„Po namus jis ne laksto, o skraido. Kartais bėgdamas atsispiria ir į kelyje pasitaikiusį žmogų. O štai pavargęs tampa pačiu geriausiu ir meiliausiu katinu – tik paglosčius pradeda murkti.“

Pūkis

2015 m. rugpjūčio 31 d. vienoje Facebook grupėje pasirodė skelbimas, kad Lyros g., prie parduotuvės „Iki“ yra keli maži kačiukai, o mamos nesimato. Jiems skubiai reikėjo namų globos. Viena pažįstama pasiteiravo, ar negalėčiau vienai nakčiai jų priglausti. Gavau tėvų sutikimą ir vakare namo parsinešiau penkis maždaug trijų savaičių kačiukus. Pradėjome skubiai ieškoti jiems šeimininkų ir jau kitą dieną į naujus namus išlydėjome tris kačiukus. Maždaug po mėnesio iškeliavo ir ketvirtasis. O štai penktasis liko mūsų namuose visam laikui. Kadangi mažas jis buvo labai pūkuotas, pavadinome jį Pūkiu.

Tėvai sako, kad Pūkis yra grynai mano katinas ir lepūnėlis. Jis puikiai supranta, jei lipa, kur negalima, ar daro kokią nors šunybę, tačiau vis tiek daro savo. Visas savo užgaidas reiškia garsiu kniaukimu. Augdamas sudraskė virtuvės užuolaidas, perkando kelis telefonų kroviklius, apdraskė koridoriaus sieną. Dėl savo išdaigų kartais yra pravardžiuojamas Banditu. Be galo myli abi mūsų kalytes ir kartais nuo lentynos numeta joms skanėstų. Tačiau taip pat puikiai žino, ko jos nemėgsta, ir jas tuo erzina – drasko lovos kampą, už ką abi jį visada užsipuola. Po namus jis ne laksto, o skraido. Kartais bėgdamas atsispiria ir į kelyje pasitaikiusį žmogų. O štai pavargęs tampa pačiu geriausiu ir meiliausiu katinu – tik paglosčius pradeda murkti. Naktį visada ateina pas mane į lovą ir susiraito kur nors kojūgalyje. Ir visgi, nepaisant visų jo išdaigų, visa šeima jį be galo myli.

Mirta

2015 m. liepos mėn. mano močiutė neteko savo mylimos kalytės. Netrukus visa šeima priėmė sprendimą paimti iš prieglaudos močiutei naują šunelį. Mamai ir močiutei iškart į akį krito „Šiaulių letenėlės“ globotinė Kira. Kadangi močiutė gyveno kitoje Lietuvos pusėje (Vilkaviškyje), į „Letenėlę“ pasiimti Kiros važiavau aš su drauge. Močiutės sprendimu ji buvo pavadinta Mirta. Iš pradžių Mirta buvo labai baikšti, dienomis slėpdavosi už stalo virtuvėje, agresyviai reaguodavo į mano tėtį (ne kartą taikėsi kąsti į koją). Tačiau netrukus ji priprato prie naujų namų ir rugpjūčio viduryje išvažiavo gyventi į Vilkaviškį. Ten ji pragyveno beveik metus. Deja, 2016 m. birželį močiutė patyrė insultą, buvo išvežta į ligoninę ir liepos mėn. mirė. Tad nebeliko nieko kito kaip tik vežtis Mirtą atgal į Šiaulius. Iš pradžių jai buvo sunkoka pritapti naujoje vietoje, bet dabar ji jau jaučiasi puikiai.

Su kita kalyte, namų senbuve, Mirta sutaria neblogai, tačiau tikrasis jos draugas yra katinas Pūkis. Juodu dažnai žaidžia tarpusavyje, o vėliau guli vienas šalia kito. Tiesa, kartais abi kalytės susivienija prieš jį – viena savo kūnu prilaiko katiną, o kita kanda. Tačiau katinui, matyt, tokie žaidimai labai patinka, nes jis po minutės vėl grįžta pas jas.

Mirta yra nuostabus šuo. Žmogui ji labai švelni, dažnai laižo rankas ir veidą, namuose visada atsigula kur nors šalia. Taip pat ji labai energinga ir linksma. Kartais tiesiog norisi paimti ją į glėbį ir išbučiuoti. Tačiau atėjusius svetimus žmones visada aploja ir taip parodo, kad čia jos teritorija. Labai mėgsta kartonines dėžes, todėl namuose jos guolis yra ne kas kitas, o paprasta dėžė. Tačiau naktį vis tiek ateina į lovą. Bet mes tam ir neprieštaraujame.

Fotografė Enrika Andrulytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė