„…aš ilgai negalvojusi, supratau, kad šis gražuolis keliaus su manimi į jo naujus namus.“

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kada auginsime katiną. Taip taip, būtent katiną. Kažkodėl niekada nei aš, nei mano tėvai nejautėme simpatijų jiems. Persikėlę gyventi į nuosavą namą, apsvarstėme galimybę su tėčiu, kad galbūt reikėtų auginti katiną. Mudu abudu už šios minties labai užsikabinome. Tad beliko tik įkalbėti mamą. Mama šia idėja iš pradžių nebuvo labai sužavėta, bet ilgai įkalbėti jos nereikėjo ir ji sutiko. Visi susėdę nutarėme, kad susirasime, gal kas atiduoda, o gal net priglausime kokį likimo nuskriaustą katinuką.

Pradėjau paieškas, ieškodama socialiniame tinkle Facebook, gal kas atiduoda kokį katinėlį. Ir žinokit, kaip tyčia, nieko neradau. Pradėjus ieškoti prieglaudų Klaipėdoje, radau kontaktus žmogaus, kuris priglaudžia mažyčius katinukus ir juos augina tol, kol suranda jiems namus. Ilgai nedelsus, susiskambinau su juo, susitarėme dėl atvykimo apžiūrėti mažylį. Kai nuvažiavome, žmogus parodė mums mažuliuką, dailų katinuką. Šis, pamatęs mus, išsigando ir pasislėpė po vonia. Mes jį visaip iš po jos mėginome išvilioti, bet deja, visi mėginimai buvo nepavykę. Šio nuostabaus žmogaus namus palikome su liūdesiu, kad negalėjome susipažinti su mažyliu, per daug baikštus buvo. Nusprendėme dar paieškoti, o jei nieko nerastume, tuomet pas šį žmogų sugrįžtume. O kol paieškos vyko, su šeima nusprendėme, kad reikia susipirkti būsimam naujam gyventojui jo reikiamus daiktus. Toliau tęsdama paieškas socialiniame tinkle, vienoje grupėje parašiau skelbimą, kad ieškau katinuko, norėdama jam suteikti namus. Šį skelbimą pamatė mano draugas Nerijus. Jis kažkuriame socialiniame tinkle pamatė skelbimą, kad po moters balkonu Klaipėdoje, Simonaitytės gatvėje, kelias dienas tupi katinukas. Jis kniaukia, matyt, norėdamas valgyti. Nerijus atsiuntė man šios moters Katerinos (atradau dar Facebook žinutėse mūsų susirašinėjimą) skelbimą. Aš su ja pabendravau ir paprašiau, kai ji pamatys jį, kad jei gali, paimtų pas save, o aš atvažiuosiu pažiūrėti. Ji nelabai norėjo, nes pati augina katiną, tai bijojo jo reakcijos į kitą gyvūną. Katerinai paaiškinau, kad gyvenu už Klaipėdos, ir taip greitai neišeis atvažiuoti, kai ji jį pamatys. Supratusi mane, ji sutiko. Ir po kelių valandų sulaukiau jos skambučio, kad katinas pasirodė. Aš kaip tik buvau pakeliui į Klaipėdą. Atvažiavusi pas Kateriną, pamačiau dailų katinuką, sėdinti uždarytą balkone. Kaip nekeista, jis buvo gan meilus ir leidosi glostomas, o kailiukas kaip gražiai žvilgėjo. Mudvi svarstėme ar tik nebus kas išmetę, o gal net ir pabėgęs iš namų. O aš ilgai negalvojusi, supratau, kad šis gražuolis keliaus su manimi į jo naujus namus.

Parsivežę į namus katiną, greitai paruošiame jam dėžutę su kraiku. Mes to nesitikėjome, bet jis nuo pat pirmos akimirkos mūsų namuose suprato, kur reikia atlikti savo reikalus. Išrinkome katinukui vardą – pavadinome jį Tigriu. Kelias dienas jis daugiausiai miegojo. Matyt po sunkiu naktų gatvėje, jam čia buvo gera ir ramu. Nuvežę veterinaro apžiūrai, paskiepyti, šis pasakė apytiksliai ir amžių. Tigriukui buvo kažkur 7 mėnesiai. Nusprendėme, kad atliktų kastraciją (prisiskaitėme, kad gali žymėti vietas, tai to matyt ir išsigandome). Iškastravus ir atsigavus jam, pastebėjome, kad ant nugaros yra guzas. Pačiupinėjus mums pasirodė, kad ten susikaupė skysčiai. Nedvejoję susitarėme dėl vizito pas veterinarą. Apžiūrėjęs veterinaras pasakė, jog yra išvarža. Galbūt kažkas trenkė su kokiu buku daiktu ir dabar ten skysčiai kaupiasi. Pasakė, kad reikalinga operacija, nedvejodami sutikome. Juk tai mūsų naujasis šeimos narys. Po sėkmingai atliktos operacijos, Tigriukas atsigavo. Daugiau jokie skysčiai jam nebesikaupė. Po truputį vasarą jį pratinome būti kieme su pavadėliu (bijojome, kad nepabėgtų). Gal po kelių savaičių, išleidome jau be pavadėlio, niekur toli nesitraukė nuo mūsų. O dar po kurio laiko jau drąsiai išeidavo ir grįždavo namo. Taip lig šiolei ir auginame mes jį. 2019 metų pavasarį jau bus 5 metai, kai yra mūsų šeimos narys. Šis katinas turi savo charakterį. Niekada nesileis būti paimamas ir glostomas. Tačiau, kai pačiam užeina „meilės priepuoliai“ (mes taip juos vadiname), visada ateina, susirango ant kojų ar krūtinės, tuomet jau reikia jį glostyti. Taip pat yra ir su žaidimais, kai jau įsisiunta, reikia būti atsargiems, nes bežaisdamas gali netyčia įgriebti su nagais.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė