„Boras – jis laimingas šuo, kuris savo laime užkrečia ir žmones. Jis nuostabus!“

Boras atkeliavo pas mane 2010 m. spalio 4 dieną (neveltui tai pasaulinė gyvūnų diena). Jau buvau nusiteikusi imti ne jauniklį, o paaugusį šunelį, kuriam sunkiau rasti namus, taigi nuvažiavome į tuometinį „Nuarą“. Pamatę šį, jau vyresnį (jam tuomet buvo 3 metai), praplikusiu nuo grandinės kakliuku, džiaugsmu ir meile trykštančiomis akimis šunelį, nuvijome visas abejones į šalį. Prie tos trumpos grandinės jis praleido 2 metus – pagalvojau, nusipelnė jis gyventi geriau (čia kaip iš politinės agitacijos reklamos nuskambėjo). Bet tai absoliuti tiesa. Pamatęs mus, jis žaismingai prisispaudė prie žemės vizgindamas savo uodegytę. Kai pasiėmėme jį į automobilį, vargšelis buvo baisiai nusigandęs, didelės permainos jo gyvenime – nuo būdos į mašiną. Ir tai buvo mūsų draugystės pradžia. Sakyčiau, nusprendėme gan impulsyviai, bet niekada nepasigailėjau. Pirmą vakarą nutariau jį laikyti garaže, pažiūrėti, kaip į viską reaguos, po truputį prisijaukinti. Norėdama susipažinti artimiau, nuėjau į garažą prisėdau ant grindų ir žiūrėjau, kas bus. O jis paėmė į dantis savo kilimėlį, atvilko jį prie manęs, užklojo krašteliu mano koją ir padėjo ant jos savo galvytę – kas gali būti nuostabiau. Paleistas kieme skuosdavo kelis kartus aplink namą – gi taip seniai turėjo galimybę išsilakstyti. Kailiukas ant kaklo pamažu ataugo, iš benamio jis po truputį virto tikru inteligentu. Kaip sakoma, kas genuose užkoduota – nepaslėpsi. Greitai išmokome ir komandų. Boras – rimtas, išmintingas šuo, leidžiantis sau atsipalaiduoti ir padūkti. Maloniai priima įvairiausius svečius ir visada šypsosi. Jis laimingas šuo kuris savo laime užkrečia ir žmones. Jis nuostabus!

„Mustanga – vaikščiojantis harmonizatorius. Mylime ją!“

Mustanga su savo sesutėmis, broliukais ir mamyte 2011 metų rugpjūtį buvo rasta išmesta miške. Juos radę žmonės nuvežė šeimyną į gyvūnų globos namus „5 pėdutės“. Šuneliai tuomet buvo apie trijų mėnesių amžiaus. Visi broliukai ir sesutės rado šeimininkus, o vargšelė mūsų „bjaurusis ančiukas“ liko viena. Priėmiau ją, kaip ir kitus laikinus globotinius, su mintimi socializuoti ir pareklamavus surasti jai namus. Jai tuomet buvo jau 10 mėnesių. Ilgai ieškojome jai namų, gal pusę metų niekas nesidomėjo, kol galop supratome – šita trapi būtybė pavergė mūsų širdis. Ši super mišrūnė (mamytė panaši į koli, sudėjimas kaip vipeto/kurto, ausys stačios it kokio faraonų šuns, kojos bėros kaip kurtsharo, apatiniai dantukai atsikišę kaip pekinuko) yra tikra ledi ir niekas to nepaneigs. Po ilgu, susivėlusiu kailiu slepiasi grakšti koketė. Apkirpus ją kassyk aplinkiniai klausia, kokia šio gražaus šuns veislė, o aš su pasididžiavimu tariu: mišrūnas. Žmonėms tai skamba neįtikėtinai, o man kelia šypseną, nes tai ta pati kūtvėliukė, kuri nesulaukė prieglaudos lankytojų dėmesio. Mustanga – švelni, lengvutė, plastiška, elegantiška, žmogiška ir labai baili. Bet kai tu pelnai jos pasitikėjimą, ji tikras stebuklas. Į visas komandas reaguoja tik tuomet, kai kalbi su ja lyg su žmogumi, jokio įsakinėjimo, jokio pakelto balso: ji išklauso ir padaro, ko tik paprašai. Mėgsta prisiglausti, kaip koks pliušinis meškutis, visą naktį galėtų išmiegoti prisiglaudusi prie krūtinės. Ji – vaikščiojantis harmonizatorius. Mylime ją!

Fotografavo: Viaceslav Fatejev