„Iš tiesų kalytė labai mus pamilo, aš skiriu jai daugiau laiko ir dėmesio, lepinu, perku skanėstus, noriu, kad būtų laiminga, kad pasitikėtų mumis.“

Kera į mūsų namus atkeliavo, galima sakyti, kiek spontaniškai ir netikėtai – tai atsitiko praėjusių metų rudenį, lapkričio 5 d. Rugsėjo 8 dienos popietę mūsų kilminga taksiukė, senolė, kuri buvo sulaukusi beveik 14 metų amžiaus, dėl sunkios vėžio ligos paliko šį pasaulį ir mano gyvenimo ritmas smarkiai sutriko. Apėmė liūdesys ir apatija, nebeskubėjau net po darbo namo, nes žinojau, nebėra tos, kuri taip laukdavo. Su vyru gyvename dviese, vaikų neturime, todėl ta kalytė atstojo mums vaiką, ji buvo tikras mūsų šeimos narys, abu su vyru ją be galo mylėjome. Nežinau, gal mano vyras tą netekties skausmą išgyveno kitaip, jis norėjo, jog visus jos daiktus, lovytę, drabužėlius išneščiau į balkoną ar kam atiduočiau, bet aš nesiryžau. Man buvo liūdna ir nyku, nebebuvo su kuo išeiti į kiemą, pabendrauti lauke su kaimynais. Todėl vos ne kasdien vartydavau skelbimų puslapius internete ir ieškojau šuniuko. Kadangi abu dirbame, puikiai supratau, jog negaliu imti mažo šuniuko, kuriam reikia labai daug dėmesio ir priežiūros, tad ieškojau dovanojamų ar iš veislyno, bet vyresnio amžiaus šunelių. Dienos bėgo, vyras vis prašė neskubėti imti, norėjo, kad laukčiau ilgiau, sakė, po metų ar dviejų, o mano paieškos vis buvo bergždžios. Draugė patarė ieškoti globos namuose Klaipėdoje.

Spalio pabaigoje jau planavome kelionę į kapines, kadangi abu turėjome laisvų dienų, tad viskas pavyko. Kelionės metu norėjau rimtai pakalbėti su vyru dėl kito šuniuko, o tiksliau, kalytės, nes be jo palaiminimo nenorėjau imti, maniau, jog bus problemų po to, nemylės ar lieps grąžinti. Oras tądien buvo labai permainingas, tai lijo, tai ne. Nežinau kodėl, bet važiuojant atgal iš Skuodo rajono vyrui pasiūliau važiuoti per Mažeikius, per Plungę į Klaipėdą. Jis sutiko, ilgai kalbėjomės, ir man toptelėjo mintis, gal kalytės ieškoti Mažeikiuose? Juk ir jie turi savo puslapį, kur įkelia dovanojamų gyvūnų nuotraukas. Vakare, grįžusi namo, vėl prisėdau prie kompiuterio, nutariau peržiūrėti ir kitus puslapius, kuriuose skelbiami dovanojami gyvūnai. Vienas iš jų buvo bone.lt, kuriame ir buvo skelbiama, jog prie Mažeikių, kažkur griovyje, rasta išmesta jauna kalytė, mišrūnė, maždaug 4 metų. Buvo įkeltos ir kelios nuotraukos: kalytė juoda su įrudžiu, maža nosyte, tuo metu ji man pasirodė tokia graži ir artima, panaši į mano buvusią nykštukinio takso kalytę. Žinoma, aš pravirkau, jog šitokį gražų šunelį išmetė į gatvę – ir už ką? Bet, nieko nesakiusi vyrui, nutariau parašyti į Mažeikių gyvūnų globos draugiją, paklausti, ar būtų galimą kalytę atgabenti į Klaipėdą. Netrukus gavau padrąsinantį atsakymą, kad atgabenti būtų galima, jei tikrai nuspręsiu, jog ją imu. Pažadėjau paskambinti po savaitgalio. Taigi sutarėme dėl atvežimo lapkričio 5 ar 6 dienomis, nes man turėjo būti laisvadieniai. Nebegalvojau apie nieką, tik apie tai, ar atveš kalytę, nebuvo minčių, jog persigalvosiu ar nepatiks, o tik kaip pranešti vyrui, ar jis pripras, ar pamils ją?

Laiko buvo nedaug, skubėjau kloti jai lovytę, ieškojau buvusių rūbelių, maniau, jog tiks. Lapkričio 5 dienos rytą man paskambino iš Mažeikių ir pranešė, jog kalytė jau pakeliui į Klaipėdą. Nesitverdama džiaugsmu ėmiau ruoštis į stotį jos pasiimti ir paskambinau vyrui pranešti naujienos. Nuvykusi į stotį, pamačiau automobilį, kuriuo viena nuostabi ponia ir atgabeno man ją, mūsų gražuolę Kerą, pervadinau ją taip, kad tas vardas neštų jai sėkmę. Iš tikrųjų ji nelabai panaši į mano buvusią augintinę išore, bet turi daug bendrų charakterio bruožų. Ji labai primena pinčerį ir jagterjerą, gal jų mišrūnė? Atvažiavusi buvo išsigandusi ir drebėjo, nenorėjo išlipti iš automobilio. Aš atsargiai ją iškėliau ir glėbyje nusinešiau į autobusą, kur vairuotojas dar pajuokavo, ar Klaipėdos mieste maža šunų, jog iš Mažeikių paėmiau? Baimių turėjome daug: pirmą dieną tik ir bėgiojo man iš paskos, bijodama, jog nepalikčiau. Tiesa, patį pirmą vakarą aplojo grįžtantį namo mano vyrą, bet po kelių minučių tapo gerais draugais ir abu voliojosi ant kilimo. Tą patį vakarą supratau, jog jam ji patiko, ir jau darėme fotosesiją, išsiuntėme į Mažeikius naujas nuotraukas su linkėjimais. Visi buvome laimingi.

Žinoma buvo problemų, nes matėsi, jog kalytė buvo įbauginta, nemėgstanti kitų šunų ir žmonių gatvėje, tačiau jos nekaltinau. Klausinėjau patyrusių šunų augintojų dėl tokio elgesio, nes ir laiptinėje kaimynui už kojos griebė, o dar baimė sprogimų ir visokių garsų… Puiku, jog baigėsi šventės ir fejerverkai, nes Naujųjų naktį su ja glėbyje prasėdėjome, bijojome palikti ją vieną. Bet aš tikiu, jog po truputį viskas susitvarkys. Jau gražiau elgiasi kieme, nebeloja ant svetimų žmonių gatvėje, nupirkome ir antsnukį, kai daugiau žmonių, uždedu. Iš tiesų kalytė labai mus pamilo, aš skiriu jai daugiau laiko ir dėmesio, lepinu, perku skanėstus, noriu, kad būtų laiminga, kad pasitikėtų mumis. Niekada jos neišduosiu, nebent mirtis išskirtų. Ji mano meilė ir viskas, ką turiu, ji atnešė daug džiaugsmo ir šilumos. Kai tik vyras laisvesnis – lekiame į gamtą, nes ji labai energinga ir stipri, turi daug judėti. Mėgsta žaisti, taigi nupirkau žaisliukų, bet kartais ir patingi. Išmokiau atnešti žaisliuką, bet neša tik tada, kai nori skanėsto. Šiaip namie labai paklusni, nelipa į mūsų lovą, kai neleidžiame. O kieme – nelabai, negalime be pavadėlio paleisti, nes pabėgs. Ji dar truputį bailutė. Mes ją labai mylime ir, tikiuosi, mūsų istorija tik prasideda, ko gero, ji bus ilga ir laiminga.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Fotografė Asta Astrauskienė