“Perla savo žvilgsniu bei protingumu užbūrė visus mūsų giminaičius.” 

Perla mūsų su draugu gyvenime atsirado visai netikėtai. Visada žinojau, kad vieno gyvūno mūsų namuose neužteks. Be Perlos mes dar auginame Jorkšyro terjerę Stellą, bet namuose trūko judrumo. Visą laiką buvau šunų mylėtoja, bet rugpjūtį kažkas pasikeitė. Jau ilgą laiką sekiau gyvūnų globos namų skelbimus, sekiau visus Facebook įrašus. Ir paskatinta mamos, rugpjūčio 3 d. nuvažiavau į Šiaulių gyvūnų globos namus išsirinkti katės. Žinoma, be nuotykių čia neapseita. Mūsų mašina vos vos važiavo, bet tai mums nesutrukdė išpildyti savo noro. Ir kai pamatėme Perlutę, iškart supratome, jog čia mūsų gyvūnas. Ji buvo vienintelė, kuri leidosi paimama. Visą dieną ji buvo su manimi darbe, o galvoje sukosi mintis, kaip reikės mūsų šunytei parodyti naują šeimos narę. Grįžę namo supratome, kad pradžia nebus lengva. Tiesiogine to žodžio prasme, namuose vyko karas. Perla niekaip neprisileido Stellos. Davus katytei valgyti paaiškėjo, kad ji alkana jau kurį laiką. Viską, ką įdėdavome, suvalgydavo, o vanduo indelyje ilgai neužsibūdavo. Tikriausiai kaip ir visų, pirma mūsų šeimos naktis buvo bemiegė. Vis stebėjome, ką Perla veikia, ar nesipyksta su šuniu, net išgirdome jos balsą. Paskui buvo kelios slėpimosi dienos. O geriausia slėptuvė buvo drabužių spinta. 

Perla savo žvilgsniu bei protingumu užbūrė visus mūsų giminaičius. Nei vienas neliko abejingas. Būdama dviejų su puse mėnesio ji gamtinius reikalus atliko į dėžutę, nors, žinoma, pasitaikydavo visko, be to, nedraskė baldų. Todėl nusprendėme, kad katytę reikia apdovanoti, ir nupirkome jai draskyklę. Po kelių savaičių sužinojome, jog mūsų gyvūnai turi grybelį. Tai buvo pati nemaloniausia naujiena. Nors žinojome, kad rankų nenuleisime ir viską ištversime. Perlą bei Stellą teko dviems savaitėms uždaryti į narvą, kad grybeliu neužkrėstų ir mūsų. Tai buvo pats sunkiausias sprendimas. Bet iš noro vėl būti visiems kartu mes stengėmės, kiek galėjome. Girdėme vaistus, purškėme nuplikusias vietas bei kiekvieną vakarą jas maudėme. Per tą laiką užgimė naujas ryšys. Ir po dviejų savaičių sužinoję, kad pagaliau mūsų gyvūnai sveiki, pajutome palengvėjimą. Juokaujame, kad mums to reikėjo, nes dabar turime stiprų ryšį su abiem  gyvūnais ir taip jos pradėjo bendrauti. Dabar grįžę po darbo matome, kaip atbėga katytė mūsų pasitikti ir pabučiuoti jorkšyrės. 

Patirties su Perla nekeisčiau į nieką. Jai augant, augame ir mes. Mokomės naujų dalykų. Žinoma, nelepinti gyvūnų taip ir neišmokome. Tiek žaislų tikriausiai neturi niekas kitas, bet vis tiek geriausi žaislai yra mano plaukų gumytė ar mūsų rankos. Gerai, užteks. Jau ir taip labai išsiplėčiau. Visiems skaitytojams linkiu atrasti savo spindulėlius, kurie priverčia šypsotis ir tobulėti. Mes savo jau radome ir einame toliau mokytis bei kurti dar stipresnį ryšį.

Foto Enrika Andrulytė