Kov
13
2020“Kaštonas visada pasitinka, pasiūlo kaulą, skanėstą, žaislą ar pagulėti guolyje.”
Kai šventėme jaunesniojo sūnaus Artūro penkerių metų jubiliejų, sūnus paprašė dovanų augintinio – šuniuko. Aš nieko negalvojusi atsakiau, kad kai bus dešimt metų, bus ir augintinis. Praėjo daug metų… Artūrui sukako dešimt, gavo dovanų, o aš sulaukiau klausimo: “Kur mano augintinis, kurį pažadėjai, kai buvau mažas?”
Labai buvau nustebusi, kad sūnus įsiminė mamos pažadą. Pasiūliau rinktis augintinį… Nors namie jau auginome Džiungarijos žiurkėnus, žuvytes, paukštelius. Siūliau paimti mažylį. Išnaršėme internete veislynus, prieglaudas, žmonių skelbimus. Nuotraukų buvo daug ir įvairių. Bet… Artūrui į akį krito kaštoninio plauko ir smailaus snukučio šuo. Pasakė, kad nori tokios lapės. Bežiūrėdami visas nuotraukas, grįždavome vis prie to paties rudaplaukio lapino. Pasakė, kad tik šis augintinis ir jokio kito namie nebus. Susiskambinome su “Naminukų” prieglauda Vilniuje. Prieglaudos darbuotojai atkalbinėjo apie dvi savaites, nerimavo, ar tikrai susitvarkysime. Kaštonas buvo jau suaugęs ir subrendęs šuo.
Kaštoną gavome, Kaštonu ir palikome, vardo nekeitėme. Jis buvo neišauklėtas, nemokėjo žaisti su žaislais, nežinojo, kas yra sausas ėdalas. Mokėme, kad nelotų, kol mūsų nėra namie. Vogdavo maistą nuo stalo, įsibėgėdavo ir užšokdavo ant stalo, mokėjo atsidaryti spinteles, būdavo kartais ir agresyvumo priepuolių. Tačiau Kaštonas tvarkingas, nė karto nepridergė, visada prašosi į lauką.
Amžių nustatinėjo veterinaras – maždaug treji metai. Samdėme kinologą, kuris mokė vedžioti su pavadžiu, klausyti komandų, žaisti. Mokėmės gyventi kartu, draugauti. Susiskambinome su Vilniaus kinologais, kurie užsiima su pamestinukais, jų agresija. Kaštonas buvo užkariavęs sofą lovą, mokėme dalintis, nustatinėjome hierarhiją namuose.
Augintinis mėgo stebėti Džiungarijos žiurkėnus, kaip jie dūksta, jų buvo net penki. Po vienerių metų namuose atsirado mažoji Milė (rusų mėlynoji katytė). Pratinome Kaštoną prie katytės. Išnešdavome apsiuostyti, apsižiūrėti. Buvome atsargūs, nes Kaštonas buvo agresyvus lauko katėms. Sakydavome: maža, negalima. Puikiai padėjo. Dabar Milė – vadas.
Viena yda dar liko – vagia maistą nuo stalo. Iki šiol bijo mašinų, sunkiai ėda sausą ėdalą. Malonybė – visada pasitinka, pasiūlo kaulą, skanėstą, žaislą ar pagulėti guolyje. Miegame iki soties ir augintiniai mus palaiko, nežadina. Kartu esame jau septynerius metus.
Foto Elena Rutkauskaite
Bir
17
2019“Bet mums dėkoti nereikia. Nėra už ką. Bordas yra mūsų šeimos narys.”
Mano Žužikas (taip kartais vadiname Bordą, net nežinau kodėl) yra prancūzų buldogo mišrūnas. Įsigijome jį prieš dešimt metų, bet ne iš veislyno ar prieglaudos, o iš daugintojų. Iš tų, kuriems gyvūnai yra tik pinigų gaminimo fabrikėlis, ir jų sveikata jiems visai nerūpi. Gaila, bet tuomet nesupratau, iš ko pasiimame šuniuką.
Nuo mažumės Bordas buvo tikras patrakėlis, sunku būtų išvardinti visas išdaigas, kurias yra iškrėtęs. Sugraužti televizoriaus pultai, telefonas, tapetai, stikliniai eglutės žaisliukai, rozetė, sofa, stalai ir dar daug visko, kas jam atrodė patrauklu. Taip pat jis visuomet keliaudavo su mumis kartu. Grybavome kartu, žvejojome kartu, iškylavome kartu, visur buvome kartu. Žinoma, nei vieno grybo neparnešė, žuvis visas išbaidydavo, o jau iškylauti… Iškylauti malonumas! Išsidrėbdavo ant pelenų šalia laužavietės ir šildydavosi saugodamas kepsnius.
Kai jam suėjo ketveri, prasidėjo sveikatos problemos. Nustojo valdyti galines letenas. Diagnozė – stuburo išvarža ir sutrupėjęs stuburo diskas. Veterinarė iškart kalbėjo apie eutanaziją ir tik lūpų kampučiu pašnibždėjo, kad nebent gyvens „ant ratų“. Taigi jau šešeri metai mūsų Bordas ratuotas.
Pradžioje buvo sunku. Sunku suprasti, kaip prižiūrėti invaliduką, ko reikia, kaip elgtis. Juk šuo nebelaikė ir šlapimo su išmatomis. Ieškojome informacijos, kaip pagaminti ratukus. Gaminome, siuvome, perdarinėjome, kad tik Bordui būtų patogu. Susitvarkyti su šiomis užduotimis buvo nelengva, nes mus palaikė tik artimieji ir kai kurie draugai. Daugelis nesuprato mūsų pasirinkimo auginti invalidą. Sunku buvo išmokti reaguoti į pašaipius, skaudžius ir užgaulius praeivių žodžius, o jų buvo tikrai daug. Bet kai išmokau nebegirdėti ir nebekreipti dėmesio į piktus žmones, aplink mus padaugėjo ir nuostabių žmonių. Labiausiai įstrigo vieno vyriškio žodžiai, nieko ypatingo, bet… Priėjo, taip nedrąsiai ir sako: “Žinote, aš jau daug metų matau, kaip jūs vedžiojate savo šuniuką, bet niekad nedrįsau prieiti. Norėčiau jums tiesiog padėkoti.”
Bet mums dėkoti nereikia. Nėra už ką. Bordas yra mūsų šeimos narys, jis toks pats šuo kaip ir daugelis, tik su papildomais dviem ratukais. Nors… Ne! Jis ne toks pats kaip daugelis. Jis pats mylimiausias ir mieliausias mano ratuotas Žužikas.
Foto Polina Butkienė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė