“Dėl jų ir pėstute eičiau visą kelią.”

Pradėsiu turbūt nuo to, kad gyvenau Vilniuje su trimis gyvūnais iš prieglaudos. Pirmasis katinas Patrikas atkeliavo pas mane, kai jam buvo šeši mėnesiai. Po metų netikėtai prisijungė Ozis – trijų mėnesių katukas, kurį skriaudė kieme. Maniau, kad dviejų katinų man pakanka ir dalinsiu meilę tik jiems. Taip ir gyvenome kokius 3 metus. Kol Facebook’e pamačiau žavios šypsenos savininkę. Dėl jos važiavau į Kauno veterinarijos kliniką, kur jai buvo padaryta operacija. Tą vėlų rudens vakarą, kai grįžau namo ne viena, supratau, kad labai trūko šio šypsniuko.

Na, o viskas prasidėjo, kai prieš metus dėl darbo turėjau išvykti penkiems mėnesiams į Angliją. Tuo metu mano gyvūnus prižiūrėjo draugai. Jei pavykdavo, grįždavau vieną savaitgalį per mėnesį ir kas kartą plyšdavo širdis, kad turiu atsisveikinti. Juk jie ne maži vaikai, jiems nepasakysi: “Palauk dar šiek tiek, aš greitai grįšiu. Tikrai tavęs neišduodu ir labai myliu”. Per tą laikotarpį sutikau savo žmogų Anglijoje. Grįžusi į Lietuvą po kurio laiko nusprendžiau, kad reikia mums visiems keliauti, kur širdis veda. Dėl gyvūnų palikimo Lietuvoje net nebuvo kalbos.

Pirmiausiai aplankiau veterinarą ir išsiaiškinau, kad mums reikės čipo, tada paso ir skiepo prieš kelionę. Mikročipus gavome visus tris per vieną dieną. Kitą dieną jau vykome pasidaryti pasų. Tuomet kelis mėnesius tiesiog domėjausi, kaip galėčiau saugiai pervežti savo gyvūnus. Pirma mintis – reikia keliauti oru. Tačiau šis variantas pasirodė per brangus, todėl apsistojome ties vežėjų paslaugomis. Kompanija “Linora” gali nuvežti gyvūnus nuo namų iki namų. Kas kelias valandas sustoja pasivaikščioti su šuniukais. TOBULA! Išties kompanija labai profesionali, atsakinėjo į visus klausimus, padėjo ir derinosi su manimi, kiek tai įmanoma. Išvykti gyvūnai turėjo iš Lenkijos, taigi skrydį aš taip pat pasirinkau iš čia.

Lapkričio pradžioje gyvūnus vakcinavome (būtinai pasirūpinkite, kad prieš vakciną gyvūnai gautų vaistų nuo kirmėlių), palaukėme 21 dieną ir prieš kelionę dar apsilankėme pas veterinarą. Veterinarai nesiūlė jokių raminamųjų, kad dėl visa ko išliktų budrūs. Sunkoka kelionė buvo visiems – miego maža, daug dardėjimo, nenoras valgyti. Bet vargais negalais pasiekėme Lenkiją ir apie pietus atidaviau mažuosius į “Linoros” vyrukų rankas. Gyvūnai saugiai atkeliavo pas mane antradienio naktį, kelios valandos po to, kai pati atvykau į Londoną.

Ar ką keistume? Turbūt nieko. Dėl jų ir pėstute eičiau visą kelią. Labiausiai gaila buvo tik jų. Nevalgė tris dienas, nervinosi ir, žinoma, nesuprato, kas vyksta, kodėl atiduodu juos kažkokiems dėdėms ir jie išvyksta. Bet dabar bandome atsigriebti po to streso, valgome ir miegame ramiai šiltuose namučiuose. Iš vienos pusės suprantu, kodėl žmonės palieka gyvūnus keisdami gyvenimo stilių. Iš kitos – negaliu jų pateisint. Nes meilei ribų ir stabdžių nėra.

1. S. Patrikas – tai baltai juodas katukas, Ozis – juodai baltas “pelėdžiukas”, Pa – mano šypsniukas.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo