiuką, visą juodą juodą, tik su vienu baltu ūseliu (kurį pametė, tai liko visiškai juodas), kurį pats ištraukė, nuprausė, nes baisiai pagailo mažo juodo, dar vos vos prasimerkusio špokelio. Kitą dieną jau atsiuntė nuotrauką su ant rankų miegančiu mažu juodu kamuoliuku ir pasakojimais, koks jis protingas, nes jokių reikalų nedaro kur papuola, tik išneštas į lauką. Vyras užsakė ir specialaus kačiukų pieno mišinio, maisto ir darbe juo rūpinosi kelias dienas, o grįžęs namo visą laiką pasakojo, koks tas katinėlis nerealus. Kažkaip tada jau supratau, kad turėsime naują šeimos narį. Taip ir atsirado Džekis mūsų namuose, vardą išrinkome Jack Sparrow garbei, kadangi akys buvo labai užtraiškanojusios ir atrodė kaip piratas su uždengta viena akimi. Apsiprato labai greitai ir tikrai gudruolis iškart priprato prie savo tualeto, maisto ir vandens dubenėlių.

Džekis nėra meilės ir jaukumo įsikūnijimas, labiau gal tikras laukinukas, kuris šiltai ir jaukiai gyvena namuose ir bijo net į balkoną išeiti. Nepaglostysi jo, jei jis to pats nenori, dūksta šiaušiasi, jei jam tik leisi ir jį skatinsi, bet jis mūsų draugas su savo charakteriu, savo istorija. Ir nors gyvena namuose ir lauke per tą laiką buvo vos vieną kartą, bet jo instinktai medžioti ir parodyti savo grobį tikrai išlikę. Turi ne vieną žaislinę pelytę, kurią vis randu arba ant savo pagalvės, arba numestą prie kojų, suprask, prašom, šeimininke – sumedžiojau tau. Arba jei numeti pelytę, jis ją įsikandęs atneša, numeta kažkur šalia ir laukia būti pagirtas ir paglostytas. Ryte nuskambėjus žadintuvui keliasi kartu, o jeigu nesikeliu, tai ateina pats žadinti, suprask, laikas man įdėti valgyti, kiek gali miegoti, žmogau!

Džekis iš tų katinų, kuris kanda ir kartu palaižo, myli, bet ir per arti neprisileidžia.

Foto Laura Kiuraitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė